Kūrybinė stovykla 2004

Lietus, kūryba, tinklinis

arba

Trečioji Kūrybinė Fantastų Stovykla Molėtuose (2004 07 02-06)

 (subjektyvus dalyvio dienoraštis)

Kurti ir stovyklauti nusiteikusių fantastų neišgąsdino niekaip šią vasarą nenustojantis pliaupti lietus – iš viso į stovyklą susirinko apie 20 žmonių (skaičius svyravo, nes dalis dalyvių prisijungė vėliau, o kiti paliko stovyklą anksčiau).

Nors ne, dalį išgasdino – neatvyko nenorintis autobusais važinėtis Shizzaras, paslaptingai dingo Lėlys, paskutinę dieną persigalvojo G. Vaišnoras.

 5-dienis: Lietus ir mafija

Taigi, 5-dienis. Mašina protestuoja ir girgžda nuo svorio (mantos prisigrūdome tikrai nemažai), o mes (Lina, Danutė, Neringa, Gedas) važiuojam Molėtų plentu ir baisimės lietaus siautėjimu – tradicinį vakarinį laužą, aišku, jau galima pamiršti. O čia dar Danutė „optimistiškai“ praneša, kad kritulingumas Lietuvoje didžiausias būtent Molėtuose ir dar pajūryje. Sprendžiant iš liūties už lango, taip ir yra, taigi, nuotaika lengvai subjūra.

Atvykstame, stovykloje jau randame Rūtą, Laimą ir Beresnevičių šeimyną. Kraunamės daiktus, renkamės kambarius, lauke krapnoja lengvas lietus. Bet toks lengvas, kad neištvėrę išdumiam pasivaikščioti prie Želvos ežero.

Nepaisydami gerokai apgriuvusio lieptelio (kuris veda į pusiasalį tarp Želvos ir Trinktinio ežerų) energingesni (berods Danutė, Lina ir Rūta) lekia apžiūrėti minėtam pusiasalyje stūksančio Kulionių piliakalnio (esančio, anot legendos, žemėn prasmegusios bažnyčios vietoje). Kiti tiesiog grožisi vandens lelijomis, ežero vaizdais ir stengiasi nenukristi nuo slidaus permirkusio lieptelio į tą patį ežerą. Aš gi su skaitmenuku fotografuoju viską aplink ir gąsdinu stovyklos naujokę Laimą jau tradicine istorija apie aplinkiniuose ežeruose nuskendusius ir besivaidenančius moksleivius. Lengvas lietutis pereina į sunkų, tad visi dumiam atgalios, į stovyklos namuką. Keikiuosi, kad skėčio imti visiškai neapsimoka, nes visad juk atsiras beskėtė mergina, kuriai teks jį paskolinti, tad pats, kaip visada, grįši peršlapęs…

Skambina Nemezidė (Lina Krutulytė) ir tespėja pranešti, kad jie „atvažiuoja penkiese“… Neramu, o ypač prisiminus kadais girdėtas kalbas apie „įniršusių legionierių desantą į Dorado klubą“. Bet iš baltašonės Nemezidės mašinos ropščiasi Justinas, Kazimieras, Ainius, MB (Gaudrius) ir pati Lina. Dar atvyksta ir Karolis (Sorlac).

Triukšmas, erzelis, kambarių dalybos ir vakarieniavimas, o po jo renkamės viršutiniam miško namelio aukšte aptarti stovyklos dienotvarkės ir vakaroti. Už lango, žinoma, lyja.

Užsimezga gana įdomi diskusija tarp valdingųjų Karolio ir Nemezidės, kada skaityti stovyklos namų darbus (tradicinė kūrybinės stovyklos užduotis – parašyti mini kūrinėlį duota tema). Tonas kyla ir aštrėja, tad visuotiniu sutarimu tema atidedama vėlesniems svarstymams.

Irgi sutartinai nusprendžiama, kad 5-dienio vakare, po darbo savaitės, užsiimti kūryba – sadizmas, todėl geriau bus sužaisti „mafiją“. Visai smagu, mafija siautėja, žūsta policininkai ir teisuoliai, Nemezidė tolydžio slampinėja po kambarį, demonstruodama gebėjimus iš veido raumenų įtampos ir žvilgsnio dorumo atpažinti nusikaltėlį. Žaidimas, pagurkšnojant alutį ar vyną, nusitęsia iki 1 ar 2 val. nakties.

6-dienis: tinklinis, maudynės, vakaronė

Ne visi pajėgia atsikelti 10 val. ryto, kaip buvo sutarta, bet ir miegaliai netrukus prisijungia prie „Proto mankštos“: įvairių fantastinių objektų konstravimo ir modeliavimo iš visų po ranka pasitaikiusių daiktų – vandens sietelio, automobilio raktelių ir pan. Kuriamos idėjos ir fantastiniai pasauliai, kuriuose gyvena žmonės, negalintys atlaikyti savo atvaizdo (ten maudomasi tik raibuliuojančiam vandenyje, žudikai pasikėsinimams naudoja veidrodėlius, o nusikaltėliai pririšami prie medžio ežero ar upės pakrantėje, kad žiūrėdami į savo atvaizdą išprotėtų…) Pasauliai, kuriuose galima įrašyti ir atgaminti žmones (numirė žmogelis, paėmei jo įrašą ir atgamini, bet žmogus toks ir lieka, koks buvo užfiksuotas, pvz., liūdesio akimirką – taigi, atgamintasis visą laiką liūdės…)

Diena graži – debesėliai, saulutė.

Pasimankštinus, stovyklos vadas Beresnevičius skelbia stovyklos kūrybinę užduotį: parašyti mini kūrinėlį tema „Įsimylėjęs lietus“… Pasigirsta dejonės ir keiksmai, bet tema neatšaukiama ir nekeičiama.

Pasižvalgius, nusprendžiama naudotis geru oru ir eiti žaisti tinklinio. Stovykloje lieka tik nesportininkai ir kūrybinio šišo pagauta Nemezidė, kuri įsitaiso po pušimis rašyti apsakymo.

MB negali žaisti, tad jam patikimos fotokorespondento pareigos ir pasineriama į tinklinį… Smagu. Beje, į stovyklą atvyksta dar keli fantastai – Marius, murmeu (Monika), Variagas.

Gerokai suplukę, lekiam maudytis į Gilužio ežerą. Ech, kokia atgaiva!.. O po maudynių apima žvėriškas alkis, tad skelbiamas laisvas laikas papietavimui.

Vakare numatyta prie laužo skaityti atsivežtinius apsakymus, daugelis lieka jų tobulinti bei daryti „namų darbus“ (minėtą kūrybinę užduotį). Gi likusieji vėl tinkliniauja, nors kažkas skundžiasi, kad nuo kamuolių atmušinėjimo jau gelia rankas…

Vakaras, smagiai pleška stovyklos laužas. Įsitaisom aplink. Kurį laiką vyksta ginčai – kam pradėti. Justinas pradėtų, bet gąsdina turįs 25 psl. ilgio apsakymą apie paskutinius Gugio nuotykius. Mes nebijom ir prašom skaityti. Gugis, pasirodo, nusidanginęs jau iki Tverės, kur padeda lietuviams šturmuoti tą maskvėnų užgrobtą miestą ir susipažįsta su basilisku. „Mauu, mauuu!“, – baigia Justinas ir susilaukia plojimų.

Tuomet estafetę perima Variagas, kuris paskaito trumpą apsakymą (parašytą dar „Lietuvos ateičių“ konkursui) apie, berods, moterų valdomą Lietuvą.

Krutulytė įspėja, kad jos apsakymas netradicinis ir paporina istoriją apie angelą sargą (tiksliau, angeliuką sargiuką), keršijantį čečėnų teroristui… Po šio apsakymo kyla karštos diskusijos, kūrinys beveik visuotinai pripažįstamas tipišku tradiciniu Krutulytės apsakymu, t.y. lyrikos ir ciniško humoro mišiniu. Vieniems tai patinka, o kitiems nelabai, bet klausyti buvo įdomu ir, kaip visada, linksma.

Sutemos tirštėja, oras vėsta, pats laikas „siaubiakams“, tad skaityti savo kūrinį (darbinis pavadinimas „Kotryna“) pradeda „antroji Lina“, Kulikauskienė. Tylomis klausomės kraują stingdančios mistinės folklorinio siaubo istorijos apie laumes. Įdomu ir šššiurpu… Primena „Vėjų krikštaduktę“, tik su siaubo elementais, bet tiek pat graudžią (beklausant kai kas ir ašarėlę nubraukė). Mano galva, tai vienas iš geriausių Linos apsakymų.

Po šiurpų, vakariniai skaitymai pratęsiami jau namelyje, nors ir ne visiems patinka linksmas fantastų klegėjimas – metas jau gana vėlus… Knapsiu nosimi ir aš – užsimiršęs, kad gėriau vaistų, susigundžiau vynu…

Karolis skaito savo apsakymą (berods vadinosi „Neramios mintys“). Mintys išties neramios – emociškai gana įtaigus apsakymas, primenantis nenutrūkstamą minčių srautą.

Po to skaitovo pareigas perima MB – klasikinės fantasy gerbėjas. Mums paskaitoma romano (ar apysakos?) ištrauka, kur pagrindinis herojus tūlas (na gerai, vienas toks) Vygo aiškinasi santykius su (jei teisingai supratau) smuklininku reketininku.

Paskutinis savo apsakymiuką („Nudundėjo griaustinis-3“) perskaitau aš. Na, kalbėkim tiesiai, nelabai vykęs bandymas į tris puslapius sugrūsti kriptoistorinį siužetą apie paslaptingą snaiperių broliją, naikinančią (arba saugančią, priklausomai nuo situacijos) valdovus-išsišokėlius.

Viskas. Einam miegoti.

7-madienis: plaustas, kūryba ir futbolas

Sekmadienio ryte įdomiausia žiūrėti į kiaurai peršlapusį Karolį. Pasirodo, trijulė fantastų (Variagas, Marius, Karolis) paryčiais nusprendė ežere išbandyti savadarbį Mariaus plaustą, pagamintą iš tuščiavidurių plastikinių butelių. Išbandymas pavyko, bet Karoliui nepasisekė…

Dieną pradedame pusryčiais ir tradicine „proto mankšta“. Vėliau nusprendžiame pasimankštinti ir fiziškai, tad žvilgsniai nukrypsta į tinklinio aikštelę. Bet tinklinis jau kiek pabodęs – žaidžiam „vieną lietimą“.

Grįžus papietauti susigriebiama, kad liko visai nedaug laiko iki kūrybinės užduoties skaitymo. Jos dar neatlikę sliūkina į atokesnes vieteles kurti teksto apie „Įsimylėjusį lietų“.

Po skaitymų dalis fantastų (MB, Lina, Neringa, Laima) išvažiuoja, o likusieji dalyvauja kūrybinėse Olimpinėse žaidynėse. Dalyviams tenka eiliuoti, kurti eufemizmus, sugalvoti geriausią reklaminį tekstą „Baldų surinkimo instrukcijai Nr.5“ ir t.t. Įsiminė Monikos (murmeu) tekstas (užduotis: parašyti kuo daugiau prasmingų žodžių, kurie visi prasidėtų iš tos pat raidės „n“): „Nutiko Nojui netikėta nelaimė: nudvėsė naminė nutrija“. Olimpinių žaidynių nugalėtoju tampa Justinas, kuris buvo apdovanotas storu H. Katnerio apsakymų ir romanų rinkiniu. Likę dalyviai gali išsirinkti po „Eridano“ leidyklos knygą.

Vakare, nešini alumi, keliaujame į Molėtų observatoriją stebėti Europos futbolo čempionato finalo. Graikijos rinktinės nekenčiu, bet rezultatą nujaučiu – pesimistinė prognozė, kad šie laimės 1:0, pasitvirtina…

Likusį vakarą praleidžiame pliekdami kortomis.

1-madienis: lietus, knygos ir „Baubas“

Pirmadienį stovyklą palieka Justinas ir Marius, bet grįžta Laima. Skelbiama laisva diena – norintys gali degintis, maudytis, žodžiu, atsipalaiduoti gamtoje. Diena gana graži: kas keliauja pasivaikščioti po miško, kas (neminėsim kas) net ir tokią dieną niekaip neišlenda iš savo kambario, o kas lekia degintis ir maudytis.

Pasakiška gamta: lengvas vėjelis, šniokščiančios pušys ir ežero pakrantė. Ežere plaukioja gulbės. Maudomės. Rūta atkakliai nardo po vandeniu (bando pozuoti nuotraukai, kurioje ji „būtų panaši į skenduolę, išdrikusiais plaukais“), kol, galų gale, išties gerokai gurkšteli vandens…

Popiet oras subjūra: lietus pliaupia kaip iš kibiro. Traukiamės iš kuprinių kortas, knygas, nebaigtus apsakymus ir pan. Prasiveriam langus: gera skaityti, kai už poros metrų šniokščia lietaus košiamas miškas… O aplink tebedegantį stovyklos laužą tuo pat metu tupinėja Laima – kepa bulves…

Lietui aprimus, o žemei pradžiūvus keliaujam žaisti tinklinio. Beresnevičiaus sūnų – Dargirio ir Gytauto duetas su pasimėgavimu mus triuškina, gerai, kad nors ne „sausai“. Tinklinį žaidžiame iki vėlumos.

Vėl lyja.

Po filmo daugelis eina miegoti, aš gi slenku į mišką, pabandyti nufotografuoti pasakiškai gražios pilnaties. Pavyksta nekaip – nuotraukose vietoj mėnulio matyti tik kažkoks tarp medžių šmėkščiojantis poltergeistas…

2-dienio uodai, žolelės ir atia

2-dienis… Nuotaika niūroka – paskutinė stovyklos diena. Pirmiausia keliauju aplankyti Kulionių piliakalnio. Bet šį okupavę bjaurybės uodai – vos sekundei stabtelėjus nufotografuoti kokį įdomesnį objektą, koks tuzinas jų pikiruoja tiesiai į veidą. Grįžtu kaip reikiant sukandžiotas.

Tada su Rūta traukiam apžiūrėti vienos gražiausių apylinkės vietų: netoliese esančios slidžių trasos, nuo kurios viršūnės vaizdai išties super. Ir kokia pieva! Dūzgianti vabzdžiais, kvepianti žolelėmis. Žolelių (žemuogių, mėlynių, čiobrelių) prisirenkam nemažai. Bus arbatai. Geriant ją kokį gūdų žiemos vakarą, smagu bus prisiminti tą saulėtą kvepiančią pievą…

Bet laikas jau spaudžia, dar suspėju paskubom nusimaudyti Gilužio ežere, o tuomet kartu su Danute ir Laima išvažiuojame į Vilnių. Šių metų stovykla baigėsi. Galima pradėti galvoti apie kitametinę…