POLITOMIJA – BAISIAU UŽ TRIPERĮ
(Užrašas ant kapinaičių tvoros)
Baisi liga – politomija. Rusai turi puikų išsireiškimą – “Slovesnyj panos”. Mūsiškai tai būtų maždaug – viduriavimas žodžiais. Tai kaip tik ir yra vienas iš politomijos (daugiatomių ciklų rašymas – pseudo lot.) požymių. Kitas simptomas – nenoras atsisveikinti su mylimais herojais. Kai kurie autoriai kaip prevencinę priemonę naudoja Herojaus numarinimą knygos pabaigoje, tačiau liga klastinga – ji priverčia Herojų tarsi Feniksą pakilti iš pelenų n-tajame tome. Robert Asprin išdykaudamas į Michael Moorcok lūpas įdėjo tokį išsireiškimą: “Herojai nemiršta, jie atgyja pratęsimuose”. Taiklus pastebėjimas, nes M. Moorcok tikrai serga sunkia politomijos forma.
Tačiau rekordininkas – anaiptol ne jis. Allan Berth Aikers pseudonimu prisidengęs rašytojas Henry K. Bulmer savo “Skorpiono” ciklui parašė daugiau nei 40 tomų! Medicina čia bejėgė, nepadės nė gydymas elektra…
Kas verčia autorius (ne tik silpnuosius ir vidutiniokus, tačiau netgi tikruosius žanro Meistrus) kurpti daugiatomes sagas? Noras pasimatuoti John R.R.Tolkien laurus? Tačiau profesorius apsiribojo trim tomais – na, keturiais, jei skaičiuosime ir “Hobitą”.
Vieną iš priežasčių jau minėjau – nenoras skirtis su mylimais herojais (kurie, beje, nemenkai papildė banko sąskaitą). Tarsi Blogio demonai aplink autorių zuja leidėjai, net gūdžią naktį zvimbdami į ausį “Duokš pratęsimą, duokš pratęsimą, duokš…” Išaušus rytui, išvaikius įkyriąsias leidėjų dvasias, užplūsta skaitytojų laiškai, kuriuose kas tris žodžius figūruoja ta pati frazė apie pratęsimą. Autorius juk ne geležinis… jis pasiduoda. O po to tie patys skaitytojai burba: “Visai nusirašė senis – vis prastyn ir prastyn”. Atsitokėkite! Juk tai jūs pastūmėjote niekuo dėtą rašytoją į baisiąją tuščiažodžiavimo nuodėmę.
Belieka atsidusti ir reziumuoti – geriau gera nauja knyga, nei trys blogi pratęsimai.
