Kaukas
Paskutinis nahanarvalų žygis
Pakėliau į viršų delnus. Nuo pirštų stambiais lašais varvėjo kraujas. Susirinkę nahanarvalai staugė iš pasitenkinimo. Ant prašieptų negyvo šerno ilčių krito šokančių karių šešėliai. Dundėjo būgnai, žvangėjo ietys. Kariai kėlė karo vėliavas. Ten kur žengs tūkstantinės armijos pėdos atsivers dykynės. Ir nebus kam pasakoti apie mūsų jėgą – kely nieko gyvo nepaliksime.
Taip prasideda istorijos, taip jos ir baigiasi. Iš sapno į sapną. Iš nieko į nieką.
Besibaigiant trečiai žygio savaitei žvalgai pranešė apie keistą radinį.
– Aptikome jį atsitiktinai. Šokančių žiedų girioje, šalia keistai persikreipusio medžio, pro mus praskrido trys dideli paukščiai. Kordas bandė šauti, tačiau strėlė perskrodusi vieną iš jų kiaurai, skriedama toliau kažką praplėšė. Taip erdvėje atsivėrė slaptas takas ir visas iš gryno sidabro! – skėsčiodami rankom aiškino žvalgai.
Tokia kalba kaitino nahanarvalų kraują. Sidabro takas? Mintis užtvindė godulys. Nieko nelaukę, pasukom iš kelio. Po trijų dienų, šokančių žiedų girios pakrašty, sušmėžavo persikreipęs medžio vainikas. Pažeme raizgėsi gumbuotos šaknys. Dažnam ši vieta pasirodytų kraupoka, bet mums taip neatrodė.
Priėjus arčiau, paaiškėjo, kad tarp gilių rievių laisvai galėjo tilpti du augaloti vyrai. Netikėtai kažkas užkliuvo už šaknies ir griūdamas stumtelėjo kitą. Šis palinko kamieno link. Užteko atsiremti prie žievės – ranka susmigo į medieną. Vainikas sušlamėjo, iš jo pasipylė varinių iečių kruša. Nahanarvalų kario kūną dengė kieta oda, kurios prakirsti negalėjo jokie ašmenys, todėl skydų jie nenaudojo. Tačiau šios ietys buvo kitokios nei įprasti ginklai. Vos įžiūrimas smaigalys akimirksniu pradurdavo odą ir persmeigdavo kiaurai. Krentančius kūnus godžiai apraizgydavo medžio šaknys ir nelaimėlis dingdavo po žeme.
Netikėta ataka nušlavė pirmąsias gretas. Nahanarvalai kriokdami atšlijo švystelėję ietis medžio link. Vainikas pasišiaušė ir iš jo tankmės pasipylė žvynuoti padarai. Suplotose jų galvose žiojėjančiose ertmėse ruseno žalsva ugnis. Modami kaulėtais sparnais jie puolė išskėtę nagus. Tik nagai nebuvo toks grėsmingas ginklas, kaip smailiosios ietys. Kariai be vargo kapojo padarus. Bėda kita –vos tik kuris nukirstas nukrisdavo, toje vietoje atsiverdavo žemė. Aižėdama ir trūkinėdama į atsiveriančias kiaurymes įtraukdavo iš karto kelis karius. Tai truko tol, kol netoli piktojo medžio pastebėjom žalsvą blyksnį. Matyt kuri nors iš sviestų iečių pataikė kur reikia. Kaip ir pasakojo žvalgai, toje vietoje oras perplyšo. Sužėravo sidabras. Medis nusilpo. Be paliovos rydamas puolančių gretas, vis labiau linko. Iš vainiko pabirusių pabaisų gretos retėjo…
Taką pasiekėme temstant. Medžio liekanos skendo ūkanose. Į sidabrinį paviršių atsimušusių pėdų aidas susigerdavo surūdijusių šalmų kiaurymėse. Jų čia tiek apstu. Aplink taką, krūvomis sumestų, dūlančių. Matėm ir baltutėlius akmenis, išraižytus įvairiausiais ženklais. Ženklai lemiantys mirtį. Bet ar tokio perspėjimo mums gana? Ar tuščios šalmų kiaurymės sulaikys nahanarvalų karį? Ar mirties mes išsigąsime? Niekada!
Naktis, šioje pasaulio pusėje, pasitiko mus milžiniško kalno papėdėje. Nė gyvos dvasios aplinkui. Stovyklos net nekūrėme, išvargę kariai krito miegoti. Snūduriavau ir aš, kol išgirdau duslų garsą. Sklisdamas pažeme šis tilo ir vėl kartojosi. Apsidairiau aplinkui. Ką nors įžvelgti buvo sunku. Pakilau ir paėjėjęs kelis šimtus žingsnių atsimušiau į uolas. Persiropštęs per aštrokus kraštus, neįtariau, kad įsipainiosiu į neįprastai švelnias ir lipnias gijas. Oras čia rodėsi persisunkęs medumi. Barkštelėjau titnagu įpūsdamas ugnį. Spurdanti liepsna apšvietė neįprastai didelį kūną. Vėl pasikartojo duslus garsas, šį kartą aiškus ir galingas. Kūnas priešais mane sutrūkčiojo ir atidengė delnus slėpusius veidą. Kiek įžiūrėjau – veidas nepaprastai taisyklingų bruožų, perregimai baltas, moters veidas? Taip bežiūrint dūzgimas sustiprėjo.
Pabandžius prieiti arčiau – buvau užpultas. Nematomi geluonys tarškėjo į odą. Mosikuodamas deglu atšokau ir pataikiau į plyšį uoloje. Vis dėlto tai buvo bitės. Tūkstančiai įniršusių bičių. Tą akimirką, kalnas susiūbavo. Nuo jo atplyšo kažkas sunkaus ir drėbėsi tiesiai ant miegančios kariaunos. Neišgirdau nei žvangančių ginklų, nei balsų. Nieko neišgirdau, plyšys prasivėrė plačiau ir pasičiupęs mane, nėrė stačiai žemyn. Tuo tarpu kalno slėnį užliejo bundančių balsų jūrą, tik nė vienas nahanarvalas namo nebegrįžo.
Pasaulis, kuriame atsigaivaliojau spindėjo permatoma smaragdų spalva. Jutausi to švytėjimo nešamas. Tai nebuvo nei žmogiškos rankos, nei pirštai. Kilstelėjęs galvą, pamačiau supiltą alavinį pylimą. Ant jo, apkaustyta lankais ir kniedėmis, tuksėjo širdis. Tuksėjo dusliai, tarsi gaudydama slogų požemio orą.
Tolėliau šmėžavo pilki vaiduokliai. Mačiau kaip jie vilko negyvėlius ir tirpo kartu su jais negailestingos uolos rievėse.
Mačiau visa tai, tarsi būčiau druskos stulpas, negalėdamas nė krustelėti. Šalia kojų mėtėsi skeveldros, panašios į galingų grotų šipulius. Stebint besikeičiančią jų forma, pajutau glembantį kūną. Šis sunkiai susmuko žemyn. Tarsi nusimetęs išnarą kybojau ore.
Kas aš?
– Metas šlovinti Goniglį! – sušuko vyriausias piemuo, mosuodamas ožio pautais.
– Metas šlovinti Goniglį, – atitarė aplinkui susigrūdusiems piemenims.
Išdidžiai įsmeigęs į žemę lazdelę, piemuo apėjo ratu akmenį ir užmetė ant plokštumos ožio pautus. Akmuo pastebimai sujudėjo.
– Goniglį! Goniglį! – vaikų šūksniai susimaišė su netoliese sukrauto laužo liepsnomis ir kilo aukštyn.
– O, Gonigli! – tęsė piemuo, – idant tavo globai pavestiems gyvuliams negalėtų pakenkti vilkai, priimk mūsų auką. Tepavirsta jie į akmenį.
Prižadinti Goniglį būdavo nesunku. Šiam visuomet patikdavo šviežių pautų kvapas.
Nematomas žmogui, dievukas jau sklandė virš akmens džiaugsmingai trindamas delnus. Piemenims sukantis ratu aplink akmenį ožio pautai palengva tirpo ore. Goniglis, šveitė skanėstą nesivaržydamas. Pasisotinęs vėl patrynė rankas ir atsiduso:
– Vilkų, šią naktį, čia nebus.
Taip taręs pirstelėjo ir nusklendęs tolėliau tarp žolių užmigo. Naktis turėjo būti rami.
Tačiau piemenų šūksniai prižadino tolėliau snaudusį milžiną Alcį. Išgulėta duobė prisipildė drumzlino vandens vos šiam pakilus. Alcis pasirąžė ir vos neišvertė ąžuolo, užkabinęs negrabiais pirštais. Medis garsiai trakštelėjęs atsilaikė.
– Noriu ėst! – prabudo kasdienė mintis.
– Noriu ėst! – sukriokė galvoje.
Šniukštinėdamas nosimi orą, už kalvų užuodė milžinas skanų kvapą. Tik susiūbavo kalvos, kai šoko bėgti ton pusėn Alcis.
Avys, pirmos pajutusios virpančią žemę, pradėjo blaškytis ir bliauti nesavais balsais. Išsigandę piemenys dabar jau puolė melstis Drebkuliui, Pykulio tarnui, manydami, kad čia jis išdykauja ir judina žemę. Tačiau baisiai suklydo, tą pačią akimirką nesprukę toliau nuo bandos.
– Pagaliau prisirysiu, – džiugiai kriokė Alcis, išniręs iš už kalvos.
Pamatę jį visi paklaiko. Avys blaškėsi besitrankydamos viena į kitą, kol galų gale susispietė į krūvą. Ilgėjantis milžino šešėlis tįso po pievą labai greitai. Kaip išprotėjęs puolė šis prie avių, trypdamas sustingusius iš siaubo piemenis. Balti vilnų skutai skraidžiojo ore, traškėjo lūžtantys kaulai. Milžiniški delnai traiškė avis viena po kitos ir jų bedvasiai kūnai greitai tirpo gilioje ryklėje. Puota tęsėsi ligi vidurnakčio, kol pagaliau, palaimingai atsidusęs krito Alcis aukštielninkas į žolę. Pilvas palaimingai burzgėjo. Tik ar ilgai?
– Noriu ėst! – krioktelėjo jau pažįstama mintis galvoje.
Ir vėl pakilo Alcis. Palikęs sudraskytų avių likučius ir tebemiegantį tingųjį Goniglį, iškeliavo uostinėdamas orą. Gal ką valgomo užuos?
Iš vakarų plūstelėjęs vėjo gūsis atnešė taip geidžiamą aštrų mėsos kvapą. Šis kvapas erzino jį visą kelią. Versdamas spartinti žingsnį ir maldyti pilvą pažadais. Net ir skubėdamas, tik po poros dienų atsidūrė milžinas prie nuvirtusio medžio galiūno. Aplinkui smilko neaiškios duobės ir mėtėsi, susimaišiusios su žeme, kūnų liekanos. Alcis tuoj pat ėmėsi darbo. Rausė nagais tą žemę ir išlupęs iš šakų, šaknų ir dar bala žino ko raizgalynės kokį mėsgalį, tuoj pat susigrūsdavo į ryklę. Puota užtruko, kol bekilodamas nuolaužas po viena drūta šaka aptiko beveik nesumaitotą nahanarvalų kario kūną. Ištraukęs nelaimėlį už likusios dešinės kojos, apsilaižė milžinas ir iššiepė dantis.
– Bent šitas nežemėtas! – akivaizdžiai pradžiugo.
Jau taikėsi grūsti radinį į ryklę, kai šis atmerkė akis ir pabandė ką sakyti, kai iš nežinia kur pakilusi vėtra parvertė milžiną. Begriūdamas Alcis pajuto, kaip nagais kažką pradrėskė. Toje vietoje atsivėrė takas. Kad jis sidabrinis Alciui nerūpėjo, rūpėjo, kad iš to plyšio plūstelėjo dar stipresnis kraujo ir mėsos tvaikas. Šiaip ne taip atsikėlęs, ėmė brautis pro stiprėjantį vėją, viena ranka temdamas nahanarvalą. Išsilaikyti ant kojų nepavyko. Dar sykį parklupdytas ant žemių, palikdamas paskui save gilų griovį, ėmė šliaužti. Pagaliau persiritęs per tą stebuklingą uždangą, palengva atsiduso. Vėtros šioje pusėje nebuvo nė kvapo. Atsistojo ir dar prieš nematomai skraistei užsiveriant matė, kaip traškėdamas ir maurodamas atsitiesia medis.
Perbraukęs atžagariu delnu lūpas ir pasikabinęs prie diržo nebegyvą nahanarvalą, nupėdino milžinas tolyn. Kvapo link. Taip priėjo Alcis kalną, kurio papėdėje gulėjo tūkstančiai begalvių vyrų. Sudraskyti į skutelius vilkų kailiai ir vėliavos plevėsavo, nors vėjo ir nebuvo. Kalną gaubė tirštas rūkas. Alcis ilgai nesvarstęs, klestelėjo. Kūnų buvo tiek daug…
Nuo didėjančios kaulų krūvos milžinas atsitiesė tik tuomet, kai kalną gaubęs rūkas pasiekė jį patį ir karštu alsavimu užklojo viską, kas matoma. Alcis nustojo graužti. Tik tai ir išgelbėjo gyvybę. Iš tamsos atšvilpė galinga letena. Sudrebindama viską aplinkui, tėškėsi tiesiai į milžino petį. Žybtelėjo žalsvos akys. Pliūptelėjo liepsna. Iš tiršto tamsaus rūko išniro glitus pabaisos kūnas. Stvėrė Alcis savo kuoką ir kriokdamas iš skausmo puolė gremėzdišką šliužą.
Talžėsi jiedu ilgai. Net šmėklos gūžėsi, tokią kovą regėdamos. Pažiojęs nasrus kando šliužas Alciui į ranką ir pečius, bet perkąsti neišgalėjo. Tvirto būta milžino. Nuo kiekvieno atsakomojo smūgio kuoka byrėjo šipuliais. Bet net ir tokia milžiniška jėga niekaip negalėjo kaulinės nugaros pramušti.
Užtruko mūšis. Tik trečios dienos tamsoje, sutelkė milžinas senkančias jėgas ir smogė taip stipriai, kad pabaisa kone sulindo į uolėtą žemę. Įsirėžusi nagais taikėsi keltis, kai Alcis stvėrė už aštriadančių pabaisos žiaunų ir nuplėšė su visais nasrais. Pasklido kurtinantis švilpimas. Nuo jo užtemo milžino akys, ir krito jis mirtinai išsekęs šalia agonijoje besiraitančio šliužo…
Išaušo mano valanda. Laikydamas lankais kaustytą širdį kilau iš požemio.
Taip prasideda kita istorija, iš amžių, iš kraujo, iš paslapties.
