… arba malonus nustebimas, nutikęs “Underworld”e
Vilkolakiai prieš vampyrus - kas laimės? Iš “Underworld” reklamų buvo galima tikėtis kraujo upių, nesustojančio veiksmo, idiotiškų veikėjų ir šlamštiško scenarijaus. Bent jau taip manė apžvalgos autorius, eidamas į seansą. Jis panašiai suklydo, galvodamas, kad “Matrica” bus eilinis filmas apie virtualybę. Žmogiška ir galbūt vampyriška dorybė pripažinti savo klaidas: kol kas “Underworld” – geriausias šių metų fantastinis filmas. Pasiruošus stebėti daug mąstymo nereikalaujantį kovinį filmą, “Underworld” pasirodo besąs daug gilesnis. Jau reklamose užkliudyta potenciali “Romeo ir Džiuljetos” linija pasirodo tęsanti tik viena iš kelių šekspyriškų gijų. Galbūt nusirašinėti iš didžiojo bardo - nuodėmė, bet šiuo atveju tai atrodo natūraliai ir nepritemptai. Veiksmas ir įtampa prikausto žiūrovą prie kėdės ne lavonų kiekiu ar akrobatiškais triukais, nors šių netrūksta, bet siužeto posūkiais. Šie netikėti, bet neišlaužti iš piršto, kaip kartais atsitinka per daug “protinguose” filmuose. Būtina gotiška atmosfera, nebloga, nors neypatinga vaidyba, kelios nereikalingos scenos - dėl viso to “Underworld” netaps šedevru, bet kultinio filmo statusas jam garantuotas. Tai geriausias iš pastaraisiais metais pastatytų filmų apie vampyrus.
Užjūrio žiūrovas
