Abonentas Neatsako
Vyras užsiėmęs
Princesė atsipeikėjo naktį, šviečiant mėnuliui, pririšta prie medžio. Pirmiausia pamatė savo sutuoktinį, išsvajotąjį drakono nugalėtoją, klūpantį pakrūmėje ir švytintį patamsyje baltutėliais šilkiniais marškiniais. Įsižiūrėjo atidžiau: ką Jo šviesybė ten daro? Ar gali būti, kad..? Ne, negali. Tačiau garsas toks, lyg… Taip. Galanda peilį.
Tolėliau, po medžiais, apleista niūksojo baltoji minkštoji karieta, karaliaus vestuvių dovana, kuria princesė su vyru dar šį vakarą išvyko į pajūrį praleisti medaus mėnesio. Taip, šiandien jis tebebuvo jos mylimas, mylintis, besišypsantis vyras. Gavęs princo titulą iš paties karaliaus rankų. Kas gi atsitiko?
Dešiniau, proskynos viduryje, aplink kunkuliuojantį katilą šoko sena, bjauri, juodais purvinais skarmalais apsivilkusi ragana ir vapėjo ritualo žodžius.
– Sargyba, – cyptelėjo princesė, staiga išpilta šalto prakaito.
Princas, išgirdęs jos balselį, atsistojo iš po krūmo, patikrino peilio aštrumą nykščiu ir tarė, lėtai eidamas artyn:
– Brangioji, kam tau sargyba? Aš juk su tavimi.
Pabrėždamas šiuos žodžius, peilis šaltai blykstelėjo mėnesienoje.
– Šurum burum, – narnėjo ragana, šokdama aplink laužą, – urva matka… Gyvatės širdis, princesės akis, mėnulio dantis…
“Princesės akis,” – pakartojo balsas princesės galvoje. “Girdi? Princesės akis. Tai kažką reiškia.” Tą akimirką Jos karališkoji šviesybė pirmąkart gyvenime pajuto mirtiną baimę. Pamatęs žmonos veido išraišką, princas nusikvatojo.
– Ko tu tikėjaisi, brangioji? – Tarė jis, meiliai šypsodamasis. – Tai amžinos jaunystės receptas. To katilo ir man užteks, ir raganai liks. Iš dėkingumo ji net žaizdą tau užgydys nemokamai.
– Žaizdą? – žvygtelėjo princesė nesavu balseliu.
Užuot atsakęs, princas suėmė jos smakrą pirštais ir kilstelėjo išsigandusį veidelį prieš mėnulio šviesą.
– Žaizdą, brangioji, kuri liks, kai aš pasiimsiu, kas man priklauso. Žinoma, jei nenukraujuosi iki ryto. Mat naktis ilga, o mudu su raganėle būsime… Užimti.
– Kas tau… p… priklauso? – paklausė princesė.
– Priklauso akis už akį, mieloji. Argi ne aš atvilkau tavo tėvui pūdo sunkumo drakono akį? Šoną pasitempiau bevilkdamas. Štai už tą akį man priklauso… akis. Kurios man reikia amžinos jaunystės receptui. Jau supratai, ar paaiškinti dar kartą?
– Tėčio įsakyme parašyta, jog gausi jos karališkosios šviesybės ranką ir širdį! – pagaliau atgavo žadą pasipiktinusi princesė.
– Ranką ir širdį, mieloji? – Princas keistai pažvelgė į ją. – Mieliau atiduotum..?
– Perkeltine prasme! Šventais santuokos saitais! Tuojau pat mane paleisk!
– Perkeltine prasme! Leiskite paklausti, Jūsų šviesybe. – Dabar vyro veidas buvo visiškai šaltas. – Kam Jūs man reikalinga “perkeltine prasme”? Ranka, širdis… Smulkmenos. Vietoj jų pasiimsiu tai, kas man iš tiesų reikalinga.
Išvydusi visišką abejingumą veide, kuris ką tik – visas tris puikias dienas iki ir po vestuvių – jai žaviai šypsojosi, princesė visu kūnu įsirėmė į kamieną, prie kurio buvo pririšta, kad tik būtų toliau nuo jo, to pabaisos.
– Imk… Imk akį, – sumurmėjo ji. – Pasiimk… Užsidirbai, drakono nugalėtojau, pasiimk, kas tavo, tik nežudyk manęs.
Princas atsitraukė, pasitaisė apykaklę, dar kartą patikrino peilio aštrumą. Atsikrenkštė.
Staiga vėl klastingai nusišypsojo:
– Kurią akį, brangioji?
„Gal jam pasimaišė,“ – dingtelėjo princesei. Suglumusi apsidairė po mėnulio nušviestą proskyną, žvilgtelėjo į blizgantį peilį, į raganą ir netikėtai irgi šyptelėjo:
– Kurią? Ogi… Kuri gražesnė.
Dabar jau vyras sumišo ir klausiamai pakreipė galvą. Princesė koketiškai išplėtė akutes, papūtė lūpytes ir įsmeigė į sutuoktinį viliokišką žvilgsnį.
Princas palinko prie jaunos žmonos, mėgindamas išsirinkti gražesnę akelę iš dviejų tobulų mėlynų grožybių.
Princesė drąsiai pasitiko jo tiriantį, dvejojantį žvilgsnį, kilstelėjo smakrą… Arčiau… Dar arčiau… Akimirka – ir jų lūpos susitiks.
Staiga princas aiktelėjo, atšlijo ir įsistebeilijo į metalinę ataugą, netikėtai išdygusią jo krūtinėje. Ji buvo mažytė, vos išlindusi pro ploną marškinių audeklą prie pat širdies, – vos piršto ilgio blizgantis, mirtinas, kruvinas durklo galiukas, ką tik įsmigęs į princo nugarą ir pervėręs jį kiaurai.
– Ak, – princesė apdovanojo savo vyrą pačia nuostabiausia švytinčia šypsena.
– Kas tai? – Kvėptelėjo princas ir susmuko ant žemės.
– Meilužis, – tarė princesė. – Mama perspėjo, kad niekur nevykčiau be jo. O kas, jei vyras užsiėmęs?
Meilužis – nei gražus, nei didvyriškas, tačiau labai gerų akių vaikinas, princesei bešnekant, nupjaustė virves ir pabučiavo ją į smilkinį.
– O kas, – mąsliai pakartojo ji, žvelgdama į kūną po kojomis, – jei Jo šviesybė užsiėmęs? Pavyzdžiui, – jos balsas sudrebėjo, – akyčių pjaustymu? Meilužis skirtas tam atvejui, jei vyras nuvilia, – ištarė pamokomu tonu, pakartodama mamos žodžius ir intonaciją.
Bakstelėjo mirštantį princą nėriniuotos kurpaitės galu, lengvai peržengė jį ir nustriksėjo link baltosios karietos.
– Parvežk mane namo, – metė per petį meilužiui.
Tas klusniai nusekė iš paskos.
Netrukus baltoji karieta girgžtelėjo ir pajudėjo. Ragana, nė nepastebėjusi netikėtų įvykių, įsitraukusi į ritualą, liko šokti aplink laužą.
Apsakymo aptarimas forume.
