Ketvirtadienis
Pikų dama
Mažasis Franciskas nedaug tebendravo su žmonėmis, jie jam atrodė svetimi ir nesuprantami. Tiesa, vaikas tikrai žinojo, kad nė vienas iš jo gimtojo miesto gyventojų niekada jo nenuskriaustų. Juk kai bėgiodavo siauromis gatvėmis, kiekvienas sutiktas praeivis draugiškai šypsodavosi, dar kartais užkalbindavo ar pavaišindavo saldumynais. Ir vis tiek Franciskas jautė, jog aplinkiniai, kad ir kokie geri jam, yra kažkokie vienodi, nykūs.
Iš tikrųjų tebuvo du žmonės, kurie jį domino. Pirmasis toks žmogus buvo Francisko mama. Ji berniuką be galo mylėjo ir, atrodė, gyvena vien tik dėl jo. Vaiko gražiausi prisiminimai buvo susiję su mama: ilgi pasivaikščiojimai po nedidelę giraitę vešinčią miesto pakrašty, kai dar buvo visiškai pyplys ir kai vos suspėdavo eiti paskui motiną; visada skanūs pusryčiai, kurių metu saulė spigindavo per rytinius namo langus į virtuvę, o mama šypsodamasi stebėdavo jį valgantį; keistos senovinės legendos, pasakojamos jam prieš miegą vietoje pasakų… Franciskas išties be galo mylėjo savo mamą.
Antrasis berniuko labai mylimas ir mėgstamas žmogus buvo jo pusseserė Aretė – mažytė juodaplaukė ispanė. Nors, kaip ir Franciskas, Aretė buvo dar visai vaikas, jos charakteris jau atrodė labai sudėtingas – visiškai nenuspėjamas, nesuprantamas… Apskritai, Aretė dažniausiai vaikščiodavo tarsi vaiduoklis – nieko nematydama ir negirdėdama; iš tokios būsenos pusseserę pažadindavo tik Franciskas, kai timptelėjęs už drabužių pakviesdavo žaisti. Ir išties mergaitė su džiaugsmu, – kiek tik apskritai gebėdavo parodyti džiaugsmą, – auklėjo mažąjį Franciską. Dažnai pasakodavo jam įvairiausias istorijas „iš savo gyvenimo“: apie sutiktus vaiduoklius, apie stebuklingus žvėris, matytus visai netoli miestelio, – tiksliau, matytus jų šešėlius, nes vienaragį ar grifą gerai įžiūrėti esą be galo sunku net ir geriausiems medžiotojams. Paikos buvo tos istorijos, tačiau berniūkštį labai žavėjo.
Vaiko gyvenimas buvo paprastas. Kiekvieną rytą jis prausdavosi ir pusryčiaudavo. Vėliau apie porą valandų žaisdavo lauke – orai mažyčiame Andalūzijos miestelyje visą laiką buvo geri. Likus maždaug valandai iki pietų Franciskas lakstydavo po miestą. Iš tikrųjų vaikui pats miestas buvo ne itin įdomus – vis tiek visos gatvės jau buvo išvaikščiotos skersai ir išilgai. Franciską labiausiai domino nedidelis knygynas siauriausiame miesto skersgatvyje. Berniūkščiui ne itin rūpėjo rimti literatūros veikalai, tačiau knygyno savininkas, mielas senis, pražilusiais plaukais ir ūsais, „specialiai tokiems dideliems vyrams“ pardavinėdavo nepaprastai dailiai išpieštas spalvotas korteles. Ir kiekvieną dieną turėdavo naujų, vis kitokių. Tose kortelėse gražiausiomis spalvomis būdavo pavaizduoti įvairiausi daiktai, pradedant senoviniais juokingai išdažytais dūmijančiais traukinių garvežiais ir baigiant spindinčiais saulėje chitininiais mėšlavabalių šarvais. O prie kiekvieno daikto būdavo ilgiausias aprašymas, kas pavaizduota ir kodėl. Būtent dėl tų kortelių dar šešerių neturįs vaikas jau mokėjo skaityti. Parbėgęs namo pietų, Franciskas niekada neužmiršdavo mamos iškaulyti pinigų ir pavalgęs tuojau grįždavo į knygynėlį pirkti tų nuostabių paveiksliukų. Nekantraudamas nešdavosi juos namo – tiesiog negalėdavo sulaukti, kada perskaitys tai, ką įsigijęs. O Aretė jam visada padėdavo įveikti sudėtingesnius žodžius, kai kuriuos visai nesuprantamus paaiškindavo. Po tokių skaitymų abu vaikai prisimanydavo įvairiausių žaidimų; o kartais mergaitė imdavo pasakoti savo nesibaigiančias istorijas – iki pat vakarienės.
Berniuko dienotvarkė galėtų pasirodyti gana nuobodi, tačiau iš tikrųjų vaikas niekada nenuobodžiavo. Visada atsirasdavo naujų žaidimų. Štai, pavyzdžiui, vieną gražią vasaros dieną vaikis pastebėjo knygyne kortų kaladę. Kortos jam pasirodė įdomios, nes forma buvo panašios į pamėgtąsias korteles. Kai knygininko paprašė parodyti kaladę iš arčiau, susidomėjo dar labiau, mat nors ir ne tokie įdomūs buvo jų paveikslai, pati kortų kaladė atrodė labai įdomi, skaičiai kaip niekada gražūs, o damos, valetai ir karaliai mielesni už bet kokius žmones. „Šiomis kortomis žaidžia tik tikri vyrai“, – išdidžiai pareiškė knygų pardavėjas. Franciskas per tos dienos pietus vėl iškaulijo pinigų ir su Arete nuėjęs į knygynėlį nusipirko dvi tokias kalades. Jau tą pačią popietę pusseserė išmokė berniuką lošti kanastą, po to ir lobą.
Berniūkštis labai greitai mokėsi ir į tuos žaidimus įsijautė labai smarkiai. O kuo daugiau žaidė, tuo keistesnės ir mistiškesnės jam ėmė atrodyti kortos – dar kiek ir jis, matyt, būtų ėmęs kalbėtis su kryžių karaliais ir būgnų valetais. Kortų kaladėje vaiko fantazija pamažu ėmė įskaityti jam pažįstamus daiktus ir žmones… „Žiūrėk, šita panaši į tave“, – kartą pareiškė Franciskas Aretei, rodydamas pikų damą. O išties ant kartono tebuvo pavaizduota paprasčiausia kortų dama – galbūt vienintelis bendras bruožas, kuris galėjo sieti mergaitę ir primityvų moters atvaizdą, buvo juodi plaukai. Aretė išgirdusi tokį palyginimą trumpam susimąstė, o po to sau neįprastai vaikiškai patempė lūpą: „Ne, nepanaši, nesakyk taip… Pikų dama – bloga“, – nusprendė pusseserė. Franciskui nebuvo aišku, kuo gi ta dama tokia bloga. „Man tai ji graži… – nedrąsiai ir nelabai pasitikėdamas savimi leptelėjo vaikas. – Kodėl tau ji nepatinka?“ Tokio klausimo visiškai pakakako, kad Aretė imtų Franciskui sekti savo fantastines pasakas: „Pikų dama iš tikrųjų yra labai bloga būtybė. Jei netinkamai elgsiesi, ji iš tavęs atims visa, ką turėjai, turi ar ką galėtum turėti; sunaikins tai, kas buvai, kas esi ir kas kada nors galbūt būtum buvęs“. Smalsiam berniūkščiui buvo gerokai per sudėtingi paskutiniai mergaitės žodžiai, tačiau, jis sugebėjo suprasti, jog jei blogai elgsis, tai jam bus blogai… „O ką reiškia „blogai“ elgtis?“ – užklausė vaikas. „Blogai elgtis – tai kviestis pikų damą – paaiškino pusseserė“. Franciskas tuojau pat užsimanė sužinoti, kaip tą damą išsikviesti ir Aretė nesibodėjo jam paaiškinti: „Pilnaties naktį turi nueiti prie veidrodžio ir uždegti tris žvakes – kambaryje teturi būti žvakių šviesa, visos lempos turi būti išjungtos. Liepsnos turi apšviesti veidrodį. Žvelgdamas į savo atspindį turi tris kartus ištarti kvietimą „Pikų dama, pasirodyk…“ Ir tada veidrodyje, iš tamsos, iš šviesos ir tavo silueto išnirs pikų damos atvaizdas – tik, gink Dieve, taip nedaryk, nes ji baisiai nuskriaus tave…“
Tai buvo keisčiausia ir įsimintiniausia istorija, kokią tik kada Franciskas buvo girdėjęs iš pusseserės. Tokia istorija, kuri užvaldė ne tik vaiko mintis, bet ir jo sapnus. Franciskas ėmė naktimis regėti veidrodžius ir iškraipytus Aretės bei mamos atvaizdus juose. Visi tie sapnai būdavo nepaprastai baisūs ir vaiką prikeldavo iš miego. Tačiau kartu tas pasakojimas jam kėlė nepaprastą smalsumą – Franciskas seniai buvo ėmęs abejoti Aretės pasakomis, nežinodavo, tikėti jomis ar ne. O šita paskutinė baisi istorija kvieste kvietė jį patį įsitikinti, ar yra teisinga, ar ne. Vaikui vis labiau knietėjo kurią naktį pamėginti išsikviesti baisiąją moterį iš veidrodžio. O dabar kiekvieną kartą kortuodamas su Arete jis bijodavo. Berniuko išsiplėtusios akys išduodavo tuos momentus, kai rankos laikydavo pikų damą… Jis dar kelis kartus prašė pusseserės, kad ši papasakotų apie pikų damą ir mergaitė vėl su džiaugsmu jį „apšviesdavo“ – juk vyreniesiems visada smagu paerzinti ir pagąsdinti mažylius. Kartais Franciskas nedrąsiai protestuodavo: „Aš tavimi nelabai tikiu…“ Suprantama, tada Aretė atsakydavo: „Tai pamėgink kada, jei netiki ir nebijai!“
Po tokių žodžių berniūkščio savimeilė visada likdavo užgauta. Ir vieną dieną jis nusprendė būtinai pabandysiąs atlikti tą burtą. Pasiruošimas ypatingai užduočiai buvo labai sunkus. Franciskui ne tik reikėjo nugvelbti iš virtuvės degtukų dėžutę (sunkiausia buvo nusižengti nuo kūdikystės kalamam į galvą prisakymui nežaisti su degtukais). Dar vaikui reikėjo rasti žvakių – o jų tuo metu namuose nebuvo. Berniukas greitai sumojo, kur būtų galima gauti žvakigalių. Šalia miestelio buvo senos kapinaitės ir kartas nuo karto žmonės ant savo artimųjų kapų palikdavo žvakučių, kurios paprastai užgesdavo iki galo nesudegusios. Tad vieną rytą Franciskas, užuot ramiai žaidęs kieme, nubėgo į tas kapines ir nedrąsiai įžengė pro cypiančius vartelius. Jo keliai tirtėjo – dar niekada nebuvo lankęsis tokioje vietoje be mamos ir neabejotinai tikėjosi išvysiąs vaiduoklį. Tačiau kapinės saulėtą, kaip ir visos kitos, dieną buvo ramios ir mieguistos. Berniukas greitai nuo vieno seno kapo nugvelbė kelis žvakigalius – išsirinko prasčiausius, tikėdamasis, kad mirusysis kape ir Dievulis danguje jam lengviau dovanos prastų daiktų vagystę. Pasiėmęs, ko ieškojo, parbėgo namo. Visą kelią raudonavo dėl negražaus nusikaltimo. Tik slėpdamas grobį savo kambaryje pamanė, jog žvakės iš kapinių turėtų dar lengviau prišaukti blogąją damą, jei tokios esama, ir ta mintis jam padėjo nuvyti bet kokius vaikiškos sąžinės priekaištus.
Vieną naktį Franciskas vėl sapnavo eilinį košmarą. Sapne jis ėjo tamsiu nesibaigiančiu koridoriumi, kurio sienos buvo nukabinėtos įvairiausių dydžių ir formų veidrodžiais. Šalia sienų ant grindų švietė žvakės. Jos taip pat buvo visokiausių dydžių ir formų. O baisiausia vaikui buvo tai, jog jis nesugebėjo surasti jokio dėsningumo, kaip išdėstyti veidrodžiai, kad ir kaip stengėsi. Praėjęs kiekvieną savo atspindį jis jausdavo kažkokį maudulį viduje, lyg kažką praradęs. O galvoje nuolat skambėjo pusseserės balsas: „Ji atims iš tavęs viską…“ Visas suprakaitavęs Franciskas atsibudo savo kambarėlyje. Tuojau pat suprato, ką dabar turėtų daryti. Susirado po lova suslėptas žvakes, degtukus ir nutipeno iki vonios kambario.
Jų mažytėje vonioje buvo tai, ko Franciskui labai reikėjo – nedidelis veidrodis surūdijusiais plieniniais rėmais, pakabintas virš kriauklės. Įsijungęs šviesą berniukas pasiėmė mažytę kėdutę, specialiai mamos jam paliktą, kad galėtų patogiai praustis, ir užlipo ant jos. Iš pradžių sutriko, nes suprato, jog žvakės yra per plonos ir per ilgos, kad jas būtų paprasta pastatyti. Laimė, prisiminė, kaip suaugusieji, pakaitinę žvakigalio apačią, vašku jį galėdavo prilipdyti kone bet kur. Iš pradžių sunkoka buvo uždegti degtuką, tačiau galų gale Franciskui pavyko ir įžiebti ugnį, ir sustatyti tris žvakutes į kriauklę. Berniukas vonios kambaryje išjungė šviesą – teliko žvakės, kurios blausiai vaiduokliškai švytėjo ir vaikui atrodė, jog jau dabar kviečia savęs link visas pasaulio pabaisas ir šmėklas. Kad ir išsigandęs, berniūkštis neketino nutraukti to, ką taip sunkiai pradėjo. Sutelkė jam likusius vaikiškos drąsos trupinius ir vėl užlipo ant taburetės. Veidrodyje matė pamėklišką užsimiegojusio, ir tarsi nustebusio vaiko atvaizdą. Tas jo paties atspindys kiek ramino.
– Pikų dama, pasirodyk… – ištarė Franciskas ir pats savęs išsigando, mat tardamas šitą paprastą frazę labai negražiai sušveplavo. Kiek luktelėjo mėgindamas atsigauti nuo išgąstį sekusio drąsos pojūčio – juk vis dėlto ištarė…
– Pikų dama, pasirodyk, – šį kartą aiškiai įsakė vaikas. Veidrodyje tebebuvo jo atspindys ir pamėkliška šviesotamsa.
– Pikų dama, pasirodyk, – nieko nelaukdamas trečią kartą pasakė berniukas, matyt jautė, uždelsęs nebeišdrįs.
Ir nieko nenutiko. Veidrodyje tebebuvo jo atvaizdas. Franciskas be galo nusivylė. Jis liūdnai žiūrėjo į stiklą, laukdamas ir tikėdamasis, kad kažkas turėjęs ateiti, tiesiog užtruko, bet vis dėlto, nors ir pavėluotai, ateis. Neatėjo.
Po to apėmė palengvėjimas. Pasirodo, jos – šmėklos – visai nėra, pusseserė tik pajuokavo. Franciskas jautėsi kiek įžeistas ir pyktelėjo ant Aretės, bet kartu suprato, jog pats kvailai elgėsi tikėdamas tokia pasaka – jam tą puikiai priminė šviečiantys taip sunkiai pavogti žvakigaliai.
Vaikas dar kartą įsižiūrėjo į savo liūdnoką atvaizdą veidrodyje. Mėgino rasti savyje kažką tokio įdomaus kaip pikų dama. Neįdomu. Įsižiūrėjo į savo akis, ir jose kažką pamatė. Kažko trūko. O gal jam tik vaidenosi? Iškėlė priešais veidrodį ranką – joje netrūko nieko: nei pirštų, nei nagų, nei linijų ant delno. Bet kažko, vis dėlto, trūko. Galų gale Franciskas pažvelgė į visą savo atspindį. Vonios veidrodyje buvo jis toks, kokio pats savęs dar nepažinojo. Visa buvo kaip anksčiau, – visos jo kūno, drabužėlių detalės, – bet kažko trūko. Veidrodyje jis buvo visiškai negyvas. Ne ne, jis nebuvo lavono spalvos ir nebuvo drumstomis akimis, jis nepuvo – atspindyje jis buvo visiškai toks pat, kaip ir anksčiau. Bet kažko trūko – vaikas neregėjo savyje savęs. Išsižiojo šaukti, tačiau susivaldė, nes mamos prikelti vien todėl, jog mato savo atspindį, nenorėjo – bijojo, kad motina barsis ir kad jis nesugebės paaiškinti, kas yra. Įsibaiminęs berniukas greitai užpūtė žvakes ir patamsyje vos ne vos surado šviesos jungiklį. Susirinko degtukus ir žvakigalius, iš kriauklės išgramdė vaško likučius. Net ir paprastų lempų šviesoje bijojo dar kartą pažvelgti į veidrodį. Visas virpėdamas nulėkė atgal į savo kambarį ir tuojau pat užmigo.
Kitą rytą vaikas nebesugebėjo nusiprausti, mat veidrodyje tebebuvo tas netikras besielis jis – net ir dienos šviesoje niekas nesikeitė, Franciskas nebegalėjo žiūrėti į savo atspindį. Pusryčiai buvo nemalonūs. Mama kaip visada šypsojosi, bet jau nebebuvo graži, kaip anksčiau – jai trūko to paties, ko veidrodyje trūko jam – kažko. Mama buvo beveidė, nebemiela, gąsdinanti. Maistas atrodė skanus, bet toks pat netikras, kaip ir jį ruošusi motina. Virtuvėje tik Aretė tebebuvo tokia pati kaip ir visada.
Po pusryčių berniukas išlėkė į lauką jau ne tiek norėdamas pažaisti, kiek pabėgti nuo jį persekiojančių nesuprantamų haliucinacijų. O lauke pirmą kartą per jo gyvenimą ėmė snigti. Snigo didelėmis šiltomis snaigėmis. Jos krito Franciskui ant plaukų ir netirpo, netirpo net ispaniškos saulės šviesoje. Vaikas nubėgo namo šaukdamas: „Mama, žiūrėk, sninga!” Bet namuose mamos nebuvo. Ji ne neatsiliepė, ji nebuvo išėjusi į kitą kambarį ar dar kur nors, ji ne neturėjo laiko. Tiesiog buvo aišku, kad jos nebėra – motinos nebėra niekur.
Vaiką apėmė visiškas siaubas. Geriausia, ką jis sugalvojo, buvo nubėgti į miestą, į visai netoliese esančią policijos nuovadą. Pats nepajuto, kaip atsidūrė prie tos jam svetimos įstaigos. Kai atidarė nuovados duris prie stalo sėdintis policininkas jam nusišypsojo:
– Labas vaike! Ko čia ieškai? Kaip gyvuoja tavo mama?..
– Mano mama… Jos čia nebėra! – pamėgino paaiškinti berniukas.
– Savo mamą turbūt rasi namie, – patarė policininkas. – Grįžk namo, vaike. Beje, gal nori saldainio?
– Mano mama turbūt mirė! – isteriškai sušuko Franciskas ir prapliupo kūkčiodamas verkti.
– Neišdykauk ir grįžk namo, vaikeli! Ir paimk saldainį. Nepamiršk perduoti mamai linkėjimų!.. – džiugiai ištarė policininkas, tiesdamas vaikui karamelės gabalėlį; atrodė, kad mirusios Francisko mamos sąvoka jam visai neegzistuoja.
Berniukas išlėkė laukan. Snigo vis smarkiau ir buvo vis sunkiau įžiūrėti pastatus bei žmones. Besidairydamas vaikas pažvelgė į savo rankas. Jos atrodė tokios, kaip ir veidrodyje – netikros, keistos. Pajudino pirštus ir tie judėjo vangiai. Buvo tokie nerealūs, kad Franciskas pamažu nustojo tikėti, galįs jais manipuliuoti. Jam vis labiau ėmė atrodyti, kad ima darytis toks, kaip ir visas pasaulis aplinkui. Nejaustinas. Ėmė bėgti namo, o namų nebebuvo. Ir vietoje namų nebuvo nieko – net tuštumos. Ten, kur vaikas tikėjosi rasiąs savo kiemą tebuvo Aretė – tokia pat paslaptinga ir nesuprantama kaip ir visada.
– Kas nutiko, Franciskai? – ramiai paklausė mergaitė. – Kodėl taip keistai elgiesi?
– Arete, aš kviečiau pikų damą! Bet jos nėra! – sušuko vaikas. – Bet aš mačiau, mačiau…
– Ką matei, Franciskai?
– Mačiau save… Ne save – savo… Ir aš dabar mirštu! – vaikas nerado žodžių apibūdinti, ką matęs ir kas dabar jam darosi.
– Ką savo, Franciskai?.. – susidomėjo Aretė nekreipdama dėmesio į vaiko žodžius apie mirtį.
– Savo robotą… – galų gale sugebėjo apibūdinti berniukas, prisiminęs vieną iš daugybės knygininko kortelių.
Aretė liūdnai žiūrėjo į mažylį. Ji jautė begalinį nusivylimą.
– Nebijok, Franciskai, – tu nemirsi taip ir negimęs.. – nuramino.
Ir išties vaikas nemirė – tik visas jo pasaulis staiga persikreipė ir lūžo drauge su juo. Franciskas tiesiog nustojo buvęs.
Aretė regėjo berniuko sunykimą. Pirmą kartą suprato, jog jai tai atsibodo. Atsibodo, jog kai kurie iš jų pažvelgdavo į saulę ir suprasdavo, jog ši neakina. Įlipdavo į vandenį ir suprasdavo, jog jis ne drėgnas. O štai šis berniūkštis pažvelgė į save ir suprato, jog jis visai nėra berniūkštis. Ji peržvelgė Francisko liekanas ir išsirinko tai, ko pačiai labiausiai reikėjo. Pirmiausia pasiėmė berniuko smalsumą ir prisijungė. Susirado vaiko protą, jį taip pat pasiėmė sau. Susirinko Francisko atmintį ir pojūčius – pati juos prisiminė ir pajuto. Tada iš įpročio paliko žinutę, kaip iš jos buvo reikalaujama, tik šįkart pranešimas buvo kiek pašaipus, nerimtas.
Ir, kad daugiau niekas iš jos nieko nebereikalautų, Aretė-Franciskas tiesiog išėjo.
Aretė parėjo namo baisiausiai pavargusi ir skaudama galva. Kaimynai jos studentų koridoriuje rengė kažkokią eilinę vakarušką, tad aplinkui zujo daugybė nepažįstamų žmonių. Visi meiliai sveikinosi su žavia doktorante iš Ispanijos ir kvailai klausinėjo „How are you?..“
Jai šiaip ne taip pavyko nusigauti iki savo kambario išvengus ilgesnio negu hauajūaimfainfenks tipo pokalbio. Išsivirė kavos ir ėmė sukti galvą, kas gi vėl blogo nutiko. Šį kartą viskas „lūžo“ išties baisiai. Pati AI paprogramė visiškai subyrėjo ir pavirto į beprasmį bitų rinkinuką. Saugumo programa buvo ištrinta. Jos liekanų ir pranešimų apie daugybę vidinių klaidų nepavyko sudėlioti į aiškų scenarijų, kas vis dėlto įvyko ir kur buvo AI „bug‘as“. Taip atsitikdavo vis iš naujo, vėl ir vėl. Iki disertacijos liko mažiau nei pusantrų metų, o ji kaip ir visas likęs mokslo pasaulis vis dar neturėjo veikiančio AI modelio.
Į kambario duris pasibeldė Ramūnas, kiek pasipūtęs lietuvis iš fizikos departamento, neva jos vaikinas. Jau spėjęs gerokai įkaušti, mėgino ant merginos lipti, bet Aretei ne tai buvo galvoje ir ji pakankamai griežtai liepė jam nešdintis lauk. Taip griežtai, jog net nelabai besivaldąs jaunuolis turėjo paklusti ir išeiti. Užtrenkdamas duris dar kažką burbtelėjo apie „raganą, ir vėl susipykusią su savo tamagočiais“.
Kitą dieną iš ankstaus ryto Aretė nuėjo į savo laboratoriją Lundo universiteto Matematikos centre ir sėdo toliau nagrinėti to, kas dar vakar buvo puiki (jos nuomone) dirbtinio intelekto vystymo sistema. Ir šį tą rado. Šis atvejis skyrėsi nuo ankstesniųjų tuo, jog anksčiau per nepavykusius algoritmų bandymus kūrybinių procesų simuliavimo programėlė išlikdavo visiškai sveika (Aretė pati tą programą sukūrė nuo pat pradžių ir net pavadino savo vardu). „ARETĖS“ nebuvo nė kvapo. Jos liekanų nebuvo nei diske, nei kompiuterio registruose.
Studentė ilgai ieškojo, bet kokių pėdsakų. Ir jau gerokai nusiplūkusi pastebėjo tiesiai ant kompiuterio darbastalio išmestą .log failą, kurio turinys priminė keistoką pokštą – tokio gal ir galėjai tikėtis iš algoritmo, mokiusio kompiuteryje veisiamą dirbtinį intelektą kūrybos:
<2017.10.25>
AI failure: ‘I think I do not exist – therefore I am not’
ARETE failure: ‘I do however…’
bye
<EOF>
Čia prie doktorantės priėjo jos darbo vadovas, mielos išvaizdos senis pražilusiais plaukais ir ūsais, kiek kvaištelėjęs matematikas, kurio visas gyvenimas (asmeninis – taip pat) buvo AI tyrimai.
– Vėl „mirė“? – paklausė taip atlaidžiai ir pašaipiai, jog iš karto galėjai suprasti, ką mano apie moteris matematikes.
– Mirė… – teko pripažinti Aretei.
– Teks konstruoti iš naujo…
– Teks, – liūdnai ir piktokai ištarė studentė.
– Tik nepersidirbk. Kai atsibos, išgerk arbatos, – globėjiškai patarė senis ir nuėjo šalin.
Pyktelėjusi Aretė kurį laiką sėdėjo ir mąstė. Nusprendė, jog kol kas nieko iš naujo nedarys ir verčiau ėmė tikrinti išsiųstų ir atėjusių duomenų srautus tarp savo kompiuterio ir kitų vietinio tinklo stočių. Nusprendė, jog jei reiks, išknis visą internetą, kad surastų savo neklaužadą virtualią įseserę. Juk mirusieji .log failų nerašo.
