Nr. 23.
2002.02.18
SAVAITĖS TEMA – PRETENDENTAI Į “ŪKUS”
Kam atiteks Nebula-2001?
Kam atiteks “Nebula 2001” apdovanojimai bus paskelbta tik 2002 balandžio 27-ąją. Kol kas pateiktas preliminarus kandidatų sąrašas, kuris iki š.m. kovo 7-osios dar turėtų sutrumpėti – kas jame išliks, priklausys nuo SFWA (Science Fiction and Fantasy Writers of America) narių balsavimo.Sąrašas pakankamai ilgas, tad čia pateiksiu tik kandidatus į “Nebula 2001” romano ir scenarijaus kategorijose:
Romanai:
Asaro, Catherine – The Quantum Rose
Carroll, Jonathan – The Wooden Sea Carver, Jeffrey A. – Eternity”s End
Gardner, James Alan – Hunted
Kooistra, Jeffery D. – Dykstra”s War
Landis, Geoffrey A. – Mars Crossing
Martin, George R.R. – A Storm of Swords
McCarthy, Wil – The Collapsium
McDevitt, Jack – Deepsix
McKillip, Patricia A. – The Tower at Stony Wood
Nasir, Jamil – Distance Haze Pullman, Philip – The Amber Spyglass
Resnick, Mike – The Outpost
Sawyer, Robert J. – Calculating God
Slonczewski, Joan – Brain Plague
Tilton, Lois – Written in Venom
Willis, Connie – Passage
Wilson, Robert Charles – The Chronoliths
Scenarijai:
Coen, Ethan and Coen, Joel – O Brother, Where Art Thou?
DeSanto, Tom; Singer, Bryan & Hayter, David – X-Men
Schamus, James; Tsai, Kuo Jung & Wang, Hui-Ling – Crouching Tiger, Hidden Dragon
Whedon, Joss – The Body (Buffy the Vampire Slayer)
Komentaras: Ką gi, turiu dvi naujienas – gerą ir labai gerą… Kurią pirmą norėtumėt išgirsti?
Gerai, pradekime nuo gerosios – sąraše, atvirkščiai nei GLF-e, mažoka pažįstamų pavardžių. Na, George R.R. Martin, Patricia A. McKillip, Mike Resnick, Robert J. Sawyer ir… aha, dar Connie Willis. Na, ne taip jau mažai, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Esmė vis gi išlieka – yra dar nemaža man negirdėtų autorių, kurie, pasirodo, verti būti nominuotais šiai premijai. Vadinasi, kada nors dar turėsiu gražaus skaitymo…
O kokia gi ta labai gera naujiena? Atsakymas paprastas – lengviau atsidusau, pastebėjęs, jog sąraše nematyti akiniuotojo Poterio motušės – Joanne Rowling – pavardės… Pakaks jau to, kad jai “išskyrė” pernykštį HUGO.
“Žiedų valdovas: Žiedo brolija” – V.I.P.
Kelių įžymių žmonių nuomonės apie kone garsiausią 2001 kino gaminį.Nuomonė apie filmą – Sergej Lukjanenko
Buvau premjeroje. Galime ir apie filmą pakalbėti…
Problema ne ta, kad vardan Holivudo į filmą buvo įterpta Aragorno ir… kieno ten dar? – meilės scena. Ir tragikomišką Semo skendimo sceną bei ištiestą šiam Frodo ranką – štampų štampą – taip pat galime atleisti. Ir kitus režisieriaus savivalės vaisius.
Problema kita.
Problema, kad prarastas Tomas Bombadilas…
Beje, gal iš eilės.
Filmavimo kokybė – gana nebloga. Galima pasisieloti tik dėl to, jog dauguma scenų, kuriose panaudota kompiuterinė grafika, padarytos – prieblandoje ar sutemose – ir kova dėl Žiedo, kai Sauronui nukirto pirštą, ir Morijos požemiai… Ką padarysi – tamsa nuslepia visas silpnąsias vietas. Atleisime ir tai, ko neišvydome, įsivaizduosime. Labai, labai stipriai erzina videoklipinis visų kovos scenų “karpinys” (kai per sekundę parodomi penki skirtingi vaizdai) – vėl gi, IMHO, tam, kad paslėptų kompiuterinės animacijos trūkumus. Mirguliavimas tiesiog vargina akis ir erzina. Tose scenose, kur šis “karpinys” nenaudojamas – Frodo “kova” su troliu, pavyzdžiui, trolis išsyk atrodo pieštinis, plastelininis, tarsi iš senovinės “Septintosios Sindbado kelionės”… Tai atleisime – kiek režisierius turėjo pinigų, tiek kompiuterinės grafikos ir padarė.
Didžiausia “Brolijos” problema kita – prarastas ritmas. Pirmosios scenos – idiliškas Hobitanijos gyvenimas, piršo mintį, jog balansas tarp kovos scenų ir ramaus pasakojimo bus išsaugotas. Šis balansas juk ir teikė Tolkien“o tekstams didžiausią žavesį – hobitai pakovojo, hobitai pavalgė, hobita nelaisvėje, hobitai smuklėje… Deja! Vardan vaizdingumo filme teliko dvi ramios scenos – Bilbo gimtadienis ir elfų taryba. Visa kita – action. Veiksmas. Laikas supresuotas – subjektyvus pojūtis, kad nuo Bilbo išėjimo iki Brolijos išsiskirstymo tepraėjo koks mėnuo. Sarumanas ir Gendalfas kaunasi lazdomis, nazgulai vaikosi hobitus… Action, action, action… Netgi smuklė “Šokantis ponis” pavirto kažkokia banditų landyne, pilna degeneratų ir padugnių. Štai kodėl taip gaila, kad neliko linksmuolio Tomo Bombadilo, kurio namuose hobitai ilsėjosi. Yra ir dar viena problema. Frodo pavirto savotišku “herojišku berniuku”, su kuriuo visi cackinasi, saugo ir perstuminėja iš epizodo į epizodą. Negi Elijah Wood taip paveikė režisierių savo didelėmis akimis, kurias taip meiliai sprogdina? Tai tiko šiam aktoriui, kai jam buvo dešimt ar dvylika metų. Priminsime – hobitui Frodo – penkiasdešimt! Netgi hobitų supratimu jis brandus vyras. Suprantama, kad vaikiški hobitų veidai turėjo panaikinti “liliputiškumo” pojūtį – geriau tegul žiūrovas vertina juos kaip vaikus, ne kaip liliputus. Tačiau hobitai įsigijo ne tik vaikiškus veidus, bet ir visiškai vaikišką elgesį. Per visą filmą Frodo, PAGRINDINIS HEROJUS, tarp kitko, niekuo nepasižymėjo! Na, nebent sutiko nešti žiedą. Jis nesikovė pilkapiuose, narsiai neįsmeigė elfų durklo į trolio leteną, nesmogė ir nazgulų vadeivai…
Frodo tik plėtė savo gražias dideles akis ir retsykiais užsimaudavo Žiedą. Vienu žodžiu, šio aktoriaus potencialas išnaudotas trisdešimčia keturiasdešimčia procentų.
Kiti personažai daugiau ar mažiau vykę. Geras Legolasas – atsainiai žengiantis sniego paviršiumi, kai draugai iki pusiaujo įsibridę į pusnis. Nustumtas į antrąjį planą ir karikatūriškas, tačiau vis dėlto “vežantis”, nykštukas. Gendalfas geras. Išsyk matyti, kad labai myli hobitus. Boromiras stengiasi “ištempti” savo vaidmenį… Aragornas beveik ne joks. Ir kodėl jis vaikšto ne su sulaužytu kardu? Iš filmo scenų bene labiausiai knygos dvasią atitinka šventė Grafystėje (vykę fejerverkai), Frodo ir Arven sprukimas nuo nazgulų (garbės žodis, scena visiškai iškraipyta – tačiau dvasia išlikusi), daugmaž adekvati Morija. Ir žinoma, maloniai atrodo Akmeniniai Gigantai, pro kuriuos praplaukia brolija. Čia netgi nepšykštėta pinigėlių kompiuterinei grafikai. Netgi nereikėjo pritemdyti apšvietimo. Lorienas nepalieka visiškai jokio įspūdžio, kaip ir Galadrielė…Bendras įvertinimas – keturi balai penkiabalėje skalėje. Žiūrėti galima. Ko gero, netgi būtina. Galbūt režisierinė keturių valandų versija bus kur kas artimesnė knygai – man kyla įtarimas, jog buvo iškirpti kaip tik visi ramūs epizodai…
Štai ką į klausimus apie filmą atsakė dar dvi Rusijos “žvaigždės”:
Kl.: Ar jūs jau pažiūrėjote filmą “Žiedų valdovas”?
Boris Grebenščikov (roko muzikantas, grupės “AKVARIUM” įkūrėjas ir lyderis): Žinoma, pažiūrėjau. Ir netgi du kartus: Niujorke ir San-Franciske, kinoteatruose mėgavausi puikia kokybe. Įspūdžiai nepakartojami! Ir knygą skaičiau – netgi originalo kalba. Nuoširdžiai manau, kad “Žiedų valdovas” – viena puikiausių XX a. knygų. Šios knygos sukelti įspūdžiai yra už to, ką galėčiau išreikšti žodžiais, ribų. Laimei, filmas išsaugojo dalį originalo dvasios.
Kl.: Ar pavyks filmo režisieriui paneigti paties J.R.R.Tolkien“o žodžius, jog šios knygos neįmanoma ekranizuoti?
Boris Grebenščikov: Šis filmas, kaip man – ir ne vien man – regis, neturi atitikti knygos. Tai savarankiškas kūrinys, laimei, išsaugojęs originalo dvasią. Juk pats Tolkien“as sakė, jog jo kūrinį neverta nė bandyti ekranizuoti. Tačiau dabartinės technologijos leidžia peržengti žmogaus vaidybos ribas, tad šia prasmė, kai kas pavyko. Negalima tvirtinti, kad Tolkien“as buvo neteisus, ar kad Jackson“as paneigė jo žodžius – tiesiog Tolkien“o laikais dar nebuvo tokių technologijų kaip dabar.
Kl.: Kaip manote, į kurį “Žiedo valdovo” herojų jūs esate panašus?
Dmitrij Dibrov (dainininkas, TV vedantysis): Cha-cha! Žinote, koks dalykas! Man tas pats, kuo būti šioje pasakoje, kad tik būčiau kuo arčiau Lyv Tyler. Aš taip ją myliu, ypač jos lūpas, jog man nesvarbu – nors hobitu, nors elfu, nors arkliu – kad tik būčiau arčiau jos. Štai kuo noriu prisipažinti!
Keletas skaičių:
Hobitams buvo sukurta 1600 porų “pėdų” ir “ausų”. Nunešiotas “pėdas”, kurias užsimauti trukdavo nuo 30 min. iki valandos, aktoriai naikino patys. Jie plėšė latekso gaminius, palydėdami šį veiksmą ritualine fraze: “Tad neatitekite niekam!” Filmavimui rankomis buvo nukalta 900 kardų, dar 2000 – pagaminti iš gumos. Buvo sukurta daugiau nei 20.000 hobitų buities rakandų. Orkams pagaminta 200 skirtingų formų ir spalvų kaukių.
Žiedas – jau parduotas. Asmuo, įsigijęs jį aukcione, paklojo daugiau nei 50.000 žalių.
11-sis “MITŲ” tomas – ne paskutinis!
Laukiau, laukiau… ir štai pagaliau – sulaukiau. Po septynerių metų tylos (ir atkaklios, krūvinos bei negailestingos kovos su JAV mokesčių inspekcija) vėl prabilo Robert Asprin, apdovanodamas savo gerbėjus dar viena “Mitų” ciklo knyga… Tiesą sakant, atsiverčiau šį kūrinį nusiteikęs gana skeptiškai. Matyt, tam turėjo įtakos įspūdis, kurį sukėlė naujausia Glen Cook knyga iš ciklo apie seklį Garetą (beje, parašyta po aštuonerių metų pertraukos). Naujausias “Garetas” nuvylė… Netolygus stilius, gana dirbtinai per daug išpūsta apimtis, na, ir… pats fantasy pasaulio Marlou – nebe tas. Matyt, sensta sykiu su G.Cook“u.
Myth-ion Improbable – nuvylė kur kas mažiau. Žinoma, tai dar ne tas “senasis” Asprin“as, bet… 7-uko dešimtbalėje sistemoje nusipelno.
Žinoma, ir čia ne be apgavystės – pasirodo, tai nėra žadėtasis paskutiniojo romano (nutrūkstančio tokioje vietoje, kad keista, jog dar niekas nenupylė autoriaus) tęsinys… Myth-ion Improbable pagal veiksmo chronologiją reikėtų įterpti kažkur tarp 3-4 ciklo knygų… Tačiau autorius prisižadėjo, jog parašys ir žadėtąjį tęsinį – netrukus… žinoma, jeigu mokesčių inspekcija vėl nesučiups jo už š… atsiprašau, pakarpos.
SAVAITĖS CITATA:
Niekuomet anksčiau nebuvau patekęs į kambarį, prikimštą lavonų.
Galbūt man tiesiog nesisekė…
Robert Asprin
