Konkursai

2015-02-12

Imperijos policijos nuovada ir stebuklinga lempa (Hukono-2015 lit. konkursas)

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Kliaksa
Tags: , ,
hukonas

 

Šilta vidudienio saulė savo kaitriais spinduliais skverbėsi į ankštus seno Vilniaus miesto namų kiemelius. Džiovino iš po lietaus atsiradusias balas. Tai šen, tai ten namų šeimininkės, persisvėrusios per aukštas palanges, susikaupusios tvarkė vėjo ir vandens loveliuose prispaustas gėles. Prie policijos nuovados, netilpdami į vidų pro praviras duris, buriavosi žmonės.

-Na, užteks motin, užteks. – seneliukas, stengdamasis nutempti smalsią savo žmoną šalin, sugriebė ją už rankovės.- Einam namo. Paimsim pusbonkę, prie pietų po štopkelą išgersime.

-Kokią tau dar pusbonkę. – bandydama pažvelgti į nuovados vidų, senutė išlaisvino savo ranką iš vyro gniaužtų ir žengė pirmyn. – Juk šventa diena.

-Tai ir pusbonkė šventa. – nenurimo pašnekovas. – Einam jau motin. Kol bulvės šutinsis, nekočioje man kojas numazgosi. Nugarą pakasysi.

-Dar tau nugarą kasyti. – prunkštelėjo senutė. – O nekočios jau kelios dienos nematyti. Kur ją nukišai?

-Kur, kur! – pyktelėjo vyras. – Taigi gurboj už maišo su mekina stovi. Nagi, einam jau. Nažutką, kurios taip norėjai, gavai. Namuose pasidabinsi.

-Neburbėk. – supratusi, kad arčiau neprasibraus, moteriškė pasisukusi žengė šalin. – Pats autakojus naujus įsitaisei.

Iš turgaus grįžtanti porelė neskubėdama patraukė akmenimis grįsta gatve žemyn.

O tuo metu policijos nuovadoje suplūkęs budintis vachmistras, delnu daužydamas per stalą, bandė nutildyti kilusį triukšmą.

-Jis man sijoną bandė nutraukti! – šniurkščiodama nosimi ir prijuostės kraštu trindama užverktas akis šaukė jaunutė pienininkės dukra. – Viduryje gatvės, prie visų! Sarmata kokia! Kaip dabar man gyventi! Į žmonas niekas nepaims!

-O man, o man! – bandydama atkreipti dėmesį į save, klykė ketvirtą dešimtį įpusėjusi raudonskruostė skalbėja. – Už blauzdos griebė. Net parvirtau.

-Orgijos norėjo, orgijos! – baubė šalia stovintis visas paišinas plačiapetis vyras. – Orgijos!

Tarytum to būtų negana, aikštės smuklėje, sėdėdami prie gryname ore pastatytų stalų, lenkų kalba uždainavo vyrai:

 

Siedzi baba na ulu

Cieszy swoje ……..

Wyciesala dužo wiesz

Niewiedziala co za zwiesz.

Wziela ruzge i cwycy

Niech chlopakuv pobycy.

 

Nenorėdami nusileisti prie kito stalo laidokai užtraukė lietuviškai:

 

Jei kabot ………. ant sienos

Pamėgintų kožnas vienas,

O dabar, kai prie šikynės

Kitas mirs ir nemėginęs.

 

Kilus triukšmui, iki tol kampe ramiai stovėjusi jaunutė mergina balta nėriniais padabinta suknele, nepastebimai prisiartino prie nuovados viršininko kabineto durų ir vikriai šmurkštelėjo į vidų. Provincijos sekretoriaus dukra jau kuris laikas buvo beviltiškai įsimylėjusi pareigūną – aukštą, liekną, tamsiaplaukį vyrą, šauniai užraitytais ūsais ir trumpa barzda. Jos kūnas iki šiol juto jo stiprių vyriškų rankų prisilietimą, kai prieš savaitę, šiltą vasaros vakarą, miesto sode jie sukosi šokyje, skambant mazurkos garsams.

-Aleksandrai Zacharyčiau. – sunkiai alsuodama prabilo mergina ir išsigandusi atšlijo atgal.

Podporučikas gulėjo ant sofos veidu žemyn. Juodas moteriškas korsetas, standžiai suveržęs jo liemenį, dar labiau išryškino apnuogintus raumeningus pečius. Deja, visą įspūdį gadino ant klubų užtempti suglamžyti moteriški apatiniai sijonai ir iš po jų išlindusios ilgos juodos kojinės, iš kurių viena buvo nusmukusi iki pat kulkšnies.

-Aleksandrai Zacharyčiau. – spausdamasi prie sienos ir drebėdama visu kūnu, tyliai vėl ištarė mergina.

Vyriškis sunkiai pakėlė galvą nuo pagalvės. Žvelgdamas į ją užverktomis akimis lygiai taip pat tyliai išstenėjo:

-Ana Petrovna, aš vyrą pabučiavau.

 

O tuo metu kitame nuovados kambaryje…

-Panele, tai šitas jums sijoną žemyn movė? – rodydamas pirštu į dviejų policininkų prilaikomą pusamžį poną, paklausė budėtojas.

Vargšelis vos galėjo pastovėti ant kojų. Juodas suglamžytas frakas nuplėšta rankove. Marškinių apykaklė nulėkusi kažin kur šalin. Kadaise tvarkingai išlygintos kelnės buvo siaubingai išvoliotos gatvės purve. Per visą kaktos aukštį puikavosi ilgas raudonas gumbas – vieta, kur šluotkočiu pataikė kiemsargis. Taiklaus smūgio autorius kvailai šypsodamasis ir tvirtai spausdamas ranka savo darbo įrankį stovėjo šalimais.

Prievarta patyrusi būtybė linktelėjo.

-Jūs ne taip supratote. – išvoliotasis purve pabandė tiesiai atsistoti tarp jį laikančių vyrų. – Ji be jokio reikalo bėgti pradėjo. Aš tik norėjau padėti. Pabijojau, kad išsigandusi dar be kvapo kur nors nuvirs.

-O sijoną kas movė?

-Niekas. Aš tik sugriebiau. Norėjau sulaikyti.

-O už blauzdos kas kitai moteriškei stvėrė?

-Už grindinio akmenų užkliuvau ir parvirtau. Ranka atsitiktinai slystelėjo poniai po apatiniais.

-Ten demonas buvo! – ne savo balsu staiga ėmė klykti pienininkės dukra.

 

-Ana Petrovna, patikėkite, aš ne toks. Man moterys patinka. – gulėdamas ant lovos kitame kambaryje bandė teisintis nuovados viršininkas.

-O tai kodėl bučiavote? – vos nealpdama iš siaubo paklausė mergina.

-Toks miesto policijos viršininko įsakymas buvo. Caras tėvelis, imperatorius mūsų, taip stengiasi, taip stengiasi, kad pas mus kaip Europoje būtų. Ir baudžiavą panaikino, ir dūmas leido visur sušaukti. O dabar ir tą paradą… Na šitą, kur vyrai su vyrais už rankų susikibę eina ir gėles į šalis barsto.

-Tai jūs vakar buvote tenai?

-O ką darysi? Europa, tai Europa, bet pas mus tokio parado kur nors Maskvoje ar Peterburge juk neleisi, kad vyktų. Maištai kils. O čia imperijos pakraštys. Nei kas mato, nei kas girdi. Svarbu Europoje parodyti, kad įvyko.

-Aš vis tiek nesuprantu, tai kam jūs vyrą bučiavote?

-Tai juk mano tiesioginis viršininkas liepė persirengti ir iš vidaus stebėti, kad koks vietinis iš minios iššokęs dalgiu per strėnus nebrūkštelėtų, ar kokia boba su grėbliu nugaros neišravėtų. Prisakė, kad jie nieko neįtartu, elgtis kaip ir visi.

-Na ir?

-Nuėjome į viešbutį. Jie susėdo ant lovos. Aš irgi atsisėdau. Visi apsikabino. Aš irgi apsikabinau. Pabučiavo viens kitą. Ir aš pabučiavau. Bet tik tam, kad neišsiduočiau.

 

-Tokioje didelėje lempoje. – mergaitė tęsė pasakojimą. – Mama liepė šilto pienelio profesoriui nunešti. Aš į kambarį, o demonas lempoje kad šoks!

-Ten orgija būna, orgija! – vėl storu balsu subaubė paišinas vyras. – Pats mačiau. Toks žmonių tumulas ir visi plikais užpakaliais. Tik vartosi, tik rangosi. Kaip kokios gyvatės lizde.

-O jūs iš kur žinote? – sutrikęs paklausė budėtojas.

-Tai aš gi jo tarnas. Kol jis į tą lempą žiūrį, aš turiu į žaizdrą pastoviai anglis mesti. Jei garas tokios mašinos nesuks, tai profesorius sakė, kad lempa nieko nerodys.

-Bet juk ten tikras Paryžius. – profesorius pabandė išsisukti iš nemalonios situacijos. – Žmonės tik išdykauja.

-Ir ką gi jus ten dar matote? – įrėmęs rankas į šonus piktai paklausė vachmistras.

-Bendraminčius. Tokius pat profesorius. Vienoje, Berlyne, Paryžiuje. Vakar Stokholmą prijungėme. Ten profesorius toks keistuolis. Afrikietišką kaukę užsidėjęs visus gąsdina.

-A, tai Jūs švedų agentas. Su priešais tariatės. Į cypę jį! – ne savo balsu suriko budėtojas. – Ir rimbais per nugarą, per nugarą, kol viską papasakos.

-O jūs, – pasisukęs davė nurodymą dviems policininkams. – Imat šautuvus, einate pas profesorių ir sušaudote tą lempą.

-O jei lempoje kas nors bus?

-Tuos kitus irgi. Negyvai.

 

-O paskui? – nujausdama kažką negero, paklausė provincijos sekretoriaus dukra.

-O paskui….. kai mane labai švelniai paguldė veidu žemyn, išskyrus tarpą tarp dviejų pagalvių, aš daugiau nieko tą vakarą nemačiau.

-Tai jūs…?

Podporučikas nežymiai linktelėjo galva.

-Visi, visi?

Jis dar kartą nežymiai linktelėjo galva.

-Bet visi, visi, visi, visi..? – nenurimo pašnekovė.

-Bet jie nekalti. – nuovados viršininkas pabandė pateisinti savo kankintojus. – Aš užsienio kalbų moku tik du žodžius. Polizei ir gut. Aš juk negalėjau prisipažinti, kad dirbu policijoje.

-Na ir?

-Tai visą vakarą tik gut ir gut.

Staiga mergaitės veidas nušvito.

-Aleksandrai Zacharyčiau, nenusiminkite. Net jei Jūs pagimdysite nesantuokinį vaiką, aš vis tiek už Jūsų ištekėsiu.

Palikusi apstulbusį podporučiką gulėti ant sofos veidu žemyn, Ana Petrovna tarsi balta gulbė išplaukė per duris.

Nuar

Kūrinys atsiųstas į Hukono literatūrinį konkursą.



Apie autorių

Kliaksa





 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0

 
 
1280px-1584_Portugal_Waghenaer

Hukonas’2017 – apie istoriją ir fantastiką

Gegužės 6 d. ten pat, kaip pastaraisiais kartais, Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto vyks mažasis konventas – humoristinis fantastų sąskrydis HUKONAS. Tema – istorija […]
Kliaksa
0

 




2 Comments


  1. Ratas

    Man vienam Kliaksa rašiniai sunkiai skaitosi? Suprantu, pastatymas įdomus, yra kažkokia intriga, nupiešiama aplinka ir veikėjai, bet viskas skaitosi labai jau sunkiai. Nežinau kodėl.


  2. Kliaksa

    Apie turinį – tegu pasisako autorius, o autorius yra Nuar. Po kiekvienu kūriniu turi būti autorius (arba prieš), o “parašė” reiškia įkėlė į sistemą. Taip kad autorystės atsisakau:)
    Galite paieškoti atitinkamos gijos forume (nuoroda pabaigoje) ir pašūkaut:))



Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *