NESKIRTI PASIMATYMAI,
arba
DUOKIT KONTAKTĄ!
Apie civilizacijų santykius jau šnekėjome, kai aptarinėjome taikų sambūvį ir karą. Tačiau tai ne vienintelės kontakto formos. O jeigu kontaktas jau įvyko, tik mes to nepastebėjome? Arba neįstengėme rasti bendros kalbos, tik paskėsčiojome rankomis (čiuptuvais, pelekais) ir išsiskyrėme, nė velnio nesupratę? Arba susidūrėme su civilizacija, tiek svetima mums, kad nei mes negalime patikėti jų protu, nei jie – mūsų?
Stanislaw Lem`o romanai “Nenugalimasis” (“Niezwyciezony” 1964) /Liet. 1967, “Vaga”, serija “Drąsiųjų keliai”/ bei “Soliaris” ( “Solaris” 1961) /Liet. 1978, “Vaga”, serija “Zenitas”/ – būtent apie tokius, nepavykusius kontaktus. Beje, “Soliario” ekranizacijoje pagrindinį vaidmenį sukūrė lietuvių aktorius Donatas Banionis.
Nepavykusio kontakto tema skamba ir brolių Strugacky romane “Piknikas šalikelėje” (“Piknik na obočine” 1972). /Liet. 1983, “Vaga”, serija “Zenitas” – knygoje “Neskirti pasimatymai”/ Žmonija neteko galimybės susitikti su ateiviais akis į akį, ji gali tik studijuoti keistą ateivių vizito “palikimą”.
Kitas neįvykusio kontakto variantas: labiau išsivysčiusi rasė stebi “nebrendilas”. Stebi slapčiomis, neišsiduodama, kad ji tūno čia pat, už kampo. Stebi nesikišdama į “nebrendilų” vystymąsi. Štai čia ir iškyla klausimas – ar “nesikišimo” politika turi ribas? Ar gali susidaryti situacija, kuomet neetiškas ir nehumaniškas bus ne įsikišimas, o šaltas ir abejingas mokslinis stebėjimas? Juk stebimas ne kino filmas, kai “nukauti” aktoriai po filmavimo linksmai klegėdami gurkšnoja šaltą alų, o realus protingų būtybių gyvenimas. Šiuos klausimus užduoda kitas brolių Strugacky romanas – “Sunku būti dievu” (“Trudno bytj bogom” 1964). /Liet. 1967, “Vaga”, serija “Drąsiųjų keliai”/ Mano suvokimu, tai geriausias rusų fantastikos pavyzdys iš publikuotų sovietiniais laikais.
01 02 03 04 05 06 07 08 09 10
11 12 13 14 15 16 17 18 19
