Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte?
Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?
Jonas Mačiulis (ne krepšininkas)
APIE ŽALESNĘ ŽOLĘ
Mano kaimynas Michajus, kurį kai kurie vadina Miša, o kiti – Mišeliu, mėgsta dalintis sermėgine išmintim. Sako: piliečiams, pavojingai priartėjusiems prie penkiasdešimtmečio, o juolab – jį perkopusiems, konstitucija turėtų garantuoti teisę burbėti bei dejuoti, jog anksčiau ir žolė žalesnė buvo, ir dangus žydresnis.
Klausiu: o tikrai buvo?
Michajus be menkiausios abejonės patvirtina: žolė – žalesnė, dangus – žydresnis, vanduo – šlapesnis, o panos… Oho, kokios panos būdavo! Dabar tokių nebegamina. O anksčiau, anksčiau, – net apsilaižo lūpas Michajus, – kad tu žinotum… Dabar, žinia, jei taip per teliką paveizėji, tai lyg ir papai visų didesni, ir kojos ilgesnės. Bet tai čia, pats supranti, optinė iliuzija.
Būtų gal dar ką paporinęs, bet grįžo Michajaus žmona ir jam oponavo.
Žodžiu, tais žydresnio dangaus ir baltesnės alaus putos laikais turėjom tokį pakankamai unikalų reiškinį, kaip kasmetinį almanachą „Geriausia Lietuvos fantastika“. Tiksliau, iš pradžių jis buvo kasmetinis, paskui – nelabai, o paskui ir visai pranyko (kartu su žalesne žole, aha). Kodėl išvadinau tą almanachą unikaliu? Mat nepamenu, kad dar koks kitas literatūros žanras (ok, „Poezijos pavasarį” traktuosim kaip išimtį) turėtų tokį kasmetinį leidinį,
Vargu ar „Eridano” leidykla bei vienas pagrindinių šių rinkinių pasirodymo iniciatorių – tuometinis Vilniaus „Dorado“ klubo prezidentas Gediminas Beresnevičius – suvokė, kokį džiną išleidžia iš butelio. GLF‘ai tapo starto aikštele tiems, ką mes su nemaža dalimi saviironijos vadinome „naująja Lietuvos fantastikos banga”. Gal ir visai pelnytai. Mat negirdėtų, platesniam skaitytojų ratui visiškai nepažįstamų autorių kūriniai skyrėsi nuo V. Norbuto, K. Paulausko, B. Balaševičiaus tekstų kaip… kaip koks „Zero II“ nuo „Nesėtų rugių žydėjimo“.
Žinoma, ne visiems GLF‘ų apsakymams tai taikytina, bet bent jau daugumai – taip. Tai buvo jau visai kitokia fantastika. Ne blogesnė, ne geresnė – kitokia. Naujesnė.
Nenusižengiant teisybei, reikėtų paminėt, kad ir iki GLF‘ų jau buvo pasirodę fantastikos rinkiniai „Turangitas“ bei „Šviečianti strėlė“. Bet būtent GLF‘ai tapo „naujajai bangai“ papildomu stimulu rašyti – periodiškumas leido tikėtis publikacijos „jei ne šiemet, tai kitąmet“.
O dirva, kurioje dygo „naujosios bangos“ daigai, tapo tuomet dar populiarūs, o dabar interneto jau kone nužudyti fantastikos mėgėjų klubai. Žinoma, ne vien internetas kaltas dėl prigesusio Lietuvos fendomo gyvenimo, tačiau jis tikrai buvo vienas aktyviausių duobkasių. Juk informacijos alkis ir noras bendrauti su panašių pomėgių žmonėmis – dvi pagrindinės priežastys, atvesdavusios į fantastų klubą. Ką gi, Google mus užvertė informacija, o IRC, ICQ, Skype ir galop Facebook pakeitė gyvą bendravimą. Žinoma, gyvai, prie alaus – smagiau, tačiau išsidrėbus prie kompo paprasčiau ir patogiau.
Bet grįžkim prie mūsų avinų. Kai kurie autoriai nuosekliai miklino plunksną ir pasirodydavo kone kiekviename GLF‘e, bet buvo ir tokių, kurie iššovė po vieną sykį. Ir iššovė ne tuščiu šoviniu, o driokstelėjo gana įspūdingai. Kaip pavyzdžius galėčiau paminėti Nigelio, R. Petkevičiaus ir E. Gruzdo kūrinius.
Ir štai, jau praėjo aštuoneri metai po paskutiniojo GLF‘o, o vaisius vis dar raškome. Nesakau, kad be tų rinkinių viskas būtų kitaip, bet… GLF‘uose apšilę kojas, vėliau jau romanais prabilo G. K. Ivanickas („Laumės mėnuo“), J. Žilinskas („Genomas 3000“, „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ bei „KGB vaikai“), G. Vilpišauskas („Vėjas nuo jūros“), H. Matulionytė („Žaidimo valdovas“, „Gelbėtojas“), A. Tapinas („Vilko valanda“ bei gresianti „Maro diena“), ir, galop, negalima pamiršti G. Kulikausko, kurio „Apelsinų kontrabanda“, kad ir ne fantastinė, bet nuo to ne prastesnė.
Ką gi, GLF‘ų laikai buvo šiokio tokio judėjimo Lietuvos fantastikos vandenyse laikai. Gaila, kad kažkaip nebematyt iškylančių naujų vardų. Bet tai, ko gera, dėsninga. Juk kasmetinio fantastų konvento proga neretai būdavo rengiamas literatūrinis konkursas. Ne vienerius metus teko dalyvaut tokio konkurso komisijoje ir juk būdavo ką skaityt – tik ir žiūrėk, kad spėtum! O štai pernykščio konvento konkurse sudalyvavo vienas (!) autorius.
Tad nesakykit man, kad žolė vis dar tokio pat žalumo.
Pabaigai trumpai ir subjektyviai prasibėgsiu per visus šešis GLF rinkinukus. Ir pabandysiu išrinkt savo TOP 10.
GLF 1997 – Be abejo, G. Kulikausko „Paminkladirbys“ ir rinkinio perlas – L. Urbono „Gyvasis vanduo“.
GLF 1998 – Nigelio „Kitoje veidrodžio pusėje“, J. Žilinskas „Sakmė apie Gugį“ bei nerealiai skandinaviška L. Darbutaitės „Sakmė apie Tjordilį“.
GLF 1999 – mano skoniui silpniausias iš visų rinkinių, bet sausa R. M. Klovastės „Sausra“ gelbėja padėtį.
GLF 2001 – truputį skandalingas R. Petkevičiaus „Pjūvis“ ir be abejo, visų laikų geriausias lietuviškas fantastinis apsakymas – G. Kulikausko „Pamatyti baltąjį šermukšnį“.
GLF 2002 – H. Matulionytės „Taalo žūtis“.
GLF 2003-2006 – Mirmekos Albos „Laiko kalėjimas“.
Dešimt prisirinko, bet kiek dar vertų liko už borto – net gaila. Nekalbant jau apie maniškius apsakymus. Bet, tikiuosi, jūsų asmeniniuose dešimtukuose atsirastų vietos ir jiems :)
