Į pagalbą rašantiems fantastams
(Gramatinių, stiliaus, loginių klaidų analizė ir patarimai, kaip jas taisyti)
Cituojamų autorių kalba netaisyta
I. Gramatinės klaidos
II. Stiliaus klaidos
Šis straipsnis nepretenduoja į išsamų gramatinį ar literatūrologinį traktatą, ir yra skirtas praktiniam naudojimui. Stebuklų jame nebus, ir vargu, ar vien pateikiamais patarimais pasinaudojęs žmogus jau gali tikėti parašyti gerą fantastinį kūrinį. Tačiau manau, kad padėti parašyti gerą fantastinį kūrinį, paskatinti atidžiau pažvelgti į savo ar kitų tekstus jis turėtų. Žinoma, šio žanro apsakymuose ar romanuose daromos klaidos dažnai nesiskiria nuo pasitaikančių kitokių žanrų kūriniuose, bet verta atkreipti dėmesį, jog pastariesiems lengviau surasti rimtą ar apyrimtį redaktorių… Be to, fantastiniuose kūriniuose dažnos techninės detalės, ir čia labai lengvai daromos faktinės klaidos.
Du dalykai, dėl kurių noriu perspėti iš anksto: ši pagalbinė priemonė nėra tobula, ir diskusijos, siūlymai ją papildyti, atkreipti dėmesį į nepaminėtas problemas visada laukiami. Antra, pavyzdžiams naudosiu citatas iš mano skaitytų lietuviškų fantastinių kūrinių, nenurodydama autorių, nebent jie pageidautų. Tikiuosi, niekas neįsižeis, atpažinęs save ar bičiulį. Kad būtų ramiau, tikrinius vardus trumpinsiu iki pirmos raidės.
***
Visas klaidas galima grubiai suskirstyti į tris grupes: gramatinių, stiliaus ir loginių. Prie pastarųjų priskirsime taip pat faktines klaidas ir dalį siužetinių. Šios, kaip ir apskritai siužeto organizavimo problemos, nėra šio straipsnio objektas, ir bus minimos tik trumpai.
Gramatinių klaidų turbūt daroma daugiausiai, bet skyrius bus trumpiausias. Neketinu įrodinėti, kad neraštingas tekstas sunkiau suprantamas ir nuteikia neigiamai, manau, tai ir taip aišku. Tačiau neketinu ir aiškinti, kodėl “draskyti” rašoma be nosinės, “sujunk” su k gale, o “kiborgas” – ne su y ilgąja. Norint išnagrinėti visas dažnai pasitaikančias gramatines klaidas reiktų parašyti monumentalų ir turbūt nelabai įdomų darbą. Verčiau priminsiu, kad “spelčekerio” (oficialiai jis vadinasi baisiai – rašybos tikrintuvė; beveik trintuvė:-() paslaugomis naudotis nėra jokia gėda. Kai kurių klaidų, jis, žinoma, neištaisys, todėl tik nuo jūsų atidumo priklausys, ar parašysite “slidus džentelmenas”, “ar solidus džentelmenas”. Jei nesidrovėsit ir pasitikslinsit žodyne sudėtingesnius žodžius, nebus tokių konfūzų kaip “agarofobija…”. Turbūt naudingiausia bus pasiūlyti keletą tinklapių, kur galima pasitikslinti abejotinus atvejus: kalbos kultūra, klaidos, stilistika, morfologija, sintaksė, žodžiu, viskas vienoj krūvoj; lietuvių kalbos žodynas; nedidukas TŽŽ ; dar vienas TŽŽ .
Jei kas turi pasiūlyt dar ką nors, visada prašom.
Dar viena dažna problema – netvarkinga skyryba. Situacija ta pati: visų taisyklių surašyti neįmanoma. Žinoma, galiu priminti, kad po taškų ir kablelių dedami tarpai (o ne prieš!). Brūkšnys turi būti išskirtas tarpais iš abiejų pusių, išskyrus atvejį, kai dviem ar daugiau žodžių įvardijamas vienas objektas: “Aš – Maksas”, tačiau “kas nors iš šios bio–neuro–kiberpublikos”. Atrodo, paprasta, tačiau randi sakinį “Na ir šeimos galva-tėtis”, ir susimąstai, ar vargšas tėtis iš tiesų sudarytas tik iš galvos. Ak taip, svarbu nepamiršti, jog daugtaškis – irgi toks skyrybos ženklas, nors kai kas jį laiko savitiksle teksto puošmena:
“Aplinkui šią nuostabią karalystę driekėsi begalės ežerų, upelių… Kalnai, didžiuodamiesi savo garbingu amžiumi irgi supo karalystę… Be viso šito buvo ir miškų, be abejo… O miškuose gyveno daug keistų gyvūnų ir kitų savaip įdomių rasių…”
“sveikas, ar aš?” Lūpų nekrusteldamas atsakė keleivis…
taip tu, juk esi dvišaknis ir turi dvi šakas… esi panašus į vieną iš tų senolių, kurie laukdavo čia paskutinio saulėtekio…“ – tęsė balsas iš miško…”
Tiesa, pateiktuose pavyzdžiuose kalba apskritai nepanaši į lietuvių kalbą, bet tiek to.
Beje, pametus kablelį, galima parašyti kur kas juokingesnį sakinį, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio; štai kaip lova užkeliama ant stalo: “Esu trobelėje, kur telpa viena kėdė, stalas, ant kurio išdėlioti skurdūs moliniai indai ir lova”.
Kita vertus, kūrinyje gramatines klaidas galima naudoti kaip išraiškos priemonę, tik reikia žinoti, kodėl tai daroma: “Barzdyla iškėlė ąsotį, ant kurio, negrabia ranka išraitytas, puikavosi užrašas “Šviantosios Dvasios alūs”.
Ne visada galime sutapatinti konkrečias stiliaus klaidas ir blogą stilių. Pastarasis reiškinys kur kas amorfiškesnis, ir griežtų taisymo būdų jam nėra.
a) Įvardžiavimasis
Kaip žinome, įvardis – tai kalbos dalis, skirta vartoti vietoj vardažodžių – daiktavardžių, skaitvardžių ir būdvardžių. Pirmuosius pakeičia tokie įvardžiai kaip jis, ji, toks, anokia ir pan. Skaitvardžius – kuris, kelintas. Būdvardžius – toks, šioks. Tradiciškai daugiausia problemų kyla dėl įvardžio “jis”. Pvz.: “ji apsivijo rankomis jo kaklą, padovanojo jam dėkingumo kupiną bučinį, ir priglaudusi galvą prie jo peties toliau stebėjo”. “Jis būtų pykęs, bet nemokėjo pykti. Jis jautėsi nusivylęs – žmonių, iš kurių Jis tiek daug tikėjosi, nebėra. Jis manė, kad žmonės bus tie, kam pavyks prilygti Jam ir tapti jo draugais.”
Šiaip įvardis labai naudingas daiktas, dažniausiai jis kur kas labiau tinka nei sausi “vyriškis” ar “moteris”, ypač kai kalbama apie jau pristatytus skaitytojui asmenis. Tiesiog juo nepatartina piktnaudžiauti. Lietuvių kalba suteikia tokias išeitis: galvoti sinonimus, jungti sakinius arba sakinyje neįvardinti veikėjo. Pvz., kalbant apie trečiąjį asmenį, visiškai tinkamas variantas: “Jūratė aiktelėjo ir pakėlė rankas prie veido. <…> Šoko nuo lovos, ropodama keliais rinko skutelius. Verkdama dėliojo iš jų atvaizdą.”.
Įvardžiavimasis gali apipulti ir per daug savininkiškai nusiteikusių autorių tekstus. Pvz.: “Padaras draskė savo naguotom galūnėm mano (=man) nugarą. Išeikvojęs beveik visą savo energiją Mirties Klyksmui, dabar stengiausi tik išlaikyti akmeninę odą.”; “Netikėtai prisiminiau savo jaunystę, kai gniaužiau savo rankose prisirpusias krūtis”. Pastarame sakinyje abu savybiniai įvardžiai nereikalingi. Tikrai retai pasitaiko būtinybė rašyti, kad veikėjas apglėbė rankomis savo galvą, atvėrė savo burną.
Pasitaiko, kad įvardžio vengiama kaip ugnies ir tekstas iš to tikrai neišlošia: “D. išskalavo paskutinius marškinius tekančiame vandenyje ir nusišluostė prakaitą. Paprastai D. skalbdavo kartu su kitomis kaimo moterimis, bet po to, kai nutrūko sužadėtuvės su P., D., neapsikentusi patyčių, pradėjo dirbti atskirai. Tiesiog nesinorėjo nieko matyti. Kai tarp jų atsistojo ta pajuodėlė iš taboro, D. vos nepamišo iš pasiutimo.”
Dar viena dažnai pasitaikanti įvardžių vartojimo klaida susijusi su žmogaus (ar kito padaro) kūno dalių priklausomybe. Pvz., “pas juos venos ant kaktos iššoko” – žinoma, reikia sakyti “jiems ant kaktų”.
b) Qui pro quo (lot. vienas vietoj kito, – nesusipratimas, painiava)
Dar viena problema, kylanti dėl nekorektiško įvardžių vartojimo: jais nurodomas ne tas asmuo (reiškinys), kuris iš tiesų turimas omenyje. Pvz.: “Kad ir kiek bandėme šiai dirbtinei gyvybės formai perteikti žinių, nepanašu, kad jos ką nors suprastų”. Pagal sakinio logiką išeina, jog suprasti turėjo žinios, tačiau štai nesuprato… Matyt, pirminiame variante buvo ne “gyvybės forma”, o “būtybės” ar pan. Arba: “Smalsučiams palikus Praeities rūmus, jie vėl atsidūrė atvirose Litaunpolio dabarties erdvėse”. Jie – rūmai ar smalsučiai? Tokio pobūdžio klaidas nesunku padaryti, trūkstant atidumo: “Kai Žemę atrado tarpgalaktinė ekspedicija, jai buvo suteikta neliečiamybė, kaip neišsivysčiusiai”. Kam? Žemei ar ekspedicijai? “Gerokai apirusios jo smegenėlės neįstengė suvokti tokios padėties, todėl atkakliai puolė pirmyn.” – aišku, kalbama apie smegenėlių savininką, tačiau parašyta visai ne tai. Genialus pavyzdys: “Jis išdidžiai atsuko veidrodžiui užpakalį, kuris čia pat pradėjo rodyti gėles, tarsi prieštaraudamas prieš jam parodytą panieką.”
Kiek kitoks atvejis, kai klaidos priežastis – požiūris į daiktą kaip į veiksmą: “Vienintelis kelių minučių užlaikymas buvo juristas”; “Knyga odiniu viršeliu, buvo šios dienos senio planas.”
“Jis aišku atrodė grybiškai, buvo pageltonavęs, kyšojo išsišovusi nosis ir keistos lyg taškiukai akys.” – savotiška qui pro quo atmaina: norėta pasakyti pirma, keistos akys, antra, panašios į taškiukus. Vargu ar kas ims teigti, kad taškai – keisti savaime. “Ten jau kažką šūkaliojo gražiais drabužiais, bet niūriais veido bruožais, kapitonas” – autorius privertė kapitoną šūkaloti gražiais drabužiais.
Tiesą sakant, variacijų daugybė, ir visų jų aprėpti neįmanoma.
c) Epitetija
Šia liga dažniausiai serga lyriškos sielos žmonės. Neprikabinę kiekvienam daiktui, veiksmui, būsenai po 1+n pažymimąjį žodį, jie nesijaučia tinkamai perteikę minties. Blogiausia, kai tokio pobūdžio sakiniai eina glaudžiomis gretomis kūrinio pradžioje, – tai dažnai numuša norą skaityti toliau. Sunkinančios aplinkybės: epitetai blankūs, nieko įdomaus nepasakantys (pvz., “žalia žolė, margos gėlės, pilki akmenys”); sakiniai ilgi, – kol prieiname prie paskutinio dėmens, pamirštame, kas buvo pirmajame; chroniškas matrioškizmas: sakinys, tam sakiny kitas sakinys, šiame dar vienas, o kam priklauso viso sakinio uodega, jau ir nebeaišku; per didelis deminutyvų pamėgimas (mažytis, smulkutis, švelnutis, pilkutis). Štai sakinys formaliai beveik taisyklingas, bet vis tiek atrodantis griozdiškai ir patetiškai: “Turtingas ir beribis, tačiau kupinas žemų aistrų, storžieviškas Miestas pavydžiai dairėsi į saulėtas kalvas ir grasindamas murmėjo, vis glaudžiau smaugdamas žaliąją koloniją dvokiančių gatvių ir pilkų namų gniaužtuose.” Kartais gerą epitetų naudojimą sunku atskirti nuo piktnaudžiavimo jais, daug kas priklauso nuo skonio. Kas vienam gali būti perteklinio stiliaus parodija, kitam atrodys kaip visai rimtas tekstas.
Blogas pavyzdys: “Netrukus trumpas koridorius išplatėjo stambiais raizginiais nusėtos žievės sienomis į nemažą priešsalį, kuris savo ruožtu persiliejo, lyg siaurutis upeliukas į nemažą upę – į didžiulę, nuostabiai raižytu auksu bei raudonu variu lengvai papuoštais skliautais, menę.”
Kitoks blogas pavyzdys: “Šaltas kaip šerkšnas ant mirštančio medžio šakų, sunkus it kertantys kirvio ašmenys, slogus nelyginant naktis, vainikuota kruvinos mėnesienos – tai būta kraupaus, siaubą bei šiurpulį varančio balso”. Ir ką jūs prisimenat iš šio aprašymo?
Geras pavyzdys: “Aplink stūksojo miškas: milžiniški medžiai stovėjo tvirtai įsikabinę į žemę gruoblėtomis storomis šaknimis ir ištiesę aukštyn keistai susiklaipiusias šakas”
d) Kulkosvaidis
Kalba trumpais sakiniais. Būna motyvuota arba ne. Labai priklauso nuo aprašomo dalyko: taip tinka aprašyti trūkčiojančias susijaudinusio žmogaus mintis ar dinamišką veiksmą. Pvz.: “Ne, jam pasivaideno. Jis turi pribaigti tą padarą! Čia ir dabar. Dabar pat!” Tačiau ir šiuo atveju trumpus sakinius verta kaitalioti su vienu kitu ilgesniu, kad tas kulkosvaidis, nors ir labai motyvuotai, neužkalentų skaitytojo. Blogai, kai trumpi sakiniai yra ne išraiškos priemonė, o tiesiog nesugebėjimas rašyti sudėtiniais sakiniais: “Ankstyvas rytas. Pasirodžiusi saulė dingsta debesyse. Dangų aptraukia juodi debesys. <…> Liūtis staigiai prasidėjusi, nurimsta. Pasirodo saulė. Saulės spinduliai džiovina permirkusią žemę. Saulės zuikučiai linksmai žaidžia…” Aš jau nekalbu apie panašaus aprašymo beprasmiškumą ir pasikartojančius žodžius, kurie tiesiog žudo. Dar tokio stiliaus sakiniai gali būti “pagardinami” daugtaškiais: “Prasidėjo apokalipsė… Siautė uraganai… Žemė plyšo… Žmonės ir namai krito į bedugnes…” Sutikit, irgi nekoks vaizdelis.
e) Prusto sindromas
O čia jau kardinaliai priešinga stiliaus problema, – nežmoniškai ilgi sakiniai, kuriuos ryji ryji ir niekaip nepraryji. Tai taip pat gali būti išraiškos priemonė: pasąmonės srautui fiksuoti, kosminio džiazo improvizacijoms verbalizuoti ir t.t., ir pan. Tačiau visada kyla klausimas, ar tai daroma nežalojant jautrios skaitytojų psichikos;). “Sienos, rodėsi, tvėrė laboratoriją nuo vėjo, o duzgiantys žmonės, pašventę akimirką mikroprocesoriui, varžto radimui ar atitinkamo dydžio replių ieškojimui, sujudę lakstė kiekvienas savo reikalais- bereikšmiais ir smulkmeniškais, šaltais ir bauginančiais, pančiojančiais ir neleidžiančiais įkvėpti oro; daktaras Viktoras duso.” Sakinys tarsi sudarytas iš vienas kitam prieštaraujančių dalių, ir gali įsidėmėti nebent kad kažkas dūsta. Žiūrėkim: pirma žmonės užsiima konkrečiais darbais; paskui, tarsi priešprieša pateikiama, kad visi lakstė su bereikšmiais reikalais; vėliau paaiškinama, kad tie reikalai neleido įkvėpti oro (sunku įsivaizduoti, kaip varžto ieškojimas galėtų taip paveikti žmogų…), – kyla įtarimas, kad autorius pats pamiršo, nuo ko pradėjo.
Asmeniškai man ilgi sakiniai netrukdo, jei jų turinys logiškas, struktūra gana griežta ir nepraskysta į pabaigą, o sakinio dėmenys jungiami ne vien kableliais (taip pat brūkšniais, skliausteliais, kabliataškiais). Žinoma, svarbus faktorius – įdomumas. Jeigu per pusę puslapio ištemptas sakinys pretenduoja į miniatiūrą, o geriausiu atveju yra panašus į mantrą, kuri tavęs visai nekabina, net puikiausia motyvacija neišgelbės nuo atsainaus požiūrio į tokį kūrinį. “<…> Džimai, Džimi, jūs esate dievai, pasikartojantis vargonėlių motyvas apkvaitina smegenis ir mintys ima suktis ratu, paskui elipse, rytoj kažkokia svarbi diena, o man nusispjauti, nes aš esu mažytis vėžliukas milžiniškame baseine, kuriame plaukioja bekūnės medūzos, aidi monotoniški balsai, gaudžia bosinės gitaros ir vienišas balsas pasakoja praradimo istoriją, skundžiasi gyvenimu, skundžiasi viltimi<…>” ir šitaip dar 20 eilučių iki pergalingo daugtaškio.
f) Kanceliarijos žiurkės
Kaip žiurkės graužia ne joms skirtas maisto atsargas, taip kanceliarizmai graužia kalbos gyvastį. Kai kurie žodžiai įsiėdę iki kraujo, ir net nepagalvojame, iš kur iššoka tie “ryšium su”, “dėka ko nors”, “stovis”, “talpina”, “sudalyvauti” ir pan. Viena iš didžiųjų žiurkių – veiksmažodiniai daiktavardžiai, išvejantys iš sakinio veiksmažodį: “Dvi dienas tvarkėme audros padarinius, spėjome net užbaigti vidaus įrengimą”. Įmanomas variantas, kai nesinaudojant specifiniais terminais, tekstas paverčiamas kanceliariškai sausu: “Stambiausio rėmėjo užsakymu savaitraščio “Kitoks pasaulis” redakcija rengė eilę publikacijų. Antrojo redaktoriaus Algirdo Vainoriaus kuruojamas skyrius turėjo paruošti penkis straipsnius, skirtus nūdienos aktualijoms.”
Vėlgi, šį principą galima naudoti, tarkim, fantastinių biurokratų susirašinėjimui vaizduoti, tačiau jei nebus balanso, skaityti nebus malonu.
