Skaitiniai

2000-09-20
 

Savaitės straipsnis: erotika

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Ana Roškova
Robertas Bukauskas


EROTIKA GERAI, BET FANTASTIKA – DAŽNIAU!


Lietuviškos fantastikos daugėja, ji įvairėja – atsiranda naujos temos, nauji vaizdavimo būdai. Tad ką gi mes matome lietuvių fantastikoje, jeigu pamėgintume ten paieškoti erotikos? Pirmiausia, teks susitaikyti su nuostata, kad šįsyk erotika bus vos ne kiekviena užuomina, scenelė ar fragmentas, kuriame vaizduojami lytiniai santykiai. Antra, nenustebkite, jeigu tai kol kas panašu tik į drovius ir bejėgius bandymus sutverti kažkokį erotikos šešėlį, kur visos pačios įdomiausios scenos paslepiamos “meniškomis” frazėmis: “paskui nusileido tamsa, kuri paslėpė beprotišką kūnų šėlsmą…”





IX

Pirmiausia mums į akis, ko gero, kristų Silvestras Sinkus, kurį (tikėsimės, neįsižeis) šiuo atžvilgiu gal būtų galima pavadinti “lietuviškos erotinės fantastikos tėvu” ar net ir “lietuviškuoju Farmeriu” (beje, jie abu ir išorine išvaizda gana panašūs), nes jo dar 1993 m. išleistame apsakymų rinkinyje “Gėlių sala” mūsų akis gali pradžiuginti net du fantastiniai erotiniai apsakymai: “Obuolys” ir “Gėlių sala”. Tai, ko gero, vieni iš pirmųjų erotikos blyksnių lietuvių fantastikoje (pora Vytauto Norbuto sakinių vargu ar gali pretenduoti į erotiką). Gi pono Sinkaus kūriniuose erotikos nereikia ieškoti su padidinamuoju stiklu. “Obuolyje” pasakojama apie nelaimingą britų lordo Hopkinso šeimą, nes “kai tik Hopkinsas nori džiaugtis žmona, jį ištinka nesėkmė…” Bet problema, pasirodo, yra kur kas aštresnė: alkanai žmonai patenkinti iš nevilties lordas net vyrukus iš specialaus biuro samdė, “…bet ir jie perkreiptais veidais išėjo.” Net ir lietuvio leitenanto Irmanto “kariška” pagalba liko bejėgė: “- Padėti tai aš bandžiau, – kreivai šyptelėjo leitenantas. – Kariškai. Bet lemiamą akimirką kietas liko tik belgų gamybos pistoletas.” Taigi, teliko vienintelė viltis – S.Sinkaus sukurtas lietuviškojo Šerloko Holmso personažas – išradėjas Fanteris. Su padidinamuoju stiklu ištyręs nuogos lordo žmonos nuotrauką, išradėjas prieina prie išvados, kad nelaiminga lordo žmona Elena, pasirodo, yra užkeikta. Pasirodo, apgamas, esantis kairėje vidinėje kojos pusėje ant šlaunies ir lygiai toks pat dešinėje sukuria energetinę užtvarą, pro kurią praėjęs bet koks gyvas daiktas netenka galios… Šį užkeikimą merginai uždėjo čigonas, kurio duktė buvo nuplakta, kai bandė iš sodo pasisavinti obuolį. Vis gi net ir pats išradėjas prisipažino esąs bejėgis nuimti užkeikimą… Tačiau patyrusi moteris jį nuramino: būdą žinanti ji pati: “- Reikia, kad viena koja būtų pakelta, o kita nuleista. Arba reikia visą laiką kojomis lyg “važiuoti dviračiu…” Šis būdas suveikė ir šeima toliau gyveno laimingą gyvenimą: “… lordas jau tvirtai sėdėjo balne. Ir moteris džiaugsmingai “važiavo dviračiu””.


Kitame apsakyme “Gėlių sala” (pagal kurį pavadinta ir visa knyga, tad jau vien iš to galime spręsti, kokią reikšmę teikia rašytojas erotikai) vėl susitinkame su lordu Hopkinsu, išsiruošusiu ieškoti Pago salos, apie kurią Stasys Povilaitis dainuoja: “Pago, Pago, – salos vandenyne! Pago, Pago, – vyrų ten nėra!”. Hopkinsui pasisekė – jis rado palaimingąją salą, kupiną nuogų moterų, kurios “Tiesiog žaviai nuogos! O toje vietoje kiekviena turėjo žiedą: ar tai rožę, ar tai gvazdiką, ar tai…” Tokios tad tokelės – lordas pasiliko gyventi saloje, bet netikėtai padare atradimą: nuostabūs moterų žiedai “tose vietose” niekuomet neatsiskleidžia iki dugno, kaip pasakė pats Hopkinsas: “Dugnai vis kieti ir kieti…” Štai jis ir grįžo į sausumą ieškoti išradėjo Fanterio pagalbos. Ponas išradėjas be vargo nustatė, kad merginos, matyt, dauginasi žiedadulkėmis ir Hopkinsas, viską metęs, tučtuojau išlekia atgal į salą, nes: “…kai tik aš paglostysiu moterų gėles vyriškų žiedadulkių šepetėliu, žiedai tuojau pat kiaurai išsiskleis…”

Jei abu pirmieji (galbūt galima juos pavadinti “ankstyvieji”) erotiniai apsakymai gana linksmi ir nesudėtingi, tai vėliausiame šio autoriaus romane “Dievų tyla” jau galime rasti sudėtingų psichologizuotų erotinių scenų ir tonas čia jau daug sunkesnis, erotizuoti ir žodžiai bei simboliai.


Vienai iš knygos herojų, Astridai ypač daug erotinių išgyvenimų ir prisiminimų kelia žodis “Fest”. Toks buvo užrasas ant jos meilužio jūreivio diržo. Jūreivis “… mėgdavo reikšmingai prisimerkti, priglausti Astridą, su pasigardžiavimu sakyti:
– F… fest!
Nuo to “F… fest” Astridai užgniauždavo kvapą. Ir nuo rankų, kuriom ji nekliudomai leisdavo slidinėti po kūną. O toliau… Ką ir besakyti…”
Šį žodelį moteris prisiminė ir po daugelio metų, kai netyčia įmonės palėpėje liko vienudu su senberniu Rolandu ir…
“Nuavė jam batus, nutraukė kojines, išrovė užtrauktuką, prispaudė išmuštą prakaito ant kietai prigrūstų pūkais maišų.
– F…fest! – nieko daugiau nebeprisiminė. Tenkinosi, bangomis gesindama ilgus metus susikaupusi mergišką įkarštį. Keitė pozas, aikčiojo, duso. Tenkinosi ir Rolandas, daug senberniško kvapo turėdamas. “Atitiko kirvis kotą”, – sakytų senieji. Ir nuplaukė į šalį visi žmogiškieji tabu.”
Įdomu, ką ras skvarbi erotomano akis naujame S.Sinkaus kūrinyje?


Kaip minėjome, S. Sinkus pradėjo erotinę lietuviškos fantastikos kryptį, bet kur ji nukeliavo? Bene geriausiai visuomenei kolei kas žinomose trijose lietuviškos fantastikos knygose – kasmetinėse apsakymų antologijose “Geriausia Lietuvos fantastika” – erotikos, deja, galima rasti tik gerokai pasiknaisiojus… Tą mes ir padarysime.


“Geriausioje Lietuvos fantastikoje 1997”, ko gero, labiausiai į erotikos laukiančio skaitytojo akis krenta, tiesiog įsiveržia, Gintauto K. Ivanicko “Mylėti raganą”. Jau pirmosios apsakymo scenos pulsuoja geismu, kuriuo verda ir ištvirkusi herojė grafienė Elena Rickuvienė: “Elena įžengė į Rickaus miegamąjį sumušta, dar tebejausdama žemyn šlaunimis tekančią Petro sėklą, kurią priėmė į save tik prieš minutę, staugdama iš pykčio ir galbūt aistros.” Tačiau neskubėkime kaltinti autoriaus sadizmo aukštinimu, mat tame pačiame apsakyme rasime ir švelnumo, kai susitinka pagrindiniai veikėjai: laumė Vaiva ir vedlys Domantas. Pirmasis jų susitikimas iš tiesų daug žadėjo:
“- O tu gražus, Domantai. Ir mandagus – priėmei senutę į kubilą. Tačiau vis vien teks tave nubausti. Negalima maudytis laumės pirtyje nebaudžiamam.
Ji ištiesė ranką ir švelniai palietė jo skruostą. Šilkiniai pirštai nuslydo krūtine žemyn, ranka paniro į vandenį. Nuo atsargaus jos prisilietimo Domantas net užsimerkė.
Vaivos ranka ėmė glostyti jį neskubiais, švelniais judesiais. Domantas iš pradžių nedrąsiai palietė jos krūtis, paglostė jas delnu. Jo ranka, grimzdama į vandenį, lėtai slydo jos pilvu, kol pirštai neįsivėlė į plaukelius…”
Na, na?..
“Kai Domantas atsimerkė, Vaiva jau apsirengusi stovėjo tarpduryje.”
Ech, Gintautai, Gintautai… Tokia puiki scenos įžanga, o po to – še tai tau… Nejaugi manai, kad tokius nutylėjimus kitame puslapyje atperka pora smagių mokyklinio folkloro eilėraštukų?
“Atėjau pas mergužėlę, užkišau jai prie visų.
Negalvokit nieko blogo – baltą rožę už kasų!
Atėjau pas mergužėlę, išsitraukiau didelį.
Negalvokit nieko blogo – gero vyno but…”


Tame pačiame rinkinyje publikuotame Prano Šarpnickio apsakyme “07.00-12.24 vietos laiku” atsiranda vietos iš tiesų fantastinei ateities erotikai. Tikrai įsimintina apsakymo scena, kurioje pilotai mėgaujasi vienkartinio naudojimosi andro-geišomis:
“Užvedanti muzika susiliejo su gosliomis reišų aimanomis ir vyru stenėjimais. Ore pasklido spermos ir vyriško prakaito kvapas. Ant grindų, stalų, gultuose raičiojosi nuogi, pašėlusio geismo okeane skęstantys kūnai, visomis pozomis, demonstruojamomis Kama Sutros knygose”.
Tačiau manytume, jog P. Šarpnickiui erotinė scena yra ne tik eilinis akcentas grubokoje apsakymo dvasioje, bet ir tam tikras gilesnis žvilgtelėjimas į erotomanijos užkulisius: “Kodėl jas visuose galaktikos pakraščiuose vadino plokščiagalvėmis, jei jų galvos nebuvo plokščios? Gal šiaip… Gal kad pažemintų savo rankų tvarinį, skirtą žemesniems instinktams tenkinti. Istorikai atsakytų tiksliau. <…> Plokščiagalvėse burtų nebūtum radęs nė už grašį. Sielos irgi. Sekso magijos – apsčiai!”.
Dar vieni autoriai, šiam rinkinyje kiek pasižymėję humoristinės lietuvių fantastinės erotikos žanrui, būtų Egidijus Šantaras ir Andrius Tapinas, kurių kandžiai plunksnai priklauso “Faršas ir Dziubelis prieš fėjų ragą”:
“Fėja tuoj pat sustojo ir drebėdama atsigręžė.
– Kojas už galvos, rankas išskėst, – liepė pribėgęs Dziubelis.
– Ką?!
– Tai yra rankas už galvos, kojas išskėst. Faršai, patikrink.
Faršas įgudusiais pirštais perbėgo fėjos kūnu.
– Švari.
– Gerai. O dabar, meilute, skubiai rodai mums kelią į fėjų slėnį. Kur tas jūsų ąžuolas?
– Ir viskas? – truputį nusivylė fėja, – aš maniau, jūs mane…na, nesvarbu. Eime, čia visai netoli.”
Na, argi ne perliukas?


Tai lyg ir viskas, ką galima “išmelžti” iš “Geriausios Lietuvos fantastikos 1997”. Gi “Geriausioje Lietuvos Fantastikoje 1998” – jau nauji vėjai. Autoriai padrąsėjo: beveik pusėje apsakymų galima rasti erotikos fragmentų. Tad ir keliausime iš eilės.
Bendrame Justino Žilinsko ir Gedimino Kulikausko apsakyme “Prerijų kojotas” – vėl tie patys nedrąsios erotikos daigeliai:
“Kūnas darė savo. Pajutau, kaip kažkas (“Kažkas, hm?”) auga manyje, keroja ir plečiasi, grasindamas praplėšti kelnes atitinkamoje vietoje… O jos koja vis trynėsi, glaustėsi, čia sekundei sustingdama, čia vėl…” arba “Staiga pasilenkusi ji taip griebė kaklaraištį, kad mano kūnas it bevalė lėlė pasviro į priekį, ir jos goslios lūpos įsisiurbė į manąsias. Liežuvis, sekdamas geriausiomis prancūzų tradicijomis ir tęsdamas psichoseksualinę ataką, įsirangė man į burną…” Cha! Berods, pagrindinis herojus atsidūrė kažkokios nimfomanės gniaužtuose… Nors visa erotinė intriga netrukus užsidaro fraze: “Nepabandęs – nesužinosi”, o bandymas lieka už kadro, tad skaitytojui telieka pasitelkti įaudrintą fantaziją.


Kažin ar galima gana drastišką kalbą (kuri, beje, puikiai “paaštrina” apsakymą) vadinti erotikos fragmentais Prano Šarpnickio apsakyme “Keturi”, bet visgi ir ją pacituosime: “Jis daug rūkė, daug gėrė alaus, ištisai norėjo mergų… Jų čia nebuvo. Todėl kitus bendrus nuolat vadino pederastais. Ne todėl, kad mėgintų juos įžeisti, o tiesiog pareikšdamas tam mažam, uždaram pasaulėliui, jog jis vyras, jog turi penį tarp kojų ir…”


Vis dėlto, rimto dėmesio ir pagyrimo nusipelno “Keturių” ateities erotinės vizijos, nuteikiančios dar liūdniau, nei 1997 m. rinkinyje esančiame apsakyme: “Skrendu septyniolika dienų – pusę savo atostogų. Penkiolikai minučių įsisiurbiame vienas kitam į lūpas, kitas penkias plėšiame nuo kūnų kombinezonus, dar minutę… glamonės… bučiniai… nevaldomi virpuliai… atodūsiai… poza po pozos… bučiniai… glamonės… poza po pozos… mums gera… mes mylimės… 33 minutes 36 sekundes. Man laikas”.


Ar norėtumėte tokios erotikos? O gal pabandytumėte tiesiog atviroje erdvėje: “Meilės žaidimams laivo išorė nebuvo tinkamiausia vieta, bet kodėl ne? Stovėjo ir rijo vienas kitą akimis. “Aš tavęs noriu…” – šnibždėjo. “Čia?” – “Taip…” – “Mes išprotėję…” – “Taip”. Skafandras buvo dvivietis – jie galėjo daryti ką nori. Patogu nebuvo. Jo gyvulys ėmė skverbtis į jos kūną… Dar vienas dviejų humanoidų meilės romanas. Homo sapiens mylisi pačiose neįtikinamiausiose vietose ir taip jie darė nuo amžių pradžios – tokia prigimtis.”


Keliaujame toliau – Gedimino Kulikausko alternatyvios siaubo istorijos, “Nenugalėtųjų”, minimalūs, nors įsimenantys erotiniai fragmentai padeda kurti niūrią, grubią ir siaubu dvelkiančia apsakymo nuotaiką. Nors autorius prievartai ir grubumui atskleisti negaili plunksnos, erotiniai vaizdeliai nėra daugiažodžiai, kai kurie iš jų netgi kontrastuoja bendrai apsakymo nuotaikai:
“Atsargiai praskleidė ploną lininį chalatėlį. Nuogi suprakaitavę kūnai švelniai susilietė, atsipalaidavusi ir minkšta dabar ji visiškai nesipriešino”.
Erotikos akcentais kaip subtiliu teptuko štrichu taip pat naudojasi Nigelis apsakyme “Kitoje veidrodžio pusėje”. Tačiau šiam autoriui jie tėra tik šalutinė priemonė, skirta įsigilinti į kitus rūpimus klausimus – išrinktosios likimą. Atsiprašome už didelę citatą, bet ją trumpinti būtų neleistina:
“Aš irgi nepagalvojau. Bent jau tol, kol nepajutau josios šlaunim tekantį kraują, tačiau tada jau buvo per vėlu.
Suteptas josios apsiaustas dabar voliojosi nusviestas į tamsiausią patalpos kertę.
– Man…aš,- pamėgino kažką pasakyti Isa. Kaip ir man prieš tai, jai nepavyko. Tiesa, skirtingai nei ji, nepravirkau. Viduje garsiai plūsdamasis, pamėginau prisislinkti prie jos arčiau, apkabinti, priglausti…Geriau jau būčiau nemėginęs. Ne, netėškė man, nors gindamasis nebūčiau nė rankos pakėlęs. Blogiau – tik klūpėjo ir sustingusiu žvilgsniu žvelgė man į akis…
Švinu prisipildžiusiomis rankomis net nebandžiau jos sustabdyti, kai pakilusi pasuko išėjimo link. Jau maniau, teks jos ieškoti šiame prakeiktame nekropolyje, tačiau ji į lauką nėjo – sustojusi prie angos, prigludo prie to, kas kadaise buvo medine durų stakta.
Žiūrėjau į josios krūpčiojančius pečius ir jaučiau, kaip manyje bunda ir kyla kažkas, kas nori griebti kalaviją – ne, nepalikti jo ašmenų makštyse – ir bėgti išdvėsusiomis Vasanusieno miesto gatvėmis kapojant viską, kas tik pasitaikys kelyje. Ir spardyti, o po to rėkiant kapoti vėl, kol išdžius gerklė, kol atšips gnomų darbo ašmenys, kol neliks nė lašo tų, kas slapčia mėgina kauptis akių kampuose.
Kol ant kelio liks tik iškreiptas veidrodis, kurio gilumoje išvysiu save.
Susitvardžiau. Buvau, esu ir liksiu talgūru, o talgūras tvardosi.
– Prašau tavojo atleidimo,- ištariau kakta paliesdamas grindų plokštes.- Atleiski nevertam tavojo gerumo.
Jinai tylėjo, o aš nedrįsau nė pakrutėti. Akmens šaltis ėmė deginti odą.
– Už ką aš tau turėčiau atleisti? Ar už tai, jog man buvo gera su tavimi? Už tai? Ne? Tai už ką gi dar? – sušnarpštė staiga nosimi,- Nesąmonė kažkokia…
– Bet aš maniau…
– Niekada daugiau taip nemanyk, girdi?- plykstelėjo tarsi ugnis.- Esu moteris – girdi, moteris!- o ne kokia tai drevė medyje, o tu…tu mokėjai elgtis,- sušvelnėjo jos balsas, tačiau tuoj pat vėl tapo granito kietumo.- Ir nesivaipyk ten dabar beslėpdamas nuo manęs savąjį veidą, nemeluok nedrįsdamas pakelti į mane akių- ir taip suprantu, jog nebuvau tau pirmoji.
– Isa…
– Nereikia, girdi? Nesu visiška kretinė, o jei tu iš tikro esi talgūras ir turi bent krislelį garbės, tai bent nemeluok moteriai. Duodu nukirsti savo ranką tarsi kokiai sugautai vagilei, jog ne sykį esi lankęsis pas hierodules ar tiesiog pas tas nelaimingas merginas smuklėse. Na, ko nutilai? Ką dar pasakysi, talgūre? Jei nenugalėjai drakono, tai bent moterį, a? Prisipažinsi amžinoje ir neblėstančioje meilėje man, kaip savo širdies išrinktajai? Irgi ne? O gal net paprašysi rankos? Tad žinoki…ai, ir taip žinai, jog nesu kilmingoji, ir mūsų sąjunga būtų tik mezaliansas. Irgi ne tai? Ko tyli?
Į grindis įspaustas veidas degte degė. Rodės, išsisunks prakaito lašas, tai nespės nutekėti skruostais – tuoj pat šnypšdamas virs garo debesėliu. Jaučiausi ne sugėdintas – jaučiausi pažemintas, o tai buvo žymiai blogiau. Būtų buvęs jos vietoje vyras, nepažiūrėčiau, kad žynys, iššaukčiau Dešimties teisman ant sutryptos žemės, ir antrąjį kalaviją jam gintis surasčiau…Žemino mane, talgūrą, kilmingąjį, kuriam petį kalaviju lietė pats komonas Malrinas-sam, šviesiausiojo mikado, tevaldo jis amžinai, lūpos, rankos ir akys už rūmų sienų. Mano garbę trypė į purviną aslą, maišė su žeme, šaipėsi man tiesiai į veidą, o aš…Tegriebia Tamsusis manąją Ka, klūpėjau prieš ją kaip prieš patį mikadą, tevaldo jis amžinai, vengiau jos žvilgsnio ir savuosius jausmus rodžiau tik iki pabalimo makštis spaudžiančiais pirštais.
Tačiau turėjau tikslą ir tvardžiausi. Talgūras tvardosi.
– O jeigu paprašysiu?- paklausiau nepakeldamas akių,- Jeigu tavęs nevertas paprašytų įeiti į jo namus ir tapti jų šeimininke, kas tada?
Isa tylėjo ilgai. Labai ilgai, o po to atsiduso.
– Nieko…Nieko, Yjuda-sam. Aš…esu Vienatinio išrinktoji, ir …na, supranti?
– Suprantu,- atkartojau tarsi aidas.
– Nieko tu nesupranti,- karčiai pratarė.- Likimas ir Vienatinis ant mano pečių uždėjo išrinktosios naštą, tačiau aš gimiau ir esu moteris nepriklausomai nuo to, ką apie tai mano kiti. Manai, man yra mieliau iki užkimimo ginčytis su Rašto aiškintojais, o ne kartu su visais eiti į Viduržiemio šventę miesto aikštėje ir ten kartu su visais sukti ratelį arba šlamšti uogienės prikimštus pyragėlius? Manai, man nesinorėjo eiti į geriausios vaikystės draugės vestuves ir ten kartu su kitomis stengtis pagauti jaunosios metamą vainikėlį? Užuot tai dariusi, su savais mokiniais turėjau sėdėti garbingiausioje vietoje ir kalbėti gražiausius žodžius…Manai, niekinu gero raudonojo pomorietiško vyno gurkšnį, ar man nesinori patirti tai, ką kiekviena mergina jaučia vyro glėbyje?
– Nemanau, Isa-sam.
– Ir gerai, kad nemanai, nes aš visa tai mėgstu, girdi? Mėgstu! – išrėkė jau nebenulaikydama ašarų. – Mėgstu, kaip ir visi kiti paprasti žmonės, tačiau esu gimusi išrinktąja, supranti? Kai buvau septynerių, pas mano tėvus atėjo šventasis žmogus, ir manyje įžvelgė dalelę to, ką pavadino Vienatinio meile. Staiga supratau, jog galiu ginčytis su juo tokiomis temomis, apie kurias anksčiau neturėjau jokio supratimo. Tapau tuo, kuo esu dabar, bet aš esu silpnas žmogus…esu moteris, trokštanti to paties, ko trokšta visos, tačiau Likimas manęs nepasigailėjo: suteikė dieviškosios meilės galią ir iškėlė virš kitų. Iškėlė be jokios širmos, su apnuogintu charisobi no rodo, Esmę ir Likimą atspindinčia tatuiruote, kurią privalu nuo kitų slėpti ir saugoti tarsi akies vyzdį. Iškėlė kitų dėmesiui… Kur aš galiu pasislėpti? Niekur. Likimas verčia būti mane pavyzdžiu kitiems. Pavyzdžiu be nuodėmės ir be priekaišto…Verčia būti nesutepta!
Susitvardžiusi nutilo ir išsišnirpštė į išsitrauktą nosinaitę. Neraginau jos. Turėjo išsikalbėti pati.
– Nepavydėk išrinktiesiems garbės, Yjuda. Niekada. Nepavydėk jiems visadidinančio stiklo, pro kurį į juos žvelgia aplinkiniai, ir nuo kurio jie niekaip negali pasislėpti. Nepavydėk jiems dogmų, kuriomis remdamiesi jie privalo gyventi. Nepavydėk jiems garbės, už kurią jie moka asmeninio gyvenimo neturėjimu. Nepavydėk jiems nieko.”


Atėjo metas aptarti 1998 metų antologijos erotikos gigantą – Kęstučio Zubkos apsakymą “Karūna ir kraujas”. Jau pats apsakymo temos pasirinkimas nulemia erotikos būtinumą: juk vaizduojama sekso revoliucijos karta – peraugę hipsteriai ir Renesansinis Žygimanto Augusto dvaras, o kaip žinome, Renesanso metu prasidėjo kūniškosios kultūros atgimimas, be to, viena iš idėjų, kurių skatinami herojai keliauja per laiką, yra ginekologinio pobūdžio. Nors šis K. Zubkos kūrinys patyrė daug transformacijų, smarkiai apkarpytos ir erotinės scenos, tačiau vienokio ar kitokio pobūdžio jų galima rasti net penkias, taigi, beveik rekordas. Tai vienintelis autorius, kuris erotikos griebiasi drąsia forma: “Ingą, gulinčią nuogą, rožiniais krūtų galiukais, mistiškai atsispindinčią trijų dalių veidrodyje, puoliau lyg iš lentynos ištrauktą “De Mysteriis Dom Sathanas”. Ji dejavo, rėkė ir kandžiojosi. O paskui nepaleisdama iš karšto delno mano strypo nusisukusi apžergė, lėtai pasismeigė ant jo, giliai suvaitojo, išrietė nugarą ir staiga su kažkokiu kraupiai nežabotu geismu ėmė joti, tarsi mes mylėtumės paskutinį kartą”.


Renesansiniai erotiniai vaizdeliai dvelkia net savotiška gotikine estetika: “O vieną vakarą karalienė liepia man ateiti į maudyklę, kur didelėje marmurinėje vonioje teškenasi ji ir karalius, apšviesti abipus kolonos į geležinius žiedus įkištų deglų šviesos. Kruvini liepsnos atšvaitai krenta ant jų gyvuliškos aistros iškreiptų veidų, atsispindi tamsiame vandenyje. Barbora apsiveja rankomis Žygimanto Augusto kaklą, aikteli, gosliai suvaitoja, atkragina galvą ir kimiu balsu šūkteli man, kad kol jie mylėsis, barstyčiau ant jų rožių žiedlapius”.


Nesunku pastebeti, kad K. Zubka seka V. Gavelio ir J. Ivanauskaitės kūrinių tradicijomis. Ką gi – norėdamas būti moderniu, skaitomu ir gerbiamu, be erotikos neišsiversi…


Štai ir vėl atėjo apibendrinimo metas, nes ieškoti nebėra kur. O gaila… G. K. Ivanickas, 1997 m. džiuginęs erotika, šįsyk apvylė – matyt, Hado karalystė tam netinkama, Lina Darbutaitė “Sakmės apie Tjordilį” isimylėjėliams – Tjordiliui bei Sigrunai – taip nesuteikė galimybės aistringai pasimylėti, tikriausiai todėl jie ir liko tokie šalti. Diana Butkienė “Dalioje” nebandė herojės problemų susieti su nepasitenkinimu seksualiniu gyvenimu, nors juk visi dėka “Lietuvos ryto” ir “Cosmopolitan” žinome, kad išsprendus šias problemas kitų nelieka. J. Žilinskas “Sakmėje apie Gugį, smeiguolį ir geležinius žmones” nebandė pagyvinti apsakymo pikantiška erotine scenele tarp maumo ir maumulės, tik Mindaugo Šyvio “Siaubingoje iškyloje, arba per smėli ir varines triūbas” gyvūno sterblė užslėptai erotiškai išsiplečia… Taigi net paprasčiausios erotikos trūkumas vis dar akivaizdus, o ką jau kalbėti apie netradicines orientacijas? Čia tik “Faršas ir Dziubelis prieš Lemties kardą” (E. Šantaras ir A. Tapinas) švelniai kilsteli uždangą užuominomis:
“Puotai pasibaigus, paaiškėjo, jog tėra viena didelė palapinė, ir svieto lygintojo vyrukų žvilgsniai ėmė darytis ilgesingi.”


Ką gi, metas pasižvalgyti ir po trečiąjį “Geriausios Lietuvos fantastikos” tomą, reprezentuojantį 1999 metus, gal ten prasiverš lietuvių autorių aistros? Verčiame… Rūtos Marijos Klovaste “Sausra” – sausa ir klaiku, nors ir nuostabu, bet ar ten vieta nevaldomam kūnų šėlsmui, beprotiškam gyvenimo džiaugsmui?


Edvardo Vaišvilo “Urve” – paaugliškos svajos: “Jis jau senokai sugaudavo save besidairantį į apnuogintas merginų blauzdas bei iškilias kūno vietas. Tai sukeldavo malonų virpulį. Su moterimi jis dar niekada nebuvo, bet visa tai jau seniai aptarta su bendraamžiais ir ne kartą slapčia matyta kokiame nors svirne, kai bernai ten nusitempdavo mergas”.


Šį bei tą erotiško mums pademonstruoja Gedimino Kulikausko “Jūrų Mergelė”, negarsėjusi pernelyg dideliu drovumu elgesyje su jūreiviais: “…užlipa denin ir gula, o jūreiviai eina pas ją – tik reikia būti atsargiam – pabaisa vienu mostu gali nutraukti galvą, jei kas nepatiks… Ir cukraus negailėti.” Beje, jau minėtas epizodas, kaip ir daugelis vėlesnių, erotiką rodo podraug su agresijos mišiniu, to neišvengiama net ir aprašant herojės išvaizdą: “Sako, pas ją papai – kaip moliūgai, o šlaunimis ne vienam šonkaulius sulaužė…” Ne kitokia ir vienintelė užuomina apie kunigaikštuko bei Mergelės praleistą naktį, kuri prasidėjo tikrai audringai, nes herojė: “…naguota letena griebusi už sprando Kerį, įsitempė vidun… Ir staugsmas vėl suvirpino laivo sienas…Tik šaukė nebe vienas – prie nepakenčiamai plono Mergelės klyksmo prisidėjo ir storas it jauno buliuko, persigandęs kunigaikštuko baubsmas…” Ką gi, matyt, įspūdžių jaunuoliui tikrai buvo, nes: “… kitą dieną jis išslinko į denį, nuogą savo kūną prisidengęs drabužių likučiais..”, tačiau kunigaikštukas nepanoro dalintis patirtimi: “Kai jo paklausė, kas vyko nuo tos akimirkos, kai toji Jūrų pabaisa jį įsitempė vidun… Kunigaikštukas ničnieko neatsakė. Jis tik tirštai nuraudo.” Baigant dera pastebėti, kad autorius pernelyg neatvirauja savo apsakymo herojės kūnu, vietoj apdaro pasinaudodamas šios plaukais: “Saulėje blizgėjo tik šlapi jos sėdmenys, o visą kūną dengė žalių plaukų kupeta”… Tiesiog kaip F. Frazettos iliustracijose.


D. Butkienės “Aukarija”, L. Darbutaitės “Krikštaduktė”, Elvyros Griniūtės “Stotyje”, M. Šyvio “Cheminės jungtuvės” pernelyg toli nuo tokių žemiškų dalykų kaip erotika. Atrodytų, kad L. Darbutaitės “Vėjų krikštaduktėje” ir Aušrinės vaikelis čia atsiranda tarsi pats savaime – dar gerai, kad apsakyme viską nešiojantys vėjai ir šio pačiupę neatnešė tiesiog kaip kopūsto į daržą… Tačiau kraštutinis idealizmas visada prastai baigiasi – gal dėl to ir apsakymo pabaiga tokia tragiška… M. Šyvio frazės kaip “…paėmęs moterį ant rankų, nusinešė jiems dviem težinomais keliais” ar “lūpomis švelniai prisilietė prie žmonos krūtinės” geriausiu atveju nusineša mus į alcheminius ir poetinius tolius.


Bet štai kančioje besiblaškantis žvilgsnis atsitrenkia į pavadinimą “SInkubas”. Kažkas pažįstamo, erotinė potekstė, erotinių demonų samplaika, kuri lyg ir žadėtų mums kūrinyje gausybę pikantiškų scenelių… Štai ji – lauktoji erotika! Jau pirmieji puslapiai nusidažo rožine aistros spalva: po draugo laidotuvių pagrindinis herojus randa laiko ir noro atsipalaiduoti su žaviąja pupyte, dėl kurios, tiesą sakant, ir užvirė visa košė… Na ir kaip, mieli vyrai, nebus to noro, jei mergina: “…nuleido ranką jam ant kojos ir vos virptelėjusiu balsu paklausė: – Užeisi?”, o kas toliau? Toliau dar karščiau: “Stiklas trumpam apsiblausia, bet paskui jame pamatau tave, išeinantį iš keisto, sidabrinio miško. Bet tai tik tavo veidas ir… jo rankos, jo žvilgsnis. Aš nustebusi traukiuosi, bet tu žengi į priekį, griebi mane, apsuki, priremi prie veidrodžio ir įsiverži. Nevaldomai, grubiai, tarytum koks laukinis gyvulys. Jaučiu, kaip skauda prie šalto stiklo prispaustas krūtis, kaip tavo deginanti… lytis beprotišku ritmu nardo po mano vidų, kaip nuo klaikaus skausmo geismas tik auga ir kaupiasi neįprasta jėga, kaip aš atsisuku, bučiuoju tavo kaklą, o tu urzgi, šnopuoji, riaumoji… Ir matau, kad tu nebeturi veido, tavo oda nupilkusi, permatoma, o po ja bėgioja begalė kibirkštėlių. Ir staiga tu išnyksti, lyg niekada nebuvęs – lieka tiktai beprotiškas geismas, veidrodis, kuriame matau tik save – nuogą, bet juodą tarsi negrę, išskyrus lūpas, kurių kampučiuose yra kažkas ryškiai raudono. Aš perbraukiu pirštu lūpas, paragauju ir suprantu… tai kraujas… Neturėdama kur dėtis iš geismo – noriu, noriu dar… kodėl mane palikai – šoku ant savo atvaizdo ir bandau jį pasiekti – kandu į stiklą, brūžinu dantimis, draskau nagais, kol pajuntu, kad mane kažkas stebi, nematau nieko, bet žinau, stebi iš visur, kad aš niekur nuo to žvilgsnio nepasislėpsiu, kol suprantu – tai Rudis, tik jis moka taip žiūrėti… Jis pasirodo už stiklo, stiklas dūžta ir aš puolu jį, parverčiu ant šukių ir… Ne, nepasakosiu toliau…”


O… kad visos silpnalytės esybės taip trokštų vyrijos – galbūt, gerbiamieji vyrai, vaikščiotumėte gatvėse susigūžę ir nukamuoti, persekiojami gašlių merginų žvilgsnių…


Rasime čia ir kiek fantasmagoriško kibersekso probrėkšmų, kai pagrindinis herojus, kibererdvėje sumanęs demonstratyviai pamylėti pagrindinę heroję savo priešui matant, netikėtai susiduria su problemomis, nes
“Pirštai kažko neranda. Iš netikėtumo prablaivėjęs jis įdėmiau pažvelgė ir pamatė, kad jos kūno… nėra, kad tai vien tik keista medžiaga, kad nebeįmanoma atskirti, kur spenelis, o kur krūtis, kad lyties požymių nelikę. Nepakeliamą vandens čiurlenimą perplėšė moters klyksmas – ji žvelgė tai į sudarkytą save, tai į veidrodinę sieną ir nedarė nieko, tik klykė – klykė išplėtusi akis, rankomis ieškodama to, kas buvo taip įprasta!”


Ach jau tas virtualusis seksas, ponai, nors lyties požymių nebuvimas tikriausiai nebūtų sustabdęs kai kurių labiau pagedusių mūsų visuomenės atstovų, na, bet pagrindinis apsakymo herojus juk ne toks, ar ne?..


Tačiau vis dėlto “SInkubas” nėra apsakymas, kuriame dominuotų erotika. Erotinės užuominos, kaip ir Nigelio apsakyme “Kitoje veidrodžio pusėje”, autoriui labiau reikalingos atskleisti herojų vidinius išgyvenimus, o ne pamaloninti skaitytoją. Štai vienas iš dažnų dialogų tarp erotomano Džefo ir puritono Rudžio:
“- Taip. Man nebuvo vietos pasaulyje, kuris persunktas savanaudiškumo, prievartos, vartotojiškumo, kada viskas vartojama. Tik vartojama. Man nebuvo vietos pasaulyje, kuriame erotika afišuojama iki tokio lygio, kad virsta savo priešingybe – nužmoginta fiziologija: ką jums pasakytų Ovidijus? Kur vienos nakties nuotykiais giriamasi, o šeimos gėdijamasi, kur vyrai matuojami pagal jų daiktų ilgį, o moterys pagal ne kurios vietos raumenų išsivystymą!”


Bet nejaugi vienintelis J. Žilinskas beliko ginti lietuviškos erotikos gilesnių apkasų 1999 metų rinkinyje? Pala, bet dar yra ir P. Šarpnickio “Vienas žmogus”, o jis, pagal tradiciją, turėtų neapvilti. Deja… Taip, yra ten “…savo didelėmis krūtimis neretai nustelbdavo žvaigždžių spindesį”, “Galbūt jis ir buvo siųstas… lėbauti, dulkinti merginų ir siurbti į save narkotikų…”, bet tai, patikėkite, viskas. “Vienas Žmogus” iš tiesų vienišas, gaila, kad autorius pamiršo lietuvių persekiojimą susieti su kokia patrauklia erotine tema: tarkim, mūsų tautiečių sėkla pramonės užterštoje Europoje liko viena švariausių (suomius sunaikinkim kokio karo metu), todėl visos moteriško veržias prie lietuvių, o visa likusi pasaulio vyrija griežia dantimis ir griebiasi ginklų prieš pasipūtusiu švariasėklius…


Vargu ar linksmame Sua apsakyme “Telefonas” pagrindinio herojaus kančias, ieškant žmonos telefono numerio, galima susieti su kokiais erotiniais išgyvenimais… Nors šiokių tokių užuominų pro savo mikroskopą visgi rasime: pakvaišusio Bleiko persekiojamas telefonas susiduria su netikėtai koridorių užtvindžiusių paslaptingų grokų srautu. Atsakymą, iš kur grokų taip staigiai padaugėjo, telefonas išvysta čia pat, pažvelgęs į jų knibždėlyną: “… pažiūrėjęs iš arčiau į tą sąvartyną, telefonas taip nuraudo ir sutriko, kad visiškai pamiršo artėjantį pavojų.” Norom nenorom kiekvienam erotomanui kils aliuzijos su grupiniu bei telefoniniu seksu, kai net telefonai rausta nuo įmantrių pozų…


Riebią rinkinio dalį atsiplėšęs Remigijaus Misiūno “Nežinomo teroristo dienoraštis” jau vien dėl savo apimties, matyt, neturėjo kur dėtis neužkliudęs šonu ir kūniškų žmonių tarpusavio santykių. Čia būtų vieta surimtėti, autorius tikrai nepaprastai gražiai, išradingai bei lanksčiai, nors ir įprasta lietuviška erotikos ir metaforų karusele, aprašė dviejų įsimylėjėlių naktį: “Tebuvome mes du, einantys į vieną. Gaudžiau Monikos lūpas, liečiau jas it drugelio sparną, kol pajutau, kad jos laukia, atsako man, jos liežuvis atrakina mano lūpas ir kartu su manuoju leidžias į beprotišką, svaigų šokį. Jau nebeskyriau, kur jos, o kur mano rankos. Nebebuvo nė manęs, nė jos, mes virtome vienaskaita ir tik vienas daiktas maišė mūsų vienumui – stengiaus kuo greičiau nuplėšti nuo jos drabužius, o ji stabdė mane – neskubėk, ir pati nekantriai bėgo mano sagom. Lyg milžiniška banga išplovė žemę iš po mūsų kojų ir nunešė vandenyno bedugnėn. Tai buvo nepakartojama ir todėl neįtikėtina, – kai pakirdau, pirma mintis: miegu ir sapnuoju. Kaip kitaip, jei Monikos kūnas mano glėbyje, o jos galva – man ant peties.”


Taip… Jei kas būtų įsteigęs prizą už meniškiausią erotinę sceną 1999 – ųjų rinkinyje, jis tikriausiai būtų atitekęs šiam epizodui.


Taigi, apibendrindami visus “Geriausios Lietuvos fantastikos” rinkinius galime teigti, jog jaunieji (šis apibūdinimas, be abejo, sąlyginis, kalbama apie autorius, kurių kūryba publikuota tik “Geriausios Lietuvos fantastikos” antologijose) lietuvių fantastikos autoriai neperžengia rūtų darželio ribos, o jeigu ir peržengia – elgiasi ten labai atsargiai. Vienintelis S. Sinkus yra publikavęs apsakymų, kurių pagrindinė idėja – erotinė. Be abejo, niekas negali paneigti galimybės, kad koks nors autorius slepia aistra ir kūniškumu kunkuliuojančius apsakymus giliausiame stalčiuje arba kad žiaurios ir puritoniškai nusiteikusios redkolegijos užtveria kelią arba negailestingai cenzūruoja erotikos blykstelėjimus, galima perversti ir fenzinus, kur rastume visko, tačiau tendencijos kol kas gana akivaizdžios: erotika – gerai, bet fantastika – dažniau. Vargu ar kada nors, recenzuodami lietuvišką fantastinį apsakymą, pasakysime: “pro storą pornografijos šydą kur ne kur prasimuša silpni erotikos daigeliai…”



Projekto prierašas: pirmasis šio nedidelio tyrimo variantas buvo spausdintas lietuvių fantastikos fenzine “Dorado raganos”, tačiau šioji versija yra smarkiai papildyta ir pagerinta. Iliustracija “IX” paimta iš LunaticLt Image Gallery.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 1

Nr. 1. 2001.04.20 SAVAITĖS TEMA – A. SAPKOWSKI”O RAGANIUS A.Sapkowski – lenkų fantasy Asas (pravardės kilmė aiški – atkreipkite dėmesį į inicialus…).1986 metais niekam nežinomasAS […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 34

Nr. 34. 2002.12.10 Iš knygų puslapių – į plačiuosius ekranus… Fantastinių ekranizacijų bumas Pastaraisiais metais J.R.R. Tolkien“as jau krito nuo P. Jackson“o (“The Lord of […]
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas