Apžvalga
Originaliai skelbta tinklaraštyje konstanta.lt
Prieš kelias savaites feisbuko fantastų grupėje buvo kilusi diskusija apie mokslinės fantastikos „kietumą“ ir kaip galima nagrinėti/pristatinėti rimtas mokslines temas fantastikoje, nesugadinant kūrinio. Na, gal kiek perdedu – diskusija labiau koncentravosi į vieną knygą, Lario Niveno „Žiedinį pasaulį“ („Ringworld“), kuri vienai diskusijos dalyvei atrodė kaip labai blogas romanas, nes mokslinė pusė užgožė literatūrinę, ir šiaip trūko vidinio nuoseklumo. Aš užsiėmiau knygos gynyba, nes man „Žiedinis pasaulis“ vis dar yra viena geriausių kada nors skaitytų mokslinės fantastikos knygų (apie tai rašiau labai seniai bloge, o dabar, perskaičius daugiau Niveno, nuomonė tik sustiprėjo).
Kaip tik tos diskusijos vyksmo metu pabaigiau skaityti kitą kūrinį, kurį galima apkaltinti tuo pačiu, kuo ir „Žiedinį pasaulį“ – perdėtu moksliškumu, mokslinių terminų ir konceptų pertekliumi ir panašiai. Ir tas kūrinys taip pat yra laimėjęs prestižinį Nebula apdovanojimą už geriausią romaną, ir netgi visai neseniai laimėjęs – vos prieš trejus metus. Kūrinys vadinasi „2312“, o parašė jį Kim Stanley Robinson, galbūt žinomas kaip trilogijos apie Marsą „Red Mars“, „Blue Mars“ ir „Green Mars“ bei alternatyviosios istorijos romano „The Years of Rice and Salt“ autorius.
Trumpai apie siužetą: 2312-aisiais metais žmonija yra išplitusi po didžiąją Saulės sistemos dalį. Veiksmas prasideda Merkurijuje, netrukus po žymios mokslininkės Alex mirties. Jos anūkė Swan Er Hong susitinka su keliais Alex pažįstamais ir įsivelia į visą Saulės sistemą apimantį sąmokslą, kuriuo bandoma išgelbėti žmoniją nuo „qubų“, t.y. asmeninių kvantinių kompiuterių, užvaldymo. Dar pakeliui keletą kartų apsilankoma Žemėje, kur vyksta beveik visiškas ekologinis kolapsas (+10 metrų jūros lygis, dauguma gyvūnų rūšių išnykusios, etc.), teraformuojamoje Veneroje, idiliškame Marse, Jupiterio ir Saturno palydovų gyvenvietėse, Merkurijaus mieste ant bėgių ir dar šen bei ten. Žemėje sąmokslininkai dar įvykdo šiokį tokį ekoterorizmo aktą – iš gyvenamų asteroidų surenka daugybę Žemėje jau seniai išnykusių gyvūnų (visokių vilkų, tigrų, briedžių ir t.t.) ir numeta į Žemę, į maždaug tinkamas klimatines sąlygas. O „qubus“, tiksliau tuos iš jų, kurie atrodo įtartini, galiausiai visus supakuoja ir išsiunčia kosminiu laivu į tarpžvaigždinę erdvę. Viskas baigiasi vestuvėmis, „ir visi ilgai ir laimingai gyveno“.
Nors rašiau, kad čia yra „trumpai“ apie siužetą, bet žymiai daugiau jo ir nėra. Nors knyga užima beveik 600 puslapių, jos siužetas tilptų į mažiau nei šimtą. Gal net ir 50 neprireiktų. Visa kita – tai visiškai techninės-istorinės informacijos apie visokį žmonijos progresą ir technologinius stebuklus aprašymai, sudarantys kas antrą knygos skyrių, o likusiuose skyriuose – turbūt kas antrą pastraipą. Skaitant kartais atrodė, kad autorius tiesiog skaito Vikipediją ar kokius mokslo populiarinimo žurnalus ir išsirašinėja visokius įdomius futuristinius dalykus. Taip, tie aprašymai nėra klaidingi (bent jau tie, kurių mokslinę pusę suprantu – apie visas daugialytiškumo peripetijas tikrai negaliu komentuoti), bet vien iš aprašymų romanas neatsiranda. O šioje knygoje, deja, siužetas vaidina smarkiai antraeilį vaidmenį – veikėjai kažkokie visai dvimačiai ir nelogiški (pagrindinė veikėja yra pusantro šimto metų amžiaus, bet elgiasi kaip aikštinga paauglė), jų būdo bruožai visiškai neatsiskleidžia per veiksmus, o tik per – vėlgi – aprašymus, siužeto posūkiai visiškai netikėti, bet ne gerąja prasme. Tiksliau būtų pasakyti, kad siužete nėra tokių lyg ir reikalingų elementų, kaip kulminacija – kažkas mezgasi ir vystosi, paskui staiga jau viskas įvyko. O tuo metu, kol vyko pagrindinis veiksmas, mums buvo duota galimybė susipažinti su asteroidų biosferomis ar planinės ekonomikos privalumais.
Apskritai paėmus po vieną, dauguma tų informacijos užtaisų (infodump‘ų) yra gana įdomūs, iš kai kurių netgi šį tą naujo sužinojau. Fantastinės idėjos – taip pat visai nieko, nors kai kurios gana nerealistinės (iš fizikinės pusės tokia būtų kelionėms naudojami asteroidai, kurių orbitos turėtų nuolat kisti, o kuro kurso keitimui jie turi palyginus nedaug). Kvantinės sąmonės pristatymai, pateikti sąmonės srauto pavidalu, nepatiko, bet tai jau skonio reikalas (jei jums “Balta drobulė” atrodo kaip kažkas, ką galima skaityti savo noru, tai gal ir šitie patiks). Kai kurie iš tarpskyrinių informacijos gabalų yra tiesiog sąrašai (jie taip ir pavadinti), kuriuose turbūt galima rasti kažkokių užuominų apie žmonijos pokyčius per tris šimtmečius, bet to daryti tiesiog nekilo noro. Nes noras kyla tada, kai dalykai pateikiami lyg natūrali pasaulio dalis, o ne nuo bet kokio siužeto visiškai atskirtu sąrašu. Ir bendrai, kaip minėjau, šitų žinių blokų yra per daug. Kaip mokslo populiarinimo tekstai ar futuristiniai esė jie yra per mažai išbaigti, kaip romano dalis… na, jie daugeliu atvejų nėra romano dalys, tiesiog kažkodėl atsirado toje pačioje knygoje.
Grįžtant prie siužeto, dvi pagrindinės linijos – to, kas vyksta Žemėje, ir reikalų su “qubais” – tarpusavyje beveik nesisieja. Taip, veikėjai dalyvauja tie patys, tačiau daugiau ryšio nėra. “Qubai” Žemėje vykstančiuose reikaluose nefigūruoja visiškai, likusioje Saulės sistemos dalyje apie Žemę kalbama nedaug, o ir kai kalbama, tai tik apie politinius reikalus, bet ne apie ekologiją. Beveik norisi galvoti, kad Robinsonas rašė romaną apie kvantines sąmones, bet kažkuriuo metu nusprendė kartu parašyti ir apie ekologines problemas, ir tas dvi idėjas kažkaip sutalpino į vieną romaną, bet tvirtai jas susieti pritrūko kažko – gal laiko, gal fantazijos, gal kantrybės.
Tarp visų šių problemų yra ir keletas įdomių idėjų ar nutikimų. Pavyzdžiui tai, kad į Saturno palydovą Japetą nuskridę žmonės kone iškart pradėjo paišyti grafitus ant tamsiomis dulkėmis nuklotos mėnulio pusės. Arba kad Marse teraformuoti regionai yra dirbtiniai kanjonai, iškasti pagal XIX a. Marso kanalų žemėlapius. Arba kad nykstančios gyvūnų rūšys iš Žemės gelbėjamos perkeliant jas į paruoštus asteroidus, kurie yra išskaptuoti į dešimčių kilometrų ilgio ir panašaus skersmens terariumus. Ir dar vienas kitas įdomus pasaulio elementas aprašytas, tik gaila, kad viskas pasimeta tarp šimtų puslapių bereikalingo teksto.
Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad knyga atrodytų žymiai geriau, padalinta į vieną arba du apsakymus ir mokslo populiarinimo/futurizmo esė rinkinį. O dabar bandyta daryti viską vienu metu, bet gavosi nei šis, nei tas. Visiškai subjektyvus įvertinimas – 5 iš dešimties.
Laiqualasse
