Autorius: Mandrė
CIKIJOS RYKŠTĖ, arba Raižinys apie galimą kolonizatorių ekspansijos neigiamą įtaką vietinėms civilizacijoms
Iš pirmojo Tituso ataskaitos raižinio vertimo (rasto 41 metais po Įsikūrimo):
Pirmieji puolė uolininkai. Sulinkę be garso skuodė į laukymę. Lyg šuoliuojantys nešikai rezginiuose ant kuprų nešėsi po tuziną, iš abiejų galų nusmailintų, stalaktitų. Reginys nebuvo nei pakilus, nei užvedantis – kruvinas nusinešantis Deglas kraupiai pailgino puolančiųjų bedvasius palydovus. Paskui pirmuosius su dar didesniais nešuliais judėjo iltiniai – antroji banga. Šie gabeno dar daugiau stalaktitų – tam atvejui, jeigu šis atakos būdas būtų sėkmingas.
Visi, tame tarpe aš, supratome, kodėl Planuotojai pasirinko tokį pradžios metą. Atėjūnas apsistojo laukymės dauboje, kurią iš visų pusių supo amžinieji storakamieniai ir aštriosios uolos. Taip atėjūnas, iškilęs aukščiau storakamienių ir uolų, Deglui imant dingti už viršūnių, buvo aiškiai matomas, o mes, apgaubti bedvasės pilkumos, tikėjomės priartėti nepastebėti.
Buvau paskirtas į penktąją bangą, kuri, nepriklausomai nuo pirmų ketverių pasiektų rezultatų, Deglui dingus, turėjo boginti jau paruoštus degiklius, sausuolių ryšulius. Turėjome kišt juos po atėjūnu ir padegus prisijungti prie uolininkų.
Nežinojau, kiek Planuotojai buvo parengę bangų. Rangas neleido man tiek daug išmanyti. Kaip ir kitų bangų kariai, man buvo prisakyta tik kada pradėti nurodytus veiksmus.
Žinoma, visiems buvo pasakyta, kad, jeigu atėjūnas pasitrauks nuo Gimdymo urvų anksčiau, nei bus išnaudotos visos bangos, tai Planuotojai duos ženklą Deglo išėjimo pusėje uždegdami gyslotąjį storakamienį. Toks ženklas reikš, kad tikslas pasiektas, kad Gimdymo urvai vėl mūsų. Tik niekas nedrįso net kuždėti, ką juose ras. Ar po atėjūno gali būti klaikiau, nei tada, kai sėklas išpūdė nematomasis morsas? Tada augintinių neturėjome iki pat kritulių. Ar, kai praradęs bedvasį palydovą vienas iš Planuotojų, prieš išvykdamas tremtin, padegė urvų įėjimą? Tada viduje užtroško pusė gimdyvių. Ar atėjūno palikimas bus irgi toks tragiškas? Gi, dabar net nežinome, ar užgesus trims Deglams urvuose liko gyvų.
Pusė Deglo pasislėpė už viršūnių, kai uolininkai priartėjo prie atėjūno per trišuolio atstumą. Susižavėjęs stebėjau, kaip jie išsitiesė ir vienu kūno judesiu šalia nusimėtė sunkius rezginius. Lyg būtų surepetavę, darniai, lyg veikiami vienos sąmonės, čiupo stalaktitus ir pagal bežodę komandą paleido į atėjūną. Taikėsi ten, kur liaunos ataugos susiliejo su aptakiu, neproporcingai išpampusiu kūnu. Prietamsos brizas atnešė aštrius cinksėjimus. Lyg kas mirusio iltininko kupros kaulu trankytų per išdžiūvusią storakamienio žievę. Šiurpius garsus sekė atėjūno ataugų paralyžius: vienos krito žemyn, kitos leisgyvės nukaro, tačiau pats atėjūnas nerodė jokio susirūpinimo ar išgąsčio. Kaip ir anksčiau nebylus stūksojo nueinančio Deglo spindesy, o jo bedvasis palydovas užėmė veik pusę laukymės.
Greit ir lėtapėdžiai iltiniai pasiekė uolininkus, atbogino stalaktitų atsargų, nors jų neprireikė – aštrūs stalaktitai nesmigo į atėjūno kūną, o, nors ir darė kažkokią žalą, atšokdavo lyg nuo uolos ir krisdavo uolininkams po kojų. Iltinių vadeliotojai atlaisvino nešulius ir nušokę nuo gyvulių sprandų pavarė juos į priekį. Planuotojai buvo viską numatę: ant iltinių galvų pritvirtinti smailūs pagaikščiai turėjo žaloti atėjūno kūno apačią. Deja, gyvuliai buvo per stambūs, net mes buvome per stambūs, kad visu kūnu palystume po juo. Iš mano stebėjimo vietos nesimatė, bet sklido kalbos, jog atėjūno kojos tokios trumpos, jog papilvė, kuri ir užvirto ant Gimdymo urvų įėjimo, velkasi žeme.
Iltiniams dar nepasiekus atėjūno šonų pasileido trečioji ir ketvirtoji bangos. Pirma lėkė virvininkai, o čiut atsilikę ne taip skubriai bizeno kopėjai. Deglas vis labiau bėgo savo keliu ir laukymė sparčiai skendo juodumoje. Jau sunkiai beskyriau kur kojos atėjūno, o kur – jo bedvasio palydovo.
Iltiniai įsibėgėję trankėsi į priešą ir atšokę skuodė šalin, tačiau spyriais pasitikę vadeliotojai vėl nukreipdavo į tikslą. Tarp šių įsimaišę virvininkai bandė užkabinti už ataugų kilpas. Pavykus, užverždavo ir pynė vientisą bendrą tinklą, kuriuo, kaip supratau turėjo ropštis kopėjai. Taip ir nutiko: tinklas greit buvo sumazgiotas ir kopėjai su kupromis kuolų trūkčiodami kilo atėjūno kūnu, kad galėtų doroti svetimeivį iš viršaus. Uolininkai tuo tarpu liovėsi mėtyti stalaktitus ir tiesiog nebyliai stūksojo.
Netikėtai užgeso Deglas, pasislėpė už viršūnių, apjuodindamas laukymę, tačiau aukštis dar liko šviesus. Ir atėjūno išsikišusi apvalaina galva tiesiog siurbė šviesą į save. Kažkur ten lyg mažyliai ropinėjo kopėjai ir kalė kuolus.
Tai buvo ženklas mano bangai pulti. Persilenkiau ir kartu su kitais padegėjais pajudėjau link tikslo. Laukymę jau kuris laikas gobė vis tirštėjanti juoduma ir buvo veik neįmanoma atskirti kas vyksta iš tikro, o kas – tik mano įsiaudrinusios vaizduotės padarinys. Dabar net nesu tikras, ar stalaktitais buvo nudaužta bent viena atauga ir nemačiau, ar išdegė planas su apginkluotais iltiniais, ar bent vienas kopėjas pasiekė atėjūno galvą, ar įsmeigė bent vieną kuolą. Skuodžiau ir galvojau apie mūsų silpnumą prieš nesuprantamą būtybę, kurią turėjom įveikti bet kokia kaina. Ar ir kaip mane bandys atgrasinti, kai sprausiu sausuolius ir skelsiu ugnį. Koks jausmas liestis prie to gigantiško kūno. Tokio neišmatuojamo kaip lyginant save su smiltimi. Tereikia pajudinti pėdą ir tu jau po ja…
Ėmiau nevalingai atsilikti nuo kitų penktosios bangos nešėjų. Mane apėmė baimė. Tiesiog užvaldė. Kojos dar inerciškai žygiavo, o našta vis sunkėjo. Ėmiau svyruoti. Taip jaučiausi, kai perauklėjant Planuotojai buvo paveikę savo maldomis ir dvasiškų žolių nuoviru. Sausuoliai pradėjo byrėti ant žemės.
Mane veikia atėjūnas! Jis kaip Planuotojai! Net dar galingesnis! Gal net geba valdyti morsą. Kaip man?..
Atėjūnas paralyžiavo, užvaldė mane visą. Kūnas sustingo, suplero, laikas aplinkui išskydo, akyse spindėjo tik augaloti Planuotojai ir jų įrėžta rūstybė. Negali nepaklusti! Negali nepaklusti! NEGALI!
Kaip dabar prisimenu tada manyje susigrūmusias valias. Net morso akivaizdoje negali sudvejoti! Negali sudvejoti! NEGALI! Tik nieko iš atėjūno užvaldymų. Lyg jų nebūtų buvę. O gi vyko, tikrai vyko. Liko vien Planuotojų valia, jėga, didybė, neišvengiamumas ir juodumos padaro gylys, kuris akimirksniu pagydė mane. Grąžino iš pabėgusio laiko gniaužtų, įdavė akims tikrovės.
Apgraibom puoliau rinkti išmėtytus degiklius. Tuo tarpu priekyje užsižiebė liepsnos – penktoji banga atliko savo paskirtį. O tai, matyt, buvo ženklas šeštajai, katra mikliai ėmė supti atėjūną, o kartu ir mane. Nenorėjau, kad kuris nors iš šeštųjų užkluptų mane vidury lauko. Jų juslėmis veikia patys Planuotojai, o mano bailiška padėtis tokia, kad kaži, ar net dėl tremties derėtųsi.
Vėl barstydamas sausuolius nuskutau į priekį, prie jau rūkstančių židinių. Persuktomis akimis stebėjau artėjančius šeštuosius. Tai buvo kasikai.
Stotas juodumos gelmėj artėjo. Aplink virė sumaištis: pirmieji ir tretieji nukorę letenas tebestūksojo nežinodami ko griebtis, iltiniai sudraskytomis kaktomis blaškėsi aplinkui, pritvirtintų smaigų liekanos tabalavo po kaklais. Vadeliotojai bandė gyvulius suvaldyti, bet liepsnos atspindžiai baugino juos labiau nei spyriai. Penktieji vis kurstė ugnį.
Lėkiau puslankiu palei atėjūno pagrindą, norėjau surast vietą, kur dar nedegtų ugnis. Sustabdė šeštieji. Tiesiog nustūmė už kuprų ir ėmėsi savo užduoties, o aš…
***
Čia raižinys ir baigėsi. Tiksliau, nesibaigė, bet tik tiek išliko iki mūsų, iki manęs
Muksojau ant Stebulų kalvelės ir septintą kartą lęšyje skaičiau priešįsikūriminio laikotarpio kūrinį. Vaizduotėje piešiau praeities kovos scenas, kurios anot raižinio vyko tiesiai po mano kojomis, ūkanose mirgančioje dauboje. Dūmojau apie tuos visus n kartų, kai privalomosios mokymo programos minėjo raižinį, sąlyginai vienur vadinamu „Cikijos rykšte“, kitur, labiau moksliškai – „Raižinys apie galimą kolonizatorių ekspansijos neigiamą įtaką vietinėms civilizacijoms“.
Visos analizės, tyrimai, hipotezės ir paaugliški pokalbiai ta tema vedė į tai, kad gali būti, galbūt (bet, oi, kaip norėtume, kad taip nebūtų!) mūsų proproproseneliai savo tarpžvaigždinį gigantą su tūkstančiais kolonizatorių nutupdė Cikijoje būtent ant raižinyje aprašomų Gimdymo urvų. Nutupdė, sunaikino, išdegino, supleškino visa, kas buvo viduj. Išžudė protaujančius, išnaikino, išskerdė tobulesniais ginklais…
Deja (o gal laimei), nėra jokių likusių įrašų, liudijimų, kad mūsų rasė taip pasielgė. Kad susidūrė su priešiškai nusiteikusiais vietiniais. Taip, nedaug laiko nubyrėjo po įsikūrimo čia, kai buvo rasta daugybė neginčijamų įrodymų, jog ne mes čia pirmieji užkūrėme civilizacijos laužus. Daugybė archeologinių radinių, sudūlėjusių gyvenviečių, bedvasių skeletų ir raižinių, kurie, iššifravus raštą, papasakojo apie čia virusį gyvenimą. Religija, Planuotojai, rangai, ceremonijos, ritualai, vietinių, pavadintų pirmykščiais cikais, dainos, maldos, taisyklės, įstatymai.
Ir nieko apie dauginimąsi, nieko apie Gimdymo urvus. Tik tiek, kiek „Cikijos rykštėje“, kuri pagimdė aibę abejonių ir spėliojimų. Net atkurti trikojai, kuproti cikų skeletai ir vidaus organų struktūra nepagelbėjo: jie tiesiog neturėjo jokių dauginimosi organų.
Daug neprisimenamos praeities atplaišų įsiveržusių į šiandieną. Ar padės jos man? Ar gebėsiu pasirinkti teisingai? Gal bergždžiai ieškau atsakymų raižinio turiny? Gal tai tik primato, apžavėto haliucinogenais, liguista fantazija?
– Fantazija,- sušnabždėjau žiūrėdamas į dauboje stūksantį atėjūną.- Atėjo iš niekur.
Galvojau apie tai, kad galbūt stoviu toje pačioje vietoje, kur kažkada savo eilės laukė raižinio autorius. Tik šįkart Deglas ne slėpėsi, o parsivilko iš naktinių klajonių. Už nugaros šurmuliavo veik visa Cikijos „kariuomenė“: policininkai, gaisrininkai, viešosios tvarkos palaikytojai ir šiaip savanoriai, labiau trokštantys paganyti akis nei atlikti karinį žygį. Buvo ir tūžmingų keršytojų – tai tie, katrų artimieji jau trečia diena švinko po atėjūno pilvu likusiuose griuvėsiuose. Ir kas sugalvojo šitoj dauboj įrengti sveikatingumo centrą? Pamenu, lyg buvo kažkokių svaičiojimų, kad čia veikia stebuklingi gydomieji energetiniai laukai, kurie, matyt, priviliojo ne tik mumis…
– Vade, ką darysim?
Pažvelgiau į tirtančią mano armijos ląstelę. Vaikinukas spaudė rankose buitinį elektrošoką, lazdelę, skirtą baidyti retkarčiais į priemiesčius užklystančius iltinius.
Ką aš jam galėjau daugiau pasakyti:
– Paleskim pirmą bangą.
