Istorija prasidėjo nuo laiško. Dirbu vieno tokio laikraščio redakcijoje. O visokie pamišėliai labai mėgsta rašyti laiškus į redakcijas. Matyt, tikisi, kad neturime ką spausdinti ir mielai publikuosime jų kliedesius.
Kartais publikuojame, beje. Taip jau būna. Kiekviena nesąmonė randa skaitytoją, kuris priima ją už gryną pinigą. Beje, ne aš sprendžiu, ką publikuos, ką ne. Tačiau šį laišką redaktorius kyštelėjo man. Girdi, pasižiūrėk, gal ką įdomaus rasi, jei turėsi laiko, žinoma.
Kada šefas sako: “jei turėsi laiko”, laiko tenka turėti. Nesistebiu, kad šią užduotį gavau aš – turiu reputacija asmens, kuris domisi įvairiais nepaaiškinamais reiškiniais ir šiaip visokiom įdomybėm. Na, tokia jau aš, tokia…
Laiško net neskaičiau – užteko pamatyt adresą – gili provincija. Įmečiau į stalčių ir pamiršau. Porą dienų buvau rami, paskui iš pasąmonės išniro piktas redaktoriaus veidas. Tada atidariau stalčių, išsitraukiau voką, dar vis dvejojau – imtis man jo ar dar tegu paguli. Ir tik todėl, kad norėjau greičiau juo atsikratyti, ėmiau skaityti.
Parašė jį kažkoks seniokas. Kuo toliau skaičiau, tuo labiau siutau – istorija, kurią pasakojo laiško autorius, mane sudomino, tai faktas. Tačiau retkarčiais aš nesugebėdavau įskaityti ištisų sakinių. Galu gale, ėmiau visiškai nebesusigaudyti, apie ką rašoma. Šį grafomanijos šedevrą parašęs pensininkas anksčiau, kaip kad jis rašė, dirbo gydytoju, todėl aš iškart prisiminiau anekdotą apie dvi vaistininkes:
-O, brangute, kas yra tame dideliame butelyje?
-Ai, tai distiliuotas vanduo. Jį duodu pirkėjui, kai receptas visiškai neįskaitomas.
Esu įsitikinusi, kad tai ne anekdotas, o skaudi realybė. Įsiutusi tą laišką vėl įmečiau į stalčių ir pabandžiau pamiršti. Deja, nesėkmingai. Keletą dienų jis niekaip nenorėjo išsikraustyti iš mano galvos. Ir, galų gale, nutariau atlikti tikrą žurnalistikos žygdarbį – nuvažiuoti pasikalbėti su tuo priešistoriniu daktaru. Turėjau viltį, kad mano golfukas atlaikys šį žygį.
Kitą dieną mečiau visus reikalus, pasiskolinau iš draugo atsarginę padangą ir išvažiavau. Dangintis reikėjo į pasaulio kraštą – tas mano pensininkas gyveno Rokiškio rajone Pašlaitės kaime, prie pat sienos su Latvija. Tad manęs laukė keli šimtai kilometrų.
Per Jonavą, Ukmergę ir Anykščius iki pietų pasiekiau Rokiškį. Tas miestelis pasirodė kur kas didesnis, nei įsivaizdavau. Jame, besiklausydama aukštaitiškos tarmės, pavalgiau vienoje pakelės kavinukėje. Suplojau vos ne perpus mažiau, nei būčiau suplojus už tokius pat pietus Kaune ar Vilniuje.
Iš Rokiškio siauru, bet asfaltuotu keliuku nuburzgiau iki Pandėlio. O vėliau neišpasakytai dulkančiais žvyrkeliais, visose neaiškiose sankryžose klausinėdama kelio, nudardėjau ieškoti to Pašlaitės kaimo, kad jį kur…
Tie kaimo keliai – tikras prakeikimas. Tai bobutės su pieno bidonais ant dviračių vos ne kelio viduriu mina, tai silosu dvokiantys traktoriai ir traktoriukai nenori kelio užleisti. Galėtų kas kompiuterinį žaidimą sukurt – važiuoji mašina ir su “Rocket launcheriu” numušinėji traktorius nuo kaimo kelių. Porą kartų sutikau “beveik nejudančias kliūtis” – vežimus su šienu. Bet visko viršūnė buvo visiškai girtas apdriskęs pilietis ant priešistorinio mopedo – leisdamas debesis pilkšvų dūmų kreivojo nuo vieno kelkraščio iki kito. Daugmaž apskaičiavau jo “svyravimų fazės sinusoidę” ir prasmukau.
Tą Pašlaitės kaimelį pasiekiau tik gerokai po pietų. Kaimas vadinasi! Nebuvo ten jokio kaimo, tik kelios sodybos pamiškėje! Ir tos pačios toli viena nuo kitos. Pirmoji sodyba, prie kurios nusibaladojau, buvo beveik neprižiūrima. Ištipeno iš pasvirusio namelio baltaplaukė senučiukė, vos beprimatanti ir beveik negirdinti. Atrodė, kad ją atlydėjęs didžiulis rainas katinas daugiau už ją sveikatos turi. Ji – po ilgo aiškinimosi – parodė, kur gyvena “ponas daktaras”. Tai buvo iš tolo baltu mūru šviečianti sodyba.
Lietuvos kaime yra tokių sodybų. Nauji, dažniausiai mūriniai trobesiai, dažytos tvoros ir traktorius priešais namą – lietuvaičiai po truputį ima panašėti į Europos ūkininkus. Bet dažniausiai tai tik regimybė – traktorius senas, daug metų aręs dar Tarybų Sąjungos laukus. Vakarietišką žemės ūkio techniką retas Lietuvos ūkininkas įperka.
Štai ir priešais buvo viena iš tokių sodybų. Matėsi, kad jos šeimininkas iš paskutiniųjų stengiasi atsilaikyti prieš visas negandas – morališkai ir fiziškai pasenusia technika ir kruvinu prakaitu užsidirbinėja varganus litus. Įvažiavusią į kiemą mane užpuolė bent trys įvairiausių spalvų “Lietuvos lenciūginių” veislės šunėkai, kurie aršiai skalydami taip ir taikėsi palįsti po ratais, kol atbėgę du vaikai – berniukas ir mergaitė – juos nuvijo. Tuoj pro duris pasirodė ir šeimininkas – dar jaunas stambus vyras su “alaus pilvuku” ir draugiška šypsena veide. Iš kito pastato – gal lauko virtuvės – kyštelėjo raudonskruostės jaunos moters galva.
-Va, jei į talką, tai pavėlavot, – šmaikštavo ūkininkas, – šįryt baigėm šieną vežt…
-Ieškau pono daktaro, kuris į redakciją laišką parašė.
-A, tai tėvuks, – vyriškis krapštė pakaušį, dairės. – Ir kur gi jis bus nuėjęs?
-Tėvuks grybų išėjęs, – aiškino atskubėjus moteriškė.
-Tai gi viskas išdžiūvę, ir kur jis jų randa? – stebėjos ūkininkas.
-A tai tik jis ir ponulis Dievas težino, – atsikirto moteriškė, – tu viešnią į kambarį kviesk čia apie grybus netauškęs…
Mane pakvietė į vidų ir prikalbino sėstis prie pietų stalo, kur jau sėdėjo talkininkai: trys vyrukai ir dvi visą laiką krizenančios ir akimis šaudančios merginos. Valgydino kiaušiniene su tokiais lašinių gabalais, kad bet kuri manekenė verčiau persipjautų venas, nei suvalgytų lėkštę tokio kepsnio. Šeimininkas garsiai čepsėjo ir dėjo į šuns dienas valstybės žemės ūkio politiką, kažką svaičiojo apie Europos sąjungą… Vos tik išgirdau “ūkininkų vado” Karbauskio pavardę, mano klausa išsijungė ir mintys nuklydo į miglotus tolius.
“Kur, velniai rautų, tas daktaras? Jei aš dar ir toliau valgysiu tą lašinienę… tai yra kiaušinienę, aš nebetilpsiu į mašiną!”
… kiek aš turiu litrų pieno primilžt, kad galėčiau nusipirkt litrą kuro? Dirbi nuo ryto iki vakaro – karvės su kiaulėmis savaitgaliais neišleidžia – darbo savaitė iš septynių dienų. Ne taip, kaip kad jūsų – miesto žmonių…
“O už kokias nuodėmes aš turiu tai klausyt?” – garsiai to nepasakiau. Nesibaigianti ūkininko litanija jau ėmė eit per nervus.
… Aš tai skolų neturiu. O va Vaitiekus! Aš jam sakiau, neprasidėk su bankais. Jūs tam savo laikrašty parašykit, kaip kaime žmonės vargsta…
Viena iš panelių – talkininkių po stalu mindė batus priešais sėdinčiam šlakuotam kavalieriui juodom kaip antracitas (:-]) panagėm. Tas neliko skolingas. Abu atrodė labai laimingi. Kita panelė išsitraukė lūpdažį ir ėmė juo tepliotis nasriukus. Nelabai sėkmingai – kaimynas iš dešinės stumtelėjo jos alkūnę – lūpdažis nuvažiavo per žandą.
…viskas, ką darai, nuostolin eina, o ką daryt – negi pasikarsi?
-Tai ir pasikaria, – įsiterpė vienas iš talkininkų, – va, gal prieš savaitę Pandėly vienas ėmė ir pasikorė, kai tik sužinojo, kad už priduotas kiaules iš mėsos kombinato pinigų negaus. Devynias kiaules buvo pridavęs. Pasigėrė ir pasikorė…
Kažkodėl aš tuo nesistebėjau.
Atsivėrė durys ir įtrepsėjo mano išgelbėtojas – žilutėlis, bet dar gan žvitriai atrodantis senolis.
-Apie ką čia tauškat? – prakalbo žiūrėdamas į mane. – Jei apie tai, kad kaime gyvent sunku, tai jums iškart pasakysiu – lygiai taip pat buvo ir prie Smetonos. Tada daug kas ir išsivažinėjo po visokias amerikas.
-Tėvuk, čia pas tave atvažiavo žurnalistė iš laikraščio. Dėl to laiško, kur rašei.
-Žinau, žinau, nes vaikai jau sakė. Aš tuoj, – kreipėsi į mane, – tik pavalgau… jei man kiaušinienės paliko.
-Palikom, palikom. O grybai kur?
-Vaikai parneš – palikau prie karvių – padėjau Petronėlei pieną parsinešt. Niekas nenuėjot padėt, o ji pilno kibiro nepaneša.
Seniokas valgė nedaug ir vis į mane pasižiūrėdamas. Kalbėtis mes negalėjome – sėdėjome pernelyg toli vienas kito. Buvo jame kažkas tokio, kas rodė anksčiau dirbus gydytojo darbą – gal pernelyg atskalbtos rankos, gal dar kažkas. Pabaigęs valgyti jis pakilo ir pakvietė mane į kitą kambarį. Tai buvo svetainė. Gražiai ištapetuota, su įrėmintomis peizažų reprodukcijomis ant sienų. Saldokais gamtos vaizdeliais. Nertos servetėlės ant stalo, siuvinėtos pagalvėlės ant senų foteliukų. Tvyrojo lyg medžio, lyg dar kažko kvapas, kuris būna tik kaime ir tik svetainėse. Įsitaisėme foteliukuose vienas prieš kitą – tik stalas viduryje.
-Gerą sūnų turite.
-Tai ne sūnus, tai anūkas. Sūnūs mano jau mirę, dukra mieste gyvena. Irgi pensininkė jau, pats jau proanūkių turiu. O jūs iš laikraščio?
-Aha. Prisipažinsiu, ne visai supratau, ką ten rašėte, nors labai įdomu. Gal galite papasakoti? Istorija labai nepaprasta. (Iškart įjungiau diktofoną – pašalinių garsų mažai, įrašys ir per didesnį atstumą.)
-Tame ir esmė, kad nepaprasta. Seniai jau galvojau, kad reikia apie tai kam nors pranešti. Bet vis toptelėdavo, kad nepatikės, sakys, kad sukvailiojau. Tai ir tylėjau, – jis atsikrenkštė ir atsilošė foteliuke.
-Teisingai pasielgėte, kad parašėte mums, – padrąsinau.
-Niekas amžinai negyvena, nenorėjau to nusinešti į kapus, todėl ir parašiau. O vyko tai seniai, labai seniai – dar prieš karą. Tada aš buvau jaunas, ką tik baigęs mokslus aptiekorius ir daktaras. Gyvenau pačiam Rokiškyje, tik jis tada dar nebuvo toks, kaip dabar. Tėvas Rokišky vaistinę turėjo – dabar ten naujas namas stovi. Labai didelis, gal net dešimties aukštų. Ale dabar ir namus stato…
-Ir kas nutiko, – delikačiai grąžinau senąjį daktarą link pagrindinės pasakojimo linijos.
-Mieste be manęs dar du seni ir žinomi daktarai buvo, tai aš, kaip jauniausias, gavau dažnai po kaimus važinėt. Pagal iškvietimus. Susisiekimas tada buvo ne toks, kaip dabar – mašinas tik labai dideli ponai turėjo. O kaime kas? Arkliukas! Vasarą – vežimas, žiemą – rogės. Ir važiuoji, važiuoji… Jokių greitųjų ir ligos kai kurios visai kitokios – dabar tokių niekas nė neatsimena. Paprasčiausias apendicitas – dabar juokai – o tada daug žmonių į kapus nuvarė. Taip ir važinėdavau. Visokių nuotykių ir nutikimų būdavo, bet visi paprasti, nesunkiai paaiškinami. Išskyrus šitą.
Tai va. Vieną kartą – atrodo, vėlyvą rudenį – atrodo… Taip! Taip, iš tiesų trisdešimt aštuntais, nes tais metais Petronėlė gimė, užvažiavo pas mane toks suvargęs žmogelis. Pasipasakojo, kad jo vaikas serga, ir žmonikei ne kas. Vis klausinėjo, kiek tai kainuos, kiek tai kainuos. Kas man beliko – sutariau už mažus pinigus važiuot – negi paliksi žmones mirt? Susikroviau lagaminėlį ir išvažiavau su žmogeliu. Šalta jau buvo. Naktimis pašaldavo, dienomis šiek tiek atleisdavo pašalą – tai keliai tapo ištisu kliurksinčiu purvynu. Kelias netrumpas, tad sėdim ir šnekamės. Papasakojo jis apie savo ūkį ir šeimyną, o paskui prasitarė, kad turi labai keistus kaimynus, kurie miške gyvena. Ir kad atrodo, jog jų sūnus sunkiai serga. Ir nusuko kalbą kitur – apie juos daugiau nieko nekalbėjo, aš ir neklausiau. Pasiekėm sodybą. Vaikui, atrodo, buvo plaučių uždegimas, jo moteriškei – rožė. Tiesa, kaimo bobučių jau apgydyta, bet dar labai pavojinga. Prabuvau aš pas juos pora dienų – vaikui karštis nukrito. Jau susiruošiau važiuoti – bet staiga prisiminiau tą sergantį kaimynų vaiką. Sakau, pavėžėkit iki tų savo kaimynų, kur miške gyvena. Visgi aš – daktaras – jau čia, tai nuodėmė būtų nenuvažiuoti.
Tas žmogelis tik mikt, mikt… Su žmonike susižvalgė tik ir ėmė mane atkalbinėti: girdi, kaimynas to neprašė, o žmonės jie labai uždari, įžeidūs ir tikrai nėra ko pas juos važiuoti.
Kuo daugiau jie mane atkalbinėja, tuo man įdomiau darosi. Ir tuo atkakliau prašausi pavežamas. Tvirtinu, kad pats su jais šnekėsiuos ir – jei prireiks – už visus atsiprašysiu. Ir lauke jau pašalę buvo – visi keliai pravažiuojami. Nebuvo kur jam dingti – teko mane pavežti.
Nuvažiavom. Sodyba giliai miške. Labai keista sodyba – visa aukšta rąstų tvora apsupta. Lietuvoje niekad tokio dalyko nebuvau matęs. Žmogelis, kuris mane atvežė, liko vežime sėdėt. Sakė: jei nori, tai ir eik su jais pats šnekėtis, o aš čia palauksiu. Na, galvoju, ir kaimynai gi – net pasikalbėt nenueina! Laimė, vartai neužkabinti buvo – petim pastūmiau ir įėjau. Toliau dar keisčiau – namas sumūrytas iš akmenų. Apvalus ir su tokiais mažais, irgi apvaliais langeliais. Ūkio pastatai mediniai, kaip ir pas visus. Kieme nei šuns, nei vištos – tuščia.
-Ei, ar yra kas?! – riktelėjau.
Tylu, niekas neatsiliepia. Tik žiūriu – durys į tą jų namą praviros, tai ir priėjau prie jų. Matau – mažas kambariukas, o jame kažkas gyva yra. Praveriu duris plačiau – savom akim netikiu. Įsivaizduok: lauke kokie trys laipsniai šalčio, o tame nešildomame kambariuke ant suolo guli jaunas visiškai nuogas žmogus, apkrautas ledo gabalais. Galvoju – numiręs. Prieinu – krūtinė kilnojas. Gyvas!!!
Aš darau, ką galiu daryt – metu nuo jo tuos ledus, o pats rengiuosi paltą ir užkloju juo jaunuolį. Kai tik užklojau – jis atsimerkė. Akys jo tokios geltonos, kaip katino ir vyzdžiai šiek tiek suploti, o ne apvalūs, kaip visų žmonių, oda baltai pilkšva, net į mėlynumą.
Tik atsimerkė ir iškart mano paltą nuo savęs stumia ir šneka kažką. Kažką visiškai nesuprantamo. Galvoju – kliedi. Ir toliau bandau paltu užkloti. Taip ir tąsėmės. Tik jaučiu – kažkas iš užu nugaros mane čiumpa. Atsisuku – ogi senis. Irgi geltonomis akimis. Plaukai ilgi, susivėlę, baisus toks. Sugriebė mane ir laukan tempia. Aš, žinoma, pabandžiau jį nuo savęs nublokšt. Sveikatos tada turėjau! Aš ir dabar dar jos šiek tiek turiu, o jaunas būdamas arklius kilnojau. Tikėsi tu ar ne, bet, būdavo, palendu po arkliu – ir kilsteliu! Tai va – nesusitvarkiau aš su tuo seniu, įveikė jis mane, tada dar jauną berną. Lengvai įveikė, kaip vaiką. Baisią jėgą turėjo – nežmonišką. Paskui mane ir mano paltą išmetė. O lauke jau ir snigo. Aš tada šaukti pradėjau, kad jis numarins savo vaiką. O jis stovi priešais mane – visas toks liesas, kaulėtas, iki pusės nuogas. Žiūri tokiomis baisiomis katino akimis ir tik vieną žodį kartoja:
-Eiti.
Ir pirštu rodo vartų link.
Girdi, aš turiu eiti iš jo kiemo. O tada aš geriau į tą jo ranką įsižiūrėjau ir net šiurpas per nugarą perbėgo. Matai, jo ranka – su dviem nykščiais. Pas mus – keturi pirštai ir nykštys. Pas jį – du nykščiai ir trys pirštai priešais. Aš žiūriu nustėręs, o jis vis kartoja:
-Eiti, eiti, eiti…
Ir į vartus rodo.
Įsižiūrėjau į jo burną ir jau galutinai amo netekau – ji iš vidaus melsvos spalvos, o lūpos – pilkos. Matau, kad snaigės krenta ant jo pečių ir… netirpsta. Netirpsta!!! Įsivaizduojate? Ne, jūs neįsivaizduojate – reikėjo pamatyti tas geltonas akis pilkam veide!!! Ir staiga jis ėmė pats eiti link manęs.
Aš tada – prisipažinsiu – nebeatsilaikiau ir nuskuodžiau į vežimą.
-Jis būtų, – nebežinojau ką galvot, – būtų užpuolęs?!
-Nežinau, vaikeli, nežinau. Buvo baisus. Vežime ilgai net žodžio pratart negalėjau. O ir paskui tas senis man dar ilgai sapnuodavosi.
Senolis atrodė stipriai susijaudinęs. Ranka netgi siektelėjo širdies ploto – aš vos nepašokau – negi teks kviestis pagalbą?
-Viskas gerai man, – burbėjo išsitraukdamas iš kišenės buteliuką su tabletėmis. Gurktelėjo vieną ir tęsė pasakojimą:
-Aš nusprendžiau viso to reikalo taip nepalikt. Ėmiau klausinėt visų kaimynų, ką apie juos žino. Tai sužinojau šį bei tą. Tie geltonakiai į girią atsikėlė dar devynioliktais ar dvidešimtais. Trise atvažiavo brikele. Nebejauni vyras su moterim. Ir kūdikį atsivežė. Apsivilkę poniškai, nemūsiškai. Lietuviškai kaip ir nešnekėjo. Kas daugiau kalbų mokėjo, tai išsiaiškino, kad jie bėga iš Rusijos, nes kažką iš jų giminės “ubili bolševiki” (užmušė bolševikai). Tik vaiką pavyko išgelbėti. Tas vaikas buvo jų giminė – anūkas ar panašiai. Pinigų jie turėjo. Reikėjo pinigų, kad tokį miško gabalą išsipirkt. Sodyba ten jau iš anksčiau buvo, dar senasis girininkas ten gyveno. Jie tik namą pasistatė. Apvalų, kaip šulinį. Apsigyveno, atrodo, kaip visi žmonės, bet su kaimynais visai nesueidavo. Žmonės galvojo – pučiasi. Gal kokie ponai buvę, nors ir atrodo, kaip kokie išsigimėliai. Bet, kas žino, gal kokia užjūrio tautybė tokia – pasaulis juk didelis, o kaime mes ką matom? Į draugus jiems niekas perdaug nesisiūlė, nes prisibijojo – baisūs gi jie tokie. Akys kaip katinų, pamėlę kaip numirėliai. Taip praėjo kiek laiko. Ta jo moteriškė numirė per pačius karščius. Palaidojo senis ją miške, kaip žvėrį kokį. Ne kapinėse, kaip visi žmonės, ne kaip katalikę. Ant kapo akmenį užrito – jokio kryžiaus, nieko, tik akmuo.
O kai žiema atėjo, pradėjo apie juos kalbos sklisti. Mat vasarą jų kaip ir nesimatė, o žiemą atkuto. Nuo šalčio tvoros pyška, o seniokas su vaiku slampinėja visur pusnuogiai. Visas miškas jų pėdų pilnas.
Kalbų dar padaugėjo po vieno žinomo apylinkės pijokėlio nuotykio. Įsigudrino jis vieną vakarą miške pasiklysti. Prasidėjo pūga, sniego privertė, pametė jis kelią. Naktis atėjo, vilkai netoliese kaukt pradėjo… Vienu žodžiu, iš baimės vos nepridaręs kelnių, prisikasė jis per pusnis iki tų atvykėlių sodybos. Klausos – tylu, šviesos niekur nematyt, kaminas nerūksta – lyg niekas ir negyventų. Na, jis į kambarį dėl visa ko ir nesibeldė – įlindo į daržinę – ten dar buvo truputis šieno. Tik girdi – durys atsiveria. Iškišo galvą – ogi patamsyje apvalios geltonos akys švyti! Kad ims jis rėkti, po daržinę bėgioti. O tos geltonos akys jam žmogaus balsu kažką sako. Tai kad spruko pijokėlis lauk, kaip raketa iš miško išlėkė. Žmonės jo pasakojimu ir tikėjo, ir ne – pijokas visgi.
Po kelių metų vėl naujos kalbos per valsčių nuėjo. Čia jau apie to maskoliaus vaiką. O buvo taip: pamiškėje teka upelė. Žiemą keli vaikai čiuožinėjo po ledą. Ledas skilo, vienas vaikas įsmuko vandenin. Ne tik įsmuko, bet iškart ir dingo – nunešė jį srovė. Vaikai klykt, suaugusius šaukt, bet kaip tu jį iš po ledo paimsi? Tik staiga iš miško tas atvykėlių vaikas atbėgo, nors jis su kaimynų vaikais niekada nežaisdavo, net kalbėt lietuviškai beveik nemokėjo. Basas atbėgo! Nusirengė plonus marškinėlius ir niurkt į ledinį vandenį. Visi taip ir nustėro. O tas gal po minutės išnėrė skenduolį už plaukų įsitvėręs. Ištempė jį ant kranto ir vėl atgal į mišką nulėkė. Bet tas vaikas taip ir neišgyveno.
-Klausykit, – nebeištvėriau, – tai negi jais – išskyrus jus – taip niekas įdėmiau ir nepasidomėdavo?
-Sako, kad kunigas kalėdodamas buvo pas juos nuvažiavęs, bet išsiaiškino, kad jie kito tikėjimo. Tai daugiau ir nebevažinėjo.
-O mokslininkai ar dar kas nors?
-Tai kam tada įdomu buvo, kas per keistuoliai miške gyvena? Niekam blogo jie nedarė. O kalbos lieka kalbom. Žmonės daug apie ką pakalba. Ir apie aiškiaregius, ir būrėjus visokius. Pas ką namie bildukas apsigyvenęs, kas kapinėse tikrą velnią pamato…
-Tai jie taip ir gyveno nuo visų atsiskyrę? Kažkaip turėjo su žmonėm bendraut. Kad ir vaiką skaityt mokyt?
-Mokė ar nemokė, nežinau, bet tas berniokas, kai tik kiek paaugo, kartais kaiman užsukdavo. Ypač per visokias šventes ir į turgų apsipirkt. Visada pirkdavo tik žalią mėsą. Šnekėt su niekuo beveik nešnekėdavo – pirštu parodo, paklausia “kiek”, sumoka ir nueina. Per šventes pastovėdavo atokiau, pasižiūrėdavo, kaip kiti linksminasi, ir nueidavo. O dar vėliau – metų septyniolikos ar aštuoniolikos – pradėjo prie merginų kabinėtis.
-Kabinėtis? – susidomėjau.
-Būdavo, eina kokia merga viena keliu palei mišką, tai jis išneria iš už medžių ir šalia eina. Nieko nesako, tik į veidą vis žiūri.
-Hmm…
-Tau dabar “hmm…”, o tada mergos bijojo jo. Kas gali žinoti – tyli, žiūri – dar ims ir į mišką nusitemps.
-Sunkus atvejis, – muisčiausi, – tam keistam vaikinukui turėjo tikrai nelengva būt. Merginų yra – bet visos tavęs mirtinai bijo.
-Per mergas jis ir pražuvo, – senasis daktaras lingavo galvą. – Tik per mergas.
-Kaip tai?
-Vieną tokią jis, matyt, buvo nusižiūrėjęs. Ta vis skundės, kad kur beeina, vis jį sutinka. Kartą mergos pirty kaitinos, tai ta pastebėjo, kad už langelio geltonos akys švyti. Visos klykt, vėliau bernams pasiskundė. Tie, aišku, piktintis, kad “girinis” prie jų merginų lenda. Tai ir sugalvojo bernai jam spąstus padaryt.
-Spąstus?
-Aha. Prikaitino pirtį taip, kad net oras spirgėjo. O panos tyčia prie jos būreliu stoviniavo – apsimetė, kad ruošias į pirtį eit.
-Kam jie tai darė?
-O jo jau tykojo – išsislapstė bernai aplink, panos irgi už pirties pasislėpė, ir, kai tik tas girios vaikas pasirodė, keliese jį sučiupo ir pirty užrėmė. Kaip jau sakiau, prikaitintoje kaip orkaitė.
-Dieve tu Dieve, – neištvėriau ranka persibraukdama veidą. Na, ir žmonių žiaurumas…
-Oi, vaikeli, žmonės yra žiaurūs. Joks žvėris tiek nepridarys, kaip žmonės. Tai tas vaikinukas iš pradžių duris daužė – bernai jas rąstais užrėmė. Langelį irgi buvo užtaisę. Jis beldės beldės, paskui nurimo. Bernai sunerimo, duris atidarė – žiūri, guli jis ant pirties grindų be amo. Taip ir neatsigavo. Žmonės vežimu nuvežė jį pas tą jo senelį ar tėvą.
-Tai tada ir jūs jį aplankėte?
-Aha.
-Sakote, neatsigavo tas vaikinukas?
-Mirė – šalia tos moteriškės kapo miške naujas kapas atsirado. O senis išsikraustė iš ten greitai. Kaip ir kur – niekas nežino. Tik pavasarį jo ten jau nebebuvo. Va, tokia istorija.
-Tai tas apvalus namas tebėra?
-Nebėra jau jo – žmonės pamatams akmenis išsivežiojo. O ir sodybos vietoje jaunuolynas jau želia.
-O tie kapai? Tebėra? Reiktų kaulus atkast.
-Oi, vaikeli, kalbi visai kaip mano amžiną atilsį sūnus, kuris matematikos mokslus buvo baigęs. Tas ir norėjo kaulus iškast ir tirt nuvežt. Mes su juo visą mišką išvaikščiojome – neberandam tų kapų. Bus kas ir tuos antkapinius akmenis pamatams prigriebęs – neberandam tos vietos.
-Gaila.
-Man irgi gaila, bet viskas, kas liko – tai tik prisiminimai mano žiloj galvoj. Todėl ir parašiau jums. Gal arbatos išgertumėte?
Išgėriau arbatos ir vėl sėdau už golfuko vairo. Jau temo. Greitai iš už šmėkščiojančių medžių viršūnių išplaukė mėnulis. Įvažiavusi į mišką sustojau ir įsiklausiau – tyla ir ramybė. Kažkur čia tarp didingų eglių šaknų dūlėjo nepaprasti kauleliai. Bet mes jų niekada nerasime.
Kai kurios paslaptys taip ir lieka paslaptimis.
Herta Matulionytė
pareikšti nuomonę forume.
