Eilinio “Žiedo brolijos” veizėtojo įspūdžių ir burbesių kratinys
DĖMESIO! Yra DAUG, LABAI DAUG TIESIOGINĖS INFORMACIJOS APIE FILMĄ “ŽIEDŲ VALDOVAS: ŽIEDO BROLIJA”!!!
Pradėsim gal nuo poetinių galių aktyvavimo:
Šis filmas yra visagalis
Jis fanus išsisklaidžiusius gali
Sušaukti, sukviesti ir juodąja valia
Sukaustęs sujungti
Kino teatre…
Kitaip neįsivaizduoju, kaip paaiškinti 9:45, t.y. aktyvaus darbo metu, puspilnę “Lietuvos” salę. Oi, tie fanai… Bet, apie fanus – atskira šneka, jie žmonės sunkiai suprantami, kai kurie netgi pasižymi tokiomis savybėmis kaip “tunelinis regėjimas pagal Tolkieną”, “tunelinė šneka pagal Tolkieną” ir kitokiais tunelinio tolkienizmo pasireiškimais, ačiū Dievui (O gal turėčiau sakyti ačiū Eru?), filmo režisierius Peteris Jacksonas buvo pakankamai savarankiškas Tolkieno fanas, todėl atiduokime deramą garbę jam ir jo pasakojimui pagal “Žiedų valdovo” pirmąją dalį…
Pradėsiu nuo teiginio, kurio laikysiuos kaip aksiomos: tai – labai talentinga ekranizacija. Nors Viduržemio (tpfu, www.delfi.lt – “Žemės vidurys”, mastdai netalentingi žinių redaktoriai…) pasaulis nuostabiai materializuojasi dėl Naujosios Zelandijos peizažų ir daug, labai daug padirbėjusių specialiųjų efektų kūrėjų, tačiau filmas turi ir trečiąją koją (kaip sakant: trys – tai jau kompanija) – personažus, kurie iš dalies atėjo iš Tolkieno, iš dalies – iš Jacksono vizijų.
Aktorių komandą režisierius surinko gausią ir įdomią – seras Ian McKellen (Gendalfas), orokalvytė Liv Tyler (Arwen), niekam nežinomas Viggo Mortensenas (Aragornas)… Taip, dėdės G. Lucaso mokykla: mėgink maišyti ir žiūrėk, kas bus…
Arwen temos neliesiu – per daug jau skaudi ji tuneliniams fanams, tik reikia pastebėti, kad filme kaip savarankiškas personažas elfė karė atrodė blankiai ir netgi toji frazė: “If you want him – come and claim him!” nebuvo tokia “kertinė”, kaip kad norėjo scenarijaus kūrėjai. Oi, aš gi sakiau, kad neliesiu, tad ilsėkis ramybėje, Arwen, iki antrosios dalies.
Liūdniausia, mielieji skaitytojai (na na, kam taip grubiai žiūrėti į kompiuterio ekraną, nieko gi blogo nepasakiau?), kad kartu su pirmąja filmo dalimi netekome puikaus personažo ir dar puikesnio aktoriaus – Sean Bean, įkūnijusio Boromirą (velniai rautų, kaip jam nesiseka – juk ir “Ronine” buvo išmestas iš žaidimo pirmajame trečdalyje…). Jeigu mano neišmanančiai personai būtų leista duoti kažką panašaus į prizą, jį neščiau būtent Sean 
Bean: nuo pat pirmųjų akimirkų pasirodymo filme (nesutampančių su knyga, bet labai, labai konceptualių ir reikalingų charakterio atskleidimui (…Aštrus… Vis dar aštrus… Et, paprasta geležėlė…) – todėl puikių) šis personažas realus iki kaulų smegenų: jo išdidumas, jo savigrauža, jo drąsa, godumas, išprovokuotas žiedo ir gerumas jo atsikračius. Vos tvėriau nenusukęs akių, kai finaliniuose kadruose strėlės draskė jo krūtinę – man skaudėjo: retai taip būna… Žmogiškasis Boromiras labai smarkiai užtemdė Aragorną, tiesa, pastarajam personažui turėtų būti lemta atsiskleisti kitose dalyse, bet šįsyk tegalima pasakyti: Aragorną įkūnijo simpatiškas nebanalaus veido aktorius (vėlgi dėkoju Eru, kad režisierius nepaėmė kokio elementaraus Holivudinio gražuolio), kurio vidinę jėgą arba išvysime, arba… Antroji “puikių personažų ir aktorių vieta” – tai hobitų trijulė. Taip, trijulė, o ne idėjinis ir siužetinis jos vadas (apie jį – vėliau). Taigi, Pippinas (Billy Boid`as), Merris (Dominic Monaghan) ir Semas (Sean Astin). Pippinas ir Merris – iš viso puikumėlis, imho, tai ir yra hobitai: jų noras valgyti, daryti nesąmones ir kita – toks suprantamas, toks tikras. Semas irgi labai vykęs – paprastas vyrukas, tarnas pagal visus kanonus, bus įdomu, kaip toliau šį personažą vystys, pirmiausia jis turėtų suplonėti, juk prieš akis – Mordoro dykumos… Kurie dar personažai verti pagiriamojo žodžio? Elfai kaip visuma. Pirmiausia, pati elfų rasės išvaizdos koncepcija. Turbūt visi sutiks, kad elfai, išskyrus bliondiną Legolasą, filme yra anaiptol ne gražuoliai, o labai savotiški “svetimi”. Hugo Weaving`o (“Matrica” be jo agentų vado būtų visiškas š ant pagaliuko su spec. efektų cukrumi) įkūnytas Elrondas – puikus sprendimas. Tiesa, dėl Elrondo aktoriaus ir kitiems aktoriams – elfams teko šiek tiek pakoreguoti bruožus pagal šį keisto veido australą, čia jums, broliai, ne tik smailios ausys… Galadrielė… – gerbiamieji, likau APAKĘS! Nesitikėjau tokios personažo interpretacijos, nesitikėjau tokios vykusios interpretacijos, nors dėl Cate Blanchett savotiško grožio visada varvinau seilę… Ar jūs pastebėjote, KOKIA buvo Galadrielė? Ar pastebėjote tą amžių valdovės kančią, slegiantį žinojimą ir likimo naštą? O jos metamorfozė pasiūlius žiedą? Ir kaip drįso kažkas tarti, kad Galadrielė abejotina, duokite man jį ir keletą Gendalfiškų burtų – ilgai jis maldaus “nepaverskite manęs kuo nors neįprastu…” Taip, Galadrielė tai tikrai Gimlio meilės verta valdovė. A, štai ir jo eilė – Gimlis, sumažintas Indianos Džounso draugas John Rhys-Davies`as. Paslėpė jį nabagą po barzda ir šalmu, matyt, kad saugus sulauktų antrosios dalies: kol kas tik simpatiškas niurzgantis nykštukas, sunku ką nors apie jį pasakyti, žiūrėsim, kas gi bus toliau… Gendalfas ir Sarumanas – tai bent saldžioji porelė… Sauronas – ką tas Sauronas, jis tik nebaigusi kūnytis dvasia, todėl akivaizdu, kad filmo kūrėjams reikėjo dar vieno labai ryškaus blogiečio. Tokį ir gavom – drakulos vaidmenų nugludintą Christopher Lee, impozantišką, bet iš esmės nuobodų nehodiajų. Gendalfas – kas kita. Nors ir knygoje jo personažas stabilus ir vientisas it monolitas iš A. Clark “2001 metų kosminė odisėjos”, tačiau filme seras McKellenas netelpa į paprastus išmintingo burtininko rūbus ir lipa lauk aktoriaus asmenybė. Tegalima tik pritariamai palinksėti – ir labai gerai, tegul taip ir toliau, tegul tik pabalęs netampa Sarumanu su pliuso ženklu… Vai, būčiau pamiršęs – Bilbas, Bilbas Beginsas, mielasis Ian Holm, ne personažas, saldainiukas: tobula, tobula ir dar kartą tobula.
O ką gi aš čia pasilikau užsigardžiavimui, it kokis Uruk Hajus? Ar tai bus užsigardžiavimas? Taip, Antimatuokliui tai bus tikras užsigardžiavimas – Frodas! Velniai rautų, nuo pirmųjų žinių apie aktorius stebėjausi režisieriaus pasirinkimu – Elijah Wood”as – gražuolis vaikas, tarsi karvės didelėm liūdnom akim. Likimo pažymėtas švelnių bruožų nabagas, kuriam teks sunkiausia našta? Bet jis beviltiškai iškrenta iš hobitų konteksto, jame nieko hobitiško nėra. Ir jis beveik ne paauglys, jis dar vaikas – o knygoje (et, įsijungia ir mano tunelinis požiūris) jis turėtų būti jaunuolis… Pagaliau – filme jis beveik visą laiką persigandęs, visą laiką auka, tragiška auka jau pirmojoje dalyje – tai kas bus toliau? Ar taip pridvisęs ir neš žiedą per kitas dvi dalis? Ne, tai nebuvo taip blogai, kaip treileriuose, bet čia mano ir P. Jacksono keliai išsiskyrė. Et, na ką darysi, galbūt aš nieko nesuprantu. Tai ką, atėjo metas filmo taršymui? Gal dar ne, nes labai knieti pasakyti ir apie kai ką kitą – būtent apie savarankiškus režisieriaus personažinius – siužetinius nukrypimus.
Arwen… Ne, neliesiu, jau pasižadėjau. Bombadilas – gaila, labai gaila, kad jam neatsirado vietos, ir pilkapių gaila – tokios maloniai šiurpios scenos. Tikėtis, kad bus DVD? Jūs ką, manote, kad aš dėl “Žiedų valdovo” DVD pirksiu? Nemanykite, o tai iš tiesų nusipirksiu ir Jūs, jūs liksite kalti! Profesorius knygoje daug dėmesio orkų išvaizdai neskyrė – tą teko P. Jacksonui padaryti pačiam. Vėlgi, mano nuomone, šiek tiek persistengta, labai jau jie šlykštūs, net gaila. O kas patiko – tai “baltosios rankos” ženklas – ne ant skydų, ne ant šalmų, o tiesiai ant kaktos. Bravo! Tęsiam apie nukrypimus: puikus, tobulas epizodas Elrondo taryboje, kai jos nariai susipeša dėl teisės nešti žiedą. Knygoje tai neakcentuojama (specialiai vakar perskaičiau tą vietą), o filme vien Gimlio riksmas: “aš neleisiu, kad šitas daiktas patektų į elfiūkščio rankas” (ar pan.)! yra vertas plojimų – štai jums žiedo galia sukiršinti sąjungininkus! Štai jums pagrindas sunkiam priverstiniam Frodo pasirinkimui, štai Jums LEMTIES įsikišimas!.. Žiedo brolijos priesaikos scena, kai Frodas apsisprendžia – mano numylėtoji dar nuo treilerių: irgi knygoje neakcentuota, irgi filme blizganti it stikliukas. Žodžiu, dauguma nukrypimų man nekliuvo, jie pakankamai subtilūs. P. Jacksonas pagarbiai elgiasi su kūriniu, laikosi jo dvasios, neleidžia šventvagysčių. Kartais tai net pakiša koją – režisierius nemėgina kūrinio universalizuoti, interpretuoti, jis seka, kai galėtų kurti ir dėl to truputį liūdna.
Na, o dabar visiškas šiupinys: A. Tapinui ir kitiems – MORIJA, ne Moraja, kaip pateko į lietuvišką versiją iš rusiškų (?) vertimų – ir skamba daug geriau, ir Gendalfas taip sakė ;-); besikabinėjantiems prie velionių nykštukų su knygomis – knyga buvo tik viena, o orkai, lekiantys sienomis, – uf, kaip gerai! Gaila kalnų trolio – labai jau skaudžiai jį mušė; truputį beformis Balrogas – įdomus, bet galėjo būti ir baisesnis, na, o Brolijos stovėjimas ant laiptų, kai juos daužo krentantys luitai – prieštarauja netgi Viduržemio fizikos dėsniams – nuo tokių smūgių didvyriai turėjo iš karto nuslysti į prarajas. Beje, kas pastebėjote, kaip nenaudėlis Legolasas eina sniego paviršiumi, kai kiti žiauriai klampoja – ar ne nuostabus bajeriukas?
Et, išgyvenau vėl iš naujo visą filmą. Net beveik nustojo kliūti per daug (?) pabrėžtinas epiškumas, gausūs kadrai su stambiais veidų planais ir vietomis “užtempiamas” pasakojimas, nuobodoka įvadinė pradžia; pakilo didis noras dar kartą ir dar kartą jį pažiūrėti.
Tad ne visai antimatuokliškai šįsyk išėjo – ir visgi liksiu griežtas: kaip ekranizacija filmas puikus, tai yra geriausias iki šiol sukurtas fantasy žanro filmas, bet netikiu, kad jis taps visų žanrų pasaulinio kino meno šedevru, tokiu jis man neatrodo, geresnių yra – tokių, kuriuos išvydęs gali pritarti Diogenui, kad bet kurio kūrinio esmė – “Žmogaus ieškau”! Bet tai, kaip sakoma, skonio reikalas, o aš – ne jūsų skonio draugas…
Nuoširdžiai Jūsų – Antimatuoklis.
2001 12 15
P.S. O ką jūs manote? Pareikškite nuomonę diskusijose!
