Aidas Strankauskas
Kiškutis su viena ausyte
Atsargiai apeinu telkšančias balas ir dar atsargiau aplenkiu visu garsumu kiauksintį kudlotą kiemsargį. Priėjęs tvarkingą kaimo namelį, nevalingai ieškau skambučio, bet šuo, pasiryžęs pasismaugti grandine, kad tik galėtų nuplėšti kelnių klešnę, priminė, kur esu, ir nesivaržydamas
pasibaladojau į duris.
Duris atidarė mielos išvaizdos susikūprinęs seniukas, piktai pažiūrėjo į šunį – „a, Meški!“, ir klausiamai į mane:
-Ko norėsi, ponas?
-Aš čia iš… tai yra, labą dieną. Aš esu draudimo kompanijos atstovas.
-Ai jo! Tai užeik, užeik, – jis suėmė mano ranką ir nutempė į virtuvėlę, pasodino už stalo, atsisėdo kitoj stalo pusėj pats, pasirėmė rankom galvą, mąsliai nužvelgė mano baltus marškinius ir kaklaraištį (šis, kaip tyčia, sugalvojo mane dusinti), neskubėdamas prasižiojo ir greitakalbe išbėrė:
-Nu nu nu? Tai kiek pinigėlių bus? Išvartė audra javus, oi koks škvalas buvo, vos stogo nenurovė, tai nežinau, nežinau, kaip dabar bus. Blogai, blogai bus, dar pensiją sumažins. Nu nu, tai ką pasakysi?
-Tai va… Matote… Situacija ganėtinai sudėtinga. Pagal mano turimus duomenis, – apsimečiau, kad žiūrinėju ant stalo padėtus popierius, – nelabai tikėtina, kad škvalas galėjo padaryti tai – aš pastūmiau seniukui iš sraigtasparnio darytą nuotrauką. Joje matėsi taisyklingomis linijomis išguldyti javai. Tiksliau, linijos labai priminė kiškutį. Su viena ausyte.
-Hmm, – atsikrenkštė seniokas. – Khmm, – atsikrenkštė dar kartą.
-Deja, jūsų draudimas padengia tik stichinių nelaimių padarytus nuostolius.
-Bet tai ir buvo stichinė nelaimė!
-Na, nežinau…
-O tu paklausyk, – staiga jo intonacija pasikeitė, balsas pasidarė malonus, o akys šiltos, lyg prisimintų kažką itin malonaus. – Mano istorija prasidėjo labai seniai ir labai toli nuo čia. Gal prieš dvidešimt metų, gal prie Urano, o gal ir prie Neptūno, nebeprisimenu. Nevartyk akių, tais laikais tai buvo dideli atstumai. Viskas prasidėjo, kai senelis atidavė man raktus nuo savo kosminio laivo. Kaip dabar prisimenu: pagrindiniame denyje augo paties senelio rankomis sodintas beržas, kuris rėmėsi į lubas ir buvo plačiai išskėtęs šakas, kad susirinktų visų šviestuvų skleidžiamą šviesą.
Dažnai ten ateidavau, prisėsdavau ant samanom apsodintų metalinių plokščių, įjungdavau ventiliacijos sistemą ir žiūrėdavau, kaip dirbtinis vėjas šiūruoja beržo šakomis. Kartais atbėgdavo voveriukas, kurį vadinau Gile, nes jis aiškiai pyko, jog nepasodinu ąžuolo arba lazdyno. Į mane niekada neatsisukdavo, tik prabėgdamas manieringai papūsdavo uodegą ir tada, tarškėdamas nagučiais, užsikapanodavo į beržo viršūnę ir kaitindavo pilvuką prieš halogenines lempas. Prisimenu didžiulę, šiais laikais jau griozdišką, garo krosnį. Seneliui ją atsiuntė giminės iš Kentauro Proksimos, nes tada gi, žinai kaip sunku būdavo išskrist iš Saulės Sistemos Respublikų Sąjungos. Tai va, jei kūrendavai anglim, išvystydavo pusės šviesmečio per metus greitį, o jei įmesdavai importinių stroncio briketų, tai raudavo ant viso šviesmečio! Tik padvelkdavo melsvas antimaterijos debesėlis ir užsikosėdavo gibonai kūrikai. O kaip jie juokingai piktindavosi dėl aprūkusių bananų… Būdavo, pasikabina ant iliuminatoriaus užuolaidų ir ūbauja ant visų Jupiterio mėnulių iš eilės. Aš pats sumontavau priekinius žibintus, tokius, kad bent kiek praskleistų švininių Titano debesų tamsą. Ten buvo vienintelis Saulės sistemos turgus, kuriame galėdavai rasti dalių senesniems modeliams… Kaip smagu būdavo šuoliuoti ten per Saturno žiedus.
-Atsiprašau, galiu paklausti?
-Klausk.
-Kodėl gibonai?
-Nes mano senelis buvo rasistas ir nekentė šimpanzių. Tokie jau laikai buvo.
-Aišku… Tęskite.
-Tai va. Bet vieną kartą patingėjau nuskrist iki Titano turgaus. Tad nusprendžiau apsipirkt Marso palydove. Fobas, berods, vadinosi. O koks jis baisus. Ir turgus niekam tikęs. Įkišo kokį tai uraniečių gamybos orų prognozatorių.
-Atsiprašau, galiu paklausti?
-Klausk.
-Kaip vis tik tai susiję su išvartytais javais?
-Ogi labai paprastai. Taigi išsivariau savo kosminį laivą nupiešt lauke kiškutį savo anūkei. O vat orų prognozatorius ėmė ir sugedo! Pastipo dirželį sukantis žiurkėnas. O tik penkiolika metų naudotas! Papūtė stipriau vėjas, pakrypau visas šonan, o žinai gi – seno modelio kosminiai laivai labai jautrūs vėjui. Ir liko kiškutis tik su viena ausyte. Sakiau, kad dėl visko kaltas škvalas.
-Aaa, dabar man viskas aišku, – apsimečiau, kad rūpestingai tvarkau savo popierius, – tai gal aš grįšiu į biurą, ir mes pasitarę dar kartą apsvarstysim jūsų atvejį.
Kaip galėdamas greičiau atsisveikinau ir vos ne bėgom nulėkiau į mašiną. Puikiai žinau, kad tokie dalykai neužkrečiami. Bet vis tiek labai nejauku ir nesmagu. Ypač dėl to, kad niekada nesiruošiau pas jį sugrįžti. Reikėjo bent jau pažiūrėt, su kuo jis ten išvartė javus. Jau važiavau atgal į miestą, buvau beveik pamiršęs neseną susitikimą, svarsčiau apie vakaro planus, kai per mašinos radiją pasigirdo A. Mamontovo ,,Ufonautai“. Ir aš susimąsčiau, kokia galėtų būti liga tam seniukui, kad jo tokie laibi ilgi pirštai, didelės, tamsios, kone juodos, akys, o ir pats kažkoks pažaliavęs. Ai, turbūt koks nors artritas.
