Nr. 28.
2002.05.30
Konventas baigės… tegyvuoja konventas
Kadaise konvento reikdavo laukti metus… Tačiau padėtis po truputį keičiasi. Ir be svarbiausio metų įvykio – pagrindinio konvento “Lituanicon” – atsiranda vis daugiau progų fantastikos mėgėjams susiburti draugėn. Pakruojiečiai ne kartą kvietė fantastus į “Fantrop”ą”, vilniečiai jau ne pirmą sykį rengia “Hucon”ą”, o kauniečiai – pirmąkart (bet, sako, ne paskutinį) “alCHOcon”ą”… Ką gi, gal ne už kalnų tas metas, kai turėsime po konventą kiekvieną mėnesį. Kad tik noro juose šėlti būtų…
Tad ši “SAVAITĖLĖ” bus tarsi lieptas nuo “Lituanicon” iki “alCHOcon”.
Iš pradžių atsigręšime atgal, į grobį, pakliuvusį mano naguosna per “Lituaniconą”, o tuomet jau dirstelsime ir į priekį…
Sumedžiota “LITUANICON 2002” metu
Pasižiūrėkime, ką gero parsivežiau iš prabėgusio konvento Vilniuje. (Man jis prabėgo itin greitai – mat buvau jame tik pirmą dieną, o ir tą – ne visą). Taigi, išpakuojame krepšį…Grobis Nr.1. Algis Budrys
“Šelmis Mėnulis”


“Šelmis Mėnulis” ( “Rogue Moon”) publikuotas 1960-aisiais. Daugiau nei keturiasdešimt metų prireikė, kad ši knyga pasiektų ir lietuvių skaitytoją. Kiek teko girdėti, būtent “Šelmis Mėnulis” buvo arčiausiai taip ligi šiol nė vienam lietuviui ir neatitekusios “HUGO” premijos. Tačiau… tik arčiausiai. Premiją tais metais ( 1961) pelnė Walter M. Miller, Jr. romanas “A Canticle for Leibowitz”, dabar jau visuotinai pripažintas fantastikos klasika. Beje, kartu su šiais dviem kūriniais dėl premijos dar kovojo Poul Anderson su “Kryžiaus žygiu į dausas” ( “The High Crusade”), Harry Harrison su pirmąja knyga apie Jasoną dinAltą – “Mirties planeta” ( “Deathworld”) bei Theodore Sturgeon – “Venus Plus X”…
Nežinau, kaip atrodė “Šelmis Mėnulis” 60-jų skaitytojo akimis, tačiau laikas tik patvirtino premijos paskyrimo teisingumą. Eksperimento dėlei pasižvalgiau po keletą įvairiausių internetinių fantastikos topų. Rezultatas – nelabai glostantis lietuvio širdį: “Šelmis mėnulis” aptiktas tik viename iš jų. Ir tai – 149-oje vietoje… Tuo tarpu Walter M. Miller, Jr. “Kantata Leibovičiui” tame pat tope – 8-oje vietoje.
Na, bet gana apie graudžius dalykus. Metas ir pati romaną pablusinėti…

Pirmąsias 10 minučių po kopijų sukūrimo abu egzemplioriai susiję mentaliniu ryšiu. Jei laboratorijoje likusios kopijos jusles užblokuosime, visi išoriniai dirgikliai ją pasieks tik per dublerio sąmonę. Kitaip tariant, gulinti laboratorijoje kopija išgyvens tą patį, ką ir mėnulietiškoji. Deja, mėnulietiškoji gyvena labai trumpai – įžengia į objektą ir po kelių minučių žūsta. Likęs egzempliorius teoriškai turėtų papasakoti, ką nuveikė per tas kelias minutes jo antrininkas… Tačiau planas nepasiteisina – pergyvenę “savo” mirtį laboratoriniai egzemplioriai atsisveikina su savo proteliu…
Hokui šauna geniali mintis – reikia surasti tipą, kuris “mylėtų mirtį”. Toks tipas, žinoma atsiranda… Tai – Elas Barkeris. Trenktas žmogėnas, iki pamišimo besistengiantis sau ir kitiems įrodyti, koks jis “kietas kalės vaikas”.
Visi pagrindiniai romano veikėjai mažų mažiausiai keisti, kankinami kažkokių nesuvokiamų psichologinių problemų. Maža to, dar nepaliaujamai žaidžia normaliam žmogui nelabai suvokiamus psichologinius žaidimus.
Bet, tiek to… Labiausiai nuvylė šiokia tokia logikos stoka pabaigoje… Tačiau nenorėdamas perpasakoti viso siužeto, neaiškinsiu, kodėl. Tiesiog, jei jau perskaitėt pamėginkit sau atsakyti į paprastą klausimą – o kam viso to reikėjo? Aš, pavyzdžiui, taip ir nesupratau.
Vis dėlto knyga parašyta geru stiliumi, skaitosi lengvai. Tik… man asmeniškai lietuviškos fantastikos topo pirmojoje eilutėje tebeišliko V.Norbuto “Nemirtingumo lygtis”.
Grobis Nr.2.
Studija “TEN”
“Anapus”

Užgeso šviesa, ir ritmingo, pulsuojančio garso palydimas ekrane iškilo raudonas paukštis (nesu ornitologas – nespėliosiu koks) – studijos “TEN” simbolis. Tai iškart nuteikė kur kas rimtesniam dalykui, nei buvo galima tikėtis iš pirmojo mėgėjų kepto blyno… Muzikinis apipavidalinimas taipogi nuteikė rimtai, gaila tik, kad jo vienodumas pradėjo nusibosti po pirmųjų kelių minučių.
Sunku pasakoti kažką apie tokį filmą – mėgėjišką, tetrunkantį 17 minučių. Paprasčiau jį pasižiūrėti…


Šypseną sukėlė būrėjos ir tos raguotos merginos kova. Ne todėl, kad jos prastai būtų atlikę savo vaidmenis… Tiesiog tuo metu ant sienos būrėjos oloje galima buvo išskaityti lietuviškomis runomis išpieštą “RIMAS ČIGONAS”…
Apibendrinant galima būtų labai ir labai teigiamai įvertinti pirmąjį blyną ir duoti porą patarimų, į kuriuos gal ir verta atsižvelgti, kepant antrąjį. Pirma: reikėtų daugiau dėmesio scenarijui… Antra: gal verta pagalvoti apie normalų filmo įgarsinimą, neapsiribojant vien muzika ir pariaumojimais.
Kaip teigiama “nepiratinio” CD viršelyje: “Filmo pastatyme dalyvavo, vienaip ar kitaip prisidėjo: 29 žmonių, vaidino 23 neprofesionalūs aktoriai”.
SAVAITĖS CITATA:
“Man tu tikrai nieko nepadarysi.
Jeigu užmuši, tuo tik įrodysi, kad bijai turėti su manim reikalų.”
Algis Budrys