“FantRopp 2000”: dienoraščio štrichai
Pakruojis, rugpjūčio 13-14 d.
Lietuvoje yra tik vienas Pakruojis, kuriame stovi vienintelis barono fon Roppo dvaras ir ten vyksta vienintelis Lietuvos fantastų lauko festivalis “FantRopp”. Šiųmetinis, aštuntasis FantRopp sutapo su dar dviem datomis – Pakruojo fantastų klubo “Selija” dešimtečiu ir lauko žaidimų penkmečiu (ek, o galėjo gi penkmetį padaryti per keturis metus – juk tiek magijos turi!). Tad susiėjome sveikinti pakruojiečių, tiesiog pasibūti, pasidalinti žiniomis, pažaisti, pasiurbčioti alaus…
Gausi Vilniaus fantastų klubo “Dorado” delegacija, vadovaujama paties Prezidento, sulėkė aštuoniais dorado ratais ir tranzmobiliais. Tačiau nebuvome vieninteliai vilniečiai: jau nuo vakar Pakruojo apylinkėse gasdindami dvasias ir monstrus bei žavėdami žaidimo partnerius – Kauno magų ordiną – drebino Vilniaus fantastinių žaidimų klubo “Legionas” kariai. Ek, ir kodėl ten manęs nebuvo – Herta (Matulionytė, jeigu kam nors dar reikia pristatinėti) su tokiu entuziazmu pasakojo, kaip “Legionas” garbingai neišpjovė kauniečių, kaip Pakruojo monstrai prarado magiją ir kitas pikantiškas smulkmenas, kad klaikus pavydas suėmė. Bet ką darysi – kas nedalyvavo garsiuosiuose Pakruojo lauko žaidimuose, kuriuos rengia Pakruojo lauko žaidimų klubas “Amberas” – patys kalti…
Prie registracijos šmėžavo daug pažįstamų veidų ir susijusių objektų, tarp jų geraširdė Janinos Šaparnienės (ex Strockienės) šypsena, Egidijaus Skrickaus apsiaustas, nepamainomieji šarvuoti Kiu akiniai bei net keturi imperialis…, oi, Imperijiečiai. Gavome korteles, apsidairėme aplinkui, nuskubėjome prie atidarymo – nedidelio vaidinimėlio pagal Eschilo “Prometėjo” sceną ir, vedini fakelo, atėjome į Pakruojo fantastų menę. Tiesą sakant, tokių patalpų pavydėtų kiekvienas fantastų klubas – vienas iš senų dvaro pastatų, žemi arkiniai skliautai, deglų šviesa – taip ir žiūri kad iš kurio kampo dvorfas dviašmeniu kirviu netrinktelėtų… Beje, sako būtent ten buvo filmuotos herojinio lietuviško filmo “Tadas Blinda” smuklės scenos, atsimenate, ten, kur Jeronimas Tučka guodėsi, kad teko bučiuoti arklio užpakalį… Kaip visada – daug oficialių kalbų, tarp jų net regiono, kuriam priklauso Pakruojis, mero (tai bent dėmesys fantastams!) kalba, pirmieji sveikinimai, muzikinės pauzės, oficiali dalis baigėsi – opa opa prie stalo! Pakruojiečiai žmonės nešykštūs – visko visiems yra ir užtenka.
Įsisuka renginių karuselė – vaikų dramos studija parodo linksmą spektakliuką, K. Uogintas dėsto apie NSO Pakruojo rajone, G. Kulikauskas skaito paskaitą apie alternatyvią istoriją (tikimės gauti iš autoriaus leidimą ją publikuoti “Kas IMPERIJOJ nesudėta”), Danutė Nauronaitė žaidžia fantastinį detektyvą, o sporto salėje instrumentus jau derina vietinės folk-roko žvaigždės “Slėnis”. Be abejo, aplinkui vyksta aibė neformalių šnekų, bendravimų, dart”ų svaidymo, naktinis krepšinis, sukasi videofilmai, putoja alus.
Barono fon Roppo dvasia savo pasirodymu (bent jau sakosi, kad buvo mačiusių – netgi ant balto žirgo baltoje tarsi pienas mėnesienoje, užliejusioje dvarą) žymi, kad jau dvylika ir nuskamba “Ilgiausių metų!”, pabyra dovanos ir apdovanojimai, skrandžiuose sumaištį kelia šampanas, niokojamas tortas, aidi dainos, sveikinimai (tarp jų ir muzikiniai). Po to – šokiai pagal gyvą muziką, šokiai pagal negyvą muziką, nebešokantys negyvėliai, aušra…
Kitą rytą išvystame po miegojimo “bratskaja mogila” arba “silkės statinėje” stiliumi vienos iš fantasčių jaukioje gimtojoje pastogėje. Sugrįžus į šventės vietą aptinkame daug lėščių su nepabaigta grikių koše, didelį puodą su nepabaigta grikių koše, daug šaukštų su grikių koše ir nusprendžiame, kad nepabaigti pusryčiai iš SKAT”o. Netrukus ir literatūrinė svetainė: nenorėdami sėdėti patalpose pabėgame į saulutę, ant dvaro laiptų, kur skaitome savo rašliavas. Ir, atsitik tu taip, visi, kas suspėja paskaityti (nežinia kodėl renginiams skirtas laikas buvo toks trumputis), yra vilniečiai… Klubų galvos ir aktyvesni fendomo nariai susėda aptarti svarbių klausimų, tarp jų ir Lituanicono, paskelbiama informacija, kad (netikslintais duomenimis), spalio mėn. Vilniuje turėtų įvykti humoristinis fantastų renginys “Huconas”. Kiti tuo metu susikauna prie dart”ų (liet. – smigis) lentos, bet nesulaukiama kosminio krepšinio, nes, pasirodo, baigėsi asteroidams klijuoti skirta lipni juosta… Net nepastebėtas ateina uždarymas – vėl apdovanojimai, vėl padėkos, vėl plojimai. Post Scriptumui visgi įvyksta kosminis krepšinis, kurio nugalėtojai apdovanojami iš karto po įnirtingos kovos, vykusios šokinėjant nuo asteroido ant asteroido (mažieji princai ar ką?).
Taigi, apie aštuoniasdešimt fantastikos mėgėjų apturėjo puikų savaitgalį, dėl kurio, galimas daiktas, grauš sąžinė ir slogins nepabaigti darbai, bet kurį bus galima prisiminti šaltą žiemos vakarą žvelgiant į tą pačią pilnatį, kuri spoksojo į mus Pakruojyje ir tyliai stūgaujant “ūūūūūūū…. greičiau vėl vasara…”
Justinas Žilinskas
Atsiprašau dėl informacijos trūkumo sąlygotų galimų netikslumų.
