Nėra to blogo, kuris nesibaigtų
(apie Žvaigždžių karų 3 epizodą “Sitų kerštas”)
Taip, po didžiojo laukimo 1999 m., kai pasirodė “Pavojaus šešėlis”, keikėmės visi (beveik). Po “Klonų puolimo” kai kurie keikėsi daug smarkiau, negu po “Šešėlio” (pvz., aš), kiti – kaip tik džiaugėsi, kad judama teisinga linkme. Net ir gana teigiami atsiliepimai, net ir finansiniai trečios dalies rekordai nebegalėjo įveikti mano nusiteikimo “nieko gero nesitikiu”, bet pamatyti naująją dalį, žinoma, šaukė pareiga. Ir pamačiau. Ir atsidusau. Vis dėlto, G. Lucasui pagaliau pavyko. Bent jau tiek, kad galima žiūrėti ir nesipiktinti kiekviena scena.
Tad kas nutiko gero, kas sugrąžino “Žvaigždžių karus” gyvenimui? Pirmiausia – nebėra tų nuobodžių ilgiausių veiksmo sekų, kaip kad buvo perilgintos lenktynės Tatuine (I ep.) ar pjautynės Geonosyje (II ep.) Šįsyk veiksmas daug labiau koncentruotas ir nespėja nusibosti. Turiningumu III epizodas yra gerokai gausesnis už savo pirmtakus, bet gausumas dozuojamas pakankamai protingai. Natalie Portman – pagaliau ji gauna progą pavaidinti ir ja pasinaudoja. Obi Wano ir Anakino dvikova, ypač jos finalas – labai įspūdingas. Neapvylė ir Ian McDiarmindo (Palpatino) vaidyba, ypač ryški šalia nevykusio jauniklio Veiderio. Ašarą spaudžianti finalinė scena Tatuine. Efektai – nepriekaištingi, “puota akims” tęsiasi. Santūrus, bet visgi “Valio!”
Kas išliko blogo? Haydenas Christensenas. Jeigu II epizode dar buvo vilties, kad jis suvaidins Anakino virsmą į Veiderį, šiame epizode ji mirė. Vaikinui, kaip ir režisieriui, aiškiai per sunkus rimtas dramatinis vaidmuo. Geriau jam būtų anksčiau uždėję tą juodą kaukę – pakvėpuotų, pagąsdintų – to ir užtektų, nes moralinės kančios, draskymasis tarp lojalumo vieniems ar kitiems – neįtikina. Na, o visa kita – tai įvairi smulkmė, per daug negadinanti, bet ir negerinanti filmo: nežinia kokiu tikslu įkištas generolas Gryvsas (kiek spėjų, tai kažkuo susiję su animaciniu serialu “Klonų karai”), labai lengvai sudorojami džedajai, betikslis vukių kaimas (ar daug būtume praradę nepamatę Chewbaccos?), silpnai psichologiškai motyvuotas jaunėlių išžudymas. Reikalus smarkiai gadino ir kalbos apie politiką – baisiai jau blankios. Paksas, ir tas geriau šnekėdavo. Ir, be abejo (čia jau daugelio pastebėjimai), filme nėra nė vieno veikėjo, su kuriuo norėtųsi tapatintis. Blogiečiai per daug schematiški, geriečiai per daug neįdomūs.
Taigi, kosminis epas baigtas (senąją trilogiją aš vadinčiau “kosminiu vesternu”). Tegul ilsisi ramybėje.
Antimatuoklis, 2005 05 27
