Apžvalga

Recenzija iš rubrikos Here Be Spoilers!

Kadangi Miglų padermės serija nebuvo nei išversta į lietuvių kalbą, nei ekranizuota, Lietuvoje ji yra menkai žinoma. Tačiau tai netrukdo šiam kūriniui būti vienu geriausių Epic Fantasy žanro opusų.

Šiai dienai turime keturis romanus – „­Originaliąją trilogiją“ ir vieną stand-alone romaną. Planai dideli: autorius paskelbė, kad bus dar trys trilogijos. Na, bet tai negadina nuotaikos tiems, kas nemėgsta laukti: “Originalioji trilogija” pasiekė logišką pabaigą ir nereikės laukti dar niolikos metų, kad sužinotumėm, kuo viskas baigėsi.

Šiaip Brandeno Sandersono pavardę galėjote matyti ant Wheel of Time serijos paskutiniųjų dviejų knygų viršelio: būtent šis autorius užbaigė seriją po Roberto Jordano mirties. Autorius yra parašęs ir daugiau knygų, bet jokių laurų nenuskynė.

Yra sukurta visų Sandersono kūrinių wiki, išleistas gana neblogas vaidmenų žaidimas, kuriame pasaulis truputį praplėstas1)Su Sandersono palaiminimu ir bendraautoryste, taigi galime tai laikyti oficialiais būsimų kūrinių spoileriais., o 2015 metams anonsuotas kompiuterinis žaidimas Mistborn Birthright. Ekranizacijos, kaip minėta, nėra ir neplanuojama, galit nebent patėmyt fanų sukurtą treilerį; tai, žinoma, yra tiesiog blokbasterių gabalų vinjetė, bet serijos vizualinė logika ir nuotaika perteikta labai neblogai:

Žanras ir stilius

„Originalioji trilogija“ yra epic fantasy: pusdievio lygio herojai ir dievų lygio antipodai (tiksliau, antipodai ir yra dievai), grandioziniai mūšiai, imperijų ir viso pasaulio likimo sprendimas and all that jazz. „Įstatymo lydinio“ – atskirojo romano – veiksmas vyksta 300 metų po „originaliosios trilogijos“ pabaigos, ir čia jau turim prašmatnų urban fantasy su weird west ir steampunk elementais. Tokio pat žanro bus ir antroji trilogija. Trečioji trilogija vyks tipo 1980-siais, o ketvirtoji jau bus kosminė opera. Tokiu būdu autorius pavaizduos tūkstantį metų savo sukurtojo pasaulio istorijos.

Na, bet ateitis – ateitim, pakalbėkim apie tai, kas jau parašyta. O parašyta tikrai gražiai. Pasakojimo tempas puikiai subalansuotas, veikėjų vidaus atskleidimas neįkyrus ir padedantis įsijausti, siužetiniai vingiai ir peripetijos įtraukia ir knygą sunku atidėti į šalį. Nors tai ir yra epinė fentezi, serija neserga šiam žanrui būdinga liga – tai nėra tiesiog pergalingas herojų žygis per beveidžių negeriečių minias. Akivaizdūs priešai anksčiau ar vėliau tampa nebe tokie akivaizdūs, o pasirinktieji problemų sprendimo būdai, juos įgyvendinus, dažnai tiesiog pagamina didesnes problemas.

Atskiro paminėjimo geru žodžiu nusipelno kovų scenos. Tiesą pasakius, dažniausiai aš jas praverčiu beveik neskaitydamas, bet čia jos yra itin įspūdingos, daugiausia – originalios magijos sistemos dėka.

Kūrinio etika

Kūrinio etinis fasadas yra padiktuotas žanro: globalios problemos, reikalaujančios iš tvirtų principų supančiotų herojų sunkių sprendimų ir pasiaukojimo. Tskant, viskas kaip priklauso. Bet yra įdomių niuansų.

Pirmiausia – blogiečių moralė. Pirmojoje knygoje pagrindinis antipodas – tai kadaise pranašystę įgyvendinęs pasaulio gelbėtojas. Kadangi išgelbėtam pasauliui reikėjo valdovo, tai didvyris juo ir tapo. Pakeliui sukėlęs krūvą ekologinių katastrofų, padalinęs visuomenę į vergus ir elitą ir įvedęs siaubo palaikomą totalitarinį režimą. Viskas iš kuo geriausių paskatų, rūpinantis pasauliu ir įgyvendinant savo lemtį. Taip sakant, pasirenkant mažiausiai blogą kelią.

Apskritai tapimas ir buvimas dievų yra gana ryški kūrinio tema. Autorius brėžia riebią liniją tarp kulto ir tikėjimo. Mūsų akyse atsiranda ir vystosi religija su savo pranašais, šventaisiais ir eretikais, ir tai yra ne tik ir ne tiek moralizavimo ruporas, kiek psichologinės analizės įrankis.

Settingas

Veiksmas vyksta postapokaliptiniame pasaulyje, kuriame apokalipsė įvyko dar viduramžiais ir kaži kokio technologinio regreso nesukėlė (tiesiog nebuvo kam regresuoti). Postapokalipsė jaučiasi grynai ekologine prasme: žali augalai yra kažkas iš pasakų, gyvūnai visi išmirę, nuolat sninga pelenais, dangų nuolat aptraukę debesys.

Politiškai turime tipinę fentezi imperiją, valdomą Viešpaties Valdovo (Lord Ruler) ir jo valiai besąlygiškai paklūstančių2)kehem kehem bajorų giminių. Turint omenyje tai, kad ~90% gyventojų yra vergai skaa, bendras vaizdas labiausiai primena baudžiavinę Rusiją.

mistborn2

Fantastinė dedamoji

Viena stipriausių serijos pusių – magijos sistema. Tiksliau, net ne pati sistema, o jos kūrybingas pritaikymas. Pvz., sugebėjimas stumti nuo savęs metalą. Atrodytų – nieko ypatingo. Tačiau čia magai, kurie net ir nemoka nieko daugiau, yra vieni efektyviausių kovotojų, nes dideliu greičiu skraidančios monetos (ne be reikalo juos vadina “coin shots”) jų valdomos yra mirtinas ginklas, o sugebėjimas atsistumti nuo įtvirtinto metalo leidžia jiems skraidyti.

Magiški sugebėjimai šiame pasaulyje yra įgimti, perduodami genetiškai. Suaktyvina juos metalai ar lydiniai, kuriuos magijos naudotojas turi praryti. Minėtąjį sugebėjimą stumti metalą duoda plienas, alavas leidžia stiprinti klausą ir regą, cinkas leidžia valdyti aplinkinių emocijas ir t.t. Dažniausiai žmogus gali naudoti tik vieno metalo suteikiamas galias, ir tik itin retais atvejas – visų.

Serijos bestiarijus ne itin didelis, bet išbaigtas ir gražiai apiformintas. Greta paprastų žmonių turime kandras – amorfiškus sutvėrimus, kurie įgauna formą tik panaudodami kažkieno kaulus (ir suvirškindami visa kita), o taip pat kolosus – pusiau protingus monstrus, veisiamus kaip bajorų smogikus. Įdomi ir savotiška tiek šių sutvėrimų fiziologija, tiek ir jų socialinė struktūra.

Personažai

Pagrindinė herojė, laikantis geriausių anime tradicijų, yra paauglė mergaitė Vin3)Galutinai įtvirtindamas ją kaip animešną personažą autorius trečioje knygoje davė jai pamojuoti kardu, dvigubai didesniu už ją pačią.. Pakankamai tipinis epinės fentezi personažas: mažas žmogus, turintis ypatingų savybių, kuriam tenka epinių proporcijų išbandymai. Gal kiek neįprastai suformuoti faktoriai, kurie formuoja jos charakterį ir sąlygoja personažo vystymąsi – herojės priešpriešos su dieviškaisiais antipodais pradžia yra jau jos galvoje.

Antraeilių personažų gylis dažnai net didesnis, nei pagrindinės, jų vystymui autorius skiria daug dėmesio bei „eterio laiko“, ir simpatiją jie sukelia net didesnę, nei Vin. Spalvingi epizodiniai veikėjai dažniausiai naudojami settingo pristatymui, jų pagalba pasaulis atrodo gyvesnis.

Romantinė linija

Meilė yra, ko gero, pagrindinė daugumos personažų motyvacijų: Vin meilė bajorui Elendui yra vienas svarbiausių ją formuojančių veiksnių; jos „dvasinis mokytojas“ Kelsjeris daro viską, ką daro, keršydamas už savo mirusią mylimąją; bendražygiai Hemas ir Bryzas pirmiausia rūpinasi savo artimaisiais, o tik po to – bendru reikalu; ir netgi kastratas Seizas atranda savotišką meilę į trilogijos pabaigą. Romantinė linija išlieka grynai romantine: sekso scenų knygose nėra.

Galimybė patirti nerdgazmą

Metalinė magija, su galimybe maišyti ir derinti metalų poveikius bei rasti jiems praktinį pritaikymą, tikrai siunčia nerdiškus virpuliukus per nugarą. Autorius neskyrė daug dėmesio bajorų šeimoms: ko gero, nenorėjo perkrauti kūrinio4)Šiaip tikrai gaila, kad šitų arimų Sandersonas nepaarė: struktūros užuominos knygoje yra, kadangi skirtingos bajorų giminės atsako už skirtingus dalykus, tereikėjo tik labiau pasistengti pirmojoje knygoje, juo labiau, kad Vin infiltruojama į aukštuomenę ir mokytis „kas yra kas“ bet kuriuo atveju turėjo. Antrojoje knygoje atsiranda keli nauji personažai iš bajorų giminių, taigi autorius priverstas kažkiek apie tas gimines papasakoti, ir atsiranda tam tikras „gal aš kažką praleidau“ pojūtis., bet tuo pačiu prarado nemažai balų nerdiškumo faktoriaus.

Ar verta skaityti (irba kodėl aš jos nesugebėjau užbaigti)

Knygoje yra labai nedaug dalykų, kurie galėtų nepatikti, taigi skaityti verta. Jei jus atbaido epinės fentezi žanras, teoriškai, galima praleisti “originaliąją trilogiją” ir pradėti nuo weird west’inės urban fantasy, juo labiau, kad siužetinio ryšio tarp šių dalių nėra, tačiau prarasite malonumą žingsnis po žingsnio atrasti tikrai nepaprastą serijos magijos sistemą.

   [ + ]

1. Su Sandersono palaiminimu ir bendraautoryste, taigi galime tai laikyti oficialiais būsimų kūrinių spoileriais.
2. kehem kehem
3. Galutinai įtvirtindamas ją kaip animešną personažą autorius trečioje knygoje davė jai pamojuoti kardu, dvigubai didesniu už ją pačią.
4. Šiaip tikrai gaila, kad šitų arimų Sandersonas nepaarė: struktūros užuominos knygoje yra, kadangi skirtingos bajorų giminės atsako už skirtingus dalykus, tereikėjo tik labiau pasistengti pirmojoje knygoje, juo labiau, kad Vin infiltruojama į aukštuomenę ir mokytis „kas yra kas“ bet kuriuo atveju turėjo. Antrojoje knygoje atsiranda keli nauji personažai iš bajorų giminių, taigi autorius priverstas kažkiek apie tas gimines papasakoti, ir atsiranda tam tikras „gal aš kažką praleidau“ pojūtis.


Apie autorių

Shizzar