Skaitiniai

2014-01-01
 

Skaitiniai: Karžygys languotomis kelnėmis 2

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

VI dalis


Jei virš kovos aikštelės kelių šimtų jardų aukštyje būtų pakibęs koks nors aerostatas, menamas stebėtojas iš gondolos žemai pamatytų panašią į žalią taurę areną, laiptuotus jos tris šlaitus (iš ketvirtos pusės nuo miško ją skyrė tik neaukštas pylimas), link kurios keliu nuo Mėlynojo kalno pusės traukė būriai žmonių, lingavo vežimai, kinkavo drakaurai. Jis pamatytų, kaip švelniu sidabru tviska epušės greta kelio vingiuojančios upės šlaituose, kaip sodriai žali ąžuolynai ir juodmėlyniai eglynai ošia apačioje, aprėžti vos įmatomos baltos ribos, – tvoros, supančios drakono valdas. Karts nuo karto mėtytų saulės zuikučius besiūbuojantis ant storos šakos gongas. Iš tokios aukštybės būtų sunku įžiūrėti krūmuose greta trobelės besivoliojančias melokteres, bet tamsų šešėlį, šuoliuojantį po nukarusiomis gluosnių, beržų kasomis, jis turėtų pamatyti. Šešėlis atrodė per didelis, kad priklausytų žmogui, ne, drakonas tai irgi negalėjo būti, nes drakonas čia gyveno tik vienas, ir jis štai ten, prie arenos, šildosi prieš saulutę ir, atrodo, ramiai šnekučiuojasi su kažkokiu žmogumi. Hm, būtų pasakęs gondolos keleivis, turbūt tasai šuoliuojantis šešėlis – arklys. Jam iš aukštai nesimatytų, jog tai juodbėris karžygio žirgas, ir dar kalbantis, o ne koks nors arklys. Bet tiek to, neverta kaltinti to žmogaus, kadangi jis neturi žiūronų, be to, jo neegzistuoja apskritai. Ir niekas, deja, nematė tos panoramos, kurią aš jums taip vaizdingai ir teisingai nupiešiau.
O dabar nusileiskim žemiau. Link ten, kur atviroje puskarietėje dulkėtu keliu darda Vyriausias Žynys ir Šildknapas. Žynys labai susinervinęs: jis ką tik pastebėjo padvėsusias žuvis, plaukiančias upe baltais pilvais į viršų, ir pagalvojo, jog tai ėmė pildytis naujojo astrologo pranašystė apie visokias bėdas, ateinančias iš vandens. Laimė, kad nevalgiau tų pagautų žuvų, pamanė jis, visai nepagalvojęs, kad upe būtent ir plaukia jo liepti išmesti švieži, visiškai nekalti dėl visų šių nesklandumų upėtakiai, kiršliai, lydekos bei strepečiai… Šildknapas, tiesa, smarkiai nustebo, pamatęs tas dvėsenas, bet neparodė savo sumišimo ir toliau lingavo ant suolo akmenine veido išraiška. Jis ką tik nusprendė, kad nepaisant vargšo Verijaus kovos su bjauriuoju drakonu baigties, darys viską, ką galės, kad Imperatorę ištiktų staigi ir pelnyta mirtis. Kuo greičiau. Šiandien. Jei pavyks… Iš savo vietos jis matė paskui važiuojančią Mėlynojo kalno Imperatorės karietą, dėl dydžio ir spalvos labiau panašią į katafalką. Tai pranašiška, pats sau pagalvojo įsijautęs Šildknapas ir tris kartus linktelėjo spindinčia makaule.
Ilga ir marga kolona atšurmuliavo prie žaliųjų terasų; kariai – žmonės, šungalviai ir dipsijai – išsidalijo vietas, palikdami vidury plotą Imperatorei ir jos palydai. Vyriausias Žynys atsiprašė ir nuėjo į tą teritoriją, palikęs Šildknapą likimo valiai. Tasai pasistumdęs prasibrovė iki aikštelę juosiančių turėklų. Čia buvo prastos vietos, mūšio metu kartais tykšteldavo kraujas, viena kita besikaunančiųjų detalė atskriedavo, į žiūrovų akis lėkdavo smėlis iš po įsiaudrinusio drakono letenų. Todėl čia sėdėdavo patys murziniausi iš prigimties ir aršiausi pagal charakterį kariai. Tarp jų įsitaisęs Šildknapas su nustebimu pastebėjo ten pat besimalantį neseniai sužeistą ir kone mirtim besivadavusį jo andainykštį sargą Kulbį. Jis kėpsojo draugelių apsuptyje ir įsijautęs pasakojo, kaip narsiai kovėsi su Verijumi… Šildknapas gūžtelėjo ir nusigręžė. Kažką jis šitam tipui priskiedė apie nuodėmes ir apsivalymą. Žinoma, kone kiekvieno žmogaus praeityje slepiasi kokia nors nuodėmė, į kurią galima apeliuoti prireikus. O žmonės tokie naivūs, kad patiki tavo stebuklingomis galiomis… Bet kam tai rūpi dabar, kai ant kortos pastatyta kur kas daugiau, nei kažkoko storpilvio kario menama garbė. Visos jo mintys nukrypo į priešais plytinčią kovos aikštelę, o akys, primerktos it snaiperio ar mongolo, fiksavo visas detales. Kad ir kaip būtų keista, savotiškas Verijaus planas turėjo pagrindo: į Šildknapą, kaip į žynį (jam ant kaklo jau kabaldavo Imperatorės ženklas – mažytis budelio kirviukas) niekas nekreipė dėmesio. Jei jau čia patekai, brol, vadinas, esi patikrintas ir savas, matyt, galvojo visi, o be to, ir pati Šildknapo išvaizda nekėlė kokių nors norų jį užkabinėti. Jis jau nugirdo, kaip už pylimo plaka sparnais mankštindamasis drakonas. Jei Verijus nugalėtų… Juk tai visai įmanoma, tiesa? Tačiau iki Imperatorės jis jokiu būdu nesugebės prasibrauti pro šitą minią karių, sargų ir tarnų. O, jei jie turėtų stebuklinguosius daiktus! Atsargiai užsiminęs Vyriausiajam Žyniui apie tai, jis sulaukė keleto legendų ir neapibrėžtų mostų, iš kurių taip ir nesusigaudė, ar matęs tasai bent ką nors iš jų.
Bet viena Šildknapas suprato aiškiai – reikia, reikia, kad būtų Indas pilnas Debesų ir Raktas be Spynos, ir tasai trečias, neįvardintas, – ne tam, kad Imperatorė iš tiesų žūtų, o tam, kad jos svita patikėtų to neišvengiamumu ir neatšaukiamumu. Kad susitaikytų su tuo. O paskui… Gyvas vis viena turbūt neliksiu, pamanė jis. Nepabėgsiu. Bet – teatras svarbiau. Vita brevis. Ars longa.
Tada į aikštelę įšoko drakonas, ir terasos sugaudė nuo išsiilgusių skerdynių žiūrovų valiavimų. Vienintelis ramus plotas šioje kraugeriškoje minioje buvo Imperatorės ložė. Iš tos pusės tartum net dvelkė šaltis…
Drakonas atrodė įspūdingai, – visas žvilgantis plienu, vartantis žalias savo akis, galingais nagais rausiantis smėlį. Paskui jį tvirtu žingsniu įėjo Verijus. Bet Šildknapas jį pažino tik iš kelnių. Verijus atrodė nepanašus į save. Toks didingas. Toks pasitikintis savimi. Ir labai labai rūstus.
– Tai bus paskutinė kova, kurią jūs matysite, niekšai ir bjaurybės! – sušuko jis, mosteldamas savo dužėtu kardu.
Drakonas sustaugė.
Publika užklykė.
Šildknapas užsiėmė ausis. Bet akių užsidengt negalėjo, nes būtent dabar ir prasidėjo… Tiesiog nesinorėjo tikėti tuo, ką matei. Aikštelės vidury vyko tikras mūšis: atrodė, kad ten kaunasi mažiausiai trys drakonai ir penki karžygiai, visi su languotomis kelnėmis. Jie vijosi į kamuolius, gaudė vienas kitą, Verijus švaistėsi kardu, šliužas riaumojo ir bandė jį parmušti žemėn (tik labai atidus ir žinantis, į ką žiūrėti, stebėtojas būtų pamatęs, jog jis tai daro, stengdamasis nesužaloti priešininko). Publika staugė. Publika ėjo lažybų. Šildknapas nestaugė, užtat ėjo iš proto.
Štai Verijus smogė drakonui (tiesa, plokščiąja ašmenų puse) per makaulę taip, kad tas apspango. Ir tuomet atsitiko tai, ko niekas nebuvo matęs: iš visų drakono angų, – nasrų, ausų ir taip toliau, ėmė veržtis… garas! Taip, slibinas tapo panašus į metalinį arbatinį, kurį užmarši šeimininkė paliko ant viryklės, ir kurio dangtį bei snapelį ėmė plėšyti užviręs vanduo. Žiūrovai kelioms akimirkoms išsižiojo ir nutilo, tada ėmė murmėti, vėliau švilpti… O Verijus? Karžygys stovėjo nustebęs greta garuojančio drakono, kosėjo (garai buvo gaižūs, turbūt šiek tiek nuodingi) ir nežinojo, ką daryti: jiedu taip nesitarė. Kur gi matyta, jog priešas nuo paprasčiausio smūgio į galvą staiga sumanytų imti ir pavirsti į arbatinuką?? Garai tarsi rūkas užpildė aikštelės dugną, jau tik riterio torsas matėsi, jau tik pečiai… Šildknapas atsigręžė į Imperatorės ložę: ten vyko kažkoks judėjimas. Štai Imperatorė atsistojo ir sušuko:
– Pribaik jį!
Drakonas šnypštė ir sukiojosi vietoje, neklausė šeimininkės, neklausė Imperatorės… Jis pyko ant jos, kad leido užaugti tokiam neapsišvietusiam, nieko nežinančiam apie tikrąsias vertybes, apie sąžinę, kilnumą ir tą, patį paskutinį, kaip jis? Kuklumą, štai. Jautė, kad nesunaikinęs jos, jisai neišsilaisvins. Bet juk jos noru drakonas ir atsirado šiame pasaulyje, tai kaipgi, kaipgi jis ją leis nužudyti? Nuo tokių sudėtingų minčių slibinas visai susisuko ir nebesivaldydamas užbliovė (reikia pasakyti, kad be moralinių kančių, jam dar stipriai skaudėjo pakaušį). Verkiantis drakonas, – tai blogiau už viską, ką tikėjosi pamatyti Imperatorė šią dieną kovos arenoje… Net drakono lavonas jos nebūtų pakraupinęs labiau. Pentijus Kvigeris nespėjo valdovės sulaikyti. Jis dar tik bandė išsiropšti iš gilaus, su savimi atsigabento krėslo, kai Imperatorė, plėvesuodama šilkais ir plaukais, metėsi žemyn. Žinoma, jai nereikėjo to daryti. Kariai kaip nuplikyti atšoko į šalis, palikdami valdovei platų koridorių, kuris tuoj vėl užsidarė, nes toliau sėdėję žiūrovai užvirtusius ant jų savo bendrus atstūmė atgal. Tarnai ir sargyba, užuot budriai pasekę valdovei pridurmui, dabar turėjo brautis per besikeikiančių ir sutrikusių, įvairiom kalbos rėkalojančių karių tirštėlyną. Imperatorė tuo tarpu užsiropštė ant tiltelio, vedančio į areną (kovai pasibaigus, per jį jinai ir nulipdavo pasijuokti ant Ataranko Gerojo kapo).
– Sakau, pribaik jį! – sušuko ji įsakmiai.
– Kodėl turėčiau? – sutriko Verijus.
– Ne tau sakau, kvaily! Drakonui!
Čia karžygys būtų įsižeidęs ir prikalbėjęs Imperatorei visokių negražių dalykų, tik ant pylimo, kuris, kaip sakyta, skyrė areną nuo miško, pasigirdo žvengimas.
Taip, Cefalonas išlaukė iki pat lemiamos akimirkos, pasislėpęs medžių guote ir jaudindamasis visa savo arkliška, atsiprašau, žirgiška, esybe. Ir dabar, kai jis nusprendė įsikišti į įvykių eigą… Būtent dabar, kai į jį nukrypo visos publikos dėmesys, ir niekas nebūtų sugalvojęs palankesnio momento išrėžti kokius nors uždegančius žodžius, kurie pakeistų istorijos eigą, Cefalonas pajuto, kad negali prakalbėti… Ne, jis neprarado kalbos dovanos, tiesiog jam užgniaužė gerklę nuo vaizdo, kuris atsivėrė tiesiai prieš nosį. Arena priminė taurę, pilną debesų. Iš jų kyšojo dabar jau tik drakono sprandas, Verijaus galva ir kiek tolėliau – kardas. Juodbėris seniai buvo įsitikinęs, kad anų stebuklingų Daiktų nėra, dėl ko nelabai ir stebėjosi, tačiau dabar, – dabar jis nutarė, jog visgi perkeltine prasme… O taip. Didi yra vaizduotės galia. Jei taip dar radus raktą be spynos…
– O tu iš kur čia? – pirmas atgavo amą Verijus.
– Paskui papasakosiu, – nepatenkintas, kad nutraukė jo minčių giją, žvingtelėjo Cefalonas. Et, tie riteriai – jiems tik kardais mosuoti, o galvą pasukti – tai jau būk malonus, tu, žirge… Palauk palauk. Kardas??? Makštis Verijus kadais pametė, belakstydamas po girią, o gal dar anksčiau, kai juos sugavo melokteriai. Tik šiandien ryte tai buvo, o kaip, atrodo, seniai! Tiesa, Cefalonas negaišo laiko veltui. Bešuoliuodamas mišku jis atsidūrė prie aptvaro ir visai netyčia už jo pastebėjo smalsų drakono snukį. Ką gi, per tvorą jie pasišnekėjo kaip vyras su vyru, – tada Cefalonas ir prigąsdino šliužą dėl riterio languotomis kelnėmis; visa gyvuliška širdim jautė, kad karžygys savo ar ne savo noru atsidurs šio aptvaro viduje. Kaip vėliau pats žirgas įsibrovė čionai, kaip jo nesuuodė drakonas, kaip jam pavyko apmauti melokteres, – pasakoti neverta, juk visiems aišku, jog šis kalbantis žirgas toli palenkė savo epochą sugebėjimais ir strateginiu mąstymu. Taigi, pamačius kardą, jam tiesiog akyse prašviesėjo.
– Eureka! – sužvingo Cefalonas. – Kardas be makštų – tai Raktas be Spynos!
Šitas žodis Imperatorei trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Ką?? Negi jos gudri idėja paskleisti legendas apie šituos daiktus (kurių nė velnio nebuvo) pasmerkta žlugti dėl kažkokio nusususio kuino asociatyvinių minties pasažų??? Ji jau išsižiojo ketindama surikti komandą “pult” savo svitai, kariams, tarnams, kurių čia knibždėte knibždėjo, tačiau paspringo nuodingu rūku ir ėmė kosėti.
– Indas pilnas debesų! – sušuko Cefalonas. – Raktas be spynos!
Tada tik Verijus suprato, ką žirgas turi omeny. Vos kelios akimirkos, tiesą sakant, buvo praėjusios nuo juodbėrio pasirodymo, ir kaltinti karžygį nesusivokimu būtų nedora. Tuo tarpu Šildknapas irgi suprato, kad laikas atėjo. Taigi, pasilipo ant kažkokio nuvirtusio dipsijaus ir peršoko tvorą. Dabar ir jis atsidūrė iki kaklo tirštame rūke, kurio gilumoje dar tebežliumbė traumuotas į pačią širdį ir į pakaušį drakonas.
– Mirtis tironams! Menas nugalės viską! – su tokiu šūkiu Šildknapas metėsi į kovą, bet kadangi kovoti kol kas nebuvo su kuo, ėmė trauktis į arenos vidurį, kur numynė garuose nematomą drakono leteną. Drakonui tai nepatiko, jis pasimuistė, ir Šildknapas užvirto jam ant nugaros aukštielninkas, išmesdamas abi kojas į viršų. Nors ne visai taip. Išmetė į viršų jis tik vieną koją, nes vieną ir teturėjo, o antrosios protezas kaip tik tą nelemtą arba lemtą akimirką atsirišo nuo kelio ir nuskriejo! Verijus, nesupratęs, koks gi daiktas iš rūko į jį lekia, žaibo greitumu švystelėjo kardu ir perkirto jį perpus. Tiesą sakant, tuo metu be Šildknapo niekas daugiau ir nesuprato, kas per pagalys-nepagalys ten buvo, ir kaip jis čia atsirado, – visi tiesiog nusprendė, kad tai ir bus tas trečiasis Galios daiktas. Ir jis tapo padalintas perpus Raktu be Spynos, riterio, pasinėrusio Debesų Inde…
Tą akimirką tiesiog fiziškai buvo galima jausti, kaip drebulys nuvilnijo per žiūrovų gretas. Jie nustojo lipti vieni per kitus, kad peršoktų į areną ir imtųsi doroti riterį ir tą plikagalvį žynį. Jie atsitraukė ir sutriko. Imperatorė paklaikusiu žvilgsniu apžvelgė savo kariaunos žiedą. Niekas neketino eiti jai į pagalbą, visus sukaustė prietaringas siaubas. Juk ji niekam – net žynių žyniui nėra užsiminusi, kad šita legenda išgalvota. Taigi, pagal visus mitologinius kanonus, jai pats laikas pranykti nuo žemės paviršiaus ir kuo greičiau, tuo geriau. Ji apsisprendė, – greitai ir piktai. Imperatorė nušoko nuo tiltelio žemyn ir pasinėrė į rūką visiškai. Ji sulaikė kvapą, kad nebūtų girdimas kosulys. Ji užsimerkė, tikėdamasi, kad aklas įniršis atves tiesiai prie keistojo riterio languotomis kelnėmis, kuris kaltas dėl visų šių nelaimių. Ir tada jinai pasmaugtų jį nuosavom rankomis.
Deja, kelyje pasipainiojo drakonas. Jis, ir taip niršdamas dėl savo skausmų, šį kartą tiesiog sustaugė, nes Imperatorė užmynė jam tiesiai ant uodegos smailiu kulnu. Ne tik sustaugė. Drakonas atsigręžė ir spjovė. Imperatorė suklikusi nugriuvo. Plieno šliužas niekad taip ir nepamatė savo spjūvio pasekmių. Tik vėliau sužinojo, kad nuodai pragraužė Imperatorę iki pat kaulų. Jo nuodai.
Tačiau šiuo metu nebuvo laiko apmąstymams. Publika, tiesa, lyg ir neketino jų gaudyti, bet visgi protingiausia maištininkams būtų nešti iš čia kojas. Visas: keturias, dvi ir vieną. Ir netyčia čia įsipainiojusio drakono letenas. Taigi, Verijus užšoko ant Cefalono, Šildknapas pasišokinėdamas viena koja užsiropštė ant dar verkšlenančio slibino, ir visi kuo skubiau dingo miške. Juos paslėpė siūruojančios medžių šakos, tankūs krūmynai ir šešėliai, – šiaip ar taip, jau artinosi vakaras. Kovos aikštelė pratrūko riksmais ir klyksmais, kai jie jau buvo įveikę užtvarą (Imperatorės neliko, ir drakono nebestabdė jos “Negalima”), persikėlę į kitą upės pusę ir padegę tiltą. Taip kad niekas jų nepavijo. Gėris dar kartą nugalėjo klastą ir įveikė pinkles.
Visus kamavo skirtingi jausmai, tačiau vienas – smalsumas – buvo bendras. Kai visi viską išpasakojo, Cefalonas sužvingo:
– Žinai, Šildknapai, o tu visai neblogas astrologas. Tiesa, aš nesu gimęs po medžiu, o tvarte, kaip visi padorūs kumeliukai, bet būtent liepos mėnesį, o jei kas nors pabandytų įrodyti, kad nesu juodaplaukis, pats tokiam atspardyčiau pasturgalį. Beje, kirvis… Panaudotas griežtai ne pagal paskirtį… Mesk jį nuo kaklo, drauguži, savo darbą tas daikčiukas atliko.
Šildknapas nusviedė Imperatorės ženklą ir lengviau atsiduso. Verijus risnojo šalia laimingas ir išsišiepęs nuo ausies lig ausies.
– Ech, dabar tai pagyvensim, – sušuko jis, braukdamas kardu per kadagių viršūnes. – Be jokių tironų, be jokios priespaudos! Broliai riteriai vėl lengviau atsikvėps.
Drakonas nesakė nieko. Jis suprato, kad naujojoj epochoj jam dar reikia susigaudyti. Užtat pirmi jo žodžiai, perkeliavus mišką ir atsidūrus kažkieno lankose, buvo labai proziški:
– Ar negalėtume užkąsti tomis karvėmis?


VII skyrius


Jei atvirai, būtų daug gražiau užbaigti istoriją šeštojoje dalyje. Tačiau nenorėdami nusižengti tiesai, mes privalome nors trumpai pasakyti, kas gi buvo paskui. Žinoma, jeigu manote, kad kartais visai nebūtina žinoti istorinę teisybę, toliau galite ir neskaityti ir pasilikti toje euforijos būsenoje, kurią, tikimės, sukėlė iki šiol perskaityti skyriai. O jei esat toks bjaurus žmogus, kuriam visada rūpi “kas buvo toliau” ir ar jie “iš tiesų gyveno ilgai ir laimingai”, jūsų dėmesiui – epilogas.
Po Imperatorės mirties, kadangi ji nepaliko įpėdinių, prasidėjo kovos dėl sosto. Aktyviausiai čia reiškėsi Pentijus Kvigeris ir Vyriausias Žynys. Į karinę istoriją įėjo tokios kovos kaip Žiaurus ir Didelis Mūšis prie Papėdės (kerų bei klastos pagalba laimėjo žyniai) bei Sostinės Apsiaustis (laimėjo kariai, tik ne prieš žynius, o prieš miestiečus). Trumpai tariant, keletą nelaimingų metų visi nieko daugiau nedarė, kaip tik mušėsi, plėšė, degino, apskritai, elgėsi it šunys, paleisti nuo grandinės. Riteris languotomis kelnėmis tapo simboliu, kurį kovinei dvasiai pakelti naudojo tiek viena, tiek kita, tiek trečia pusė. Languotos vėliavos… Languotos žirgų gūnios… Languotos žygio palapinės… Galų gale liaudžiai tiek atsipyko šitas derinys, kad imta su nepasitikėjimu žiūrėti net į paprasčiausią languotą prijuostę, staltiesę ar šaškių lentą.
Tiesa, išsilakstę iš rūmų makumbikai įsiliejo į liaudies gretas, suteikdami ateinančioms kartoms tamsų gymį ir ištvermingumą. Dipsijai, pasikasę pakaušius, patraukė namo, į legendinę valstybę Dipsomaniją. Melokteriai prašapo: sako, vieni apsigyveno miškuose ir sulaukėjo, kiti įsirausė į žemes, ir tik pasakose apie juos bebuvo kalbama… Užtat po šalį klaidžiojo apiplyšę kariai, šungalviai įsisukdavo į tvartus, suėsdami viską iki paskutinės vištos, trobelių stogai ne tik apžėlė samanomis, bet ir įdubo per tuos metus, o bardai gatvėse būdavo apmėtomi akmenimis (atliekamų kiaušinių nebuvo), jei bandydavo dainuoti apie kovos žygdarbius… Tačiau atokvėpio mėnesiais (dažniausiai žiemą) teatras visgi klestėjo – ak, kokios istorinės dramos būdavo statomos! Ir, nors menininkai, išsilakstę į visas šalis, su nepasitikėjimu laukė, kas gi užims valstybės valdovo sostą, savo kudlotose galvose jie jau nešiojo daugybę idėjų apie Imperatorės valdymo laikotarpio ir negarbingo jos galo įamžinimą. Svarbią vietą ten užėmė Verijus, Karžygys Languotomis kelnėmis iš Kurkurbelio miesto, Šildknapas Spindintysis, žynys ir aktorius iš nežinia kokios pasvietės, juodbėris kalbantis žirgas Cefalonas ir plieno Drakonas. Tai visiškai suprantama, juk būtent šie herojai ir lėmė Imperatorės tironijos pabaigą. Tačiau baladėse ir vaidinimuose dar atsirado visokių žavių auksaplaukių užjūrio princesių, pajuodusių girios raganų, pasirodo, veikė ir kažkokie smuklininkai, klajojantys menestreliai, Ataranko Gerojo anūkai (kurių tasai niekad neturėjo), užsienio valstybių šnipai ir taip toliau, ir taip be galo.
Beje, apie užsienio valstybes. Sužinoję, kad šalis liko be valdžios ir yra draskoma tarpusavio nesutarimų, kaimyniniai valdovai kaip mat ėmėsi tiesti godžias rankas į svetimas žemes…
Tiek to, gana skaudinti jus nemaloniomis smulkmenomis. Tik būtina pasakyti, kad po šių nuotykių mielasis karžygys su draugais dingo kaip į vandenį; pagal oficialią versiją, iškeliavo kažkur toli – lyg į Tolimuosius Rytus, lyg į Memfį. Tačiau pikti liežuviai tauškia, kad Šildknapas, apsvaigęs nuo pergalės ir alaus, sumanė išbandyti “kelio pametimo užkeikimą”, kuris optimaliu atveju turėjo paklaidinti persekiotojus, o kadangi tokių tuo metu nebuvo, tai paklaidino velniai žino kur ir save, ir savo draugus…
O kas blogiausia, kad Mėlynojo kalno Imperatorės valdymo laikai iki šiol minimi su nostalgija bei tyliu susižavėjimu ir pagarbiai vadinami Aukso amžiumi.


P.S. (1) Nuo autorės: Personali padėka Klaustux’ui už pasibaisėtiną atkaklumą reikalaujant visų kitų skyrių, kurie sekė po pirmojo, nors iš principo tai visai neįėjo į mano planus…



P.S. (2) Ir ką jūs manote apie šį apsakymą? Pareikškite nuomonę diskusijose!


Parašyti autorei



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0