NETIKRŲ VEIDRODŽIŲ KARALYSTĖ
Menamoji realybė (“Virtual Reality”- VR) – tai kiberpanko išmislas. Tačiau VR pakankamai greitai išsivystė į atskirą požanrį. VR – tai kompiuterinių technologijų sukurtas menamas pasaulis, kuriame, padedama specialios įrangos, gali veikti žmogaus sąmonė. Kitais žodžiais tariant, užsimovei šalmą ant galvos ir pirmyn – į kompiuterinius tinklus. O ten… Džiunglės, dykumos, megapoliai – viskas, ko tik geidžia jūsų širdis, viskas, ką įstengia sukurti žmogaus vaizduotė. Visa tai, be abejo, tik krūva gelžgalių, mikroschemų, kabelių, bet, kol jūs nenusimovėte savo šalmo, – visa tai tiek pat realu, kaip ir atsilupinėję jūsų kambario tapetai.
Vienas iš įdomesnių šio požanrio pavyzdžių – rusų rašytojo Sergej Lukjanenko romanas “Atspindžių labirintas” (“Labirint otraženyj” 1997). Romano herojus menamosios realybės plotuose sutinka ne ką kitą, o nežemišką protą.
Naują VR puslapį atvertė velionis Roger Zelazny, padedamas savo gyvenimo draugės Jane Lindskold, kuri pabaigė Meistro nebespėtą parašyti veikalą “Donerdžekas” (“Donnerjack” 1997).
Šiame romane R.Zelazny mums pasiūlo netgi tris realybes: be tikrosios Verite ( nuo angl. verity – tikrumas) ir Virtu (angl. virtual – galimas) čia atsiranda dar viena, dvasių realybė, kurioje egzistuoja banšės, vaiduokliai ir t.t.
O ką veikia lietuviai? Atsakymas – rašo visai neblogus VR apsakymus. Panašu, kad virtualioji realybė rimtai sužavėjo vieną gabiausių šių dienų lietuvių fantastų – Justiną Žilinską. Jo apsakymas “SInkubas” (“GLF 1999”, pirmoji vieta) – labai neblogas VR pavyzdys.
Na, o jei jums pabos pernelyg rimti VR veikalai, atsiverskite Bruce Bethke romaną – parodiją “Headcrash” (“Galvos gedimas” 1995 – nors naudojant kompiuterijos specialistų slengą, reiktų versti “užlūžus” arba “pakibus galva” ).
01 02 03 04 05 06 07 08 09 10
11 12 13 14 15 16 17 18 19
