KĄ MUMS ŽADA RYTOJUS? TIKĖK, JEI GALI…
Futuristiniai (pasakojantys apie ateitį) kūriniai iš esmės skirstomi į dvi dalis – utopijas ir antiutopijas. Pastarųjų nepalyginamai daugiau. Kodėl? Ar pamenate, ką aš sakiau apie konfliktinę situaciją, būtiną romanui? O kokios konfliktinės situacijos gali susidaryti utopinėje visuomenėje? Štai tuomet griebiamasi pseudo-utopijos triuko.
Lenkų rašytojo Stanislaw Lem`o romano “Sugrįžimas iš žvaigždžių” (“Powrot z gwiazd” 1961) /Liet. 1964, “Vaga”/ herojus patenka į tolimos ateities pasaulį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo idealus, bet… Sakoma, kad vienintelis vaistas nuo meilės iš pirmojo žvilgsnio – pažiūrėti įdėmiai antrą kartą. Taigi, tas idealumas mūsų protagonistui nepatinka. Mums irgi. Juk minėtasis protagonistas mums kur kas artimesnis ir suprantamesnis, nei mūsų pro-pro… provaikaičiai, patenkinti savo idealiu pasaulėliu.
O štai Ray Bradbury romane “451 Farenheito” (“Farenheit 451” 1951) /Tikrai buvo leidimas liet. kalba – vėlgi neturiu tikslių duomenų/ jau nuo pirmųjų puslapių suprantame, kad graži ateities vizija – ne kas kita, kaip puošnus ir išdailintas fasadas, o užėjus į laiptinę nosį riečia įsisenėjusio šlapimo dvokas. Iš tiesų, ar dvasiškai iškastruotai visuomenei daug reikia, kad ji būtų laiminga? Ko gero, ne. Svarbiausia, kad neliktų nekastruotųjų, kurie gali sudrumsti idealybės iliuziją.
Ne ką linksmesnę ateitį piešia Harry Harrison`as romane “Pasislinkit! Pasislinkit!” (“Make Room! Make Room!” 1966). Bandydamas prognozuoti planetos gyventojų ateitį, H.Harrison`as pamiršo apie sparčiai populiarėjančias kontracepcijos priemones ir nūdienės Lietuvos ekonominę situaciją, galinčią uždusinti bet kokį norą turėti daugiau nei vieną vaiką. Šioje ateities vizijoje pasaulis perpildytas it sausakimšas troleibusas pusę aštuonių ryto. Kaip ir troleibuse, visi nervingi, visi taip tik ir taikosi užlipti kitam ant nuospaudos.
01 02 03 04 05 06 07 08 09 10
11 12 13 14 15 16 17 18 19
