Magelano Debesis
Pavasaris artėjo
– Žiema žiema, bėk iš kiemo.
Ratu, ratu aplink, rankos iškeltos, susikimba ir pasileidžia, kojos trep-trep-trepsi, kalnas dunda. Skamba gruodas: juoda juoda pluta po baltu baltu sniegu. Kaip jis baltas, jei šitaip trepsi kojos, šitaip eina ratu kaukėtieji?
– Žiema žiema, bėk iš kiemo!
Čigonas ir žydas, giltinė ir velnias. Meška ir ožys, ubagas ir nykštukas. Gąsdinančios kaukės – ar gąsdinantys veidai? Dunkst, dunkst – vilnija sustingusiu oru iki ten, kur migla sulieja baltus laukus su dangumi. Juodi taškai išbarstyti klonyje, – tai namai tų, dėl kurių išvaroma žiema. Po kaukėmis – užimsiantys jos vietą. Meška ir ožys, ubagas ir nykštukas. Čigonas ir žydas, giltinė ir velnias.
– Žiema žiema… Eik iš kiemo! Ir tada…
– Mes grąžinsim taisykles, kurių laikydamasis žmogus jausis saugus, o laužydamas – tikėsis bausmės.
– Mes vėl nubrėšime ribas, svetimasis virs paslaptingu ir pavojingu. Kaime anapus miško apsigyvens burtininkai…
– Priversime tikėti stebuklais, gerais ir blogais…
Ratas siaurėjo beveik nepastebimai. Tačiau paskutinių akumuliatorių energija maitinama centrinio karinio štabo kompiuterio vaizdo kamera, sukdamasi apie savo ašį, tai aiškiai fiksavo. Ji nenuleido savo stiklinės akies nuo vieno iš kaukėtųjų – aukšto, meška apsirėdžiusio drimbos, kuris rankoje laikė uždegtą fakelą. Ugnis? Kam ji? Kompiuterio analitinės sistemos nerado atsakymo. Tiesa, jis ilgą laiką pragulėjo laukuos, iškritęs (išmestas?), kai štabas, genamas nematomo fronto linijos, spruko… atsitraukė į pietus. O paskui pasirodė šios keistos apsitūlojusios būtybės. Kurių ratas vis siaurėjo.
– Žmonės prisimins, kas yra sakralumas.
– Prisimins, ką reiškia draudimas!
– Išmoks bendrauti ne per laidus ir kameras.
– Nebeliko laidų…
– Nebeliko kamerų…
– Jie turės pasirinkti, ar nori atgal, į savo apatiškai žiaurią žiemą, ar su mumis į laukinį pavasarį!
– Alkaną ir pilną darbo. Pilną baimių ir tikėjimo.
Fakelas artėjo prie žabų krūvos, kurioje riogsojo kompiuteris.
Niekas šito kitados grėsmingo daikto nebijojo, nemanė, kad jam keršija. Tai buvo tik repeticija, pirma kibirkštis. Užkūrusios laužą, kaukės švilpdamos išsilakstė.
Rūstus pavasaris artėjo.
