Autorius: Yazar
Kankintojas žingsniavo tamsiu, suplėkusiu oru ir pūvančiu vandeniu dvokiančiu koridoriumi. Po tvirtų, ritmingų sunkių odinių batų dunkstelėjimų nuo betonuotų grindų tekšteldavo žalsvo vandens lašai. Sienos tuščios, bespalvės, vietomis apipelijusios, nė prie vienų durų nebuvo jokių lentelių ar kokių kitų ženklų.
– Ką aš darau? Kodėl aš tai darau?.. – pats nejuto, kaip dešinioji paleido kankinimo įrankių krepšį žemėn, neišgirdo, kaip tas drinktelėjo į betoną. Nepajuto, kaip pirštai siektelėjo uniforminio švarko kišenės, sugraibė joje kažką ir ištraukė į klampų smirdantį orą.
Ihanetas pažvelgė į ištrauktą daiktą – trumputę grandinėlę iš trijų skirtingo dydžio sidabrinių žiedų. Pavartė ją tarp pirštų, atsiduso ir įsikišo į užantį. Ne į kišenę, o prie nuogos krūtinės, šaltas metalas tvilktelėjo visą kūną.
– Kadanors užbaigsiu kerštą už Vefatą.
Jašamas sėdėjo pririštas prie kėdės. Atkraginta galva, supainiotomis kojomis ir rankomis, žilpinančiai šviesai deginant užmerktas, nuo smūgių ir ašarų užtinusias, krauju sukepusias akis. Šviesa plieskė tiesiai į jį, visa kita erdvė skendo tamsoje, nė neįmanoma buvo nustatyti patalpos dydžio. Kažkur Jašamui už nugaros tyliai gurgėjo vanduo, taip raminančiai, švelniai, gundančiai. Jis norėjo gerti. Jei jau nebūtų paaukojęs laisvės dėl kitų, paaukotų ją dabar už gurkšnį.
„Kiek aš jau čia? Dvi paros? Savaitė? Nesvarbu. Kiti jau bus spėję pabėgti, pasislėpti ar palaimingai žūti kovoje už Ozgiurliuką“,- galvojo jis.
Almančio vandens šnabždesį sutrikdė besiveriančių durų garsas. Jašamas pabandė susigaudyti erdvėje, bet pasigirdusių žingsnių aidas supo iš visų pusių.
– Ah, tai nedrįsti pasirodyt, purvina kiaule išdavike? – sausa gerkle sušvokštė belaisvis.
– Kam tau mane matyt, papasakok, ką reikia, ir būsi laisvas, – pasigirdo iš už Jašamo nugaros.
– O taip, būsiu laisvas amžiams. Kiek kitų jau žuvo po šitų tavo žodžių, papasakoję tiesą ir nevisai, suknistas išdavike? Kiek išdavei, kol tau davė šitas pareigas? Kiek istorijų savo vadams sukūrei, kai nieko neišėjo išpešt? Kodėl išdavei Ozgiurliuką? Juk išdavei!
Visą tą laiką girdėjęs kankintojo sunkų švokščiantį kvėpavimą už nugaros, Jašamas dabar jautė tik nejaukią tylą. Tada vanduo tekštelėjo jam į veidą. Purvinas, dvokiantis, baloje užsistovėjęs vanduo. Bet koks skanus jo išždiuvusioms lūpoms…
Ir tada jis pramerkė akis ir išvydo prieš save monstrą. Priešais jį, gal per ištiestą delną, dėbsojo metalo, kūno ir siaubo kaukė. Dešinioji kankintojo akis buvo dirbtinė, akiduobėje įtaisyta mažyčiais dirželiais ir metalo kabėmis. Matėsi tame stiklo ir mokslo šedevre lėtai slenkantys tekstai mažulytėmis raidėmis. Vietoje nosies pūpsojo įkvėpimo kaukė, panaši į jau seniai išnykusių kiaulų šnipą. Įvairiaspalviai vamzdeliai nuo jos sukosi per pabaisos kaklą link nugaros. Jašamas nuleido akis, veltui. Kankintojas buvo pritūpęs priešais auką, tačiau net ir šešėliai nepaslėpė jo kojų. Tačiau tai juk ne kojos, pagalvojo Jašamas, suknisti armijos protezai, tik apauti gerais batais. Net kūnui dengiant šviesą dirbtinės galūnės spindėjo metalu, matėsi kiekvienas varžtelis ir jungtys.
– Aš neišdaviau Ozgiurliuko! Jis mane išdavė. Žinai, kodėl aš čia, šunie!? Nes tokie kaip jūs, kovotojai už laisvę ir idealus, jūs mane išdavėt. Ką tu darytum, vieną dieną atsibudęs visiškoj tamsoj, nejusdamas nė piršto? Kaip jaustumeis, išgirdęs, kad tavo moteris ir maži vaikai paskersti kaip gyvuliai puotai, o jų kraujas supiltas į mašinas, kad šios nebeužsivestų?
– Mūsiškiai taip niekada nepadarytų. Nori atkeršyt? Pjauk mane, bet nieko neišgausi.
– Aš tave ir taip papjausiu. Už viską, ką jūs man padarėt dėl savo suknistos meilės tėvynei! Žinai, kodėl aš toks? Nes tavo taip nekenčiami priešai, mano išgelbėtojai, man davė galimybę keršyti. Jie mane rado subjaurotą, leisgyvį, veik mirusį. Ir jie mane prikėlė, monstrą, kurį dabar matai. Jie man davė naujas akis, naujas kojas ir naują širdį. Kad galėčiau atkeršyti. Ir man nereikia tavęs nieko klausinėti. Aš viską apie tave žinau, Jašamai Mahvetmejau. Viską!
– Pabaisa, tu beprotis! Jie tau davė naują širdį, bet naujo proto nesuteikė. Prieš užmušdamas, sakyk, iš kur tu, kur tarnavai? Už kurią Ozgiurliuko žemę kovojai?
– Už Vefatą. O dabar mirk, susmirdėli, – Ihanetas išsitraukė peilį ir atsistojo, suspaudė kankinio petį ir užsimojo. Sveikoji akis žibėjo įniršiu ir kažkokiu liūdesiu, – dvėsk!
Jašamas pastebėjo tai priešo akyse ir nuleido akis žemėn. Ten blizgėjo metalas, visiškai kitoks nei kankintojo protezai. Trys skirtingo dyžio sidabriniai žiedai, sumauti į grandinėlę.
– Tu – Vefato pradingėlis! Jie tave išdūrė, kvaily. Tavo šeima… – Jašamo kaklas pasruvo kraujo kriokliu.
– Gyva, žinau, bet grįžti aš nebegaliu.
