Originaliai skelbta portale bernardinai.lt
Brolis dominikonas Joachimas Badeni gimė 1912 metais Lenkijoje (mirė 2010 m.). Daugiau kaip 60 metų jis ugdė ištisas kartas jaunų dominikonų. Brolis Joachimas OP buvo krikščioniško misticizmo žinovas ir puoselėjo meilę „Žiedų valdovui”, ši meilė užsiliepsnojo, kai jam sukako 60 metų, ir jis jai buvo ištikimas visą likusį gyvenimą.
Tad aš pats, būdamas dominikonas pasaulietis ir Tolkieno kūrybos gerbėjas, noriu su jumis, mieli skaitytojai, pasidalinti šiuo tekstuku, kuris apima dvi svarbias mano gyvenimo sritis, dominikonišką pašaukimą ir meilę Tolkieno kūrybai. Šis pasakojimas buvo užrašytas Lenkijos tolkienistų, kai br. Joachimui OP sukako 90 metų. Šiame tekste atskleidžiamas paslaptingas Viduržemės pasaulis bei kai kurios krikščioniškos idėjos, kurios kiek kitaip nušviečia žinomiausią profesoriaus J. R. R. Tolkieno kūrinį „Žiedų valdovas“.
Apie „Žiedų valdovo“ perskaitymą
Aš „Žiedų valdovą“ į rankas paėmiau prieš 30 metų, Švedijoje viešėdamas pas savo brolį. Aš tada tiesiog prarijau šį virusą, taip jį ir nešioju. Kadaise Tolkieno kūryboje mačiau komunistinę valdžią, pakibusį virš žmonijos blogį. Atsimenu – turėjau namuose liudijimą apie Škotijos desantininkų brigados puskarininkių mokyklos baigimą, sudeginau jį, nes bijojau kratos. Per saugumo komitetą ši valdžia sukūrė baimės atmosferą, ir tai buvo būtent Šešėlis, tolkieniškasis The Shadow. Šešėlis, kuris augo, kai vis arčiau prieidavai prie Mordoro, o kartu su juo augo ir baimės jausmas.
Kai kurių Antrojo pasaulinio karo lenkų keliai iš dalies buvo panašūs į Žiedo brolijos klajones. Nuotykiai, sunkumai, kelio sunkumai, pavojai upėje, kai jie sutiko orkus. Tačiau iš tiesų savo patirties Tolkieno kūryboje neatrasime, nes mito neįmanoma pratęsti realybėje. Tai visiškai kitokio tipo konkretika. Tolkieno kūryboje yra stebuklingas medis, bet tai ne tas pat, kas medis poetui. Jis konkretus, bet ne fantastinis. Konkretus, tačiau ne realus. Konkretus, bet ne mitologinis. Dažnai mums sunku tai suvokti, nes mus tendencingai atpratina nuo mitų. Aš manau, Tolkieno paslaptis – tai knygos stebuklingumas. Mus, dominikonus, visuomet moko ieškoti visa ko apibrėžimo. Kaip apibrėžti, kas yra „Žiedų valdovo“ stebuklas? Man 93-eji, aš jau 60 metų esu vienuolis, tai apibrėžta asmenybės specifika, nors gal ir ne tipinė.
Pagal savo pašaukimą, mes, dominikonai, turime bendrauti su Tuo pasauliu, apie kurį kalba Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija – su pasauliu Dievo, angelų, dvasių ir šventųjų, kurie jungiasi į mūsų kasdienybę. Jei mes šio kontakto neturime, vadinasi, mes, kaip tarpininkai tarp ano pasaulio ir jūsų, esame beverčiai. O ką Tolkienas? Jis su visomis smulkmenomis aprašinėjo tai, ką matė. Jis nekūrė, neišgalvojo, o būtent matė ir užrašinėjo. Iš čia kyla jo pasaulio tikroviškumo įsitikinimas, kuris perduodamas skaitytojui. pasaulis Mumyse kaip miegantis archetipas yra būtent Tolkieno pasaulis. Tai mūsų sapnas, tapęs realybe. Argi sapnas neturi nieko bendra su realybe? Ne. Jis nerealus ta prasme, kad jo niekur nėra – jis egzistuoja mumyse. Jei kas nors sugebės genialiai jį atvaizduoti – kaip Tolkienas „Žiedų valdove“ – tada pajusime kažką mums labai artimo. Man, pavyzdžiui, labai gera Viduržemėje, ypač Loriene. Dabar ten rudeninis lapkritys… Nedidelė dalelė manęs gyvena ten. Tai rojus. Tai pirmasis Pradžios knygos skyrius. Tolkieno kūryba apskritai nuostabiai krikščioniška ir kartu jos krikščionybė paslėpta giliai.
Krikščionis turi gyventi kontempliacija, turi regėti dieviškus slėpinius. Tai ne tik mistikų privilegija – tai kiekvieno pakrikštyto žmogaus privilegija. Tačiau norint perduoti susižavėjimą Dievo Žodžiu, pradžioje reikia pačiam šiuo Žodžiu susižavėti. Deja, taip nutinka ne kiekvienam. Kita vertus, Tolkieno kūryba susižavėti daug lengviau. Be to, šis susižavėjimas nuves jus gilyn, arčiau prie krikščioniško Apreiškimo. Asmeniškai man Tolkieno kūryba padeda dvasiniame gyvenime, nors daugeliui žmonių gali būti priešingai. Abejingam tikinčiajam jis gali būti savotišku pagonišku mitu: tokie žmonės nesupranta Tolkieno, nes patys gyvena už mito, nepajudinamoje realybėje. Tačiau jeigu jie dabartinėje realybėje ieško gilesnės prasmės, jie ją ras ir Tolkieno kūriniuose, o jeigu ne, tada bus kaltas pats skaitytojas. Savaime suprantama, kad tokiose knygose slypi ir pavojus, bet, norint jo išvengti, tereikia parodyti šio mito krikščionišką prasmę: objektyvaus Blogio, Gėrio, Apreiškimo egzistavimą, blogio sunaikinimą su aukos pagalba, kuri pasireiškia per, atrodytų, silpnų žmonių meilę, ištikimybę, draugystę ir drąsą. Yra tam tikras mąstymo tipas, kuriam visa tai tolygu kinų raštui, tačiau kontempliatyvaus proto žmogus viską supras iškart. Tolkienas tai – kontempliacija.
O filmas… Filmuoti filmą reikia, nes tai atveria kelią skaityti, daro regimą nematomą mitą, bet iš tiesų Tolkieną reikia skaityti, ir geriausia – angliškai. Kaip skaitytojas, aš kuriu savas mito iliustracijas, ir jos gyvena manyje visą gyvenimą. Mane filmas labai nuvylė. Taip, jis įspūdingas, bet, kaip pasakė Tolkieno sūnus Kristoferis: „Iš tėčio filmas nepavyks.“
Apie blogį ir gėrį
Mūsų laikmečiu blogis Žemėje ypač pastebimas, jis tarsi išstatytas apžiūrai. Manau, būtent todėl Tolkienas norėjo, kad kova su blogiu būtų jo kūrinio ašimi. Kiekvienas iš mūsų turi polinkį ir gėriui, ir blogiui, tačiau polinkio blogiui nereikia perdėti ir juo labiau tenkinti. Dabartinė literatūra dažnai blogį šlovina. Parodyti, kad blogyje nėra gėrio tai viena, bet rodyti blogio žavesį – tai jau visai kita: tai nusikaltimas. Jis mums patrauklus, nes atliepia mumyse esančiam blogiui. Tolkieno kūryboje, nors jis, laimė, moralizavimu neužsiėmė, blogis tiesiai šviesiai vadinamas blogiu, todėl manau, šį kūrinį galima skaityti net ir vaikams. Jo knygoje egzistuoja karas, tačiau nėra kankinimų, nėra sadizmo. Jei kam nors Tolkieno knygose esantis blogis patinka, taip yra tik dėl nuosavo blogio perkėlimo į tekstą. Tolkieno pasaulyje nėra tokio blogio, kuris vaikštinėja gatvėse. „Žiedų valdove“ reikia ieškoti gėrio ir blogio, bet ne tokio kaip mano šeimoje ar vienuolyne, čia reikia žiūrėti, kaip blogis veikia ir kaip jį galima nugalėti.
Tolkieniškasis blogis gimsta iš disharmonijos. Jis mitologinis, visuotinis, prasideda nuo simfonijos. Būtent tada gimė mažasis blogis, vienas vienintelis neteisingas akordas, kuris viską suardė. Tolkieno blogis nepatrauklus. Čia nėra dviprasmiškų situacijų – tik karas, mūšis, meilė, Dievas, žmonės, padarai, stovintys tarp angelų ir žmonių. Tolkieniška sąvokinė prasmė visiškai normali, ne fantastinė.
Orkai – tai kūrimo karikatūra, tačiau autorius nesukūrė jų kaip pabaisų su aštuoniomis uodegomis ar dviem galvomis – jis tik parodė, kaip iš garbingo žmogaus padaryti monstrą. Tai, kas yra normalu, nėra siaubinga, bet tai gyvena greta tavęs, todėl yra itin baisu. Įdomu tai, jog Tolkieno kūryboje blogis yra objektyvus, jis iš tiesų egzistuoja. Tai svarbu, nes šiandieniame pasaulyje į jį žvelgiama tik kaip į sociologinę problemą: jei kiekvienam duotum duonos ir dešros, jis nustos būti blogas, pasikeis aplinka ir viskas bus gerai. Tolkienas parodo, kad blogis egzistuoja objektyviai, jis išliks blogis ir taip bus iki laikų pabaigos. Šis blogis visuomet būna personalizuotas – Morgotas, Sauronas ir kiti. Kas bus vėliau, mums nėra žinoma, apie tai ir pasakoma iš anksto. Tolkieno kūrinyje galia taip pat yra blogis savaime, tad reikia atsisakyti turtų ir valdžios, idant atrastum save. Tokia tarnystė. Blogą galią galima nugalėti tik meile, ištikimybe ir akivaizdžiu silpnumu. Būtent per šį silpnumą Kūrėjas iš dalies grąžina simfonijai dermę. Mes žinome, kad blogi padarai gali išsigelbėti. Golumas, nors jis yra pabaisa, taip pat turi ir kibirkštėlę gėrio. Jo pavyzdžiu Tolkienas „Žiedų valdove“ parodo malonės esmę. Bažnyčia niekada neteigia, jog kas nors pasmerktas amžinosioms kančioms. Dažnai pakanka Dievo meilės akimirksnio. Manau, Tolkieno kūrybos perskaitymas gali motyvuoti žmogų kovai su blogiu – ji įtikina, kad blogį galima nugalėti su vargingo instrumentarijaus pagalba. Tolkieno kūryboje nugali silpnumas, bet ne blogio silpnumas, o biologinis silpnumas. Hobitai maži, net juokingi, todėl nugali ne koks nors didvyris, o vargšas mažas žmogus. Kristus taip pat nebuvo vertinamas, pamanykite sau, dailidės sūnus. Pergalė prieš blogį ateina netikėtai. Tolkieno knygoje pergalę atneša ne jėga, bet auka. Tai daug geriau nei pamokslas.
Frodo turi stiprią valią. Jis visą laiką bijo, bet vis tiek veikia, nenaudoja raminamųjų priemonių, bet juda pirmyn, ir tai mums yra nuostabi pamoka – reikia veikti, nepaisant streso. „Žiedų valdove“ Gelbėtojas yra ne koks nors didvyris, o jo auka, ne Nukryžiavimo pakartojimas. Tai silpnumas, kuris nugali nepaisant nieko. Frodo – ne Dievo Sūnus, tačiau jis sugrąžina simfonijai harmoniją ir išgelbėja tą pasaulį. Tai ir yra krikščionybė, ir dar kokia!
Simfonijos šaltinis – Eru Iluvataras, Dievas virš dievų. Jis – dermės šaltinis. Nors kakofonija suardė dermę, jis nesako „stop“. Eru Tolkieno kūryboje neįasmeninamas, atrodo abejingas, bet jis yra ir įsikiša kritiniais momentais. Dievas – tai Apvaizda. Ir tai, kaip mes tą Apvaizdą suprantame, egzistuoja „Žiedų valdove“. Viskas vyksta kasdieniškai, pagal žmogišką matą, tačiau kai iškyla pavojus, kad Kūrėjo planas dėl žmogiško kvailumo bus sunaikintas, nematomai, tačiau veiksmingai įsikišama. Toks, anot krikščioniškos sampratos, yra dieviškasis veikimas. Kai Frodo užsimauna Žiedą, paskutinę akimirką Golumas, šis niekšas – išgelbsti pasaulį. Tolkieno kūrinyje žmonių didvyrių laukia mirtis, kuri yra dovana, nes veda į gyvenimo pilnatvę. Čia ateistui mirtis yra pabaiga, o mums – tik pradžia.
Apie šviesą ir moteris
Tolkieno kūryboje yra labai svarbi šviesa. Frodo, kad nugalėtų, turi mirti, jis vis labiau „išsitrina“, vis labiau tampa dvasia, ir galų gale tampa labai perregimas, pripildytas šviesos. Tai yra šviesos slėpinys – ji atsiranda ten, kur labai tamsu. Tamsa Tolkieno kūryboje panaši į evangelisto Jono: tamsa – tai blogis, o gėris – šviesa. Arba, kaip rašo apaštalas Paulius Laiške efeziečiams: „Kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa“ (Ef 5, 8). Panašiai, nors ir ne visai taip, mitologiškai yra ir Tolkieno kūryboje.
Frodo gauna šviesą, kuri turi nušviesti tamsą. Šią šviesą jis gavo iš moters – iš Galadrielės. Kas įdomiausia, šviesą teikia būtent Galadrielė, o ne jos vyras. Aš tai suvokiu taip: kad moteris – motina arba žmona – tam tikrose situacijose bus šviesa. Toks yra moteriškumo mitas, nuostabus mitas. Tolkienas labai mylėjo savo žmoną: būtent ji yra šokanti laukymėje Lutiena. Jo patirtis su moterimi vedybiniame gyvenime labai konkreti, tačiau žmoną jis parodė Lutienos pavidalu. Kodėl Tolkienas pereina nuo normalios, jausmingos, seksualios ir konkrečios moters prie mitinės Lutienos? Todėl, kad jis savo žmonoje matė mitologiją – moters lytį: labai moterišką, bet ne jausmišką, o šokančią mėnulio šviesoje. Kodėl ne jausmišką? Todėl, kad norėjo pasakyti, jog mitas pranoksta jausmiškumą ir rodo mums tiesą, kuri didesnė už konkretų žmogų. Žmoguje yra kažkas, kas gali būti pirmapradės Kūrėjo minties pėdsakas. Todėl moterys Tolkieno kūryboje nėra jausmiškos, tačiau tai nereiškia, kad jos belytės – nes seksas nėra mitologiškas, priešingai nei lytis. Iš moteriškumo, kaip ir iš vyriškumo, galima padaryti mitą – tai Tolkienas ir darė.
„Žiedų valdove“ nuo nuo moters žiedo sklinda ypatinga, paslaptinga šviesa. Tai superfeminizmas, bet jis nuostabus. Tai kaip ikona. Čenstachovos Dievo Motinos ikona, labai rami ir moteriška. Savaime suprantama, Galadrielė – ne Dievo Motina, ji – karalienė, tačiau jos turi kažką panašaus. Galbūt tai moteriškumas – saugantis, skleidžiantis šviesą ir ramybę… Saugoti šviesa ir savimi pačia – štai tikras moteriškumas. Tai moters galybė, kuri dovanoja taiką, laimės ir saugumo pojūtį. Tai Čenstachovos Dievo Gimdytoja, o Tolkieno kūryboje – dar gerokai prieš Mariją – buvęs moters tipas, kuris įsikūnys krikščionybėje, o jo mitologijoje jau egzistuoja veikėjų sąmonėje ir pasąmonėje.
Originalų tekstą galite rasti tolkienistų almanache „Aiglos“, 2005/4
Vertė Gabrielius E. Klimenka OPs
