EINŠTEINO SINDROMAS
Dar vienas MF požanris, pakankamai glaudžiai susijęs su mokslu, – tai kūriniai apie Didžiuosius Atradimus. Pagrindinis herojus – būtinai išsiblaškęs ir itin ekscentriškas profesorius (mokslų daktaras, akademikas, etc.) – vykdydamas eilinį bandymą, pasuka ne tą rankenėlę, nukerpa ne tą laidą (BŪM!, “- Sakiau tau, kvaily, kirpk mėlyną!”, “- Atleisk, aš daltonikas…”), ar įpila į mėgintuvėlį ne to katalizatoriaus (vis tas išsiblaškymas!) ir… Vietoj lauktų nuobodžių bandymo rezultatų – Neregėtas Negirdėtas Atradimas! Štai čia ir prasideda pats linksmumas… Toliau jau tik nuo autoriaus vaizduotės lakumo priklauso, į kokias idiotiškas situacijas paklius išradėjas, kokiems tikslams bus panaudotas jo išradimas (kažkodėl 95 atvejais iš 100 išradimas papuola į BLOGŲ BERNIUKŲ (nepainioti su grupe BAD BOYS BLUE) rankas, o tai reiškia: Šakės taikiam ir ramiam Žmonijos egzistavimui!) ir kuo gi visa tai galop pasibaigs.
Dažnai kvaili-išmintingi profesoriai panaudoja save vietoje baltųjų pelyčių, kaip kad H.G.Wells`o romane “Nematomas žmogus” (“The Invisible Man” 1897). /Žr. išnašą skyrelyje “Pasaulių vienybė ir priešybė/ Kartais jiems pakanka proto suvokti, kokį grėsmingą ir pavojingą dalyką jie išrado, tačiau žmonės, siekiantys pasaulinės valdžios bet kokia kaina, priverčia išradėją dirbti jų labui – jei ne pinigais, tai grasindami susidoroti su mylimiausia mokslininko katyte Murka.
Visai neblogas šio požanrio pavyzdys čekų rašytojo Karel Capek`o “Krakatitas” (“Krakatit” 1924). /Liet. 1976, “vaga”, serija “Zenitas”/
Jei buvote dėmesingi ir pastebėjote mano pavyzdžiuose pateiktų romanų sukūrimo datas, padarysite išvadą, jog Didžiųjų Atradimų laikai jau seniai praėjo. Nesididžiuokite savimi – šitą frazę ištisai kartoja visų sričių (na, gal išskyrus genetiką) mokslininkai štai jau 50 metų.
01 02 03 04 05 06 07 08 09 10
11 12 13 14 15 16 17 18 19
