HOBITAS – TAI NE TIK VERTINGAS KAILIS…
Taigi pamėginkime paklasifikuoti Fantasy kūrinius pagal kai kuriuos požymius.
Pirmasis iš jų būtų – herojus.
Dažniausiai Fantasy autoriai pasirenka vieną iš dviejų Herojaus tipų. Šiuos tipus sukūrė du autoriai, kurių kūriniai ne tik įtakojo visą Fantasy raidą, tačiau išliko neužmiršti ir iki šių dienų, kasdien surasdami vis naujų gerbėjų. Tiedu rašytojai – Robert E. Howard bei John R.R. Tolkien. Pirmasis sukūrė bebaimį kimerą Konaną, raumenų kalną su minimumu smegenų. Kaip bebūtų keista, šis herojus sužavėjo ne tik skaitytojus, tačiau ir aibę kitų rašytojų (tarp kurių, beje, buvo ir tokie pripažinti plunksnos meistrai, kaip Poul Anderson, L. Sprague De Camp bei daugelis kitų), kurie ne tik rašė apie panašius herojus, tačiau nė kiek nesivaržydami tęsė ir šio barbaro nuotykius. Štai kur tikras nemirtingumas, kur jau ten su juo varžytis Maklaudui! Gal vertėtų paminėti, jog apie Konaną yra parašyta – nei daug, nei mažai – 189 kūriniai! Beje, šie duomenys jau, ko gero, pasenę. Mat visų šių “šedevrų” sąrašą aptikau didžiausiame pasaulio šiukšlyne (žinoma, turiu galvoje ne ką kitą – visagalį Internetą) prieš gerus metus. O Konanistai-profesionalai nesnaudžia! Jie vadovaujasi šūkiu “We never sleep”, kurį kadaise skelbė Pinkertono seklių biuras… Įdomu, ar toli ta diena, kai į jų pulką įsilies lietuviškai kalbantys naujokai iš Haiborėjos Taikdarių bataliono?
Taigi, kuo dar pasižymi Konano tipo herojus? Visų pirma – nepagarba pasaulio, kuriame gyvena, autoritetams (“Magas? Dievas? – Į snukį, į snukį!”). Antra, jam nerūpi niekas, išskyrus nuosavą gerovę. Jis amžiais ieško kokio nors lobio, artefakto, įvairiausios kitos velniavos. O pralobęs… elgiasi it rusas iš to anekdoto – “pavogti degtinės vagoną, parduoti, o gautus pinigus pragerti”.
Moterys šiam Herojaus tipui tiesiog negali atsispirti. Jos šimtais kimba jam ant kaklo, krenta po kojomis, tad Herojui ne taip paprasta žengti bent žingsnį neužmynus ant dailių pirštukų vienai (privalomas minimumas) ar kelioms aistringoms moteriškėms. Tokį dailiosios lyties suinteresuotumą šiek tiek paaiškina vieno Rytų Europos rašytojo frazė. Aš ją šiek tiek perfrazuoju, tačiau nepakeičiu esmės: “… grasino priešams įspūdingų gabaritų kalaviju, viliojo moteris nė kiek ne mažiau įspūdingų gabaritų…” Kaip žinia, skaitydamas knygą žmogus dažnai tapatina save su herojumi. Ar bereikia aiškinti, kodėl visagalė statistika skelbia, jog kimero nuotykiais itin žavisi 12-14 metų vyriškos lyties paaugliai?
Konano gimdytojas – jaunas neurotiškas vaikinas. Antrąjį Fantasy Herojaus tipą sugalvojo ir savo kūriniuose “Hobitas” (” The Hobbit” 1937) /Lietuvių kalba – “Vyturys”, 1985/ bei “Žiedų valdovas” (“The Lord of the Rings” 1954) /Lietuvių kalba išleido “Alma Litera”/ pavaizdavo garbaus amžiaus profesorius – John R.R. Tolkien. Skirtingi autoriai – skirtingi herojai. Iš tikrųjų, sunku būtų besugalvoti labiau nepanašius veikėjus. Įsivaizduokite greta stovinčius mažąjį hobitą ir grėsmingąjį kimerą Konaną. Galiūnas palinkęs virš susigūžusio, virpančio iš baimės plaukuotakojo ir riaumoja : “Hobitas – tai ne tik vertingas kailis, tai dar ir trisdešimt ar keturiasdešimt kilogramų mėsos!” (frazės (c) – S.Lukjanenko).
Kuo gi pasižymi antrasis herojaus tipas? Tai taikus, ramus, visiškai netrokštantis veltis į jokias avantiūras veikėjas. Gyventų sau ramiai, gėlytes laistytų, tai ne – būtinai atsiras koks nors burtininkas ar pranašautojas, kuris pareikš mūsų herojui, jog šis turįs gelbėti pasaulį. “O trys šimtai rublių negalėtų išgelbėti pasaulio?” – nedrąsiai pasiteiraus mūsų protagonistas. Į tai jam tiesiai šviesiai bus pareikšta, jog čia ne vieta derėtis, laikas krautis kuprinę ir pirmyn, į žygį prieš Blogio jėgas… Ką gi šio tipo herojus gali priešpastatyti visokiausio plauko blogiukams, pranokstantiems jį jėga, skaitlingumu bei per pusvalandį išgeriamo alaus kiekiu? Sąskaitą banke bei pusbrolį “Aro” kuopoje? Fu… kaip banalu. Sutelkite visą fantaziją, vis vien neatspėsite, jog šis herojus nugali visus savo gerumu, sielos stiprybe, na, blogiausiu atveju – protu. Štai kuomet į paviršių vėl prasibrauna pasaka. Tai juk tipiška pasakos situacija – herojus nepuoselėdamas jokių savanaudiškų tikslų padeda kiekvienam sutiktajam, o šie, savo ruožtu, nepalieka mūsų silpnojo didvyrio nelaimėje. Kad taip ir gyvenime – už gerą geru atsimokėtų!
