Lituanicon 2001: užrašų knygelės paraštės
Kai suvokiau valandą, kurią daromas atidarymas – žagtelėjau: 14! Penktadienis, darbo diena, o organizatoriai atidarymą daro 14 val. Na, tiesiog žodžių trūksta, kas per kvailas sprendimas. Bet nepamatyti atidarymo – tai paprastai nepamatyti vienos iš įdomiausių arba “showiškiausių” renginio dalių, todėl paburbėjęs planus dėliojuosi taip, kad spėčiau (-tume) į atidarymą… 
O ten – tyko griežta apsauga, tad tenka dorai registruotis. Pasirodo – skubėta be reikalo: į priekį išėję keturi organizatoriai (Pranas Šarpnickis, Edvardas Vaišvila, Sigita Abramavičiūtė ir Aldas Petrauskis) paskelbia: mes pakalbėsime, bet nieko nerodysime, kad greičiau prasidėtų konventas. Mjo… O kas atsakys už skubėjimo sugadintus neuronus? Taigi, oficialios kalbos – prabyla konvento garbės svečiai: Gediminas Beresnevičius (Vilniaus fantastų klubo “Dorado” prezidentas), Algimantas Piligrimas (“Eridanos” leidyklos direktorius), vyresnės kartos rašytojas Banguolis Balaševičius, 
bet daugiausia triukšmo sukelia kaip manote (jei nebuvote), kas? Ogi Rolandas Maskoliūnas, kuris išėjęs prieš salę lepteli tradicinę frazę: “Sveiki, fantastikos mėgėjai!”. Ši frazė girdėta tiek kartų ir visiškai tokia pačia intonacija, kad auditorija krenta į trumpą, bet audringą juoko ir ovacijų ekstazę, dėl ko visiškai pasimeta kolegos iš Latvijos, nerimaudami “Ką jis tokio pasakė?” Pranas Šarpnickis, vienas iš pagrindinių organizatorių, dėl visa ko ramina publiką: “jis buvo gyvas, tikras, ne mitas”. Taigi, atidarymas kalbomis ir baigiasi, o tada belieka rinktis, kur bėgti, ką žiūrėti…
Pirmiausia nusprendžiu atvirai pašnekėti su “Eridanu”, kurio branduolys atvyksta, berods, in corpore: vyr. redaktorius G. Aleksonis, direktorius A. Piligrimas, meninis redaktorius G. K. Ivanickas. Pokalbio tema, be abejo, ką leis ir ko neleis. Tiesa, vieną dalyvį sudomina, ar “Eridanas” nesijaučia kuriantis stabą iš ufonautų ar kitaip prieštaraujantis bažnyčiai. Keista, “Eridanas” nesijaučia… Taigi, kas mūsų tokio laukia? Jeigu atvirai – įstrigo tik keli dalykai: pirmiausia, P. K. Dick`o “Ar androidai sapnuoja elektrines avis”; S. Lukjanenko “Atspindžių labirinto” tęsinys “Kreivi veidrodžiai”. O kitką arba laikiau nevertu savo dėmesio, arba paprasčiausiai nežinojau. Beje, va “Volkodavas” tai verčiamas nebus. Tęsis “Konanas”. Tačiau buvo įdomu, tikrai.
Kyšteliu nosį į Rūtos Marijos Klovaste paskaitą “Technognosis: mitas, magija + misticizmas informacijos amžiuje”. Įdomu, pasirodo, kompiuteris gali būti toks pat šamano įrankis, kaip ir tamburinas arba kaip telegrafo (to, kur tuksena) atradimas paveikė spiritualistus. Galbūt tiesa, kad tai, ko žmonės paprasčiausiai nesupranta, tą ir laiko magija… Tačiau labai tikiuosi, kad šią paskaitą skaitytojai galės išvysti “Dorado raganų” konventiniame numeryje, bent jau aš labai to norėčiau.
Deja, į susitikimą su Banguoliu Balaševičiumi ir Kaziu Paulausku teatvyksta B. Balaševičius. Ir vis dėlto, įdomu paklausyti, kaip tais puikiais Gegužės 1-osios šventimo laikais buvo rašoma fantastika. O rašoma ji buvo sunkiai ir nešvenčiant, neabejokite. Autorius palieka šviesaus, ramaus ir šilto žmogaus įspūdį, kuris net neabejodamas pareiškia, kad kūrinyje visgi svarbiausia – žmogus ir fantasy – nelabai įdomu… Gaila, kad neteko pakalbinti K. Paulausko, kurio “Deimo efektas” kažkada man tikrai patiko, bet sako, kad jis neatvyko dėl “pateisinamų priežasčių”, tad galbūt išvysime jį kitą kartą.
Rolando Maskoliūno mitas ir persona, be abejo, sutraukia daugiausia klausytojų. Galima sakyti įvairiai, tačiau manau, kad šis asmuo personifikuoja domėjimąsi fantastika Lietuvoje, nes tikrai daugeliui fantastika Lietuvoje = R. Maskoliūnas. Ką gi, televizija – galingas įrankis, jeigu ji būtų buvusi Lenino laikais, didysis proletariato mąstytojas turbūt būtų jai kreipęs daugiau dėmesio nei šlovintam kinui. Bet nukrypau į šoną. Taigi, pirmiausia tautą domino R. Maskoliūno nuomonės apie paskutiniųjų metų fantastinį kiną. Ir ką jūs manote? Beveik kaip vienintelis originalus kūrinys paminima “Gatacca”. Pala, o “Matrica”, “Matrica” kur (kaip pakomentuoja Gintautas Ivanickas, šis klausimas nuo pirmų pokalbio apie filmus sekundžių “kabo ore”)? Pasirodo, fantastikos autoritetas mano, kad “Matrica” vertinga spec. efektais, bet pirmumą jis atiduotų “Tryliktam aukštui”, o vėliau, vieno įkyraus klausinėtojo spaudimu – ir “Atmerk akis”. Ką ir besakyti, klausinėtojas jaučiasi patenkintas… Na, o tada prisimenamas “Žvaigždžių karų” pirmasis epizodas, bet nesulaukiama jo pasmerkimo, pakartojama legenda, kad G. Lukasas buvo parašęs 9 scenarijus, prieš statydamas IV epizodą tolimaisiais 1978 m. Na, o aptarus filmus pereinama prie literatūros. Būtinai siūloma pasidomėti lenkų fantastika, ne tik A. Sapkowskio “Raganiumi”, prisipažįstama, kad šiuolaikinė rusų fantastika per daug nedomina, atkreipiamas dėmesys į kai kuriuos tolimesnius autorius – Neil Stephenson ir Andrew Mathews (kažkuris iš Australijos, kažkuris iš Naujosios Zelandijos). Lietuvių fantastikoje R. Maskoliūnas pamato du didelius trūkumus: nemokėjimas rašyti literatūriškai ir rašymas apie dalykus, kurių autoriai neišmano. Pusvalandis užtrunka gerokai ilgiau…
Susitikime su Gediminu Beresnevičiumi pasilieka jau mažiau žmonių, visgi maža, tvanki, nors ir jauki susitikimų salytė. Beje, ta proga apie konvento patalpas – jos puikios. Savo dispozicijoje turėjome vieną didelę gražią “Menininkų namų” salę, dvi mažesnes salikes (vieną Menininkų namuose, kitą – Žurnalistų namuose), kavinės “Ketvirtoji valdžia” kiemelį ir rūsį. Visa tai – ant jau žalio Žaliakalnio šlaito, vos keliasdešimt metrų vienas nuo kito! Džiaugėsi ir akys, ir širdis. Taigi, Gediminas Beresnevičius arba tylioji fantastikos kiau…, t.y. pelė, knisanti gilias šaknis arba pilkasis kardinolas – štai kaip jį galėtume pavadinti. Dar truputėlį įdomios informacijos apie pirmąją fantastų spaudą, asmeniniai literatūros autoritetai ir nuomonės. Tačiau į svarbiausią klausimą – kodėl fantastika – aiškaus atsakymo ir nesulaukiu. Gal irgi nežino?
Toliau turėtų būti susitikimas su “”Imperijos” redkolegija”, kuriame turėjo paaiškėti, kas gi nutiko su 5-uoju numeriu, laukto konventui, bet pretenzijas pareiškia nepietavęs skrandis beigi moralinis kaupimasis bardų turnyrui. Bet apie susitikimą pasiekę gandai liūdnoki:”Imperijos” legioną ištiko 
vargšo Hano Solo (pamenate tokį?) likimas – karbonitas iki neaišku kada, gal kol atsiras kokia nors princesės Lėjos pasekėja (ar pasekėjas) ir išbučiuos legionierius, tuo pačiu nepamiršdama paremti finansiškai.Ech, na nesiseka su ta publicistika ir nors tu ką… Bet tuo metu aš dar nieko nežinau, stebėdamas įdomią Egidijaus Šantaro ir Laimono Puišio paskaitą su vizualine medžiaga apie japonų anime. Deja, ir vėl nepamatau “Ghost in the Shell”, nes netrukus stoju į bardų turnyrą, kurio kiti dalyviai nusiteikę ne taip ryžtingai.
Pirmoji užduotis: meilės daina. Įdomiausiai apie meilę rašė ir dainavo Leonardas Cohenas ir Kęstutis Plankas. Ką pasirinkti? Na nesupras dauguma Coheno, taigi Plankas – “veržia kaklą diržai, tu namo negrįžai…” Nepataikiau, kiti bardai renkasi lyrinę – alegorinę kryptį. Antroji užduotis – karaliaus pagarbinimas. Hmmm… ditirambų niekada nemokėjau, tenka improvizuoti. Keista, ir vėl tekstas pasisuka į ne tą pusę. Kiti sveikina mirtį, sako, koks karalius gražus ar protingas, o aš įspėju, kad negerai gražią žmoną vieną namuose palikti. 
Toliau – dar blogiau. Prašoma tikros baladės arba pasakos. Iš dangaus pažvelgia Ezopas bei dribteli keletas tomų “Gražiausių pasaulio pasakų”. O galva – tuščia kaip Konano… Ką gi, patys prisiprašėte: karalius išgirsta pamokančią pasaką suaugusiems ir suprantu, kad man jau kelio atgal nėra, ypač kai ištraukęs ketvirtosios užduoties tekstą pasijuntu tarsi stodamas į 
VU “Jau niekas tavęs taip giliai nemylės, kaip tavo nuliūdęs poetas…” (nejuokauju, tokia stojant buvo rašinio tema…). Suprantu, kad šis vakaras iš tiesų nusiteikęs iš manęs tyčiotis, todėl nesukdamas galvos pratęsiu Vėdryno iš A. Sapkowskio “Raganiaus” stiliumi ir gaunu… pošliausio bardo nominaciją. Pasijuntu tikru lietuvių humoristu ir imu rimtai galvoti apie dalyvavimą kitų metų “Lietuvos komiko vakare”. Na, o laimi Rūta kaip fantastiškiausia bardė!
“Dorado raganų” vakarėlis blaškosi tarp vietos ir laiko pasirinkimo, kol galiausiai neįvyksta. Kažkur dar turi būti viktorina, bet ją randu per vėlai, tad telieka kam vynas, kam alus ir garsūs, energingi pokalbiai apie fantastiką. Tenka dar ir latvių fantastams sudainuoti lietuvių fantastų dainą “Šių naktį per naktį fantastai bujojo”. Žodžiu, pirmas vakaras (popietė, pavakarys) – tiesiog puikūs. Užvaldo atsipalaidavimo ir džiaugsmo dvasia – tegyvuoja konventas!
Kitas rytas prasideda literatūrine svetaine ir stambia kiaulyste, t.y. ne kiaulyste, o šernyste. Mat organizatoriai suranda kažkokį lankininkų klubą, kuris atitempia tikrus lankus, strėles ir dirbtinį šerną, į kurį galima šaudyti.
Tad nekeista, kad dauguma renginių vienas po kito netenka žiūrovų. Pvz., susitikimas su “naujosios bangos” rašytojais (pavardžių nevardinsiu, jų daug) vyksta beveik tik tarp jų pačių, netenka nulėkti ir į dr. A. Kanapicko paskaitą “Superlaidumas ir gravitacija” arba J. H. Rapalio “Koščėjaus ir Babos Jagos psichologinis portretas” (o sako, buvo labai, labai gera). Užtat “tvirta ranka, taikli akis – šviesi tėvynės ateitis”. Instrukcija: imate lanką į dešinę ranką, strėlė su temple turi sudaryti 90 laipsnių kampą, lankas įtempiamas trim pirštais, strėlė laikoma rodomuoju ir viduriniu. Šmaukšt! Beje, reikia 
nepamiršti susimokėti 5 Lt už 15 šūvių, nes kitaip arba negausi šaudyti, arba pats rizikuoji patapti taikiniu, kaip kad smalsūs Žaliakalnio katinai, kurių visgi buvo pasigailėta. 
Lankų konkurenciją iš esmės atlaiko tik tikra ragana Vilija Labačiovienė, Rolandas Maskoliūnas ir žymiausias Lietuvos iliuzionistas Arvydas Stonys. Be abejo, aplinkui vis tiek vis kažkas vyksta – kaunasi riteriai ir magai, susitikinėjama su Latvijos fendomu, Laimonas Puišys išprievartaujamas padaryti “Jutaziką”, “Ažuolyne” gyvojoje akcijoje užkerėtą princesę vaduoja narsuoliai. Deja, galiu pasakoti tik apie tai, ką pats mačiau.
Taigi, ir vėl Rolandas Maskoliūnas – “Genomas: civilizacijos aušra ar saulėlydis”. Šįsyk fantastikos autoritetas labiau prisilaiko savo oficialios specialybės, t.y. biologijos. Ką gi sužinome: daug mokslinių įdomybių (beveik “Ne(gali) būti” filialas), tarp jų prognozes, kad po kokių dvidešimties metų mokėsime atauginti žmonių rankas, visi genai bus užpatentuoti ir taip pat, kad skiriamės nuo pelių pagal genus tik niekingais 20 procentų bei daug kitokių įdomybių. Lygiai su R. Maskoliūnu “ardėsi” ir Vytautas Danilevičius, kuris, pasirodo, 
žinojo irgi nemažai, tad paskaita – diskusija buvo įdomi. “Jutazike” Laimonas įrodinėjo, koks niekam tikęs yra šaunamasis ginklas (tarp jų ir blasteriai), palyginus jį su senu, geru kardu ar kalaviju (na, kad ir argumentas, kad kuo senesnis ginklas – tuo jis vertingesnis, o kas dabar nori šaudyti su PPŠ?). Didmeistris K. Beitas buvo gėdingai nepasiruošęs, bet visgi mėgino išprovokuoti diskusiją, kokie demonai slypi kompiuteryje ir kas atsitinka, kai juos “užturbini”… Kupinoje salėje vykusio Arvydo Stonio pasirodymo nupasakoti neįmanoma, jį reikėjo matyti. Bet gražu, labai gražu, nors ir apgaudinėja, bjaurybinis…
Temo, danguje sužibo žvaigždės. Dėkodami visiems Dievams, kad nėra lietaus, organizatoriai pradėjo montuoti lauko kino teatrą, šamano kaukes turintys – rengtis konkursui, o aš – “Starkodionui”, savo didžiausiam indėliui į šį konventą. Netrukus visas “Ketvirtosios spaudos” kiemelis prisipildė įvairiausių būtybių – klaikuma…
Iš garsiakalbių trinktelėjo fantastų mėgiama metalinė ir gotikinė muzika, o tolimajame kampe prasidėjo “Starkodionas”. Pirmoji rungtis “Blade Run” arba ėjimas per skustuvo ašmenis, nors skustuvą atstojo paprasta medinė tvorelė, per kurią reikėjo žingsniuoti nešant du pilnus vandens indus ir bet kada sustojus atsakinėti į klausimus. Rungtis pasirodė sunkesnė nei planuota, iš aštuonių pretendentų vos ne vos susirinko trys kito turo dalyviai (Žanka, Klaustux, Abugibugi). Beje, kitą rytą visi šie klausimai buvo pateikti “Eridano” leidyklos atstovams. Ne visus atsakė, oi ne visus…
Antroji rungtis – “Penktasis elementas”: prieš dalyvius išsirikiavo žemė, ugnis, oras ir vanduo įgavę nuostabų moterišką pavidalą. Dalyviai elementų iš karto buvo įspėti: “neklauskite, ar mes karštos, nes gausit į snukį”. Dalyviai ir neklausė, bet nustatyti, kuri kuris elementas teko užduodant tik vieno elemento turėtojai vieną klausimą. Nelygioje kovoje krito Abugibugi. 
Trečioji rungtis turėjo patikti visiems tarakonų medžioklės mylėtojams. Mat reikėjo sutraiškyti vabalų pasėlį, selektyviai atrenkant savus, kuriuos traiškė priešas. Čia pergalę Klaustuxui lėmė aštrios akys ir ilgos kojos. O iš ekrano tuo metu pasigirdo “Ku! Ku! Ku!” ir sušvito legendinė “Kin Dza Dza”. Deja, lauko kinoteatras – vasaros atributas, o vasara dar buvo už kalnų, o ne už žaliakalnių. Tikiu, kad buvo daug kantresnių už mane, bet aš, pajutęs hibernacijos grėsmę, nusprendžiau palikti brolius fantastikoje iki rytdienos.
O ryte… Kas darėsi ryte! Slankiojo cigarečių iš pirštų nepaleisdamas suzombėjęs organizatorius Pranas, raganų iškankinta Sigutė, Erlandas Volodka prieštaravo Einšteinui, priminęs, kad dar 1991 m. buvo beveik pasidaręs laiko mašiną, tik vat tas Einšteinas; vyko fantastiškiausio sumuštinio, kuris vėliau pavirto į supjautinio, suteptinio, sumautinio ir sudurtinio konkursą; neįvyko žadėtas siurprizas “X dokai”, bet uždarymas prasidėjo beveik laiku. O uždarymas – kaip uždarymas: prizai, laimėtojų apdovanojimai. Na, ir viso konvento metu rinkti keturi pagrindiniai (?) dalykai: geriausias 2000 – 2001 m. fantastų klubas (Vilniaus “Dorado”!); fenzinas (“Fenikso plunksna”! Ovacijos Kiu!); lietuviškai išleista fantastinė knyga (S. Lukjanenko “Atspindžių labirintas“!) ir lietuvių fantastinis apsakymas (“Auridium“… J. Žilinsko… Alia še tau… ) Dar viena tikra konvento “vinis” – CD projektas “Fantastika 2001”, kurį įkvėpė Marius Kiu, o įgyvendino Kiu, Klaustux, Akela (Herta Matulionytė) ir Pauliuz, paaukoję tam visą šeštadienio naktį ir daugiau, o Kiu – beveik visą konventą. Rezultatas – pirmasis elektroninis stambios formos leidinys, kuriame daug vos pasibaigusio konvento nuotraukų, dalyvių kūrybos, ištisų interneto svetainių, netgi keletas filmukų iš lauko žaidynių, žodžiu, tikrai verta dėmesio!
Metas reziumuoti. Tam geriausiai tinka žodis – šaunu! Organizatoriai padirbėjo iš širdies, “liapsusų” nutiko nedaug, patalpos puikios, netgi oru buvo pasirūpinta, kad penktadienio lietus nešdintųsi iš kur atėjęs. Tikrai imponavo paskaitos ir jų temos, daugelis renginių. Mistika liko tik tai, ką galėjo reikšti balsavimo biuletenyje įrašyta frazė “apsakymas, publikuotas knygos pavidalu <…>”, kažkaip neprisimenu tokių apsakymų – knygų… Tiesa, konventas stebuklo nepadarė – stabilus beveik dviejų šimtų dalyvių skaičius (~ 185), daugiausia tie patys mieli veidai… Tačiau juk sakoma: mūsų nedaug, bet mes – fantastai!
Justinas Žilinskas
P.S. Ir nuoširdi padėka “Imperijai” už “Auridiumo” išleidimą į dienos šviesą, kas jį įgalino gauti jau antrąjį titulą.
Visos iliustracijos paimtos iš CD “Lituanicon 2001”, norintys įsigyti lai rašo: marius_kiu@usa.net, klaustux@kaunas.omnitel.net. Nuotraukų autorius Klaustux. Panaudota maloniai autoriui sutikus.
