Netrukus „Eridano“ leidykla žada išleisti įspūdingą debiutinį Giedriaus Vilpišausko romaną „Vėjas nuo jūros“. Fantastinį Giedriaus apsakymą „Metas dalintis“ galėjote rasti paskutiniame GLF rinkinyje, jis dalyvaudavo ir internetiniuose konkursuose. O dabar, artėjant pavasariui ar jo pradžioje, mus pasieks storokas ir šiurpokas dar neįprasto mūsų kraštuose žanro kūrinys, apie kurį autorių ir paklausinėjome.
– Šis romanas neatsirado vienu ypu, sekantys internete tavo tinklaraštį galėjo matyti jo gimimą. Kas skatino pateikti dalis viešam aptarimui, ar nebijojai, kad paskui žmonėms nebebus įdomu skaityti? Ar pastabos gali kardinaliai pakeisti tavo sumanytą tolimesnį siužetą, verčia perrašyti epizodus ir pan.? O kokia išvis buvo pradžia?
– Iš pradžių buvo žodis. Būtent taip.
Viskas prasidėjo nuo to, kai man į rankas pakliuvo jau nė nepamenu kokio pavadinimo ar autoriaus knygelė-vadovėlis, kur buvo pilna įvairiausių kūrybinių pratimų. Vienas iš jų skambėjo apytiksliai taip: paimkite į rankas žodyną, atverskite bet kurioje vietoje, užsimerkęs durkite pirštu ir parašykite miniatiūrą ar nedidelį atsakymą tokiu būdu pasirinkto žodžio tema. Koks man teko žodis – manau, bus akivaizdu, perskaičius romaną. Man, užaugusiam Dzūkijoje, ši tema buvo tokia dėkinga, kad nedidelis atsakymėlis nejučia tapo kiek didesnis, nei buvo planuota iš pradžių. Po to dar didesnis. Po keleto apsilankymų bibliotekoje, kuomet pavarčiau ta tema 7-8 dešimtmety leistos hipiškos literatūros, minčių kilo tiek, jog vos spėjau jas užrašinėti. Tapo akivaizdu, jog geruoju tai nesibaigs.
Ir vis dėlto, parašyti 600 000 simbolių romaną – tai ne tas pats, kaip kelių puslapių apsakymą, ypač, kai patirties romanų rašyme (skirtingai nuo jų skaitymo) – kaip ir jokios. O dar ir pagrindinis darbas turi blogą savybę nuolat brautis į malonumų grafiką. Teko keisti dienotvarkę. Keldavausi ketvirtą ryto, kad turėčiau nors porą valandų kasdien tylos ir ramybės, tik aš ir šviečiantis laptopo ekranas. Ir dar balandžiai, be jų, ko gero, romano nuotaika būtų visai kitokia.
Už kambario, kuriame rašiau, lango, kone ranka pasiekiamas, augo ąžuolas. Keistas toks ąžuolas, teksasietiškas, spygliuotais odos storumo lapeliais ir miniatiūrinėmis, ketvirčio nago didumo gilėmis. Ąžuole naktimis susirinkdavo nakvoti vietiniai ne mažiau keisti balandžiai. (O gal karveliai? Kas juos ten supaisys…) Mūsiškiai, lietuviški balandžiai burkuoja, anie gi – ūbauja. Kartais kaip pelėdos. Kartais balsais, velniškai panašiais į žmogaus.
Naktinis žibintas buvo nukreiptas tiesiai į ąžuolo lapiją. Pažvelgęs pro langą, matydavau tuos paukščius, apsuptus lapijos, paskendusius geltonoje šviesoje, sustingusius.
Karts nuo karto kuriam nors iš balandžių susisukdavo protas ir jis bandydavo skristi pas mane į kambarį tiesiai per lango stiklą. Nežinau, kodėl, kas juos viliojo, tačiau tai atrodė maždaug taip: sėdi, rašai susikaupęs, paskendęs mintyse, ir staiga – trenksmas į langą, sparnai, plakantys į stiklą!.. ir vėl tyla. Prisimenu – iki šiol šiurpas pereina.
Taip po truputį gimė pirmieji penketas-šešetas skyrių, ir kilo noras kam nors visa tai parodyti, kam nors, kas pasakytų man „Giedriau, tu tik gaišti savo brangų laiką, kurį galėtum išnaudoti kitiems svarbiems dalykams, pavyzdžiui, miegojimui“. Tačiau, kaip bebūtų keista, skaičiusiems patiko, jie ėmė reikalauti dar, o man gi jau nebebuvo kur dėtis, teko sėsti ir rašyti. Beje, labai geras stimulas įveikti daugelio rašančiųjų nuolatinę palydovę – tinginystę.
Taip, ko gero tie, kurie skaitė dedamas dalis Livejournal.com, antrą kartą skaityti jau arba nebenorės, arba jiems bus neįdomu. Man pačiam skaityti gabaliukais, ypač kai tarpai tarp gabaliukų kartais išsitęsia iki mėnesių, būtų nelabai įdomu. Tačiau buvo keletas, kurie skaitė, kurie man labai padėjo komentarais, ir kuriems aš visuomet liksiu be galo dėkingas. Kardinaliai skaitytojų pastabos nieko pakeisti negalėjo, tačiau iš keletos keblių situacijų išsisukti man pavyko būtent pasitarus su jais. Ačiū jums visiems!
– Į kurį apibūdinimą labiau linksti – ar kad „Vėjas nuo jūros“ – siaubo, ar kad fantastikos romanas?
Manyčiau, jog tai siaubo romanas su fantastikos elementais, nors panorėjus galima interpretuoti ir priešingai. Kam nors stipriai apsišarvavusiam cinizmu tekstas gali pasirodyti visai nebaisus, tačiau galbūt tuomet jam patiks fantastinė romano dalis. Naiviai keturiolikmetei mergaitei (jeigu tokių šiais laikais dar būna) romanas turėtų suvirpinti vieną ar kitą stygą, kuriai suskambėjus visuose pakampiuose sukruta tamsoje pasislėpę gyviai ilgais čiuptuvais. Ieškančiam rimtesnės idėjos galbūt patiks teologinė romano sudedamoji. Ir taip toliau. Be abejonės, bus labai daug tokių, kuriems romanas pasirodys pasišlykštėtinas, grafomaniškas ir nevertas net popieriaus, ant kurio jis atspausdintas. Ir tai irgi yra normalu.
– Kokie autoriai daro tau įtaką tavo pasirinktoje literatūros srityje, kurie šiaip patinka? O gal kažko pakęst negali, ir nenorėtum, kad tave su jais lygintų?
Aaa, čia apie tą būsimą atsiliepimą ant knygos nugarėlės :{). Nėra taip, kad negalėčiau pakęsti kokio nors rašytojo. Iš bet kurio iš jų galima išmokti ko nors, kas praverstų. Iš to paties S. King‘o, tarkime – veikėjų kūrimo, jų tarpusavio santykių, iš C. Barker‘io – realistinių scenų kūrimo, hororo pačia žemiškiausia jo prasme, tačiau nenusiritant į drabstymąsi žarnomis, iš B. Lumley – sugebėjimo gąsdinti nerodant nė lašelio kraujo. O mane lyginti su kuriuo nors iš šių grandų, kurie iš savo meno duoną valgo – manyčiau, mažų mažiausiai per anksti ir nekorektiška. Va, kai mesiu darbą, imsiu gyventi vien tik iš rašymo, tuomet… *skęsta svajonių baloje*. Apie ką aš čia?
Vienas iš žmonių, labiausiai man dariusių įtaką šiame romane, ką galbūt atidesni skaitytojai pastebėjo, buvo ne šiuolaikinis fantastikos ar siaubo rašytojas, o psichoanalizės tėvas S. Freud‘as. Daug jo idėjų dabar atmetama kaip pasenusios ar tiesiog atgyvenusios (kaip, tarkim, jo garsioji „vagina dentata“ teorija), tačiau labai daug kur jis buvo velniškai įžvalgus. Asmenybės, arba kaip pasakytų patsai daktaras, „psichinio aparato“ skaidymas į ego, superego ir ID man asmeniškai atrodo labai logiškai pagrįstas ir kažkuo labai artimas.
– Ar nebuvo gaila žudyti personažų, gąsdinti, žaloti?.. Ar nesinorėjo, kad visiems viskas baigtųsi gerai?
Deja, tiems personažams nepasisekė, kad romano žanras buvo pasirinktas būtent toks. Jau nuo pat pradžių buvo aišku, jog geruoju čia tikrai nesibaigs. Kaip įmanoma labiau stengiausi sumodeliuoti realų gyvenimą, kuriame, kaip žinia, išlieka arba stipriausieji, arba labiausiai prisitaikantys. Ir dėl stipriausiųjų galime dar ir pasiginčyti…
– Dzūkija, šilai, ežeras – ko gero, čia labai daug autentikos. Ar tikrai?
O kaipgi! Užaugau Druskininkuose. Ten gali eiti kuria nori kryptimi, ir vis vien netrukus atsidursi miške. Visi aplinkiniai miškai vaikščioti. Grybai, uogos, svaiginančiai tyras pušyno oras, rugiais kvepianti samanukė, Raigardo slėnis, Avirio, Grūto ežerai (kuomet dabartinio Grūto parko vietoje dar telkšojo neperbrendamos pelkės) – apie visa tai žinau tikrai ne iš nuogirdų.
Vienas mano perskaitytas patarimas rašantiesiems, kuriuo mielai pasidalinsiu: rašykite apie tai, kas gerai pažįstama. Atrodytų, kas čia gali būti įdomaus tame, kas šimtą kartų matyta ir jausta? Gali, patikėkite. Reikia tik atsimerkti ir apsidairyti. Ir pačiupinėti. Ir pauostyti. Ir galbūt netgi paragauti.
– O grybukai – irgi autentiška?
A, provokacinis klausimas! Atsakysiu taip: bet kokios etnogeninės medžiagos, kai jas renki ir vartoji nieko apie jas neišmanydamas, yra pavojingos sveikatai ar net gyvybei, netgi jeigu pamirštume faktą, kad jos taip pat yra ir nelegalios ir už jų vartojimą gresia administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. Visi romane aprašyti veikėjai, jų poelgiai ir su poelgiais susijusios pasekmės yra nieko daugiau kaip autoriaus ligotos fantazijos vaisius ir nieko bendro su realybe neturi. Vaikai, nerinkite ir nevalgykite nuodingų grybų, o nepaklausę ir mirtinai apsinuodiję nebėkite pas mane skųstis, kad jūsų neperspėjau!
– Na, ta prasme, ar valgei žalių kazlėkų?:)
Ta prasme :{) Ne, žalių nevalgiau. Teko sukrimsti nekeptą voveraitę, skaniau visgi keptos. Girdėjau, jog dzūkai kartais naminukę užkanda ūmėdės kepure, pabarstyta druska. Nekeptos ūmėdės, bent jau tos, kur man pasitaikė, buvo gana aitrios, užkanda daugiau ekstremalams. Na, dar žali šampinjonai, aišku. Bet argi tai grybai?
– Ar yra skirtumas, kur rašyti apie lietuvišką peizažą – būnant Amerikoj ar gyvenant Lietuvoje? Kokie epizodai tau pačiam labiausiai patinka, ką rašyti buvo sunkiausia?
Iš esmės jokio skirtumo. Vis viena, kai atsisėdi rašyti, atsiduri kažkokiame kitame pasaulyje, ir visai nesvarbu, kur tu realiai esi, Amerikoje, Lietuvoje ar Pietų Afrikos Respublikoje. Todėl gamtos aprašymus užrašyti buvo vienas juokas. O štai sunkiausia buvo kurti pačius veikėjus. Piktojo Justino sukritikuotas Ramutės paveikslą netgi kūriau atskirai, pagal gausybę požymių, kol pavyko daugiau mažiau taip, kaip norėjosi. Sekusieji procesą mano žurnale, ko gero, prisimena.
– Nebijai, kad tave gali sutapatinti su pagrindiniu personažu, kuriam, iš pažiūros, suteikei daug savo bruožų?
Vėlgi, galima prisiminti patarimą „rašyk apie tai, ką gerai pažįsti“. Norėtųsi manyti, kad bent jau save, brangiausiąjį, pažįstu tikrai neblogai. Tačiau Egis iš romano tikrai nėra mano kopija, dar daugiau, jis tiesiog dalinasi su manimi vos porą bruožų – pomėgį skaniai pavalgyti ir su tuo pomėgiu susijusį storą pilvą. Tačiau Egis yra kur kas jautresnis už mane, dėl ko dažnai gyvenime kenčia, o aprašytasis nuotykis miške tapo jam kone nepakeliamas išbandymas. Į gyvenimo siunčiamus vargus šis personažas reaguoja irgi kitaip, nei tai daryčiau aš. Manau, galima pasakyti taip: jeigu per kažkokią klaidą pagal šį romaną sugalvotų kurti filmą, vaidinti Egį mano fiziniai parametrai gal ir tiktų, bet jo charakterį pavaizduoti aktorinių sugebėjimų man greičiausiai nepakaktų.
– Knygoje nemažai intymių detalių, bet ar nemanai, kad fiziologija joje labiau akcentuojama negu erotika? Ir, kadangi be tam tikrų nešvankybių, keiksmų nebuvo apsieita, ar rekomenduotum savo knygą „viduriniam mokykliniam amžiui“, kuriuo daug kas susižavi fantastika? O gal atbulai – geriau slėpti šią knygą nuo senelių ir močiučių?..
Manau, kad šių laikų keturiolikmečio nei erotika, nei juo labiau pornografija nenustebinsi, nebent jeigu jis gyvena kaimo glūdumoje ir jam neatvestas internetas. Tos kelios fizinės scenos knygoje buvo įdėtos kaip žiupsnis aitriųjų pipirų į maistą (taip, aštriai mėgau dar iki kelionės į Teksasą). Jos realios ir gyvenimiškos, rašydamas nesistengiau nei pagražinti, nei kažką nuslėpti. Žmonės yra tokie, kokie yra – dvikojai žinduoliai, staiga suvokę savo egzistavimą. Mus supantis pasaulis – irgi ne pūkų patalai, ir kuomet aplink nebelieka civilizacijos rėmų, tai ypač stipriai pasijaučia. Ar rekomenduočiau knygą aštuntokams-devintokams? Manau, jie patys nekvaili ir atsirinks, kas jiems patinka, be jokių rekomendacijų.
O štai seneliams ir močiutėms knygos nerekomenduočiau. Nieko ten gero. Pilna scenų apie ištvirkavimą ir daug keikiamasi. Senele, aš rimtai, neskaityk tu šitos mano rašliavos, pataupyk geriau sveikatą :{)
– Teko girdėti keletą variantų, kaip žmonės suprato romano pabaigą. Ar pats turi tvirtą nuomonę, kaip vis dėlto iš tiesų ten baigėsi? Ir ar baigėsi tikrai, ar dar kvepia tęsiniu?
– Romaną užbaigiau būtent taip, kaip ir norėjau. Tekste palikau pilna užuominų ir kone tiesmukiškų nuorodų apie tai, kad ten iš tiesų įvyko, ir atidesnis skaitytojas be vargo viską atsirankios. Kaip galima pastebėti pabaigoje, palikta keletas nemažų kablių pratęsimui, antrajam, o galbūt vėliau ir trečiajam romanui. [spoileriai!] Šiuo metu kaupiu idėjų kraitį antrajam romanui laikinu pavadinimu „Vaisiakūniai“; jame turėtų paaiškėti, kas yra ir kaip atsirado Kontrolinė Mutacija. Trečiajame (galbūt) bus gelbstima Ramutė. Nors kol kas viskas daugiau tik idėjų lygmenyje, ir chroniškas laiko trūkumas vis neleidžia prisėsti ir viską surikiuoti.
Be jokios abejonės, viskas priklausys ir nuo to, kokį pasisekimą turės pirmasis romanas. Taip kad linkiu fantastikos ir siaubo mėgėjams malonaus skaitymo ir tikiuosi išgirsti jūsų atsiliepimų!
Interviu ėmė Klia
Diskusijų gija forume čia.