Kibernetinio karo tendencijos arba kurkime kariuomenę Internete
Ar prisimenate paskutinį Jugoslavijos konfliktą? Taip, NATO bombarduoja Serbiją, į užsienį plūsta pabėgėliai, byra S. Miloševičiaus diktatūra.
Dabar prisiminkite Internetą. Na, tai (nežinote? ;-) – pasaulinis kompiuterių tinklas, jungiantis nesuskaičiuojamą kiekį vartotojų.
Kuo susiję šie du dalykai? Ogi tuo, kad serbai panaudojo Internetą kaip ginklą prieš NATO.
NATO pradėjus bombarduoti taikinius Jugoslavijoje, po trijų dienų karas išplito ir į kibernetinę erdvę – hakeriai pabandė sutrikdyti kariškių elektroninio pašto sistemą.
Per pirmąjį puolimą buvo panaudota vadinamoji “pingo” taktika. Tai yra, kai vienas kompiuteris daug kartų iškviečia kitą ir siunčia elektroninio pašto “bombas”- daugybę laškų, perkraunančių ir užkemšančių pasirinktą pašto serverį. Netrukus NATO ėmė kasdien gauti po 2000 tokių elektroninių “bombų”.
Nors puolikai lieka nežinomi, tačiau manoma, kad atakose dalyvavo penkių serbų grupė, pasivadinusi “Crna Ruka”(“juodoji ranka”). Tokių grupių atrasti ir sustabdyti beveik neįmanoma, nes kibernetinės atakos gali kilti iš bet kurio planetos kompiuterio, prijungto prie Interneto, o puolantieji gali nesunkiai paslėpti savo tapatybę ir kompiuterio koordinates.
Tačiau NATO kompiuterių darbas sutriko vos keletą valandų. Dėl šios pasalūniškos kompiuterinės atakos JAV kariškiai ir jų sąjungininkai iš NATO nebuvo nė kiek nustebinti. Keletą pastarųjų metų jie buvo įsivėlę į nemažai tylių, bet, atrodė, niekad nesibaigiančių susirėmimų su nematomu priešu. Todėl kariškiai buvo sąlyginai neblogai pasirengę.
Anksčiau hakeriai jau buvo puolę JAV karo laivyną, NASA, įvairias valstybines laboratorijas ir karo pramonės firmas, pavyzdžiui “Boeing”. Kibernetinės atakos rengiamos ne vien prieš JAV kariškius. Hakeriai nesėkmingai bandė užgrobti britų karo ryšių palydovą, reikalaudami už jį išpirkos.
Pasak “Interpol” pareigūnų, žinant, jog internete yra apie 30 000 hakeriams skirtų svetainių, o apytikriai 17 mln. žmonių turi reikalingus darbo kompiuteriais įgūdžius, keista, kad hakeriai iki šiol nesulaukė didesnio pasisekimo. Bet gali būti taip, kad tam tikri hakeriai dar neįkliuvo, o jų aukos tiesiog niekam nepranešė apie padarytą nusikaltimą.
Pentagonas tvirtina, kad kasdien jo kompiuterius bandoma pulti nuo 60 iki 80 kartų, tačiau tai paprastai būna nerimti puolimai.
Rimtesnis incidentas įvyko 1997 metais – buvo užpulta Lenglio karinių oro pajėgų bazė Virdžinijos valstijoje. Atakuota gana rimtai. Norėta išjungti visą bazės elektroninio pašto sistemą ir atimti ryšį. Būtent šis atvejis labiausiai pademonstravo, kaip kariškiams teks ateityje reaguoti į kibernetinės erdvės konfliktus.
Lenglio užpuolimas prasidėjo tada, kai Deilas Mejerousas (Dale Mayerrose), tuomet pulkininkas, dabar brigados generolas, atsakingas už informacines sistemas, rado elektroninio pašto žinutę, tariamai atsiųstą jam prezidento B.Klintono. Kad Mejerousas tiesiai gautų iš prezidento laišką tiesiai, buvo mažai tikėtina. “Rašantysis šlykščiais žodžiais suabejojo mano motinos kilme”, – prisimena kariškis.
Jis pradėjo tyrimą. Faktas, jog kažkas sugeba slapta pasinaudoti bazės kompiuterine sistema, galėjo turėti rimtų pasekmių. Lenglio bazėje yra oro pajėgų štabas (ACC), koordinuojantis ir sekantis visus Pentagonui priskiriamus naikintuvų ir bombonešių skrydžius pasaulyje.
Tą pačią dieną kitas kariškis, atsakingas už bazės elektroninio pašto sistemos priežiūrą, pastebėjo, kad duomenų srautai, siunčiami per tinklo serverius kitais adresais, daug didesni nei pačion bazėn ateinančių elektroninio pašto žinučių srautas.
Greitai išsiaiškinta, kad ACC kompiuteriais buvo slapta naudojamasi paskirstant daugiausia tarp “America Online” abonentų didžiulius pornografijos kiekius (apie 800 failų kasdien). Oro pajėgų įvaizdžiui kilo rimtas pavojus – juk niekam nemalonu tapti pornografijos platintoju.
Nustatyta, kad sistema svetimi nepastebimai naudojosi ir anksčiau. Kartais kompiuterių sistemos “nulūždavo” dėl per didelių srautų, bet operatoriai interpretuodavo tai kaip programinės įrangos bėdą. Jie paprasčiausiai perkraudavo kompiuterius. Kadangi niekas iš tų neteisėtų srautų nepatekdavo oro pajėgų personalui, operatoriai netgi nenutuokė, jog tinkle kursuoja ne tik legalus elektroninis paštas.
Taip jau sutapo, kad tuomet bazėje dirbo nepriklausomas kompiuterių konsultantas Timas Beisas (Tim Bass). (Beje, jis nė iš tolo neprimena kariškio: keturiasdešimties metų, pilnas entuziazmo dirbti kompiuteriais ir beveik viskam kitam. Jei būtų kitoje barikadų pusėje, būtų vienas pavojingiausių hakerių JAV. Taigi, kariškiams pasisekė.)
Maža to, Timas yra vienas geriausių programuotojų JAV, galįs pasigirti ilgu kompiuterinių stebuklų sąrašu. Jis greitai suvokė, kaip užkirsti kelią pornografijos persiuntėjams.
Timas Beisas parašė programą, kuri įtartiną paštą pašalina iš serverio ir surikiuoja į atskirą eilę peržiūrai. Jei įtarimas pasitvirtina, paštas perrikiuojamas į naują eilę, o “švarusis” paliekamas. Nelegalus paštas yra įkalinamas atskiroje laikmenoje, o jo siuntėjas nebegauna jokio atsako.
Hakerių požiūriu, į ACC kompiuterį nusiųstas elektroninis paštas išnykdavo lyg juodoje bedugnėje. Per 48 valandas intermete pasirodė pranešimai hakeriams, kad ACC nebėra retransliavimo stotis.
Pastebėję, kad informacijos perpumpavimas nutrauktas, hakeriai pradėjo bombarduoti ACC sistemas koviniais mastais. Kasdien ateidavo apie 30 000 “bombų”.
Timas patobulino savo programą ir instaliavo ją galingesniame kompiuteryje. Bombardavimas buvo akimirksniu nutrauktas. Po šio įvykio Beiso programa gavo “Slėptuvės nuo bombų” vardą. Kaip tik ji tapo pagrindiniu ginklu, kovojant su virtualiais piratais.
Neilgai trukus Pentagonas ėmė kurti specialią gynybos nuo hakerių grupę, kuri bus sudaryta iš programuotojų specialistų.
Šie įvykiai verčia susimąstyti apie dalykus, kurie iki šiol buvo sutinkami tik fantastinėse knygose. Šiais laikais, kai jau labai daug įvairių paslaugų ir pramonės sferų yra kompiuterizuota, kibernetinis karas tampa labai perspektyviu dalyku.
Gerai organizuoti hakeriai profesionalai gali nesunkiai paralyžuoti tam tikrų valstybės strateginių pramoninių gamyklų darbą, gali užšaldyti milžiniškas sumas bankuose, arba pervesti jas kur nors kitur. Ekonomiškai stipriose šalyse netgi komunalinių paslaugų tiekimas yra kompiuterizuojamas. Įsivaizduokite, kaip keli kompiuteriniai piratai palieka visą didmiestį be karšto vandens, dujų, elektros ir šildymo. Panašiai galima paralyžiuoti ir kariuomenės ryšius, judėjimą. Pavyzdžiui, dauguma šiuolaikinių ketvirtos kartos naikintuvų, bombonešių ir net jų gabenamų bombų orientuojasi pagal palydovinę GPS sistemą. Kas atsitiktų, jei sumaišytum iš palydovo ateinančius duomenis? Taip galima nukreipti antskrydžius virš laukų, pelkių, kur nepadaroma jokia rimta žala.
Beje, panaši taktika buvo taikoma ir II pasauliniame kare, o tada juk nebuvo palydovų.Vokiečių bombonešiai, skrisdami atakuoti Londono naktį, kelią rasdavo pagal dvi galingas radiolokacines stotis, įrengtas Prancūzijos pakrantėje. Tos stotys siųsdavo pastovius signalus link taikinio, ir ten, kur du signalai susikirsdavo, bombonešiai išmesdavo bombas. Britai, perpratę šią sistemą, ėmė maišyti vokiečiams lakūnams kortas, transliuodami klaidingus signalus ir priversdami išmesti bombas virš Lamanšo sąsiaurio ir Šiaurės jūroje.
JAV neseniai pritaikė dar vieną “fantastinį” ginklą. Tai elektromagnetinės bombos “E”. Jos buvo pirmąkart išmestos ant tos pačios Jugoslavijos. Tai bombos, naikinančios ne sprogimo banga, o elektromagnetine vibracija. Jos dėka akimirksniu sugadinami visi elektriniai ir elektroniniai prietaisai šimtų kilometrų spinduliu.
Tokias vibracijas skleidžiantys prietaisai gali būti nebūtinai išmetami iš lėktuvų, juos gali padėti diversantai arba atsitraukiančios kariuomenės kariai. O įjungti juos galima bet kada per palydovą, ar tą patį Internetą.
Šitoks elektroninis karas perspektyvus dar ir tuo, kad naikina vien įrangą, bet ne žmones. Visomis minėtomis priemonėmis gyventojai yra demoralizuojami, sutrinka jų kovingumas, tačiau neprarandamos gyvybės.
Lietuvoje, neturinčioje didelių gynybinių resursų, šitoks kariavimo būdas būtų taip pat perspektyvus. Anksčiau išvardintos priemonės nėra ypatingai brangios, o gerų specialistų irgi netrūksta, juos tereikėtų gerai organizuoti, suteikti galimybę prieiti prie įrangos. Taip galėtume sukurti pirmąją pasaulyje Internetinę armiją. Manau, Krašto Apsaugos Ministerijai vertėtų susimąstyti. Jei negali prieš “potencialų priešą” pasiųsti tankų ir lėktuvų, juos gali pakeisti virusais ir kibernetinėmis “bombomis”.
Pagal žurnalo “Laiko balsas” publikaciją “Hakeriai atakuoja NATO” parengė Augustas LUK
