– Tu įsitikinęs, kad tai – ta skylutė? – paklausė drakono patelė.
Ji sužvairinusi akis žiūrėjo į mažytę adatą, kurią laikė negrabios goblino rankos.
– Aš negaliu jos net įžiūrėti, – gailiai ištarė patelė.
– Ta, – tvirtai pareiškė goblinas. – Burtininkas juk aiškiai pasakė “tada, kai drakonas pralįs pro adatos skylutę”.
– Bet aš net ne drakonas, – patelės balsas nė kiek nesustiprėjo, – aš drakonė…
– Džilda, kai raganos naudoja šikšnosparnio sparnelį, jos nesiaiškina, tai šikšnosparnio ar šikšnosparnės dalis, – atrėmė goblinas.
– Bet aš negaliu, Jeremijau! – vos neverkė Džilda. – Aš nepralįsiu!
– Tu turi pamėginti, – atkakliai įtikinėjo goblinas. – Dėl mūsų meilės.
Drakonė atsiduso ir primerkusi akis įsispitrėjo į adatos skylutę. Ji, regis, nejudėjo ir nekvėpavo ištisą amžinybę, tačiau staiga vėl garsiai atsiduso ir ištarė:
– Negaliu. Na, kodėl neužtenka perkišti žvyną? Mes jį sulankstytume…
Goblinas sunkiai, lyg staiga jo pečius būtų užgriuvusi sunki našta, sudribo ant žemės.
– Atleisk, tu iš tikrųjų to negali. Piktasis burtininkas tik pasijuokė iš mūsų.
– Nesuprantu, – lūžtančiu balsu prabilo drakonė, – na, nejaugi jam sunku paversti tave drakonu. Arba mane gobline? Juk jis toks galingas. Aš mačiau, kaip jis į dulkes pavertė ištisą kaimą! Mačiau, kaip dėl jo burtų kariūnas virto negyvu akmeniu. Regėjau paukštį, prikeltą iš mirusiųjų. Jis galingiausias burtininkas, kokį esu mačiusi!
Jeremijus tyliai pratarė:
– Aš pažįstu du baltuosius burtininkus. Jie nesugebės pakeisti mūsų išvaizdos, bet gal paprašyti, kad padidintų adatą? Arba sumažintų tave?
Džilda su viltimi pašoko:
– O jis nepamanys, jog mes sukčiaujam?
– Grįžkim pas jį ir paklauskim! – pasiūlė goblinas.
Sparnuotoji drakonė neužtruko nuskraidinti gobliną prie piktojo burtininko buveinės.
– Aš norėjau paklausti, – nusižeminęs kalbėjo Jeremijus, kai tik juodai apsitaisęs vyras peržengė slenkstį ir išėjo į pievelę, – ar bus sąžininga, jei kas nors užburs adatą, kad ji padidėtų, ir tada drakonas pralįs pro skylutę?
– Silpnapročiai! – nusikvatojo burtininkas, – jūs išties tikitės, kad aš užsiimsiu jūsų kvailomis problemomis? Kad padarysiu tave štai tokį?
Jis sudėstė rankomis vieną iš savo paslaptingų ženklų, kurį palydėjo nesuprantamos kalbos fraze, …ir šalia Džildos vietoj kreivanosio goblino stovėjo išvaizdus jaunas drakonas, kuris, negalėdamas patikėti naująja išvaizda, išskėtė sparnus ir susižavėjęs juos apžiūrinėjo.
Džilda vos neištirpo iš laimės, tačiau vyras vėl kažką subumbėjo, ir gražuolis drakonas atvirto į susikūprinusį gobliną.
– Niekada! – piktai nusikvatojo burtininkas. – Niekada nepildysiu kvailų jūsų norų! Ir nereikia suprasti manęs taip pažodžiui! Kad ir tris, kad ir trylika kartų pralįs drakonas pro adatos skylutę, aš šito išgamos nepaversiu drakonu!
Abu įsimylėjėliai visiškai sugniuždyti žvelgė į žemę po kojomis.
– Todėl, kad aš to nenoriu! – negalėjo nurimti burtininkas. – Todėl, kad man tas neįdomu! Todėl, kad viską darau savaip!
Jis lyg ir susiruošė eiti namo, tačiau stabtelėjo ir vėl piktai nusijuokęs ištarė:
– Bet pasityčioti iš jūsų aš galiu bet kada!
Akimirksnis – ir vėl šalia Džildos stovėjo pasakiško grožio drakonas.
– Norėtum toks likti? – nekaltai paklausė burtininkas ir nusikvatojo. – Nepavyks! Meskite tą nukvakusį sumanymą iš tuščių moliūgų, kuriuos vadinate galvomis! Norite būti drakonais? Cha, tik per mano lavoną!
Ir tada drakono patelė kvėptelėjo. Nestipriai. Vos vos. Tačiau to užteko, kad užsiliepsnotų burtininko namas, o pats žmogus liktų tik apanglėjusiu lavonu.
– Bet juk jis pats pasakė! – kaltai pažvelgė Džilda į žalias savojo išrinktojo akis. Ir lengvu sparno mostu pakvietė Jeremijų skristi paskui ją. Į vaiskią dangaus mėlynę. Į išsvajotą gyvenimą.
raww
Apsakymas skirtas konkursui, vykusiam Lituanicon`o metu.
Pareikšti nuomonę forume.
