Ilsėtis su fantastais – ilsėtis fantastiškai?
Šeštoji kūrybinė fantastų stovykla vyko birželio 22-25 d. Molėtų apylinkėse, Kulionių kaime. Na, ne visai pačiam kaime, o poilsiniuose nameliuose, taip pat prie laužo, ežero, miške ir taip toliau.
Stovykloje ilgiau ar trumpiau dalyvavo 25 žmonės, branduolys – “Dorado” klubo nariai, tačiau buvo ir visai ne klubiečių. Sako, dar buvo ir vėžliukas (naminis), ir sudžiūvęs šikšnosparnis, kabėjęs ant sienos. Taip pat neišvengiamai veiksme dalyvavo piktoji dvasia, pernai metais atsiradusi fantastų mokyklėlės metu – Kulionių žudikas. Požymiai – valgo mažus vaikus ir yra nepagaunamas. Kaip sekėsi trims stovyklos dalyvėms kovoti su Kulionių žudiku, galima pamatyti šiame komikse.
O štai taip įsivaizduoja Kulionių žudiką Ifigenija:
(Beje, yra sąlygos atsirasti dar vienai legendai – kad Želvos ežeras reikalauja aukų. Pernai nuo tiltelio nuskridus mano rankšluosčiui, teko jo ieškoti po vandeniu, šiemet – plaukų segtuko nardžiau kaip varlė. Ir abu kartus susipjausčiau koją į vandens žoles/butelių šukes. Taigi va, kas bus kitąmet, baisu ir pagalvoti.)
Kova su Kulionių mitu, kaip ir viskas kitkas, vyko gana ramiai, su pertraukomis pasnausti, pasibastyti po apylinkes ir panašiai. Užtat “tarp pertraukų” susirinkdavome to, ko ir susirinkome – ką nors kūrybiško nuveikti.
Štai išklausėme “Dorado” klubo garbės prezidento G.Beresnevičiaus paskaitos apie uodus ir meilę Tėvynei. Kuo tai gali būti susiję? Ogi nepamirškite, kad yra prieštaringų teorijų apie tai, kas ką veikia – materija mintį ar mintis materiją. Čia buvo pristatyta pastaroji. Po šios paskaitos intensyviai bandėme harmonizuotis su uodais, kad jie mūsų nekąstų. Mylėti gamtą, net ir priešišką, reikia taip pat, kaip Tėvynę – be išskaičiavimo! Tik klausimas, – jei atleisim visiems kraugeriams ir šie neturės už ką mus kąsti, ar nepadvės jie iš bado…
Įvyko sportinis Joninių žaidimas, organizuotas Agnės: dalyviai turėjo gerokai paprakaituoti, nešiodami vandenį šaukštais, lakstydami per akmenis, pindami vainikėlius, deklamuodami eiles, gamindami laivelius ir kaltindami vieni kitus čytinimu. Įsiminusios eilutės: “supti Nemezidę tuo gerai, kad ją gali paskui numest”. Bet numesta nebuvo net Nemezidė;).
Trumpametražių keistų filmų, surinktų Gedimino ir papildytų kolegų, seanse įsiminė lietuviškas animacinis filmukas “Baubas” ir serijos apie mažą mirusią mergaitę Lenore. (“Aš maniau, kad tai velnias” ir – trakšt kakliuką gyvūniukui…). Ne, mes visai nežiaurūs ir beveik harmonizuoti. Beveik.
Dar viena G.Beresnevičiaus paskaita buvo apie sinergetiką – struktūrų raidą esant įvairiopoms sąlygoms – ir laiko teorijas. Man asmeniškai labiau patinka Niutono požiūris, o Pirožko… Prigožinas tai tik gadina padoriems fantastams visus reikalus su šokinėjimais laike, tvirtindamas, kad turime savo dispozicijoje tik dabartį, o ateitis ir praeitis ne yra, o, vienu atveju, nebėra, kitu – dar nėra.
Tamsią tamsią naktį… Ne, meluoju. Naktis buvo kaip tyčia šviesi, ir Povilo Narbuto vedama ekskursija po dangų turėjo gana greitai užsibaigti, nes nebeliko ką rodyti: matėsi tik ryškiausios žvaigždės, o ir debesys užslinko. Prisiminti lietuviškus žvaigždynų pavadinimus ar paklausyti apie tikruosius žvaigždžių dydžius ir atstumus buvo visai įdomu.
Tradicinis Protmūšis nepaliko abejingų nieko išskyrus vieną kitą žiūrovą. Na, negali gi visi į komandas skirstytis, reikia ir publikos:). Bet problemiški žaidėjai tie fantastai… Amžinai ginčijasi, kaltina vieni kitus, atrodo, kad kariauja, o ne žaidžia. Kantraus reikia vedėjo, arba diktatoriaus. Gedas turbūt jau pripratęs, aš tai turbūt būčiau pusę išvarius už durų:). Klausimas ateičiai – ar žaidimai, skatinantys konkurenciją, nėra per daug dirginantys jautrią fantastų prigimtį. Galbūt žaidimas–kūrybinė užduotis, kai gimsta bendras projektas, kai dirbama viena komanda, leistų sukurti draugiškesnę atmosferą ir atsiskleisti slaptiems gabumams…
Literatūrinė kūrybinė užduotis šįkart buvo pratęsti 20 a. pradžios autoriaus miniatiūrą. “Kaip keista! – ištarė mergina, atsargiai judėdama į priekį. – Kokios sunkios durys!
Tai kalbėdama, ji palietė duris ir šios netikėtai užsitrenkė.
– O Dieve! – pasakė vyriškis. – Man atrodo, kad iš šios pusės nėra užrakto. Jūs gi užrakinote mus abu!“ Kas pasirinko vaiduoklinį siužetą, kas kreipėsi į literatūros klasiką ar pasirinkimo problemą, o kas ir grabą su ratukais įpaišė į šią temą. Parašytus tekstus rasite čia. O originalas baigėsi taip:
– Abu? Ne. Tiktai vieną, – pasakė mergina.Ji praėjo kiaurai duris ir dingo.
(J. A. Airlendas, “Svečiai” (1919)). Vienas kūrinys buvo patiektas ne rašytine forma: SielojRamiax sukūrė šia tema komiksą.
Kad dar vyko maudynės, sportiniai ir stalo žaidimai, bastymaisi po apylinkes, įrodymų pateikta nuotraukų albumuose, kurie neišvengiamai atsiranda po tokių renginių: Klaustuxo, Dearnio, Kliaksos.
Stovyklos renginių dalyvius ir nugalėtojus, kaip visada, prizais apdovanojo “Eridano” leidykla.
Kliaksa (nuotr. © Klaustux ir kt.)
