Harry Potter vs. Peter Pan: pasaka prieš pasaką
“Skirtumą pažinsi lygindamas!”- pasakė velnias nusidėjėliui ir perkėlė jį nuo iešmo į verdančios smalos katilą. Va ir mes pamėginsime palyginti šias dvi pasakas. Ilgai svarsčiau, ar verta iš viso rašyti apie vaikiškus filmus rimtam fantastikos portalui, paskui visgi neiškenčiau ir apimtas grafomanijos priepuolio ėmiau ir surinkau savo kuklią nuomonę. Taigi: prieš mus dvi klasikinių pasakų klasikinės ekranizacijos – be didesnių nukrypimų nuo originalo, sukišus nemažai pinigų į kiekvienos juostos biudžetą. Ir abi jos sukurptos pagal tą patį principą. Tas principas yra vaikiška svajonė. Svajonė apie geresnį pasaulį, gražesnį ir įdomesnį, nei nuobodus šiuolaikinis pasaulis, kur privalu laikytis suaugusiųjų primestų taisyklių, etiketo, ir kur svajonės niekad neišsipildo. Ypač tai sumaniai parodė “Piterio Peno” kūrėjai. Šiame filme suaugusiųjų pasaulis niūrus, neįdomus ir pilnas veidmainystės bei nenatūralumo. Ir tai ypač kontrastuoja su pačiu Piteriu Penu – amžinu vaiku, niekad nesuaugančiu – nei fiziškai, nei emociškai. Piteris Penas naivus ir tiesmukiškas, ir tuo pat metu gudrus ir jaučiąs atsakomybę už kitus vaikus, gyvenančius Niekados šalyje.
Panaši šalis egzistuoja ir šalia nykaus, šalto Hario Poterio pasaulio. Magiškasis Hogvardso universitetas pakeri savo vizualumu, didingumu ir išbaigtumu. Viena bėda: į Hario Poterio paralelinį pasaulį gali patekti tik išrinktieji – vaikai, turintys magišką talentą, tuo tarpu į Niekados šalį kviečiami visi, nepamiršę, ką reiškia būti vaikais. Abiejuose pasauliuose pilna magiškų padarų, pasakiškai blogų priešininkų ir kitų progų nepaprastiems nuotykiams. O nuotykiai tik ir laukia, prie ko gi čia prisikabinus. Jie sugriebia personažus, atsidūrusius netoliese ir įtraukia į savo sūkurį. Ir va čia ima jaustis pirmasis skirtumas. Jei Piteris Penas ir kompanija sugeba kontroliuoti įvykius ir mėgautis nuotykiais, tai rūpesčiai, užgriuvę Harį Poterį trečiojoje Poteriados dalyje, priverstų pražilt net suaugusį. Žinoma, jaunasis Poteris yra “pats pats…” ir visus išbandymus didvyriškai atlaiko. Kas šiaip yra neįdomu. Nors viso filmo siužetas buvo įmantriai susuktas ir sumazgytas, primindamas detektyvinį trilerį, o ir niekas neatrodė taip, kaip buvo iš tiesų, visgi buvo daugiau nei aišku, kad ir į kokią gilią balą puls pagrindinis veikėjas, iš jos išsikapanos sausutėlis ir su aukštai pakelta galva. Kadangi aš neskaičiau knygos, man buvo gana įdomu, kur pakastas šuo (šiuo atveju žiurkė), ir ko nori iš Hario Poterio paslaptingasis Blekas. Antras ryškus skirtumas – pats stebuklingasis pasaulis. Niekados šalis pabrėžtinai dekoratyvi, su džiunglėmis, po kurias galima karstytis, debesimis, kuriais galima šokinėti, ir bukais piratais, kuriuos galima maustyti. Tuo tarpu Hogvardsas sukurtas labai realistiškai ir visokios magiškos smulkmenos, vykstančios kas antroje filmo scenoje, tą realybės pojūtį tik sustiprina.
Galbūt didelė įvykių sparta neleido šį kartą pasireikšti jaunojo Denielio Redklifo vaidybos talentui, gal dėl to kaltas režisierius, o gal nebuvo ir kam pasireikšti. Kai ten bebūtų, jaunųjų aktorių vaidyba šiame filme man pasirodė itin prasta. Viso filmo metu manęs nepaliko jausmas, kad į trečiojo Hario Poterio filmavimo aikštelę visa kompanija susirinko pasiausti brangių dekoracijų fone.
Tuo tarpu “Piterio Peno” personažai atrodė daug natūralesni ir gyvesni. Emocijos trykšta per kraštus, vaikiškas naivumas verčia tai leipti juokais, tai pavydėti jiems to, kas jau seniai prarasta.
Trumpas abiejų filmų apibendrinimas: “Haris Poteris” – tai detektyvas vaikams. Nesvarbu, kad pagrindinis personažas – burtininkas, kad aplink laksto įvairiausi fantastiniai padarai – nuo į V. Putiną panašių kaukų, iki vyvernų, hipogrifų, trolių ir vilkolakių. Paskutinėje “Poterio” dalyje gana įdomiai pavaizduota klasikinė laiko kilpa, tad jei norite savo atžalas pamažu pratinti prie fantastikos, jaunasis Poteris jūsų paslaugoms.
“Piteris Penas” – pasaka. Bet ne vien pasaka. Į pastarąją ekranizaciją autoriai privarė tiek simbolikos, kad filmas virto puikia alegorija. Mūsų visų vaikystės alegorija.
Išvada – verta pažiūrėti abu filmus. Tik truputį gaila, kad “Piteris Penas” liko užgožtas savo brangesnio ir populiaresnio konkurento. Visiškai nepelnytai. Popkultūra klesti…
Gintaras Vaišnoras