Ekvilibriumas – pusiausvyra ant plagiato ribos
Filmo “Matrica” pasisekimas ir šlovė neduoda ramiai miegoti daugeliui Holivudo šulų, ir todėl šis filmas sulaukia vis daugiau ir daugiau pamėgdžiotojų. Kol kas atskiri “Matricos” epizodai peni pulkus parodistų, nusprendusių savų filmų reitingus pakelti kad ir ore kabančiu kovotoju ar sulėtinta kovos scena. Tik va – ne per seniausiai sulaukėm visiškai rimto “Matricos” klono, kuris jau pats savaime prašosi parodijuojamas. Dar pernai metais pasirodęs “Ekvilibriumas” – pižoniškas kovinis filmukas su pretenzijomis į antiutopiją ir netgi, sakyčiau, dramą.
Netolimoje ateityje atsirado valstybė, už įstatymo ribų paskelbusi… emocijas! Kam to reikia, nelabai supratau, nors smegenis plaunančio diktoriaus aiškinimais, tai reikalinga siekiant tobulumo ir kuo efektyvesnio valstybės valdymo. Už emocijų demonstravimą gresia mirties bausmė. Paties įstatymo vykdymą kontroliuoja klierikai – elitiniai tvarkos sergėtojai ir kariai. Džonas Prestonas laikomas geriausiu iš geriausių, pasiekęs tobulumo ir kovos menuose ir besinaudojantis įvairiausiais ginklais. Jis fanatiškai atlieka savo pareigą, nesigaili net savo šeimos narių, kol vieną nelabai gražią dieną apmaudaus atsitiktinumo dėka praleidžia visą parą be Proziumo (vaisto, slopinančio visas emocijas). Jausmai užgriūna jį kaip lavina ir, apsvaigęs nuo įspūdžių įvairovės, Džonas Prestonas leidžia įvykiams išsprūsti iš rankų. Maža to – jis įsimyli vieną savo aukų – emocijas demonstravusią moterį, kuri vėliau miršta siaubinga mirtimi. Eksklierikas stoja ginti tų, kuriuos visą gyvenimą medžiojo. Galiausiai jis susiremia su visa nežmoniška sistema ir, žinoma, laimi.
Labiausiai man įspūdį sugadino baltais siūlais užadytos siužeto skylės ir elementarios logikos nebuvimas. Visų pirma – kam reikia slopinti žmonių emocijas? Tam, kad lengviau būtų kontroliuoti visuomenę? Galbūt, bet net ir ne specialistui aišku, kad žmogus be emocijų praranda ir bet kokią motyvaciją, trumpai tariant – virsta daržove, kaip dabartiniai psichiatrinių klinikų pacientai, privaryti neuroleptikų. Tarkim, buvo išrastas tobulesnis vaistas, slopinantis emocijas, tačiau neliečiantis motyvacijos. Kodėl tada nebuvo sukurtas prailginto poveikio preparatas? Kodėl išvis buvo pasirinktas medikamentinis kelias, o ne frontalinė lobotomija, kiberimplantai, slopinantys neuronų veiklą tam tikrose smegenų srityse, ar nanotechnologijos? Dabar vyriausybė palieka pagrindinio įstatymo kontrolę patiems piliečiams ir nori, kad nekiltų problemų. Toliau – kodėl pažeidėjams skiriama mirties bausmė? Normalioje visuomenėje aišku, kad norint atbaidyti potencialius nusikaltėlius. Bet kaip galima atbaidyti tuos, kurie, logiškai galvojant, baimės jausti tiesiog fiziškai nesugeba? Visuomenėje, kuri stato šaltą racionalumą aukščiau visko, tokį nusikaltėlį būtų paprasčiausia pripumpuoti vaistų ir kastruotomis smegenimis grąžinti atgal darbo dirbti. Aš jau nekalbu apie visai neracionalią vaistų išdavimo ir vartojimo kontrolės tvarką. Ale – gi kaip tu kitaip parodysi valdančios klikos nežmoniškumą? Elito atstovai demonstruoja emocijas nieko nesivaržydami, tuo tarpu paprastas pilietis gali būti areštuotas už šypseną. Mirties bausmių vykdymas ( nusikaltėlis kremuojamas gyvas) demonstruoja vėlgi valdančiųjų atvirą sadizmą ir teroro skleidimą.
Pasipriešinimo pogrindis ( angliškai underground) tiesiogine to žodžio prasme įrengtas po žeme. Aha, tiesiai po sąžiningų piliečių kojomis! O ko buvo vertas Didysis Tautos Vadas (ar Tėvas, ar kaip jį ten…), be jokio gėdos jausmo nuplagijuotas nuo Dž. Orvelo Didžiojo Brolio! Nu, vienas prie vieno! Ir kur žiūri autorinių teisių apsaugos komisija?
Filmo pliusai, visgi neleidę man asmeniškai filmo priskirti “total shit” kategorijai, – tai veikėjų kostiumukai, pasiūti ne mažiau, kaip Armani salone ir kovos scenos, jau panašios tiek į “Matricos”, tiek į anime kovos scenas.
Nors leistinos spalvos tiek daiktams, tiek drabužiams tėra juoda ir balta, bet sukirpimui ir pasiuvimui tokie griežti tabu negaliojo, dizaineriai tikrai padirbėjo. Ir ne tik prie kostiumų, bet ir prie dekoracijų, ginklų ir net transporto dizaino. Tiesa, pagrindinis veikėjas važinėja Ford “Taurus” ar kitu milžinišku amerikiniu kibiru, bet tai jau smulkmenos. Filmo biudžetas buvo mažiausiai su septyniais nuliais, jei ne daugiau.
Kovos scenas irgi malonu stebėti, tiek dėl operatoriaus žaidimo kamera a – la “Matrica”, tiek dėl režisūros, aiškiai paveiktos anime ar senų japoniškų filmų. Bet ir vėlgi: gerai jau gerai, Prestonas “pats pats” geriausias, bet kai jis net nesušilęs susitvarkė su visa valstybės vadovo apsauga, to jau buvo per daug. Kalbant vaidmenų žaidėjų terminais, valstybės vadovą saugojo pirmo lygio “faiteriai”? Ir kodėl visa apsauga ginkluota vien kalavijais? Vien tik tam, kad atėjęs Prestonas labai estetiškai visus išskerstų, kito paaiškinimo aš neturiu.
Aktorių vaidyba tokiam filmui, sakyčiau, netgi per gera. Aktorius Kristianas Beilas (Christian Bale) savo akmenine veido išraiška sugeba pademonstruoti daugiau, nei kitas muilo operos herojus, išliejęs kibiraitį ašarų. Ypač tai matoma, lyginant su “stukačiumi” jo parneriu, ar visiškai nesivaldančiu bosu. O ir pagrindinė moters vaidmens atlikėja nepasišiukšlino: ten, kur reikia, nubraukta ašarytė, ten, kur reikia, mestas žvilgsnis per petį ir viskas aišku beveik be žodžių.
Pabaigai: niekaip nesuprantu vieno dalyko – kodėl kino studijos, kišdamos milijonus į spec. efektus, pagaili kelių papildomų dolerių normaliam scenaristui pasamdyti? Na, ką gi: Holivudas sudirbo dar vieną, iš pažiūros neblogą, fantastinę idėją. Nenuostabu, kad po tokių filmų visas fantastikos žanras laikomas vaikišku ir kičiniu.
Gintaras Vaišnoras
