U Ka
Lėta eiga
Prologas
Dievas:
– Iš tiesų sakau jums, aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, žemės paviršiuje.
Bet niekas jo negirdėjo ir nepuolė ant kelių atgailauti. Tuomet pradėjo lyti.
<…>
III dalis
Vyras iš šešiasdešimt septinto aukšto tikrai buvo geras žmogus, bet ne visi tai suprato ir vadino jį sektantu. Vieną dieną jis pasikvietė savo sūnų, kuriam buvo ką tik suėję 13 metų, ir garsiai tarė: “Tu turėsi vardą.” Kadangi butų neskyrė jokios sienos, žodžius išgirdo kaimynai, kurie nedelsiant atbėgo į svečius ir sudegino vyrą.
<…>
IV dalis
“Nusėta šešėliais siena. Tarp jų matau savo delną. Jei pasuki lempą tiesiai į jį, delnas padidėja iki tiek, jog negaliu jo net nulaikyti. O jei lempos skleidžiamą šviesą nukreipčiau į stalą, kad siena liktų minimaliai apšviesta, tikriausiai kažkas turėtų pasikeisti.
Išblanko.”
***
“Lietus niekada nesikeičia.
Nevadink jo kitais vardais, kaip: dulksna, liūtis, tik tuo vienu – lietus. Jis yra nedalomas, vienintelis dabar pastovus dalykas. Tas senas darbininkas, uoliai triūsiantis visą parą.
Tikra tiesa, jis niekada nesikeičia.”
***
Ten ką tik gimė žmogus sveikomis akimis. Iškart uždarė į inkubatorių, palikę motinai prisiminimus. Kol kas reikia palaukti, tik 24 valandas. Svarbiausias tikslas – patenkintas ir laimingas klientas. O toks jis tikrai bus.
***
Akys seka per delno šešėlį varvantį lašą.
V dalis
Žmogus, turintis vardą, paliko savo gyvenamąją patalpą ir lėtai žingsniavo pro kitus, neturinčius vardų. Jis kaip ir visada nežinojo kur eina, todėl nusprendė sekti asmenį, kurio apsiaustas jam pasirodė pats drėgniausias. Kartkartėmis tekdavo išsitraukti iš kišenės skudurėlį ir nusivalyti lašelius nuo akinių stiklų. Žmogus su vardu gerai žinojo pirmąją saugaus elgesio su akimis taisyklę – jokiu būdu neleisti lietaus lašams patekti į akis. Todėl visuomet jos tvirtai laikėsi.
Prie lietaus žmogus, kuris turėjo vardą, buvo pripratęs, tačiau dėl to jis nebuvo išskirtinis, nes beveik visi gyvi miesto gyventojai nekreipė dėmesio į lietų ir netgi nenešiojo akinių, išėję į lauką. Matyt visi jie susigundė reklamomis, puošiančiomis kiekvieno pastato sieną. Bet koks skirtumas – žmogus, kuriam tėvas davė vardą, nesusigundė nė viena reklama ir toliau vaikščiojo lauke su akiniais.
Asmuo su drėgniausiu apsiaustu paslaptingai išgaravo ir tas, kam buvo skirta turėti vardą, sustojo keturiasdešimt devynioms sekundėms, po kurių jo sapnas virto realybe. Mergaitė su melsva suknele ir tokios pat spalvos akimis stovėjo ir žiūrėjo į jį. Rankose laikė stačiakampio formos laikrodį, kurio tamsiame ekrane matėsi žalsvi skaičiai 0.58. Ji ištiesė savo sausas rankutes į apdovanotąjį vardu ir sukuždėjo: “Imk laikrodį ir žiūrėk į jį, broli.” Suglaudusi rankutes prie šonų mergaitė pakėlė galvą į dangų, ir tarsi kažkokios komandos laukęs lietus visu smarkumu ją puolė. Kai lašai prasiskverbė į akis, iš jų pradėjo kilti balkšvas dūmelis. Netrukus ir visas kūnas ėmė virsti į baltą dūmą, kuris staigiai kilo į dangų. Tik lietus.
0.57
Tėvas mėgo sakyti, kad gyveni, kol eini. Jam nebereikėjo ieškoti drėgniausio apsiausto, tiesiog žinojo, kur dabar reikia eiti. Ten, kur nuo įvairių reklamų spalvų lietus tampa spalvotas, ten, kur aptrupėję namai kiekvieną akimirką grasino užversti ant galvos kokią plytą, ten, kur galėjai pasikeisti akis už mažiausią kainą. Ir ten, kur galėjai rasti, tai kas dažniausiai pats tave randa pačioj netikėčiausioje vietoje. Eidamas mąstė. Žmogus, kuris jau trylikos metų turėjo vardą, dažnai mąstydavo sėdėdamas priešais sieną, dabar tai darė ir eidamas.
“Kažkam vis dar rūpi saulė. Kažkam netgi rūpi akys. Kažkas – menamas skaičius. Madingos akys verčia iš koto. Aš nenoriu išvirsti. Nesu madingas. Esu unikalus, nes turiu vardą. Anądien mačiau reklamą, kviečiančią prisijungti prie naujos kartos pasikeičiant akis. Kodėl jie keičia gyvas akis į dirbtines? Kai kurie nori būti senamadiškais. Aš senamadiškas, nes turiu paprastas akis. Lėtas maištas. Greitai mane įtrauks į jį. Laikrodis meluoja. Mergaitė niekada nemeluoja. Laikrodis nemeluoja. Einu vis dar. Kiek? 0.49. Daug. Pabusk. Tu sapnuoji.”
Jis nesapnavo, jis mąstė. Visą laiką apie tą patį. Dešinėje žviegė moteris/vyras. Išlupo akis. Nelupa niekas akių, o jei jau taip ir pasitaiko, tai iškart įstato naujas ir duoda garantinį lapelį – visi sąžiningi. Taip sutvarkytas pasaulis. Nesąžiningi neišgyvena. Pabaigę visai neskausmingą lupimo procedūrą trys vyrukai pribėgo prie to, kuris žinojo turįs vardą. Paklausė, kodėl jis nešioja akinius, ir išgirdę atsakymą nubėgo šalin.
Jis vis dar mąstė: “Keisti žmonės, kurie bėga nuo atsakymo. Galėtų dar ko nors paklausti, bet ne. Lėtai maištauja. Tuoj grįš.”
Ir jie grįžo. Keturiese. Lietus nei stiprėjo, nei silpnėjo. Tik žmogus su vardu nebemąstė. Stovėjo ir klausėsi:
– Kam gi dabar nereikia pinigų? – retoriškai paklausė ketvirtasis žmogus su didele skrybėle ir akiniais.
– Visiems reikia! – sušuko vienas iš tų trijų, pabėgusių nuo atsakymo .
– Kam gi nešioti akinius, kai per lietų nieko negali per juos įžiūrėti? – paklausė žmogus su didele skrybėle, nusiimdamas akinius.
– Nesąmonė! – suriko kažkuris iš trijų.
– Kodėl reikia jaudintis dėl akių, jei galima gauti tokių, dėl kurių nereiktų jaudintis? – paklausė tikriausiai tų trijų vadas, nusikeldamas nuo galvos skrybėlę ir leisdamas lietui patekti į akis.
– Tikrai! – toliau entuziastingai atsakinėjo kažkas iš trejetuko.
– Tai kodėl gi jis nenori nusiimti savo šlykščių akinių ir už tai, kas slepiasi už tų stiklų, gauti porą nepakartojamų akių!
– Nemąstantis visai! – sušuko visi trys kartu.
Tyla varžėsi su lašais, tykštančiais ant asfalto. Kažkas gailiai atsiduso. Pagal instrukciją laukti liko visai nedaug. Žmogus, kurio kaimynai žinojo, kad tėvas jam suteikė vardą, ištraukė iš palto kišenės laikrodį.
0.01
Jis vėl mąstė: “O vis tik gerai būtų nors kartą nusiimti akinius ir pažiūrėti į krentančius žemyn lietaus lašus.”
Epilogas
Vieną dieną žmonės, kurie iškeitė savas akis į dirbtines, neapsikentė, jog beveik visi turtingieji vaikšto su normaliomis akimis. Trokšdami lygybės tarp žmonių, jie sukėlė baisų karą, nusinešusį kažkur su savimi visus protingiausius planetos gyventojus. Lietus be reikalo lijo, todėl vieną dieną ėmė ir sustojo. Prasidėjo graži, saulėta diena.
Apsakymo aptarimas forume.
