Lapaliu vanagas
DVARAS
Jau aštuoneri metai, kaip Švėkšnos miestelio gyventojams ramybės neduoda keisti garsai, sklindantys iš seno, apleisto dvaro.Triukšmas, bildėsiai ,netgi verksmas naktimis nejuokais gąsdina bejėgius žmones. Norėta šį pastatą nugriauti,bet net statybininkai ir jie, lyg apkeikti nesiryžta tokiam darbui. Ne kartą buvo kviečiami kunigai ir ekstrasensai, bet šie visad sakydavo tą patį. Dvare yra kažkokio žmogaus siela ir ji neranda sau ramybės.Dauguma žmonių apimti baimės ir norėdami ramiai gyventi išvykdavo į kitus miestus.Bet vieną dieną keistoji dvaro dvasia aprimo.Keisti garsai išliko, bet jie jau nebebuvo tokie gąsdinantys.Girdėdavosi: juokas,dainos, įvairios melodijos. Miestelio gyventojai taip ir nesuprato, kodėl dvasia nusiramino ir tapo linksmesnė. Sklinda gandai, jog jis surado savąją išrinktąją ir nuo šiol su ja ramiai gyvena dvare. O viskas buvo štai taip…
Prasidėjo ilgai lauktos pavasario atostogos. Švelnūs saulės spindulėliai taip vilioja išlįsti į lauką. Taip norisi pasimėgauti glamonėjančia jos šiluma, kuri veržte veržiasi į kambarį pro lango tarpelius ir įvairius plyšelius.Bet man negalima: jau visas mėnuo kaip negaliu niekur išeiti, jau visas mėnuo kaip negaliu pasivažinėti geruoju savo senelio padovanotu dviračiu, visas mėnuo, kaip negaliu pramiklinti kojų stadione. Man areštas, o mintyse liūdesys ir noras išeitį į laisvę.
Bet aš nekaltas, viskas per tą nenaudėlį, gėriką Nikalojų. Daugiau su juo nesusidėsiu, gerai bent tiek, jog nėjau su jo draugeliais miestą, nes dar ir mane būtų apkaltinę žmogžudyste! Nepavydžiu sau , bet dar labiau Nikalojui, sėdi dabar už grotų, nei oro gryno pakvėpuoti, nei su draugais pasišlaistyti, čia jam gera pamoka. Penkiolika metų! O toks jaunas, vos dvidešimties, o jau kalinių sriubą srebia. Man.liko savaitė ir pagaliau šoksiu laukan. Netrukus į kambario duris kažkas pabeldė, pasigirdo moteriškas balsas:
-Ė Domuk! Aš išvažiuoju į Kauną pasveikinti pusbrolio su jubiliejum, tau palieku valgyti, tik nemėgink laukan eit, girdi?! Sužinosiu, kad išėjai be mano žinios gausi dar pusmetį arešto, ar supratai?.
-Gerai, mama, niekur neisiu, sėdėsiu čia ir skaitysiu žurnalus kaip visada,- atsakiau aš jai.-Kiek laiko Kaune būsi ,mama? – paklausiau aš.
-Šiandien vakare grįšiu, aštuntą valandą ,- tarė mama ir trenkusi duris išėjo.Priėjau prie lango akimis nulydėdamas mamos automobilį.Toliau prie krūmelių pamačiau tą seną, apgriuvusį dvarą, kuriame prieš du metus žuvo mano tėvas.Gal ji užmušė kokie benamiai, o gal kokia siena užgriuvo?. Net iki šiol niekam neaišku, kokia jo mirties priežastis. Žvilgtelėjau į laikrodį, ketvirta valanda dienos, gal sprukt į lauką?,- mąsčiau aš. Pasivaikštinėčiau sau, pakvėpuočiau grynu oru ir grįžčiau atgal, tik svarbu, kad kaimynai nepamatytų ir nepaskūstų mamai. Tada man šovė mintis, priėjau prie rūbų spintos, kurioje savo rūbus laikydavo mano tėvas. Užsidėjau jo firminę beretę, apsivilkau jo paltą, juodus batus ir susigūžęs, kad niekas nepamatytų veido, išlindau į koridorių. Su šitais rūbais pajutau keistą jausmą, lyg kažkas liestų mane. Lyg švelni tėviška ranka būtų uždėta ant mano peties. Netrukus pajutau, lyg kaškas palietė mano nugarą, plūstelejo šiluma, kaškas nematomas apkabino mane.Tada neaškiai išgirdau duslų tėvo balsą:
–Sėkmės tau, sūnau, tik nesuklysk.
.Netrukus viskas liovėsi. Aš taip ir palikau nesupratęs kas ivyko. Po lėto nuslinkau žemyn laiptais į pirmajį aukštą ir pro pagrindines duris išlindau laukan.
-Aaa, grynas oras,- giliai įkvepiau aš.
Apsižvalgiau ar niekas nemato ir keliuku nužygiavau prie krūmynų. kad nekrisčiau žmonėms i akis. Pamačiau, kad prie mano namo atsikrausto nauji kaimynai. O jų dukters gražumas, tik imk ir seilę varvink. Blondinė, figūringa, seksuali ir iš charakterio atrodo gera. Būčiau užkalbinęs ją, bet kai priejau tai iš jaudulio net kalba užstrigo, sugebėjau teištarti:
-Laba diena
Ji tik linktelėjo galva ir aš nuėjau savais keliais.
Priejau prie senojo dvaro..Staiga, pro pat mano akis pralėkė, kažkur matytas vyriškis. Jis pabėgęs keletą metrų pasislėpė už dvaro sienų. Aš tik pasitrynęs akis gerai įsižiūrėjau į tą pabėgėlį ir buvau šokiruotas. Juk tai Nikalojus! Aš neturėjau žalio supratimo, ką jis čia veikia, bet aišku viena, kad nuo kažko slapstėsi. Pribėgau prie jo:
-Nikalojau! Tu kartais ne kalėjime turėjai būti? Taigi uždarė tave!.
-Čia tu Domijau? CHE, kam tau ta kepka, kas čia per paltas,- nusijuokė jis.
-O ką tu čia veiki?- paklausiau jo.
-Tylėk, Domijau neturiu laiko! Farai mina ant kulnų. Lendu į tą pastatą, kai farai praeis praneši man.
-Nu gerai, jeigu praeis pranešiu, – linktelėdamas galvą, tariau jam.-O jeigu mama pamatytų mane stoviniuojantį čia?,- pagalvojau aš,- kai, Nikalojus dingo dvaro griuvėsiuose. Apsižvalgiau, ar kas nestebi manęs. Tada palindau po dvaro įėjimo stogeliu, dabar būsiu saugesnis nuo smalsių kamynų.Belaukdamas pamačiau tolumoje iš už kampo išlendančius du pareigūnus. Žvilgtelejau į kitą šoną, link manęs ėjo naujoji kaimynė. Ji priėjo prie manęs:
-Atsiprašau,- kreipėsi ji i mane, – gal galėtumet padėti mano tevui užnešti sofą i penktą aukštą
-Gerai,- tariau aš jai, žvilgtėlejęs į ateinančius farus.
Aš nusekiau paskui ją iki krovinių furgono. Tada su jos tėvu atsargiai išnešėm sofą iš mašinos. Žvilgtelėjęs į dvaro pusę pamačiau jog pareigunai prieina prie naujosios kaimynės ir klausia:
-Ar nepraėjo čia maždaug dvidešimtmetis vyras, apaugęs barzda, su patinusiomis akimis?
– Na ne, tokio nemačiau, – atsakė kaimynė
– Galvoju, kad gali būti įlindęs į dvarą, – pasakė vienas iš policininkų.
Aš benešdamas sofą prie įėjimo, net kruptelėjau, pamatęs kaip du pareigunai įėjo į apgriuvusio dvaro vidų.
–O, dieve, – sumurmėjau aš.- Nikalojus užmuš mane, aš neapsaugojau jo!
Netrukus, vos užnešęs sofą į penktą aukštą, kiek turėdamas jėgų pasileidau begti į dvarą. Šis dvaras buvo ne toks jau mažas. Gal Nikalojui ir pavyko kur nors įlįsti, kad pareigūnai nepamatytų. Vos pribėgęs prie iėjimo į dvarą pajutau kažkoki stumimą, lyg kaškas nematomas stovėtu prieš mane ir nepraleistu vidun.
-Kas tai?,- nesupratau aš, nes prieš mane nebuvo ne gyvos dvasios.-Turbut tėvas,- pamaniau.Galiausiai šiaip ne taip, ištrūkęs iš nematomojo glėbio įbėgau vidun. Atsidūriau senoje, apgriuvusioje salėje, kažkada dvaras buvo labai didingas.Jis buvo apgriuvęs, bet per mūrinias nuolaužas matėsi kažkada buvusi dvaro galybė.Vienas iš pareigūnų leidosi laiptais į apatinį aukštą. Kad tik nerastų Nikalojaus,- meldžiausi aš.
Širdyje jaučiau gailestį, jog neįspėjau Niko, kad jie artinas, tereikėjo tik sušukti ir Nikalojus būtų pasprukęs toliau nuo jų. Aš patyliukais pasukau prie kitų laiptų,stengdamasis nesusidurti su policininkais, užlipau į antrą aukštą . Ten išvydau tris kambarius, du dideli, vienas mažytis. Peržiūrėjau tuos du didžiuosius kambarius ir neradęs Nikalojaus patraukiau į tą mažytę kamarą, tikėdamasis jį tenai rasti. Staiga vėl kažkieno švelni ranka palietė mano petį aš atsigręžiau tikėdamas pamatyti Niką, bet už manęs nieko nebuvo.Nusipurtęs, baimingai įžengiau į mažąjį kambarėlį ir didžiai savo nuostabai pamačiau Nikalojų, prie sugriuvusios akmeninės kolonos. Aš priėjau prie jo.
– Nu farai praėjo?. – paklause jis.
– Ne, jie čia, dvare, – pasakiau aš drebančiu balsu.
Nikalojus pakraupęs suvirpėjo, matėsi jog nejuokais įniršo:
– Jie čia, poparaliais! Kaip jie sužinojo, kad aš šitame dvare!,-rėkė Nikas
-Nerėk, farai išgirs!, – prašiau aš jo.
Lauke stovėjo tokia panelė ir ji farams pasakė, kad tu pro tą kelią nepraėjai, tai jie įlindo apieškoti dvarą, – paaiškinau aš jam.
– Prakeikimas, – sumurmėjo Nikas, -Kur jie?
-Vienas nulipo žemyn į dvaro rūsį, kito nemačiau, turbūt po pirmojo aukšto sale vaikštinėja, – paaiškinau aš jam.
– Tai ko stovi, lyg žabą išmetęs, eik ir žiūrėk, ar neateina čia!, – Užrėkė man Nikalojus, visas išprakaitavęs.
Staiga pasigirdo batų kaukšėjimas
Jis atlipa čia!,- tarė Nikas.
– Sakiau nešūkauti, – visai pasimečiau aš, – ką dabar darysim?
Nikolajus atsistojo priejo prie durų ir tarė man:
-Ateik čia, atsistok, kad nepamatytų.
Aš priėjau prie Niko ir abu ėmėme laukti policininko pasirodymo.Negalėjau patikėti, kad Nikas ruošiasi jį užpulti iš pasalų.
Policininkas įžengė į kambarį, atsigręžė į mus, norėjo kažką pasakyti, bet Nikas tik iššoko iš už kampo ir su savuoju peiliu nudūrė pareigūną.Aš prisimerkęs žiurėjau ir savomis akimis negalėjau patikėti.
-O ,Dieve, Nikai, ką padarei!, – sumurmėjau aš stebėdamas kraujuose skęstantį pareigūną
-Tylėk, jeigu atsikratysim dar vienu galėsiu ramiai pasprukti.
Aš pasilenkiau prie dūstančio pareigūno, jis agonijos būsenoje judino lūpas ir kažką mėgino pasakyti.
-Einam greičiau!,- įsakė man Nikas.Pasislėpsime kitame kambaryje ir lauksime antrojo faro,- paaiškino Nikas. Mes taip ir padarėm.Ilgai laukti nereikėjo. Pareigūnas atėjo greit, bet buvo atsistojęs toliau nuo mūsų, tad Nikas jo negalėjo pasiekti.
-Prakeikimas,- murmtelėjo pareigūnas, išvydęs savo draugužio lavoną.Tada Nikas tyliai man pasakė:
-Duok man savo kepurę, ir kai pasakysiu bėk, tu bėgsi į lauką. Aš jam atidaviau savo kepurę, tada Nikas išlindęs tarė bėk! Aš pasileidau į lauką. Nepražiopsokit, Nikalojus išbėgo ko laukiat, – tarė Nikas atsisukęs į pareigūną. Šis pasileido paskui mane. Tas prakeiktas melagis Nikas – rėkiau aš mintyse. Faras ėmė mane gaudyti. Aš nusileidau žemyn tikėdamasis greit sprukti išejimo link, bet buvau šokiruotas lauke stovėjo būrys pareigunų! Ėmiau šaukti:
-Aš nieko nepadariau, aš ne Nikalojus!
-Kaip tai ne, galvoji nuskusta barzda ir ūsai padės tau išsisukti, ir ką veiki čia, šitam dvare?-tare vienas iš policininkų.Jis pagavo mane, nušveitė ant grindų, ir su kitu pareigūnu mėgino uždėti man antrankius.
-Nejudėk, arba šausiu,- tarė vienas. Aš isterikuodamas ėmiau šaukti
Bet staiga aš išvydau už pareigūnų nugarų sklandantį vyro kūną, jis skleide ryškią šviesą,veido bruožų įžiūrėti nebuvo įmanoma.Ši keista figūra nustūmė pareigūnus nuo manęs.Aš pasimetęs žiūrejau į spindinčią dvasią. Netrukus visi lauke buvę policininkai sustingo lyg statulos, atrodė kad laikas būtų sustojęs. Tada toji dvasia ištiesė man ranką, padejo atsistoti ir tarė:
-Bėk iš čia
Netrukus prabėgau pro sustingusius pareigūnus. Nulėkiau prie savo namo, tada įbėgau į artimiausią įėjimą. Jame su kėdėmis rankose stovėjo naujoji kaimynė, aš tariau jai:
-Padėk, mane gaudo policija!.
-Sulaikykit jį,- rėkė atsipeikėję pareigūnai. Netrukus, tai išgirdo kaimynės tėvas kuris, parėjo iš mašinos nešdamas mikrobangų krosnelę. Pametęs mikrobangų krosnelę iš rankų, puolė prie manęs, nugriovęs mane žemėn, jau norejo vožti man per galva, bet tada jo dukra sušuko:
-Nemušk jo tėti, jis ne nusikaltėlis!
Tai išgirdęs jos tevas sustojo ir pasimetęs atsitraukė nuo manęs.Staiga jaunoji kaimynė, stovėjusi prie manęs, keistai krustelėjo ir virtusi į baltą balandį nuskrido.Aš pasimetęs ir nieko nesupratęs nusekiau paukštį akimis.Pastebėjau, jog tas balandis priskridęs prie krūmuose pasislėpusio Niko, ėme draskyti jam veidą.Nikas pradejo vaikyti paukštį mosikuodamas rankomis Netrukus atbėgo pareigūnai.Vienas iš jų jau norejo segti man antrankius,o kitas tarė:
-Čia ne jis! Paleiskit jį.
Aš ėmiau aiškinti, kad tikrasis Nikalojus katik išėjo iš dvaro ir parodžiau jiems į krūmus kuriuose Nikas vaikė balandį.Policininkai nelauke nubego tenai. Staiga prieš mano akis kieme sustojo raudonas automobilis. Iki įėjimo buvo likę pora metrų. Galvojau spėsiu dar įbėgti.
-Domijau, ka čia veiki!,- Suriko mama išlipusi iš automobilio. Mama rankos mostu parodė ateiti. Aš baimės apimtas artinausi prie jos.Priėjau prie mamos automobilio nuleidęs galvą, žinojau jog dabar gausiu arešto. Mažiausiai pusei metų!
-Ar leidau tau kur nors išeiti! Ir kur tą paltą gavai!,-Užrėkė ji.
Aš stovėjau pasimetęs. Netrūkus kruptelėjau nuo šūvių, kurie sklido man už nugaros.Atsigręžęs išvydau ant žemės gulintį nušauta balandį. Prie mamos prilėkė iš krūmų išniręs Nikas. Jis nutaikė pistoletą (kurį buvo paėmęs iš žūvusio pareigūno) į mano mamą ir sušuko:
-Atiduok mašiną, skubiai, skubiai!,- rėkė jis vis žvilgčiodamasis į atbėgančius policininkus.
– Ką jūs, juokaujat! – užrėkė mano mama.
Nikas nelaukė, jis šovė jai tiesiai į galvą. Aš persigandau ir kruptelėjau. Nikas peršoko per kraujuojančia ant žemės gulinčią mano mamą , pačiupo iš jos rankų raktelius, įsėdo į jos mašiną ir staigiai nurūko. Pareigūnai ėmė šaudyti, kiti įsėdo į automobilius ir nusivijo Niką. Aš šoko būsenoje pripuoliau prie mirštančios mamos
-Mama, tu gyva?!- purčiau aš ją, -Mama!
Bet ji nejudėjo, ji mirė.
– Negali būti, -susiėmiau už galvos. Jautčiau kaip akyse plūsta ašaros, – prakeiktas Nikas, kodėl!
Nereikėjo pasikliauti tuo velnio išpera Nikalojum,- kaltinau save atsiklaupęs prieš mirusios mamos kūną. Per skruostus riedėjo sūrios ašaros.
Galva ėmė svaigti, akyse ėmė mirguliuoti bei temti. Ausyse ėmė spengti, atrodė, kad atsijungiau nuo realaus pasaulio, trumpam, nesuvokiau nieko.Tada prieš save išvydau tą patį vyrą, jis sklandė virš mamos kūno, iš jo sklido skaisti šviesa, jo galvą supo geltona aura. Dabar supratau – tai buvo mano miręs tėvas. Jis žiūrejo į mane, liūdnomis akimis ir tare:
-Pagaliau laukimas baigėsi, nebebūsiu vienas.
Pamačiau kaip iš mamos kūno išeina siela, ji atrode tokia skaisti, šviesi, kaip kažkada jaunystėje.Abu su tėvu susikibo rankomis. Jie abu žvilgtelejo į mane ir nusišypsojo.Tada prie jų priskrido gelsva balandžio dvasia..Netrukus balandis apskridęs ratą apie mane nuskrido į dvarą .Paskui jį susikibę rankomis nuskriejo mano tėvai.
Taip nuo to laiko dvare apsigyveno dvi dvasios.Žmonės gyvenantys dvaro apylinkėse kiekvieną naktį girdi keistas dainas ir melodijas, balsus ir juoką. Kunigai ir kiti ekstrasensai nuo šiol sako:
-Netrukdykim jiems tegul gyvena sau.
O aš visada praeidamas pro šį pastatą, girdžiu virtuvės indų barškejimą, užuodžiu gaminamo valgio kvapus ir švelnų mamos balsą:
-Domuk, ateik valgyti!
Aš kaip eilinį syki užėjau tikėdamasis išvysti mama plušančią prie viryklės ir verdančią gardžią sriubą, bet pamačiau tik seną dvaro vidų ir jo įskilusias sienas.Šyptelėjau ir nuėjau savais kelias.
Iki šių dienų Švėkšnos miestelį aplanko įvairų šalių turistai ir jiems pasakojama ši legendinė, nepamirštama istorija.
