Here Be Spoilers! Jim Butcher. The Dresden Files

Recenzija iš rubrikos Here Be Spoilers!

Skirtingai, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, serija “Drezdeno bylos” neturi nieko bendro su jokiu Vokietijos miestu. Drezdenas – tai pagrindinio personažo pavardė, o kadangi jis – kažkas panašaus į privatų detektyvą, tai ir „bylos“ serijos pavadinime neturi nieko bendro su Antrojo pasaulinio karo nusikaltimais ar Europos Sąjungos struktūrinės paramos grobstymu. Kiekviena knyga – tai kelios dienos iš galingiausio Amerikos praktikuojančio burtininko gyvenimo, kupino pavojų, iššūkių, moralinių dilemų ir visokių visokiausių antgamtinių sutvėrimų beigi reiškinių.

Šiai dienai turime penkiolika romanų, antra tiek apsakymų, septynias komiksų knygas, vieną sezoną LABAI prasto TV serialo ir dviejų knygų vaidmenų žaidimą((Pastebėtina, kad oficialų pripažinimą yra pelnęs tik RPG: išleista 2010 metais, šita FATE sistemos modifikuota adaptacija nusinešė tų metų Origin Awards ir Golden Geek kaip geriausias metų vaidmenų žaidimas. Apie jokius apdovanojimus, kuriuos būtų gavusi knyga ar, juo labiau, serialas, girdėti neteko.)). Romanus autorius pavyzdingai štampuoja vidutiniu greičiu po vieną per metus, ir, panašu, liautis neketina. Bendra knygų kokybė neišvengiamai eina žemyn. Serija išversta į daugumą komercinių kalbų ir net turi savo wikipediją, taigi turime reikalą su ištisu reiškiniu.

Žanras ir stilius

Tipinis urban fantasy pavyzdys: burtininkai, vampyrai, paladinai, fėjos, demonai ir co., lakstantys šiandieninės Čikagos gatvėmis((Neišvengiamai peršasi noras lyginti su World of Darkness – RPG settingu, kurio garsiausias segmentas yra Vampire: the Masquerade. Išties, panašumų nemažai, principinis skirtumas – jei WoDe skirtingos grupės antgamtinių būtybių slepiasi vienos nuo kitų, Drezdeno bylose jos varo plačiaformatę diplomatiją, visai kaip realaus pasaulio valstybės ar politinės partijos. Dar yra tas momentas, kad WoD bent jau turėtų būti urban horror, o ne urban fantasy, bet kiek teko skaityti WoD novelizacijų, tai horroro ten – ne kažką.)). Kiekvienoje knygoje Haris Drezdenas tiria kažkokią paslaptį ir neišvengiamai turi nugalėti kokį nors antgamtinį sutvėrimą, žymiai galingesnį už patį herojų.

Pasakojimas pirmuoju asmeniu, taigi kažkokių stilistinių subtilybių čia tikrai nerasime. Knygos mirgėte mirga popkultūros inkliuzais – tiek settingo detalėmis, tiek ir personažų frazėmis dialoguose. Autorius labai sėkmingai realizuoja tai, kas yra stipriausia urban fantasy žanro korta: antgamtinio elemento įpaišymą į kasdienybę. Piksiai, einantys iš proto dėl picos; emociniai vampyrai, sukantys pornofilmus; FTB agentai–vilkolakiai… Visa tai sukuria savitą atmosferą, įtraukia ir nepaleidžia, priverčia atleisti daugybę trūkumų, kuriais pasižymi knygos.

Kūrinio etika

Totalus spaidermenas. Visi personažai yra arba Geri, arba Blogi. Taip, pasitaiko Suklaidintų Gerų ar Priimtinai Blogų, bet juoda-balta vis tiek išlieka. Puslapių puslapiai pagrindinio personažo vidinio inkštimo moralistinėmis temomis kuo toliau, tuo labiau verčia užversti galvą ir staugti ant mėnulio. Hario Drezdeno motyvacijos vertos meksikiečių muilo operos((Būtent šis aspektas buvo tobulai perkeltas į serialą (perkelti devyniasdešimties procentų antgamtinių dalykų neleido ubagiškas biudžetas). Nieko nuostabaus, kad antro sezono nebestatė.)). „Aš turiu apsaugoti ją nuo tiesos, nes ji nepasiruošusi.“ „Jis buvo mano draugas, aš privalau už jį atkeršyti – tuoj tik aplankysiu jį ligoninėje.“ „Dėl mano kaltės ji nukentėjo, ir dabar aš jaučiu žiaurią kaltę ir darysiu visokias nesąmones“.

Viena iš pagrindinių serijos temų – nepaklusimas autoritetams, vos ne iki „Sauronas neleido šokti nuo šito tilto! – O man dzin!!!“ lygio. Vėlesnėse knygose autorius jau net nebesivargina aiškinti, kodėl Drezdenas elgiasi priešingai, nei jam pataria „galingesnieji ir išmintingesnieji“ – preziumuojama, kad skaitytojas jau įsikirto, kad viską reikia daryti savaip tiesiog iš principo.

Kita paminėtina tema – „my life sucks“: Drezdenas nuolat be pinigų, gyvena skylėje, jam nesiseka meilėje, jis nuolat turi problemų su magiška ir realia teisėsauga. Skaitytojas turi suprasti, kad tai – kaina, kurią moka dorovingas burtininkas, naudojantis savo galias vardan gėrio, o ne blogio.

Settingas

Neabejotinai stipriausias serijos aspektas. Kaip jau minėta, veiksmas daugiausia vyksta šių dienų Čikagoje, o taip pat Nevernever‘yje (Niekadaniekada? Niekadiškėse?) – paraleliniame pasaulyje, kur gyvena fėjos ir kiti sutvėrimai. Antgamtinės būtybės susimetusios į organizacijas, įtakingiausios iš kurių yra pasirašiusios elgesio kodeksą – Unseelie Accord. Egzistuoja burtininkų FTB – Baltoji taryba: šutvė galingiausių pasaulio burtininkų, kurie enforce‘ina septynis draudimus, kuriuos kažkadaise patys ir suformulavo, negailestingai nukirsdami galvas visiems magijos naudotojams, kurie bent vieną iš tų draudimų pažeidžia. Būtent šitos organizacijos operatyvininku ir tampa Haris Drezdenas. Taip taip, nepaisant visų jo nepaklusnumo problemų.

Šiaip settingas yra žiauriai amerikietiškas. Pirmiausia, todėl, kad pagrindinis herojus yra amerikietis, kuriam savęs palepinimas yra nuėjimas į Burger Kingą, lotynų kalba yra neįkandamas dalykas, Europa – viena didelė valstybė, o viskas, kam yra virš dviejų šimtų metų, yra senovės istorija. Bet tuo viskas neapsiriboja: autorius taip pat yra amerikietis, todėl Vampyrų baronų bastionas yra Lotynų Amerika, trys iš penkių galingiausių pasaulio burtininkų yra JAV piliečiai, o Čikaga kažkodėl yra pasaulio kryžkelė.

Fantastinė dedamoji

Antgamtinių būtybių ­serijoje – daug ir truputis, nemažai dėmesio skiriama ir jų fiziologijai. Kur pažeidžiamiausia vampyro vieta? Kas gims iš žmogaus ir fėjos sąjungos? Kaip įveikti puolusį angelą, kuris sėdi tavo galvoje? Į visus šiuos klausimus rasite atsakymą knygos puslapiuose.

Magijos principai ir procesas taipogi aprašyti gana smulkiai ir spalvingai: Haris Drezdenas nesidrovėdamas dalinasi savo amato „virtuve“. Kiekvienoje knygoje bus aprašytas bent vienas magiškas ritualas, jau nekalbant apie visokius ten ugnies kamuolius ar kinetinės energijos pliūpsnius, kuriuos herojus švaisto į kairę ir į dešinę. Magija „Bylose“ yra įrankis, o ne kažkas paslaptingo ir nesuprantamo, kaip daugelyje fentezi žanro kūrinių.

Personažai

Dauguma antraeilių „Drezdeno bylų“ personažų yra gerokai įdomesni, nei pats Drezdenas – galbūt todėl, kad mes nesėdime jų galvoje ir negirdime jų minčių((Pirmas dalykas, kurį atrandi, tapęs telepatu, yra tai, kokie iš tiesų nuobodūs yra žmonės. (c) Magic: the Gathering)). Epizodiniai personažai, ko gero, yra stipriausi: gylio jie neturi ir neturi turėti, bet trumpalaikį efektą sukuria puikų. Dievo valią vykdantis riteris – TSRS užaugę snegras, trockistas-agnostikas, važinėjantis motociklu ir greta paladino kardo mojuojantis Kalašnikovo automatu. Atvirkštinis vilkolakis – vilkė, mokanti pasiversti žmogumi, sukūrusi sau gaują iš koledžo studentų. Maža mergytė, kurios galvoje yra viskas, kas kada nors buvo parašyta ant popieriaus, ir jos demonas (?) globėjas-asmens sargybinis… Recurring personažai, kuriems skiriama daugiau eterio laiko – Drezdeno apprentice, jo kolegos iš Čikagos policijos, jo mylimoji-pusiauvampyrė, jo brolis-visaivampyras, Čikagos mafijos bosas – yra gal ir gilesni, bet užsikrėtę moralistiniu puviniu nuo Drezdeno ir anksčiau ar vėliau ima erzinti.

Romantinė linija

Tokie herojai kaip Haris Drezdenas būna arba lovelasai, kuriems po kojomis krenta bet kuri moteris, arba seksualiai nesusitupėję mulkiai, kuriems bet koks susidūrimas su priešinga lytim yra iššūkis. Drezdenas priklauso pastarajai kategorijai. Per penkiolika (PENKIOLIKA!) knygų jis pasidulkina vieną kartą, ko rezultate, savaime suprantama, apturi vaiką. Tiesa, sužino apie tai tik po kokių penkių knygų, kai jo dukrai jau penkeri ir jai gresia mirtinas pavojus. Maždaug trečdalį atitinkamos knygos teksto sudaro jo vidiniai monologai apie tai, ką jis jaučia tapęs tėčiu. Ar minėjau, kad moralinė serijos pusė verčia staugti prieš mėnulį?

Galimybė patirti nerdgazmą

Oooh, baby… Klodai ir klodai nerdams, ypač tiems, kurie gyvena Čikagoje. Į organizacijas susimetusios fėjos ir vampyrai; visi įmanomi dievai ir demonai, turintys savo tikslus ir įrankius; praktiniai patarimai magams-eskapistams; galimybė fantazuoti apie savo miesto paslaptingas vietas, priskiriant jiems kažką iš „Drezdeno bylų“. Kodėl Lukiškių aikštės smėlis raudonas? Gal ten reziduoja demonas, mitęs aikštėje baustų nusikaltėlių krauju ir vis labiau ir labiau norintis naujų aukų? Kodėl net du kartus degė kibininė, esanti tarp Grigiškių ir Vievio? Gal ten nuolat susiduria Žiemos ir Vasaros dvarų fėjos, ir vis dėl to seno artifakto, kurį tarp šaknų saugo nepaaiškinamai autostrados skiriamosios juostos viduryje augantis ąžuolas? Kodėl Mykolo Riomerio universiteto rektorius jau 25 metus nesikeičia? Gal jis – galingas emocinis vampyras, mintantis godumu, visą universiteto proefesūrą ir absolventus pavertęs savo vergais?..

Ar verta skaityti (irba kodėl aš jos nesugebėjau užbaigti)

Skaityti nerekomenduoju, nebent pripažįstate, kad esate nerdas. Ne, rimtai. Šita serija – žemos vertės skaitalas, tai, dėl ko fantastika turi antrarūšės literatūros reputaciją. Pats buvau metęs dešimtos knygos („Išverstakailis“) viduryje, kai visas aukščiau įvardintąsias serijos problemas papildė dar ir ta, kad tai, kad išdavikas yra Baltosios tarybos raštininkas, buvo akivaizdu nuo pirmojo jo pasirodymo. Bet po poros metų kažkuriuo momentu neturėjau daugiau ko skaityt, tai prarijau likusias knygas.

Tuo pat metu tai – labai neblogas settingas vaidmenų žaidimams, taigi jei jau pripažįstate, kad esate nerdas…