“Žaliosios mylios” šviesa
Sako, kad pasaulyje žinoma apie 200 būdų įvykdyti mirties bausmę – vienas iš labai paplitusių – elektros kėdė, kurią F. Darabonto filmo “Žalioji mylia” personažai švelniai vadina “Old Sparky” (“Senukas kibirkščius”). Čia baigiasi ne vieno iš jų žemiškoji kelionė, o į ją tarsi angelai – sargai palydi “žaliosios mylios” prižiūrėtojai: Polas ir draugai. Bet vieną kartą teks palydėti ne visai įprastą žudiką, kuris paliks ne visai įprastų dovanų…
Režisierius Frankas Darabontas dar kartą ėmėsi ekranizuoti Stepheną (Stiveną) Kingą. Pirmoji ekranizacija – “Pabėgimas iš Šoušenko kalėjimo” atnešė jam ne vieną apdovanojimą, tad kodėl nepabandžius? Ir neprašovė. Bandymo rezultatas – labai ilgas, bet gražus ir žmogiškas filmas. Kodėl ilgas? Todėl, kad 3 valandos. Kodėl gražus ir žmogiškas? Todėl, kad dominuoja gražūs ir santūrūs žmogiškieji santykiai, kuriems priešpastatoma niekšybė ir beprasmis žiaurumas. Gėrio ir blogio kova? Taip, bet tame nematau nieko blogo, nebent herojai tampa per daug schematiški.
Aktorių vaidyba – puiki, ir pirmiausia šis komplimentas turi būti skirtas Tomui Hanksui, užmetusiam komedines roles ir atsiskleidusiam kaip rimtam draminiam aktoriui. “Žaliojoje mylioje” jo vaidmuo ir natūralus, ir įtikinamas. Michael Clarke Duncano vaidybai, įkūnijant milžiną Johną Coffey, visada pabrėžiantį, kad jo pavardė tariasi taip pat kaip kava, tik rašosi kitaip, taip pat nemokšiška mano akis priekaištauti negalėtų. Filmo metražas suteikia puikią progą režisieriui išplėtoti charakterių įvairovę – dėl to personažai įdomūs, spalvingi. Ir tikrai ne vieną kartą filmas užkliudo kažkokias stygas “giliau” – pakankamai neįkyriai, pakankamai natūraliai, savaimiškai. Lėta filmo tėkmė neverčia žiūrėti į laikrodį, o atrodo kaip natūralus neskubaus gyvenimo “Žaliojoje mylioje” bruožas, kartas nuo karto suardoma siaubingų egzekucijų. Filme daug puikių, įsimintinų scenų, kurios dar ilgai išlieka mintyse, tarp jų ir finalinė frazė (cituoju iš atminties): “Aš tik galvoju, jeigu ponui Džinglsui duota tiek, tai kaip nubaudė mane?”. Nepritariu tik vienam dalykui: “kepamų” žmonių rodymui. Nors šiai scenai savo atvirumu dar toli iki “Šokėjos tamsoje” ar “Mirties veidų”, bet režisierius, mano manymu, būtų užsidirbęs dar pagyrų, jeigu būtų kitaip apgalvojęs tą sceną. Be abejo, galima būtų išsakyti ir daugiau priekaištų, juk priekaištauti visada lengviau, tačiau tai – Mr. Black prerogatyva, lai ja naudojasi.
Reziumuoju: neabejotinai vienas iš geriausių 2000 m. Lietuvoje rodytų filmų, kokybiškas, įtikinamas, įspūdingas ir žmogiškas. Pažiūrėti tikrai verta.
Justinas Žilinskas, 2001 02 13
