Mirmeka Alba
Karžygys languotomis kelnėmis
I skyrius
– Akivaizdu, kad čia kažkas praėjo, – tarė karžygys languotomis kelnėmis, tyrinėdamas miško takelį.
– Taip, ir ne vienas, – mestelėjo jo bendrakeleivis, aukštas, į skraistę įsisupęs plikis.
– Tu tuo tikras, Šildknapai? – susijaudino karžygys.
– Be abejo. Paprastai tam, kad atsirastų takas, turi praeiti daugybė žmonių. Bet tikrai negaliu pasakyti tau, kada tai įvyko paskutinį kartą.
– Nesąmonė, – įsiterpė iki šiol tylėjęs karžygio arklys, atsiprašau, žirgas. – Šitą taką išmynė visai ne žmonės! Argi nematote, kad palei jį nuskabyti asiūkliai? Joks padorus žirgas jų neėda. Asiūkliais minta tik drakaurai. O drakaurais jodinėja šungalviai.
Šildknapas pažiūrėjo į juodbėrį smalsiai ir nustebęs.
– Verijau, tu sakei, jog Cefalonas prarado kalbos dovaną…
– Taip, praradau, pamatęs šeimininką su tokiomis klaikiomis kelnėmis. Jau geriau jis būtų išvis be jokių kelnių, nei su šitomis… Kai pagalvoju, kaip iš manęs juoksis kitų karžygių žirgai, man iš gėdos karčiai šiaušiasi. Bet dabar tiesiog negalėjau nutylėti. Keliauti šungalvių taku būtų beprotyyybė, – nusižvengė žirgas.
Didžiai įsižeidęs, Verijus nusisuko nuo jo. Štai tau pagarba ir įvertinimas. Kurkurbelio mieste tokios kelnės – paskutinis mados klyksmas, o jis ne koks kaimo stuobrys, kad šalintųsi naujovių. Štai Šildknapas senamadiškas skersai ir išilgai. Žyniui tai nebūtų nuodėmė. Tačiau šis aukštaūgis nenusakomo amžiaus vyriškis tik vaidino žynį. Verijus kaip tik tam jį ir pasamdė iš klajojančio teatro. Ten Šildknapas atliko tragikų vaidmenis ir pabaigoje dažniausiai žūdavo. Matyt, todėl jis taip atsainiai žiūrėjo į gresiantį pavojų, beje, į gyvenimo patogumus ir malonumus – irgi. Todėl Verijus ir nesirūpino pasiūlyti bendrakelioniui antklodės; į žirgą jis išvis nepažvelgė. Cefalonas pastaruoju metu jį erzino. Šis žirgas kadaise buvo gautas kaip vienintelis palikimas iš užjūryje gyvenančio dėdės, turėjusio visą jų tabūną. Juodbėris ne tik kalbėjo, stebindamas tuo aplinkinius, – jis kalbėjo protingai, kas pakankamai retai pasitaiko net ir tarp dvikojų. Tačiau pabandykit keletą savaičių parisnoti laukais ir miškais, apžergę pašaipios išminties šaltinį, ir suprasit, kad kartais tai netgi labai erzina… Karžygys susirado aikštelę tarp tankių kadagių už keliolikos sieksnių nuo tako. Į mišką leidosi sutemos, o šiandien trijulė jau nukeliavo ne vieną mylią. Bet kokiu atveju, jei taku jodinėja šungalviai, Mėlynojo kalno Imperatorės tarnai, geriau naktį juo nekeliauti. O ryte? Ryte bus matyti.
Verijus įsisupo į antklodę ir užmigo, nesirūpindamas paskirti sargybos. Jis tikėjosi, kad metų metais ugdytas budrumas neapvils, jei kas nors naktį bandys prisėlinti prie jų. Šildknapo net ir tai, atrodo, nejaudino. Beje, su drakaurais ir šungalviais jis jau buvo susidūręs: scenoje; porą kartų nuo jų ten net ir žuvo. Vienintelis Cefalonas skeptiškai žiūrėjo į tokį neatsargumą, tačiau žinojo, kad savo šauniojo riterio neperkalbės. “Karžygys… Languotomis kelnėmis”, – su apmaudu pamanė ir nusiprunkštė: jo įžvalgus protas suprato, kad Verijus tiesiog pasmerktas įgyti šią pravardę. Niūrus eglynas ošė virš jų galvų, tartum pranašaudamas nelaimę.
Ir ji, žinoma, atėjo. Sunku būtų tikėtis ko nors kitko, kai įsirengi nakvynę strėlės lėkimu nuo priešakinio sargybos posto. Na, gerai, tarkim, jis puikiai paslėptas, o budi jame pora melokterių, kurių viena iš savybių – prisitaikymas prie aplinkos tiek išvaizda, tiek kvapais… Tarkim, jie moka sėlinti taip, kad nei vienas lapelis po letenom nesušlama. Bet Verijui derėjo apsidairyti prieš užmingant. Jis privalėjo žinoti, kad Imperatorei tarnauja ne tik šungalviai, dipsijai ir makumbikai. Melokteriai, nors ir atrodė apgailėtinai, buvo puikūs žvalgai bei sargybiniai ir Mėlynojo kalno imperijai tarnavo ištikimai, iš įsitikinimų, o ne pagal sutartis.
Ką čia slėpti, Verijus labai nenoriai sutiko eiti paskui tuodu neūžaugas… Jiems teko gerokai jį pabaksnoti iečių smaigaliais, ir tik šis diplomatiškas įtikinėjimo būdas pagaliau paveikė karžygio užsispyrimą. Surištomis rankomis, dar neišsiblaivęs iš miegų, jis kėblino paskui melokterius. Cefalonas per užpuolimą ištrūko iš jų laibų rankų ir nušuoliavo mišku tolyn, garsiai žvengdamas. “Negalėjai sužvengti anksčiau, asile?” – niršo Verijus, visas raudonas iš gėdos ir pykčio. Šildknapas, atvirkščiai, atrodė ramus it belgas, ir oriai žirgliojo mažosios procesijos priekyje.
Eiti teko neilgai. Pasirodė, iki Imperatorės rūmų buvo vos pusmylis. Žinoma, į juos pačius taip be niekur nieko nepateksi – kalną, ant kurio stūksojo pilis, juosė gynybiniai grioviai, jungiami pakeliamųjų tiltų, ant kurių stovėjo niūrūs sargybiniai, laikantys grėsmingai atrodančias ietis, papuoštas vėliavėlėmis su Imperatorės emblema – dviem sukryžiuotais budelio kirviais, kurie, net ir išsuvinėti sidabro siūlais ant karmino raudonumo medžiagos, atrodė nemaloniai tikroviški.
Aplink visą didžiulį kalną šurmuliavo žmonės. Iš esmės tai buvo paprasta karių stovykla, kažkada įrengta tarsi laikinai, bet metų metus liekanti savo vietoje, apauganti naujais barakais, smuklėmis, pratybų aikštelėmis ir kliūčių ruožais. Nors saulė dar tik blykčiojo iš už medžių, visur slampinėjo barzdoti kariai, amžinai kažko gomuriniais balsais besiriejantys šungalviai, stori it statinės dipsijai, slankiojo iš arklidžių ištrūkę žirgai bei drakaurai, pirmyn atgal siuvo pasiuntiniai ir smuklių mergos su giros ąsočiais, prispaustais prie galingų klubų. Nepaisant šiurpinančios Mėlynojo kalno kaimynystės, vaizdas buvo pakankamai taikus.
Belaisvius atvedė iki ilgo medinio pastato tolokai nuo Kalno papėdės. Toje prasčiokiškoje vadavietėje už grubiai sukalto stalo sėdėjo storas, aukštas vyriškis raukšlių bei randų išvagotu veidu ir nuobodžiaudamas vartė žemėlapius. Prabangūs, puikiai pasiūti kario rūbai rodė šį žmogų nusimanantį mados reikaluose.
Jis pakėlė akis į įėjusiuosius ir iškart nušvito pačia nekraugeriškiausia šypsena, kokia tik mokėjo: jį aiškiai pralinksmino riterio išvaizda.
– Tai ką mes čia turime? Dar du norintys stoti į dvikovą su drakonu? Riteris languotomis kelnėmis ir plikagalvis žynys… Neblogai, – sukikeno jis bosu.
– Aš esu Verijus, karžygys iš Kurkurbelio miesto. O čia žynys Šildknapas Spindintysis, – rūsčiai pasakė riteris ir tik tada susivokė: Kokiu dar drakonu? Mes šiaip pro šalį žygiavome…
Pilvotasis karys mostelėjo ranka:
– Išveskit riterį… Languotomis kelnėmis ir žynį Šinkl… hrmz… tą žynį į pasiruošimo kambarį ir nurodykit, ką jie turės daryti.
Melokteriai tylėdami perdavė belaisvius augalotiems kariams, kurie be ceremonijų nuvilko juos per aikštę.
Žmogus, ką tik davęs jiems tokį nurodymą, atsilošė krėsle. Pentijus Kvigeris vadovavo drakono šėrimui tik porą mėnesių, tačiau jau spėjo pagarsėti kaip ne tik patiekiantis jam puikų racioną, bet ir suteikiantis liaudžiai pramogų organizatorius. Žinoma, svarbiausias jo darbas buvo naikinti aplinkinius karžygius, kurie karts nuo karto vis mėgindavo išgelbėti pasaulį nuo Mėlynojo kalno Imperatorės valdžios ir to vedini atsitrenkdavo čia. Paprastai jie turėdavo sugalvoję kokį nors visiškai idiotišką planą, iš kurio, net ir ypatingai nesisaugant, išeitų tik garsus piššš, tačiau būtų prabanga švaistyti riterių jėgas tunelių po vandens grioviais rausimui ar sargybos papirkinėjimui. Šiais žygdarbiais jie, beje, užsiimdavo dažniausiai ir tradiciškai nesėkmingai. Nulinčiuoti tokį didvyrį, atsibasčiusį iš bala žino kokios pasvietės, nesuteiktų daug rūpesčių, tačiau… Tačiau Pentijus turėjo savo sumetimų. Jam reikėjo mokyti drakoną. Mokyti kariauti ne su lėtapėdžiais aplinkinių kaimų valstiečiais ir ne su suktais šungalviais, kurie derėdavosi dėl kiekvieno pavojaus ir jokiu būdu nenorėdavo būti užmušti finale. Drakonas turėjo mokėti kautis iki mirties, – žinoma, iki jo priešininko mirties, juk drakonas nėra toks jau nevėkšla, kad nesugebėtų sudoroti vieno riterio, ir dar atšipusiu kardu (Kvigeris tam tyčia paskyrė kalvį)… Kol kas viskas ėjosi neblogai. Riteriai kaudavosi iš paskutiniųjų – juk kažodėl visi tikėjosi, kad, jei nugalės slibiną, bus paleisti namo sveiki ir gyvi; o gal tiesiog toks jų pašaukimas. Trumpai tariant, riterių sėkmingai mažėjo, Mėlynojo kalno Imperatorės – duok dieve jai sveikatos – valdžia laikėsi tvirtai, pavieniai maištai būdavo gesinami laiku, o drakonas augo ir tobulėjo. Tiesa, šitas riteris languotomis kelnėmis neatrodė itin stiprus ir patyręs, tačiau pasiūla tokia, kokia yra, – nutarė Kvigeris ir, nebesirūpindamas tuo, vėl įsigilino į žemėlapius.
II skyrius
Verijų ir Šildknapą nuvedė į pasiruošimo kambarį, tiksliau, į vienišą pašiūrę už pusšimčio jardų nuo stovyklos. Palydimi žvilgsniais, pašaipiom replikom, jie gūžėsi, nežinodami, ką bedaryti… Nieko sau šlovingo nuotykio pradžia! Augalotieji kariai visai abejingai nutėškė juos ant suolo, atpainiojo karnas, veržusias jų rankas, ir atsistojo abipus durų. O per duris įžengė sulinkęs diedukas, romus ir žilas kaip pienės pūkas, apsirėdęs baltais žynio- ceremonmeisterio rūbais.
– A, dar du nelaimingi prašalaičiai, – prabilo, beje, irgi nepiktai, nors ir neitin apgailestaudamas. – Tuoj jums atneš kardus ir galėsit eiti kautis.
Pirmas atsipeikėjo Šildknapas, kuris gyvenime nebuvo rimtai kovęsis, ir instinktyviai privengė driežų, ilgesnių nei sprindis.
– Aš prieštarauju, – tarė jis teatrališku balsu. – Mano paskirtis šioje žemėje – toli gražu ne kovoti su kažkokiais drakonais. Aš matau žvaigždžių kelius ir jų atspindį žmonių sielose.
Žilasis žmogutis smalsiai pažiūrėjo į išdidžiai sėdintį, jei tik taip galima pasakyti, Šildknapą. Tasai atrodė pakankamai įtikinamai, kad kiltų noras pasitikslinti. Drakono reikalų tvarkytojas Kvigeris, žinoma, vienodai vertingu maistu laikė ir riterius, ir jų įvairaus plauko palydovus, bet tai nebuvo pats girtiniausias požiūris. Tikrai geri astrologai nesimėtė kaip akmenys ant kelio… Patikrinsim šitą plikį, – nusprendė Bakūnas, ilgametis aukojimo ceremonijų vadovas, atvykęs tarnauti Imperatorei iš tolimos pajūrio šalies. Jis nukabino nuo sijos maišelį su amenukais, išraižytais nesuprantamomis runomis, ir pabėrė juos ant stalo. Verijus smalsiai pažiūrėjo į akmenėlius. Kauliukais žaisti jis mokėjo, bet tokius štai daiktus matė gal antrą ar trečią kartą, ir, aišku, nesuprato, kaip su jais elgtis. Kas kita Šildknapas. Jis visai ramiai priėjo prie stalo, ištraukė iš maišelio kelis pergamento ritinius, apžiūrėjo juos prieš šviesą žemyn ir aukštyn kojomis, tada mintyse paskaičiavo, kuri šiandien turėtų būti diena pagal mėnulio kalendorių ir pareikalavo ant ko ir kuo rašyti. Bakūnas, pasirausęs kišenėse, surado keletą skiaučių prasto popieriaus ir ištiesė jas apsišaukėliui astronomui. Šildknapas palinko virš stalo. Susidomėjęs Verijus žvelgė jam per petį ir stebėjosi: negi šitas artistas iš tiesų moka spėti žmonių likimus iš žvaigždžių? Juk kai jie tarėsi dėl užmokesčio, karžygys žadėjo už kiekvieną tikrą burtą mokėti kelis kartus daugiau negu už triuką, bet Šildknapas teišmoko “kelio pametimo užkeikimą”, kuriuo pasinaudoti dar nebuvo progos.
Tiesa, ilgai jie gaišti su pasiruošimais negalėjo – karštas Verijaus kraujas ir įgimtas teisingumo jausmas pašaukė jį į kovą vos tik sužinojus apie Mėlynojo kalno Imperatorės sprendimą uždėti kraštui mokesčius už samanas. Tai yra: namo, kurio stogas buvo apžėlęs samanomis, gyventojai turėjo mokėti į iždą po varioką nuo galvos. Tai nedaug, bet kai prisimeni, kad be įprastų mokesčių neseniai įvesti dar už šlubus arklius, gandrų lizdus, kiaurus dubenis, paliktus matomose vietose, ir už lapsus linguae kalbant su imperatoriškaisiais pareigūnais… Tada ir užverda pyktis bei noras pagaliau sunaikinti visų engėjų pramotę, kraugerę Imperatorę, kuri jau šimtą metų vis nenusibaigdama sėdi savo Mėlynajame kalne, skleidžia po visą šalį dusulingą baimę, spaudžia liaudį ir niekina riterių luomą.
Taigi, Verijus susikrovė savo negausią mantą, pasigalando kardą, šoko ant ištikimojo Cefalono ir išjojo į mūšį. Kad įvykdytų negudrų planą (per ilgus metus įsitikino, kad kuo smulkesnes detales jis mintyse apgalvos, tuo didesnė tikimybė, jog ką nors visai netyčia praleidus ar nepasisekus įvykdyti kokios nors niekingai menkos plano dalies, sumanymas žlunga galutinai ir gėdingai), jam reikėjo asmens, kuris galėtų įsiskverbti į Imperatorės žynių tarnybą. Ne, nunuodyti ar užburti Imperatorės jis neturėjo vilties, – paprastam žyniui išvis beveik neįmanoma iki jos prieiti. Tačiau tai buvo tarnyba, į kurią, kad ir kaip keista, lengviausiai galėjai įsigauti. Žyniai ir burtininkai galėjo turėti visokiausių keistumų, būti paslaptingais ir neaiškios kilmės, kas neįsivaizduojama sargybos, tarnų ar freilinų tarpe. O turint savo žmogų šiame klane, galima buvo jau galvoti apie tolesnę veiklą. Bėda ta, kad Verijus nepažinojo nei vieno tikro žynio… Taigi, vienam balagane susitikęs Šildknapą ir išgėręs su juo 5 bokalus alaus, jis nusisamdė šį aukštą liesą vyriškį vaidinti žynį. Beje, Šildknapas buvo labai geras aktorius ir nežinia kodėl sutiko su nelabai dosniu Verijaus pasiūlymu. Gal jam tiesiog nusibodo bastytis su visa triukšminga trupe, ir jis panoro atsipūsti nuo įtempto darbo? Tiesa, pasikėsinimą į Mėlynojo kalno Imperatorės gyvybę ir valdžią laikyti poilsiu galėtų tik labai keistos mąstysenos žmogus. Nors jei jis, kaip jau sakyta, ryžosi vaidinti žynį mokėdamas tik vieną burtą… Bet užtat triukus jis išmanė puikiai, – kažkada uždarbiaudavo turgavietėse, rodydamas fokusus.
Tačiau tik dabar, žiūrėdamas Šildknapui per petį, atvirkščiai logikai – juk tam, atrodo, neblogai sekėsi – Verijus suprato, kokį beviltišką sumanymą jiedu pagimdė. Įsitrinti tarp žynių, lengviausia – tarp tų, kurie aptarnauja Papėdę, ir taip išsiaiškinti galimą priėjimą prie Galios daiktų… Absurdiška ir juokinga. Tiesa, Verijus bent jau žinojo, ką su jais veikti priėjus; patarimų jis prisiklausė nuo mažens: iš legendų, tėvo riterio pasakojimų, girtų gudruolių šnekų smuklėse, o pastaruoju metu – iš savo kalbiojo žirgo Cefalono, kad jį kur velniai gauruoti nujotų.
Būtent šie Galios daiktai ir viliojo Verijų. Jų pagalba sutramdyti Imperatorę paprasta kaip nusičiaudėt. Sako, vienas iš jų yra Indas pilnas Debesų, kitas – Raktas be spynos, o trečiąjį visi vengė tiesiogiai įvardyti, tačiau Verijui buvo aišku, jog tai kažkas, kame slypi Imperatorės galia – ir – mirtis. Tik štai bėda – niekas nežinojo, kur saugomi šie daiktai. Žyniai, tarnaujantys sostui, tikrai galėtų ką nors patarti, bet Verijus tik dabar susiprotėjo, kad jie juk ištikimi tam sostui, o ne slapti maištininkai, – kodėl gi turintys sočią tarnybą išminčiai užsimanytų rizikuoti ja dėl kažkokių atgyvenusių sąvokų kaip “teisingumas” arba “laisvė”??
Kol jį kankino tokios nelinksmos mintys, užgožusios netgi baimę prieš pasimatymą su drakonu, Šildknapas baigė braižyti savo skrituliukus ir linijas.
– Šita diena priklauso juodajam Mėnuliui, – paskelbė jis. – Juoda diena netikėtiems sprendimams ir sumanymams. Kėslai žlugs, piktos užmačios bus suardytos. Išimtį sudarys po liepa gimusių juodaplaukių planai; jei jie bus susieti su nakties ženklais, viską gali vainikuoti sėkmė. Tačiau Venerai ir Plutonui būnant viename name, mirties bei meilės gijos persipina neišpinamai; kirvis gali įveikti Gordijaus mazgą, jei juo naudosimės griežtai ne pagal paskirtį. Be to, šiandien nepatariama valgyti aštraus maisto, nes Mėnulio įtaka gali sukelti skrandžio negalavimus ir vidurių susukimą dvigubu žvejų mazgu, – tas ypač pasakytina apie maistą, kilusį iš vandens, kaip antai žuvis, ūdras, bebrus ir dumblius.
Verijus nusipurtė, – kas gi valgo dumblius?
Tačiau senajam Bakūnui visai nerūpėjo gastronominė šio horoskopo dalis. Jis išplėtęs akis pasižiūrėjo į popierius, į Šildknapą, pasidairė į šalis ir rankos mostu išsiuntė lauk abu sargybinius.
– Tu tikrai sakai, ką rodo žvaigždės? Ar nemeluoji man, žmogau? – jis prisispyręs spoksojo į ilgąjį plikį.
– Mano priesaika neleidžia man meluoti, tuo labiau, amato broliui. Pažiūrėk pats, – tvirtu balsu pasakė Šildknapas ir ištiesė popiergalius Bakūnui.
Bakūnas suraukęs antakius žiūrinėjo lapelius; tiesą sakant, jis nė velnio nesigaudė planetų namuose ir panašiuose dalykuose. Maišelis su astrologiniais reikmenimis čia kabėjo jau keletą mėnesių, – nuo to laiko, kai paskutinis Papėdės astrologas pripranašavo pasaulio pabaigą neatsižvelgęs į kažkokius lyg ir nereikšmingus nukrypimus. Ir kai toji pasaulio pabaiga, dėkui dievui, neatėjo, vargšas panašautojas buvo nusmerktas myriop, mirties priemone paskiriant drakoną. Tai jo darbo reikmenys liko čia kabėti, belaukdami geresnių laikų, – nes taip jau sutapo, kad per nepilnus metus drakono pilvelyje ne savo noru atsidūrė visi keturi Papėdės astrologai, o nauji kažkaip nesiveržė į šias pavojingas pareigas. Ką gi dabar sugalvojus? Siūlyti šitą priklydėlį tiesiai Vyriausiam Žyniui Bakūnas neturėjo nei teisės, nei noro. Bet galėjo užsiminti vienam kitam neoficialiam asmeniui, nuo kurių šiek tiek priklausė kadrų politika, apie naują radinį. Bakūnas tikėjosi, kad radus tinkamą astrologą, pagaliau aprims ta tyli, bet nervinga sumaištis, viešpataujanti aplinkui nuo to laiko, kai paskutinis šio amato žinovas atsisveikino su vargana savo dūšele.
Žilasis žynys-ceremonmeisteris pakvietė sargybinius atgal, o pats išskubėjo lauk; riteris riteriu, drakonas drakonu, o tą plikį reikia kol kas palikti gyvą.
Storesnysis sargybinis, vardu Kulbis (nors vargu ar tai turi kokią nors reikšmę), nužvelgė riterį languotomis kelnėmis ir pasikasė pilvą. Riteris neatrodė pavojingas. Kas kita – tas ilgšis blizgančia makaule, kuris taip sujaudino žynį, jog tasai nukūrė per stovyklą it sparvų geliamas drakauras.
– Ei tu, šita… Ilgas, – tingiai pašaukė jis. – Tu kas toks?
Šildknapas pažvelgė į sargybinį lediniu žvilgsniu.
– Man nereikėtų kalbėti su tavimi, smerde, nes matau gėdingą žymę tavo praeity. Tačiau pareiga sakyti tiesą man svarbesnė už viską. Tu ją dar gali nuplauti. Šiandien, – ištarė jis reikšmingai ir susisupo į apsiaustą, nebeklausydamas jokių sargybinių kamantinėjimų.
Verijus išplėtęs akis žiūrėjo į visą šią sceną. Ant sargybinio pilvą aptempusios striukės matėsi keletas senesnių ir naujesnių dėmių, bet visos jos buvo nuo maisto arba nuo purvo. Karžygys netgi galėjo prisiekti, kad ne taip seniai storasis sargybinis valgė kimštą koplūnais pyragą su riebiu padažu, bet apie gilesnę praeitį šios žymės jam nieko nesakė… Jis vis įtariau žvilgčiojo į savo keistąjį bendrakelionį. Dabar susivokė, jog nežino, kuo gi šis buvo iki tapdamas aktoriumi. Bet pasiklausinėti nebuvo nei kada, nei kaip. Į trobelę žiovaudamas įėjo stambus lyg lokys vyras, paišinas ir blizgantis nuo prakaito. Jis urgztelėjo pasisveikindamas ir nušveitė Verijaus kardą ant žemės.
Bet argi tai bebuvo galima vadinti kardu!
– Išgamos! – sukliko Verijus. Išdužėję ginklo ašmenys žeidė jo širdį labiau nei visos patyčios. Efesas subraižytas, išmurzintas, sidabriniai papuošimai nuplėšti… Verijus įniršęs čiupo kardą ir žaibu užsimojo… Tačiau kalvis buvo įpratęs prie tokios karžygių reakcijos. Jis liuokelėjo į šoną, užkirsdamas kardui kelią nediduku odiniu skydu, kurį visada atsinešdavo prieš eidamas pabendrauti su aptarnaujamais riteriais. Todėl Verijus neužmušė kalvio; tačiau nepasidavė. Kulbis spėjo neteisingai. Karžygys languotomis kelnėmis, jam pasirodęs nevertu dėmesio, dabar įniršęs taip švystelėjo dužėtu kardu, kad abu sargybiniai išvirto it pelų maišai, bandydami išvengti jo smaigalio. Tačiau tai jiems nepavyko, – plienas prarėžė abiejų striukes su visomis ant jų buvusiomis dėmėmis ir brūkštelėjo per piršto storumą į pilvo lašinius ar raumenis, – kaip kuriam pataikė… Jiedu net nespėjo išsitraukti ginklų, o jau voliojosi ant grindų keikdamiesi ir išsigandę.
– Jūs man už tai brangiai sumokėsit, šunsnukiai! – išrėkė Verijus, puldamas pro kalvį į lauką. Ten beveik kaktomuša susidūrė su uždususiu Bakūnu, nustūmė jį nuo kelio ir pasileido žemyn, link aptvaro, – intuicija jam kuždėjo, kad Papėdės stovyklos ribos baigiasi būtent už jo, o jau miške jis sugebės pasislėpti, nors ir šimtai šungalvių su drakaurais mintų iš paskos.
Šildknapas kažką rėkė jam iš paskos, bandė vytis, bet greit susipainiojo skvernuose ir parvirto. Tuo metu atsipeikėjęs kalvis užstaugė “Gaudykit riterį!”, ir tarsi iš po žemių pasipylė kariai. Visi jie vijosi vienišą karžygį languotomis kelnėmis, ir atstumas tarp jų vis trumpėjo, trumpėjo… Bet štai bėglys iš paskutiniųjų jėgų atsispyrė, juodi, mėlyni ir raudoni langučiai švystelėjo ore, ir peršoko, vis dėl to jis peršoko per tvorą! Tą akimirką nepašvęstas stebėtojas būtų aiktelėjęs iš netikėtumo, nes persekiotojai ne tik nepagreitino žingsnio, bet ėmė bėgti vis lėčiau ir lėčiau, kol galų gale visai sustojo.
Aukščiausias tarp jų, apšepęs šungalvis, atsargiai žvilgtelėjo per tvorą ir paskelbė:
– Jis nubėgo tiesiai žemyn!
Kvatodami kariai patraukė kas kur, atsukę nugaras tvorai ir visai, rodos, nebesirūpindami pagauti riterį. Bakūnas tuo metu bandė pakelti Šildknapą nuo žemės, nes tas, lyg marionetė, vis griuvo ir griuvo atgal… Juos tuoj apstojo minia žioplių, kurių nė vienas, kaip įprasta, neketino pagelbėti, o tik mėtė juokelius ir prunkštė. Tik staiga visi nutilo kaip užčiaupti. Tarsi iš po žemių pasirodęs Vyriausias Žynys viena ranka pakėlė Šildknapą ir pastatė jį ant kojų. Tada įbedė akis į Bakūną, kuris susigūžė lyg triušis prieš smauglį…
– Ar riteris languotomis kelnėmis nubėgo į drakono aptvarą?
– Taip, jūsų kilnybe, – atsakė žynys-ceremonmeisteris, jau keikdamas save už nekantrumą pasigirti radus astrologą; nesitikėjo, kad gandas taip greitai nueis iki paties Žynio ir tasai atsibels į Papėdės stovyklą.
– Tai kodėl aukojimo ceremonija dar nevyksta??
Bakūnas neturėjo ką atsakyti. “Tuoj pradėsime”, – sumurmėjo jis ir puolė prie kadaise buvusio dailaus aukuro. Jis susirinko aukojimo indus ir pradėjo eilinę ceremoniją, – nesvarbu, kad neaišku, ar drakonas nugalės riterį, ir kada tai įvyks. Po mūšio turės būti atliekami kiti ritualai, o kol kas, pagal tradicijas, aukojimo dūmai siunčiami į dangų iš bet kurios patogios vietos. Svarbu nesutrikdyti įprastos eigos, todėl Bakūnas susikaupė, stengdamasis negalvoti apie tai, kas jo laukia per artimiausią kasmėnesinį žynių posėdį. Dabar svarbiausia, nepaisant įkyrių žvilgsnių (ir tokių pat musių), tinkamai nusiųsti padėką dangui – už sėkmingai sugautą riterį ir sėkmingą jo atidavimą drakonui. Ir dar – užmiršti apie Juodąjį Mėnulį ir pranašystes, kurias tokiu rimtu balsu paskelbė plikasis ateivis. Velniai juos visus rautų, tuos žynius, – netikėtai pats sau pagalvojo Bakūnas ir taip išsigando šios minties, kad vos neišliejo į ugnį viso vyno…
Tuo tarpu Vyriausias Žynys, nekreipdamas daugiau dėmesio į Bakūną, paėmė vis besigręžiojantį atgaliop Šildknapą už parankės ir patraukė link savo apartamentų. Šitas keistuolis iškart jam kažkuo patiko. Galgi visai neblogai galės pakeisti vargšą Žvaigždiką, kuriam taip nelaimingai baigėsi per nelemtą išsiblaškymą; na, bent jau tikrai nebus blogesnis astrologas už jį. Nes tai jau nebeįmanoma.
Pasiruošimo kambarėlyje, laukdami pagalbos, kantriai dejavo Kulbis ir jo porininkas. Po kelių minučių į namelį atkėblino žolininkės ir ėmėsi tvarkyti žaizdas. Tačiau, nežiūrint šių dviejų nelaimėlių, Papėdės stovykla pamažu rimo. Kalvis žiovaudamas grįžo prie savo dumplių, kariai susirado išmėtytas bebėgant pypkes ir ėmė lenktyniauti, kas paleis gražesnį ratilą, Bakūnas su pagalbininkėmis baigė aukojimą ir nupėdino namo pailsėti… Pentijus Kvigeris, ir tas, išgirdęs apie apmaudų atsitikimą, nesusirūpino, o tik trinktelėjo kumščiu į stalą taip, kad jo kojos sulindo į žemę per pusę sprindžio ir išriaumojo keletą dešimčių nesuprantamų kultūringam žmogui žodžių. Gal iš šono šie veiksmai ir atrodė baisiai, bet, jei atvirai, tai buvo ganėtinai įprasta greitai praeinančio įniršio išraiška. Pagaliau prasiblaivė ir apsiblausęs dangus, o priešpietinė saulė draugiškai šildė tingų žmonių knibždėlyną Mėlynojo kalno papėdėje. Atrodė, ką tik nutikę dalykai visai įprasti čionykščiams gyventojams, ir greit bus užmiršti…
III skyrius
Ne tik atrodė, bet taip ir buvo. Ne vienas ir ne du riteriai ištrūkdavo ir patys nukurdavo drakonui į nasrus, jei sakysime perkeltine prasme. Nes jei tiesiogine – dar ilgokas laiko tarpas praeidavo, kol drakonas susimedžiodavo besibastantį po kruopščiai aptvertą mišką karžygį. Na, nebent jis būdavo ilgai neėdęs, tada taip, tada riteris nespėdavo nė apsidairyti, kaip iš už kokio nors medžio išlįsdavo išsišiepęs drakono snukis ir pareikšdavo ketinąs jį sumaumoti; o dažnai net ir nieko nepareikšdavo, maumodavo iškart, be jokių teatrališkų kovų ir paskutinių norų pildymo. Tačiau šiaip jau tai buvo neįprasta. Paprastai drakonas sutikdavo karžygį, pasišnekėdavo su juo ir nuviliodavo (ar nutempdavo prievarta) į pievelę prieš patogų pusapvalį amfiteatrą jo aptvaro pakrašty. Ant laiptuoto šlaito davus ženklą ir rinkdavosi žiūrovai. Leisdavo čia beveik visus, žinoma, savus. Pramogų ištroškę kariai laisvu nuo tarnybos laiku mielai belsdavosi pusę mylios pažiūrėti dvikovos (arba trikovos, jei riteris būdavo su ginklanešiu ar šiaip draugu). O keli žyniai ir Pentijus privaloma tvarka turėdavo stebėti kovą.
Žinoma, ne visuomet taip buvo, bet tradicijos kartais susiklosto labai greitai. Čia, matyt, reiktų paaiškinti, kokią reikšmę drakonas iš viso turėjo ir taip galingoj Mėlynojo kalno Imperatorės apsaugoj. Vargu ar pavyks tai padaryti trumpai ir be lyrinių nukrypimų, todėl iš karto atsiprašome visų dinamiško veiksmo gerbėjų.
Nuo paprastų priešų, ginkluotų paprastais ginklais, Imperatorę, kaip ir bet kurį kitą tironą, saugojo kariuomenė. Prievolininkų čia neimdavo, nes iš jų dažnai galėjai susilaukti vien maištų ir smūgio į nugarą, o ne rimtos pagalbos mūšio metu. Prievolininkai eidavo tik į karus su kitomis valstybėmis; beje, karų jau senokai nebuvo, – visi kaimynai valdovai bijojo Imperatorės kaip ugnies. Ją saugojo patikimi daliniai, sudaryti iš vyrukų, kurių tėvai ir seneliai užsiėmė šituo amatu ir perduodavo savo atžalas vos paaugusias į stovyklas, kur juos muštruodavo patyrę būrininkai. Be žmonių sostui dar tarnavo legionieriai. Šungalviai – nemalonios išvaizdos, šeriuoti ir uodeguoti, bet labai vikrūs, greiti raiteliai, artimosios kovos mokovai. Taip pat dipsijai – stambūs, plataus kūno kariai, kurie kaudavosi pėsti; jie nebuvo paslankūs, bet, iš kitos pusės, pastumti iš vietos tokį mėsos kalną reikėjo nežmoniškų pastangų. Sako, net perdūrus jo širdį, dipsijus dar kurį laiką mosuoja milžinišku savo kirviu, o tik paskui griūva, prispausdamas pasitaikančius pakeliui priešininkus… Makumbikai, ateiviai iš karštųjų pietų, neužsiėmė karyba. Jie greičiau buvo parankiniai darbininkai, velniškai ištvermingi ir kantrūs, jie pumpavo vandenį, valė kanalus, suko funikulieriaus, keliančio į Mėlynąjį kalną, ratą. Visi šie žmonės ir nežmonės, kaip jau sakyta, tarnavo už algą. Išimtį sudarė melokteriai. Keisti, nedidukai, vėjo perpučiami padarai, jie retai kalbėjo, dar rečiau šypsojosi ir aklai garbino Imperatorę, kuri kažkada juos atsivežė iš nederlingų ir nykių Ūrijos stepių. Svarbiausia jų savybė buvo mokėjimas keisti savo savybes… Kas žino, kokių gamtinių nepriteklių slegiami jie išsiugdė tokius sugebėjimus, tačiau geresnių žvalgų, šnipų ir skudikų Imperija neturėjo. Už įprotį slapta klausytis svetimų šnekų ir paskui perduoti jas “kur reikia”, melokterių nemėgo ne tik liaudis, bet ir kiti Imperatorės tarnai. Taigi, kovai su įprastais priešais tironija turėjo pakankamai patyrusių ir įvairiapusių karių. Beje, būdami skirtingų rasių, jie neturėjo didelio noro bičiuliautis tarpusavyje, todėl grėsmės būti užpulta pačios savo sukilusios kariuomenės Imperija nejuto.
Sunkiau buvo susidoroti su asmenimis, kurie vedini noro nuversti valdžią, naudodavosi burtų paslaugomis. Prieš gerą pusšimtį metų tokie antpuoliai keldavo Rūmams nemažą grėsmę, ir pagaliau buvo nuspręsta ne šiaip aplink sostą suburti galingus burtininkus, žynius, kitus anapusinių jėgų žinovus, bet sudaryti griežtą sistemą, kurią įveikti visada kur kas sunkiau, nei šiaip kerėtojų sambūrį. Pamažu visi geresnieji krašto žyniai ir burtininkai perėjo į Imperatorės tarnybą. Vienas tik buvo trūkumas, kurio ji nenumatė, – kuo galingesnis darėsi šių paslaptingų žmonių aparatas, saugantis jos dvasios ramybę, tuo labiau jam nepatiko būti po Imperijos padu…
Atrodytų, kad Imperatorę juosia dvigubas jėgos žiedas, o dar tie stebuklingi daiktai, apie kuriuos nors puse ausies buvo girdėję visi Imperijos gyventojai, – tai kam gi jai drakonas?
O čia jau reikia grįžti šimtą trejus metus į praeitį, nes be to nieko nesuprasime. Dėl visko kalti žodžiai, tada ištarti vieno mirštančiojo, kuris matė priešmirtinį regėjimą: tokią akimirką, sako, artėjančios Giltinės skvernuose galima įžiūrėti ne tik praeities, bet ir ateities įvykius… Ir mirštantysis, beje, eiliniu asmeniu nebuvo. Taigi, kai vieną šaltą vasario naktį į Rūmus įsiveržė būsimoji imperatorė su savo kariais, ji pati nudėjo tuometinį karalių – Ataranką Gerąjį. Ne dėl to, kad sudrebėjo ranka, o dėl per didelio įniršio ji nenudūrė valdovo iš pirmo karto, todėl išgirdo iš jo lūpų prakeiksmą (ko visai nenusigando), o po to – pranašystę, kuri sudomino ją kur kas labiau. “Tu ir tavo plieno žvėris juoksitės ant mano kapo, tačiau tik tol, kol ateis su viena, dviem ir keturiom…”. Tačiau tada karalius valios pastangomis nutraukė ištarmę ir pagaliau mirė.
Kai Imperatorė žiauriais slopinimais ir baudžiamųjų būrių pagalba įsitvirtino valdžioje, imtasi galvoti, ką daryti toliau. Į kai kurių padėjėjų nuomonę “jei nebus plieno žvėries, pranašystė negalės išsipildyti, vadinasi, galas jūsų valdžiai neateis”, Imperatorė nekreipė dėmesio, išvadinusi tai kvailu sofizmu. “Karaliūkščio regėjimas baisus gali pasirodyti tik turintiems per didelę vaizduotę”, pasakė ji. “Su viena, su dviem, trim ar keturiom, ar visom aštuoniolika kažko, nežinia ko, ateis kažkas, nežinia kas, bet mes būsim pasiruošę, ir neleisim jiems savivaliauti. Darykit ką norit, mulkiai, tik kad būtų man plieno žvėris! O tada jau mes pasijuoksim…”
Ir prasidėjo bandymai. Iš pradžių kalviai ir dailidės, pasitelkę kelis burtininkus, ėmėsi kurti žvėrį iš metalo. Pirmas jų gaminys – plieno dramblys -supykdė Imperatorę, nes buvo pernelyg griozdiškas, kad ji drįstų kartu su juo lipti ant kieno nors kapo (ji nemėgo metaforiško aiškinimo ir tvirtino, kad iš tiesų visai ne prieš pakvatoti virš Gerojo Kvailio, kaip ji sakydavo, kaulų…). Antruoju bandymu meistrai padirbo vilką iš geležies, bet užbaigimo proga visi nusilakė iki baltų arklių, ir vienas burtininkas (istorija, deja, nutylėjo jo vardą) juokais užkeikė žvėrį, kad tasai pašoktų jiems. Ir vilkas iš tiesų pašoko, tik ne kadrilį ir ne kepurinę, o iš vietos, ir ėmė visu greičiu šuoliuoti tiesiai į nelaimingąjį kerėtoją. Tasai šūktelėjo užkeikimą, kuris turėjo sustabdyti žvėrį, bet girtas liežuvis susipainiojo, ir burtininkas, pats to nežinodamas, atvėrė tarp savęs ir vilko erdvėskylę, į kurią padaras liuoktelėjo ir… dingo suvisam. Sako, jis paskui pateko į kitų pasaulių legendas, tačiau nesame tikri dėl to, – geležinio vilko mechanizmas turėjo greitai sustoti, nes pakrautas buvo tik nedideliu pajėgumu…
Štai po šio atsitikimo Imperatorė įniršus liepė liautis kvailioti ir imtis darbo kaip reikiant. Ji sušaukė išminčių senatą, kurio nariai tris dienas galvojo, kas gali būti tasai plieno žvėris, ir pagaliau pareiškė: tai drakonas.
Drakonas, – būtent tas žvėris, kuris reikalingas žiauriai valdovei, – pamanė Imperatorė ir davė nurodymus ruoštis į kelionę geriausiems pirkliams ir gyvūnų gaudytojams. Tačiau bandymai nusipirkti drakoną Artimuosiuose Rytuose, kur jie veisėsi maldos namų šventoriuose, nepasiteisino. Ne tokio nediduko prijaukinto padarėlio reikėjo Imperatorei… Tada jos siųsti karavanai patraukė į kalnus. Kalnuose gyveno pikti, stiprūs, narsūs drakonai. Viena bėda – jie niekam nepriklausė, tik patiems sau ir kalnams. Žmonių reikalais jie nesirūpino, nesidomėjo net dailiomis princesėmis, jau nekalbant apie susiraukėlę Mėlynojo kalno Imperatorę. Patyrę daug nuostolių, pasiuntiniai visgi aptiko mažą drakoniuką urve. Štai šį mažylį ekspedicija ir pargabeno į Rūmus. Viena bėda – į plieno žvėrį jis visai nepanėšėjo. Jau greičiau į didžiulį gelsvą, pūkuotą vikšrą (drakonams žvynai ima augti trečiaisiais gyvenimo metais), ir dar baisiai nelaimingą. Perdažyti jo nesisekė, šarvai kruvinai spaudė jam pečius, o juoktis drakoniukas nei norėjo, nei mokėjo, tik cypė per naktis taip, kad arkliai iš baimės šėlo stainėse.
Šiuo nenoru atitikti Imperatorės susikurtą idealą tas vargšas padaras pasirašė sau mirties nuosprendį. Vieną dieną jis užmigo ir nebepabudo, o slaptame kambarėlyje giliam Rūmų rūsyje atsirado daugybė kolbų ir retortų, kuriose drumstame skystyje plūduriavo kažkokios kruvinos, akiai nemalonios nuopjovos. Taip, kad ir kaip bedieviškai tai skambėtų, Imperatorės tarnai, – mokslininkai ir burtininkai – ketino klonuoti drakoną. Iš kokių siaubingų knygų jie išskaitė receptus, kokios tamsios jėgos jiems teikė patarimus tomis dienomis, niekas jau nebesužinos… Tačiau faktas lieka faktu: po kelių ilgų metų į pasaulį atėjo visa kirbinė drakoniukų. Jie buvo įvairiausių spalvų, o jų gyslomis… Kas baisiausia, jų gyslomis tekėjo ir Imperatorės kraujas: tai buvo viena iš sąlygų, kad drakonas augtų paklusnus sostui. Imperatorė nemylėjo mažylių. Jų lizdas priminė jai nenaudingą spalvotų vilnonių siūlų raizginį… Ir apskritai, jaukių gyvūnėlių jai nereikėjo. Reikėjo tik vieno plieno žvėries. Po kelių ankstyvo kryžminimo generacijų ji tokį ir gavo. O paskui visus spalvotuosius sunaikino iš pasalų, neduodant jokios galimybės pasikauti už savo gyvybę, – tai labai liūdnas puslapis drakonų istorijoje…
Ir štai vienintelis likęs drakonas ėmė džiuginti akį jau nebe pilkšvu kailiuku, o plieno spalvos žvynais. Sunkiausia buvo išmokyti jį juoktis. Drakonai moka riaumoti. Jie moka šnypšti, urkšti, cypti, iš baimės jie moka spjaudytis nuodais, bet juoktis… Ėjo viena vasara po kitos, žiema keitė žiemą, ir pagaliau, dar nedrąsiai, kimiai, bet drakonas išmoko kikenti, vėliau – juoktis, galų gale drakonas kvatojosi taip, kad arčiau stovintys užsiimdavo ausis ir bėgdavo kur akys veda. Tuo metu, nors jau dešimties jardų ilgumo, drakonas dar buvo tikras nebrendukas, – šie padarai auga kur kas lėčiau nei žmonės. Ir pjudyti juo riterius imta visai neseniai; prieš tai šį driežą maitindavo karvėmis ir avimis, žinoma, ir dabar, neturint kokio karžygio ar prasikaltusio valstiečio, jis gaudavo tą patį paprastą, bet sotų racioną. Todėl, nors po kraštą jau sklandė gandai, kad Imperatorės drakonas kažkodėl ėmė naikinti karžygius (lyg be jo nebūtų kam to daryti… Šita valdžia baisiai nemėgo didvyriškų ir nepriklausomos sielos kariūnų ir stengėsi juos slopinti įvairiausiais negarbingais būdais), niekas rimtai tuo netikėjo. O be reikalo.
Drakonas mėgo pažaisti su riteriais kartais pakankamai žiaurius žaidimus, – juk jo už tai niekas nebaudė, o pačiam susiprasti buvo sunku. Imperatorė džiaugėsi augintinio tobulėjimu. Be to, jis pasižymėjo nepaprastu (kaip drakonams) paklusnumu, – jei kažkada vaikystėj jam prižiūrėtojai įteigė, kad už aptvaro išslinkti draudžiama, jis šventai tuo tikėjo, nes Imperatorės “negalima” jam skambėjo kaip “Negalima” iš didžiosios raidės (taip, nesistebėkit, jis mokėjo skaityti, tiesa, kol kas tik skiemenimis). Šį keistą padarą jau keliolika metų prižiūrėjo dvi melokterės. Jos ir duodavo ženklą gongu, kai drakonas susigautą riterį tempdavo į kovos aikštelę. Tada, gavę pranešimą, iš Mėlynojo kalno prieigų pasipildavo kariai ir pareigūnai, keliu imdavo linguoti ilgi, žmonių prisėsti vežimai: visi traukdavo pažiūrėti kovos. Dažnai, jei neturėjo kitų reikalų, dalyvaudavo net pati Imperatorė: balta kaip sniegas nepakeliamai sunkaus žvilgsnio dama, atrodanti netikroviškai jaunai (sako, pilnaties naktį ji išeina gerti kūdikių kraujo, todėl išsaugo tą stebėtiną odos skaistumą ir kūno stangrumą). Beje, drakonas, turintis savyje jos kraujo, esantis tarsi jos ainiu, nors ir nepriklausantis žmonių giminei, slapta kankinosi nuo perversiško Edipo komplekso. Jis niekam to nesakė, bet nuolat matydamas šalia valdovės vis kitus vyrus, jis net žvangėdavo iš apmaudo, nors nežinojo, kas jie tokie, o paklausti drovėjosi. Todėl į Imperatorę žiūrėti apskritai vengdavo, visą dėmesį sutelkdamas į eilinį riterį. O po mūšio… Po mūšio Imperatorė nusileisdavo žemyn, apsupta rinktinių gvardiečių, ir juokdavosi. Ir drakonas juokdavosi kartu: nes Ataranko Gerojo palaikai, perlaidoti iš rūsio, ilsėjosi būtent po kovos arena. Nors vargu, ar čia tikrai tinka žodis “ilsėjosi”…
IV skyrius
Taigi, pamažu grįžome į šiuos laikus. Metas pasižiūrėti, kaip sekasi Šildknapui. Perėję visus pakeliamuosius tiltus ir funikulieriumi pasikėlę į Mėlynąjį kalną, jiedu su Žyniu nužingsniavo į didžiulę rotondą primenančius Kerų rūmus. Jie atrodė tarsi baltas dailus kibiriukas, pastatytas šalia beformės krūvos žemių; toji “krūva” – tai Imperatorės rūmai. Didžiuliai, griozdiški, tamsūs… Šildknapas stengėsi neparodyti, kaip jam čia nepatinka. Tikslas buvo čia pat. Imperatorę jis tiesiog užuodė… Bet dabar reikėjo atlaikyti Žynio klausinėjimus.
Vyriausias Žynys buvo labai protingas. Labai. Todėl jam net į galvą neatėjo, kad gali būti tokių kvailių, kurie veržtųsi į Imperatorės žynių tarnybą nieko nemokėdami. Šildknapas to ir tikėjosi. Jis skiedė su įkvėpimu:
– Memfyje mano mokytojas buvo Alkozaras Kitijus (iš tikrųjų, jų trupė kažkada ilgai gastroliavo šitam mieste, kur Šildknapas turėjo tam tikrų ryšių su astrologijos mokyklos dėstytojo dukterim, kuri šį bei tą papasakojo, o jo talentas tas nuotrupas pavertė tobula vaidyba), aš pasiekiau ketvirtą pakopą, o tada dėl neramumų mieste turėjau palikti tą šalį… Paskui tobulinausi pas Viso Ko Juodo ir Balto Motiną už Uralo (apie šitą moteriškę, kurčią kaip kelmas, bet girdinčią dangaus sferų muziką, jis irgi prisiklausė Memfyje). Ten praleidau trejus metus visiškai atitolęs nuo išorinio pasaulio, bet nuo tada planetos brėžia savo kelius ne tik danguje, bet ir mano širdyje…
Ir taip toliau.
Žinoma, Žynys šio bei to klausinėjo. Šildknapas pasakojo įsijautęs, įbedęs žėrinčias akis į palubę, ir kas galėjo pagalvoti, kad tai ne tikras astrologas… Žynys paprašė jo pakartoti šiandienos prognozę. Išgirdęs plikio sapaliojimus apie Juodąjį Mėnulį ir neigiamą vandens maisto poveikį organizmui, jis susinervino ir liepė išpilti visą ryte žvejų sugautą žuvį velniop, tai yra, atgal į upę. Tada Šildknapas gavo patikinimą, kad bus priimtas į tarnybą, ir jiedu nusprendė maloniai pasišnekučiuoti, užkąsdami cukruje virtais morkų griežinėliais ir gerdami šerbetą (tokie buvo įprasti Žyno priešpiečiai). Žiūrint iš šono, niekas negalėjo įtarti, kokios iš tiesų mintys knibžda jo pašnekovo galvoje.
Tikslai, kurių vedamas Šildknapas nutarė prisidėti prie operacijos “I” (Imperatorė), neveltui buvo nežinomi net ir riteriui languotomis kelnėmis. Aktorius nusprendė, kad tasai nelabai suprastų tikrąsias priežastis. Netgi protingajam žirgui Cefalonui jis neatskleidė savo paslapties, tarsi bijodamas, kad kas bloga akimi nenužiūrėtų viso sumanymo esmės.
Šildknapas – maištininkas? Cha. Puikusis tragikas Šildknapas greit turėjo likti bedarbiu… Vėl rodyti fokusus turguose, – ne, šito malonumo jam nebesinorėjo patirti! Reikalas tas, kad Imperatorės įsakymu tuoj tuoj turėjo būti uždrausti teatrai. Neva, be reikalo jaudina liaudį, kursto nesveikas aistras, deformuoja tikrovę, tyčiojasi iš valdžios, skleidžia ištvirkimą… Paradoksas, bet vulgarūs smuklių spektakliai galėjo gyvuoti ir toliau, – jie nepateko į uždraudžiamų sąrašą. Štai, sužinojus tokią baisią žinią iš vieno nusilakusio Imperatorės valdininko, ir sukilo visas maištingumas ramaus ir atsainiai žiūrinčio į politiką klajojančio aktoriaus širdyje. Į kovą už meną! Kiek galima kentėti tą atsainų, kur ten atsainų – priešišką – požiūrį į teatrą? Ir kodėl vien į teatrą, – duso visos meno sritys, vyto it nelaistomi medeliai… Net patys geriausi dailininkai skurdo šioje imperijoje; tai galima buvo suprasti pasižvalgus po valdovės rūmus. Ant sienų nekabojo nė vieno peizažo, batalinės scenos ar natiurmorto… Vieninteliai paveikslai – pačios Imperatorės portretai, ir tie patys nelabai meniški, užtat rėmai, nusagstyti brangiaisiais akmenim, tik ir žioruoja spalvotų vitražų šviesoje. Kažkada šita valstybė garsėjo menininkais; tačiau mecenatystės įstatymas buvo sustabdytas dar prieš šimtmetį, tik Imperatorei atsisėdus į sostą. Trumpai tariant, meno padėtis buvo liūdna, jei nesakyt tragiška ir visiškai beviltiška, – ypač po paskutinių pasipiktinimą keliančių nutarimų. Dėl laisvės, teisybės ar dėl turtų Šildknapas nebūtų lindęs į tokį pavojų. Bet ko nepadarysi dėl viso gyvenimo aistros – teatro! “Dėl jo nepagailėčiau ir vienintelės savo…” – Šildknapas nespėjo užbaigti gūdžios minties, kai išgirdo kažkur toli, bet visiškai aiškiai skambant gongą.
– Štai ir pietūs! – šūktelėjo Žynys.
– Bet… Mes ką tik pavalgėme priešpiečius, – nesuprato Šildknapas, votuliodamas burnoj paskutinį morkos gabalėlį ir melsdamasis, kad pietūs nebūtų tokie siaubingi.
– Brangusis Šildknapai, pietūs pateikti ne mums, o drakonui. Gongas paskelbė apie tai, ir, jei paskubėsime, pamatysime visą kovos ir valgymo ceremoniją. Eime!
Jie pasileido laiptais žemyn. Šildknapas negalėjo atsidėti rūpesčiui (tiesa, visiškai beprasmiam šioje situacijoje) dėl Verijaus likimo, nes Žyniui kaip tik dabar parūpo, kaip gi jis susidėjo (“atleiskit, kolega, susipažinot”) su tuo svieto perėjūnu juokingomis languotomis kelnėmis. Todėl aktorius turėjo vėl pasitelkti neeilinę savo iškalbą ir vaizduotę bei pasistengti dar kartą apdumti savo pašnekovui akis; ką jis ir darė visą kelią, linguodamas atviroje puskarietėje šalia Žynio. Iš neramaus ošimo, nuvilnijusio per traukiančią link arenos minią, jis suprato, kad kovos pažiūrėti vyks ir pati Imperatorė.
Bet visgi – kaip Verijus, patyręs ir miklus karys, pakliuvo į tokias vaikiškas žabangas ir pasidavė nebrenduko drakono įtakai? O gal dar ne viskas prarasta, ir jiems pasiseks?
V skyrius
Drakonas žiūrėjo į bėgantį ir mosikuojantį kardu riterį smalsiai, iškoręs ilgą raudoną liežuvį, nuo kurio dribo seilės ir varvėjo ant žemės, išmušdamos mažus krateriukus. Drakonas pasikasė priekine dešine letena kairįjį ragiuką: tasai buvo pradėjęs šertis ir niežtėjo. Šitas karžygis atrodė neįprastai. Šalmas nulėkęs, avižų spalvos plaukai išdrikę, akys žėrėjo it žvaigždės, lengva kirasa buvo aplamdyta ir dulkina, avėjo jis batus su pentinais, o visa ansamblį užbaigė neįmanomo rašto kelnės. Stengdamasis neišsiduoti, slibinas pasitrynė išsprogusius savo veizolus: juodi, mėlyni ir raudoni langeliai raibuliavo akyse. Tuo tarpu riteris jau bėgo gilyn į mišką, nepaisydamas plakančių per pečius šakų ir šnypščiančių iš pykčio jam pavymui gyvačių.
Drakonas kelias akimirkas pamąstė ir nusiliejo jam iš paskos. Būtent nusiliejo, nes judėjo jis it didžiulis įkaitusio plieno lašas. Keturios jo kojos žengė darniai ir minkštai, sparnai, sudėti ant nugaros, nekliudė brautis per tirštai prižėlusį pomiškį, o snukis, kaip laivo forštevenis, skyrė žalią tankmę negirdimai. Riterį didysis driežas ketino pasekti, o jau paskui su juo pasišnekėti. Neveltui jis buvo perspėtas, oi neveltui, bet nuo to anaiptol tvirčiau nesijautė. Net pats sau nenorėjo prisipažinti, kad tos nelemtos kelnės jį truputį gąsdina. Argi padorus riteris vaikščiotų taip apsirėdęs?
Užtat Verijaus nekamavo jokios niūrios mintys. Jis tikėjo ištrūkęs iš Imperatorės tarnų savo sumanumo ir narsos dėka, todėl dabar jo širdis dainavo, nors, tiesą sakant, niekada neturėjo klausos. Ta proga, kad niekas nesivijo (Verijus buvo įsitikinęs, jog priešai jo išsigando), jis nusprendė palengvinti pūslę ir iš įpročio patraukė į pakelę, nepaisant to, kad keliu net ir nėjo. Tačiau už medžio…
– Tu kas toks?
– Aš tai eee… drakonas. O ką, nesimato?
Matėsi net per gerai. Verijui akimirksniu praėjo visi pašaliniai norai, ir jis, viena ranka prilaikydamas kelnes, kita užsimojo kardu.
Drakonas atšlijo ir užlindo už storo ąžuolo. Aršus riteris pasitaikė. Aršus ir neprognozuojamas, nes staiga, užuot puolęs paskui drakoną, jis puolė į priešingą pusę ir pasislėpė už kito ąžuolo. Kurį laiką abu tylėjo. Verijus neištvėrė pirmas:
– O ką tu čia veiki?
– Gyvenu, – atsiliepė drakonas. – Čia mano aptvaras. Sveikas atvykęs!
Verijus suniurzgė kažką, kas labiau priminė baisių keiksmų rinkinį, negu mandagų atsakymą į pasveikinimą. Kurgi ne. Nuo vilko bėgo, ant meškos… Tai yra, nuo drakono bėgo, ant drakono… Bet negi viskas prarasta? Ne! Ryžtingi žmonės, tokie kaip Verijus iš Kurkurbelio miesto, trečios kartos riteris klajoklis, šitaip greitai nepasiduoda. Tasai plieninis padaras juk išsigando jo, tiesa? Vadinas, reikia neleisti jam atitokti.
– Klausyk, tu, drakone, tu tarnauji Imperatorei, tiesa? – uždavė jis patį beprasmiškiausią klausimą, koks tik galėjo ateiti į galvą tokioje situacijoje, bet tuoj pat susivokė ir pridūrė: Čia buvo retorinis klausimas. O dabar tikras, – kodėl esi gėrio priešas ir niekšų pakalikas?
Drakonas priekine kaire letena pasikasė dešinį ragiuką. Kai tave apkaltina tokiais dalykais, nori nenori susimąstai – iš tikrųjų, kodėl?
– O kodėl ne? – iškrapštė pagaliau iš negilių savo smegenų vingių tinkamiausią atsakymą drakonas.
– Tavęs niekas nemokė, kad klausimu į klausimą atsakinėti nemandagu? – pasipiktino karžygys. – Aš, pavyzdžiui, niekad taip nedarau. Na, tiek to… Kuo tu vardu, prieše mano? Negi sakysiu “drakone”, kas čia per pašnekesys gautųsi.
– O kam šnekėtis? – atitoko drakonas; nematydamas keistojo riterio, jis jautėsi kur kas drąsiau. – Ateik čia, aš tave nugalėsiu ir suėsiu. Štai ir visa kalba.
– Kąąą?? – pasipiktino iki širdies gelmių Verijus. – Tu… tu… mažameti nusikaltėli… tu… slieke! Tuoj aš ateisiu, palauk.
Drakonas nelaukė. Jis pasitraukė atatupstas iki kito ąžuolo ir užlindo už jo. Išugdyti per ne vieną kov ą instinktai ėmėsi vadovauti jo pasimetusiam protui. Tie instinktai dabar kuždėjo į abi stačias drakono ausis: nuviliok jį į tankynę, nuvargink jį, tegu riteris languotomis kelnėmis nuils, besibraudamas per avietynus ir kadagius, o tada ir pasikalbėti bus galima. Jis žinojo, kad pavargę karžygiai daug lengviau pasiduoda įtikinėjimams, net tokiems negudriems, kaip jo.
Tačiau šį kartą senas, patikrintas planas nepavyko. Keistasis karžygis atrodė nenuilstantis.
– Tuoj aš tave pričiupsiu, – žadėjo jis, braudamasis per šabarkštynus.
– Tada pakukuosi, nelemtas padare, – grasino, bėgdamas žliugsinčia griova.
– Ir pasižiūrėsim, katras katrą ėsim! – pyko, versdamasis per neapglėbiamą virtuolį (beje, alkis jau seniai kankino riterį, galbūt todėl jis ir buvo toks piktas).
– Stok, sakau tau, šliuže! – riktelėjo Verijus, nors drakonas ir taip jau stovėjo, prisispaudęs prie didžiulio akmens. Kairėj ir dešinėj it siena juodavo barzdotas eglynas, į kurį pulti visai nevertėjo: drakonas ne kartą matė, kaip tarp spygliuotų šakų įstrigdavo garbingi karžygiai ir kabodavo ten, kol ateidavo į protą ir sutikdavo kautis arenoje. Taip, drakonas ne sykį yra čion atginęs užklydusius priešininkus, apie ką bylojo ir tankiame viržyne besimėtančios ginkluotės dalys, – antblauzdžiai, šarvinės pirštinės, vienas kitas durklas, taipogi vienas kitas kaulas. O dabar štai pats jis buvo atvytas į šią pražūtingą vietą. Stovintis priešais Verijus, piktdžiugiškai išsišiepęs ir šeimininkiškai išsižergęs, mostelėjo kardu. Šukėti jo ašmenys perskodė orą neįprastai sublerbdami… Drakonas užsimerkė. Atsimerkė. Vėl užsimerkė. Niekas nepadėjo: baisieji langeliai tebestovėjo jam akyse.
– Išnyk, nelabasis! – sustenėjo vargšas šliužas. – Išeik, aš neliesiu tavęs, tik eik ir negrįžk.
– Nejaugi, – Verijus netikėtai sukikeno. – Tai kautis nebenori?
Slibinas papurtė galvą.
– Ak šitkaip. Tada gal vis dėlto pasišnekėkim?
– Apie ką?
– Visų pirma tu man papasakosi, kur Imperatorė slepia Galios Daiktus.
Kraujas užvirė drakono gyslose… Ką sau mano šitas neraliuotas riteris? Kokias paslaptis jis nori iš manęs išplėšti?? Pala pala… O kokias gi paslaptis?
Po gero pusvalandžio Verijus išsiaiškino, kad jokių Galios Daiktų nėra. Nėra ir baigta. Nei Indo pilno Debesų, nei Rakto be Spynos, nei ko nors kitko panašaus. Bent jau drakonas nieko apie tai negirdėjo, o tai jau šį tą sakė. Netgi labai daug ką sakė. Verijus susimąstė. Nejau šie dalykai buvo išgalvoti Imperatorės tarnybų, kad apdumtų galvas naiviems riteriams?.. Įtikėję, jog jos sudoroti kitaip, kaip tik šių stebuklingų daiktų pagalba, neįmanoma, jie net ir nebandė… Ak, o Verijus taip gerai prisiminė šimtus kartų girdėtus patarimus: Inde reikia pasinerti iki kaklo, paimti Raktą ir su juo padalinti pusiau tą trečiąjį daiktą, kurio niekas neįvardijo, bet sklido kalbos, kad jis medinis… Ir tada kažkas turėjo įvykti. Kažkas stebuklingo ir šviesaus, ir jau tikrai, – turėjo žūti bjaurioji Imperatorė. O dabar še tau – nėr, sako, tokių daiktų. Nesąmonė, nusprendė Verijus. Jei visi šneka apie juos – yra. Jei nėra – padarysim, kad būtų. Viskas turi savo tvarką: valstybės išvadavimas nuo tironų jungo negali įvykti atsitiktinai, kitaip jis neturės tos magiškos galios, kuri leidžia tokiam įvykiui ir jo kaltininkams išlikti dainių giesmėse ir kronikininkų metraščiuose. Taip taip, Verijus galvojo ir apie tai, jo neapkaltintum per mažu dėmesiu istoriniam savo veiksmų supratimui. Kol jis dūmojo šias dūmas, drakonas jau ketino vyniotis lauk, bet užkliudė kažkokį šalmą, tas sužvangėjo, ir Verijus pabudo iš susimąstymo.
– Kurgi susiruošei, balandėli? – suraukė antakius riteris. – Mes dar nebaigėm šnekėtis. Tai ar supratai, kokią žalą tu žmonėms darai, a? Ar apgalvojai visus blogus savo poelgius?
– Vi… Visus… – skubiai sulinksėjo drakonas.
– Ar supratai tu, žioplas padare, kad Imperatorė tavim naudojasi kaip įrankiu, kad verčia tave valgyti nekaltus riterius…
– Ir karves, – įterpė drakonas.
– Ką? Karvės? Karvių toks likimas, – numojo Verijus. – Bet žmonės – žmonės visai kas kita. Jie juk ateina čia vedini kilnių tikslų. Ar tu žinai, kas yra kilnumas?
Drakonas nežinojo.
Verijus paaiškino.
Drakonas ėmė šniurkščioti, suvokęs, kiek kilnių žmonių jis surijo.
– Tai dabar supranti, kodėl negalima daugiau kentėti prievartos ir smurto tironijos, kuria apraizgė visą šalį Imperatorė, – įsikarščiavęs gražbyliavo riteris. – Todėl, kad stipresnis nėra teisus tik todėl, kad jis stiprus. Reikia atsižvelgti į sąžinės balsą.
Drakonas nežinojo, kas yra sąžinė.
Verijus paaiškino.
Drakonas skausmingai suvokė, kad tai, kas jį ėmė ėsti šiuo momentu – ne rėmuo dėl alkio, o būtent šitas negirdėtas daiktas; jis, tiesa, įsivaizdavo, kad sąžinė panaši į mažą piktą bebrą, bet tai nemenkina jo pastangų atgailauti.
Po truputį karžygys languotomis kelnėmis prisibeldė iki drakono sąmonės gelmių ir netgi pakreipė ten kai ką reikiama linkme. Tiesą sakant, su šiuo plieno spalvos padaru niekas nėra kalbėjęs ilgiau nei kelias minutes, ir visos kalbos apsiribojo nurodymais: tą padarysi, to negalima, neėsk šito – tai biaka, ir panašiai… Drakonas netgi būtų bevelijęs visai nekovoti su šituo languotu riteriu, bet tasai ir girdėt nieko nenorėjo: neva, tokios tradicijos, ir mes jų nelaužysim.
Tačiau dar reikėjo nueiti iki kovos aikštelės ir paskelbti apie mūšio pradžią gongu. Verijui buvo pasakyta, kad šitą darbą turi atlikti dvi auklės-sargybinės, melokterės. Bet trobelėje šalia gongo, kur jos paprastai gyvendavo, nieko nebuvo, tik iš netolimų krūmų sklido prislopintas mykimas, nesudominęs nei drakono, nei riterio. Jei jiedu būtų žvilgtelėję į tą šabarkštyną, būtų pamatę apraizgytas vadelėmis abidvi moterikes, ir apraizgytas taip, kad jos, net pasitelkusios visą savo melokterišką išmonę, negalėjo išsipainioti. O jei būtų žvilgtelėję į kitą pusę, po nulinkusiomis gluosnio svyruoklio šakomis būtų pamatę didelį tamsų šešėlį… Tačiau jiems rūpėjo tik kuo smarkiau suduoti į didžiulį varinį gongą, todėl tvatino tam skirta lazda pasikeisdami ir per daug įnirtingai, kad dar domėtųsi pašaliniais dalykais. O tada nužingsniavo link netolimai stūksojusios arenos.
Stovėjusysis po tankiomis gluosnio šakomis žiūrėjo pavymui nueinantiems riteriui bei drakonui ir tyliai krizeno: šliužo uodega taip juokingai kraipėsi tarp medžių, o riterio užpakalis, aptemptas languotomis kelnėmis, taip žaismingai švysčiojo įkandin šliužo uodegos, kad tiesiog negalėjai tverti juokais. Kodėl gi nepasijuokus, – dabar padaryta viskas, kas galėjo būti padaryta. Galima lengviau atsidusti: tolesni įvykiai vargu ar priklausys nuo jo. Dabar visa viltis – protingi Verijaus sprendimai ir, svarbiausia, sėkmė. Kokia maža ta viltis, net pačiam sau buvo nejauku prisipažinti.
