Skaitiniai

2004-12-13
 

Nauji veidai: Tikroji kunigaikščio Ernsto istorija

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Piktasis Arklys


Tikroji šviesiausiojo kunigaikščio Ernsto fon Halemo gyvenimo istorija


Pratarmė


Maloningiesiems skaitytojams pateikiu dar vieną knygelę apie kunigaikštį Ernstą fon Halemą. Šio asmens tauriems darbams bei poelgiams, jo gyvenimo vingiams buvo paskirtas ne vienas veikalas, bet ši knyga pasirodo praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų nuo paskutinio. Daugelis dalykų, kurie aprašyti kitų gerbiamųjų autorių knygose, pasikeitė, daugelis spėjimų ar tvirtinimų šiandien pasirodė nebuvę arti tiesos, todėl savaime kilo noras parašyti tikrąją kunigaikščio Ernsto fon Halemo gyvenimo istoriją.


Šiomis dienomis, kai Prancūzijoje prasčiokai, net nesusimąstydami apie Dievą ir tikėjimą, žudo karalius bei kilminguosius, kai Lenkijoje ir Lietuvoje kariami vyskupai bei daug gero savo kraštui nuveikę pasauliečiai, kai šis nuožmus pamišimas pasiekia Vokietijos žemes, ir nežinia, kada bus sutramdytas, mūsų visuomenei tarsi šilto lietaus žūstančiam nuo sausros sodui reikia kūrinių apie narsius ir kilnius žmones, kuriems visada rūpėdavo artimo ir Tėvynės meilė. Toks žmogus yra šios knygos pagrindinis veikėjas, su kuriuo knygos autoriui teko garbė kelis kartus tiesiogiai pabendrauti. Daug informacijos man suteikė maloningieji kunigaikščio tarnai regėję, daugelį svarbių jo gyvenimo.


Knygą rašiau stengdamasis nenutylėti ir tų faktų, kurie galbūt nebuvo visiškai palankūs mano knygos herojui, bet tų nedidelių klaidų ar nusižengimų, padarytų dėl būtinybės, paminėjimas niekados nesumenkins šio žmogaus didybės bei nuostabumo. Labai gailiuosi, kad nedalyvavęs daugelyje įvykių, tekste negaliu pateikti visų detalių, nors kiek tai buvo įmanoma, stengiausi jas visas atkurti. Taigi, malonieji ponai, mano knyga atiduodama jūsų griežtam teismui. Tikėsiuosi, kad neliksite jai abejingi ir skaitysite ją kelis kartus draugų bei šeimos rate.


1794 Leipcigas                                                                               J. X.


***


            Diena buvo giedra, jūra rami. Nedidelis irklinis laivelis gan greitai artėjo prie savo tikslo – netoli nuo kranto esančios salos su rūmais, kurie tokią saulėtą dieną kaip ši, kuo puikiausiai matėsi. Laivelio savininkas – stambokas, nuplikęs keturiasdešimtmetis, apsnūdusiu žvilgsniu dėbsojo tai į nedideles bangas, tai į ritmingai dirbančius irkluotojus – savo sūnus. Visgi jūrininkas truputėlį jaudinosi; nedažnai tekdavo gabenti į salą ne tik korespondenciją, maistą, žvakes, kitus būtiniausius daiktus, o dar ir du jaunus žmones – vyriškį bei moteriškę, į kuriuos jis kartas nuo karto žvilgtelėdavo. Vyras, kuriam negalėjo būti daugiau kaip trisdešimt metų, vilkėjo juodu švarku, dėvėjo trumpą šviesų peruką, kurio beveik nesimatė, nes juoda trikampė kepurė uždengė jį. Vyriškio veidas turėjo patrauklumo, bet nepasakytum, kad buvo dailus. Akys mėlynos, žvalios, bet kartu ir nerimastingos, vis šaudančios į šonus, iškart matėsi, kad žmogus nenustygsta vietoje, kažko bijo. Gamta neapdovanojo vyriškio gražiu kūnu – siauri, tarsi mergaitės, pečiai, ilgos plonokos rankos nekėlė jokio susižavėjimo laivelio savininkui, tačiau jūrininkas ir negalvojo, kad kilmingieji (o auksu siuvinėta trikampė bei brangakmeniais inkrustuota špaga rodė, kad šis žmogus priklauso būtent minėtajam luomui), turi atrodyti kaip jie – aukšti, stiprūs, augaloti, bet storžieviai bei skurdžiai jūrininkai. Laivelio savininkas žymiai dažniau žvelgė į kavalieriaus palydovę ir gan ilgai ją tyrinėjo, visų pirma todėl, kad ji buvo moteris. Apie jos protą jūrininkas nenorėjo spręsti, kadangi pats juo nepasižymėjo, antra vertus, kas šiais laikais sprendžia apie moterį ne pagal išvaizdą? Nepasakytum, kad ši maždaug dvidešimt penkerių moteris buvo gražuolė – stamboka, putli, nefigūringa, bet gal šiek tiek patraukli. Jos veidą puošė gudri šypsena, ramios didelės rudos akys žvelgė tai į jūrą, tai į savo palydovą ir iš jų galima buvo spręsti tik du dalykus. Pirmas – kad moters širdies niekas nedrumsčia, o antras, kad ji eina iš proto dėl savo kavalieriaus, o jis dėl jos. Moteris buvo tamsiai rudų trumpų plaukų, nuo vėjo juos saugojo kukli kepuraitė. Dėvėjo nepažįstamoji nėriniais puoštą krinolininę suknelę, neįmantrią, bet ne pačią prasčiausią. Krūtinės skirtingai, negu reikalavo mada, ji neapnuogino per daug, o nuo galimų smalsių žvilgsnių dengėsi vėduokle. Visą kelią moteris nepratarė nei žodžio nei jūrininkui, nei jo irkluotojams, o tik čiauškėjo ir vis bučiavosi su savo kavalieriumi. “Šiais laikais taip elgtis gali tik meilužiai” – pamąstė laivelio savininkas. “jei jie – vyras ir žmona, tai aš – Romos popiežius”.


            – Malonėkite pasakyti, – paklausė kavalierius jūrininko, – ar dažnai plaukiate pas savo poną?


            – Kas dvi savaites, jūsų malonybe, – nenoromis atsakė jūrininkas. – Vežame viską, ko reikia jo šviesybei kunigaikščiui. Deja, maloningasis pone, uždirbame nedaug. – Jūrininkas pakėlė akis ir dirstelėjo į salą, kuri buvo visai arti ir išvydo dvi figūras prie kranto. – Mūsų jau atėjo pasitikti.


            Laivelis pamažu ėmė švartuotis prie medinės salos prieplaukos. Abu pasitinkantieji, pamatę nepažįstamus žmones nustebo. Atvykėlis suprato, kad pats laikas imtis iniciatyvos, ir kreipėsi iš laivelio:


            – Gera diena, maloningieji ponai, mes su žmona atvykome pas jūsų viešpatį su jo šviesybės advokato Leopoldo Kinerto rekomendaciniu laišku.


            – Mūsų šeimininkas svečių iš tiesų nedažnai sulaukia, – tarė pirmasis nepažįstamasis – nedidukas, smulkaus sudėjimo irgi kiek mergaitiško veido berniokas, dėvintis rudą peruką ir mėlyną plokščią skrybėlę su povo plunksnomis. – Migeli, – tarė jis kitam vyriškiui – pusnuogiam, raumeningam tamsaus gymio, su turbanu, ant kaklo pasikabinusiam kažkokį pagonišką amuletą, – padėk išlipti damai.


            Migelis be didesnių ceremonijų paėmė už juosmens moteriškę ir iškėlė ją ant kranto taip, tarsi būtų išrovęs kelmą, o ne padėjęs išlipti moteriai.


            Nereikia stebėtis, kad tiek ji, tiek jo bendrakeleivis išsigando ir kartu suriko:


            – Atsargiau!


            – Nepykite ant šio stuobrio, – beveik juokdamasis atsiliepė berniokas su skrybėle. – Pas juos Indijoje moterų niekas per daug negerbia.


            Tokie juokai poros visiškai nepralinksmino. Moteris stovėjo ant kranto ir susiėmusi už pilvo verkė, o jos kompanionas priėjęs ją ramino ir guodė keletą minučių.


            Visos dėžės buvo jau sukrautos iš laivo. Skrybėliuotasis, plačiai besišypsodamas, priėjo prie svečių ir ramiai tarė:


            – Prašau rekomendacinį laišką, mielasis pone.


            Perskaitęs jis sulankstė popierių ir atidavė vyriškiui.


            – Aišku. Pono Kinerto parašas bei antspaudas tikri. Jūs esate laukiami jo kunigaikštiškos didenybės namuose prie jo pietų stalo. Migeli, – mestelėjo jis savo draugui, – Padėk viską atnešti. A, – prisiminė skrybėlėtasis, – štai jums dešimt talerių, ponai jūrininkai. O aš palydėsiu maloninguosius ponus pas mūsų šviesiausiąjį viešpatį.


            Visi patraukė takeliu į rūmus. Kai iki vartų beliko keli žingsniai, skrybėlėtasis ūmai surimtėjo, jis sustabdė abu atvykėlius ir ramiai, bet griežtai paklausė:


            – Tikiuosi, žinote mano viešpaties dabartinę būklę?


            – Taip, mielasis pone, –  atsakė vyriškis.


            – Taigi pasistenkite jo nenuvilti ir neišveskite iš kantrybės, nes tuomet jis tampa blogas, labai blogas. O svarbiausia, blogas ne tik tam, kuris to nusipelno, bet blogas visiems aplinkiniams, o kadangi aplink tik mes – jo žemiausieji ir nuolankiausieji pavaldiniai, – visai nenorime, kad jam subjurtų nuotaika.


Įžengus į prieškambarį kunigaikščio tarnas, kuris vis dar neprisistatė porai, paragino abu atvykėlius greičiau eiti. Visi trys užlipo laiptais ir įžengė į valgomąjį. Patekę į saulės spinduliais nušviestą menę svečiai nustėro. Taip, jie žinojo, kas jų laukia, tačiau gyvai pamatytas vaizdas sukrėtė labiau nei tikėjosi. Stalo gale sėdėjo aukštas žmogus. Juodi senoviniai šarvai dengė jo kūną. Ant galvos buvo irgi riterio šalmas, su antveidžiu. Iš po antveidžio žvelgė dvi akys, sustingusios pilkame geležiniame veide.


            – Mano geradary, – kreipėsi į vyriškį jaunuolis, – šie žmonės atvyko su pono advokato Kinerto rekomendaciniu laišku.


            – Ačiū, pone Gothaltai, – sunkiu balsu pratarė šarvuotasis. – Palik mane su šiais ponais.


            – Gerai, mano viešpatie, – tarė jaunuolis ir… išnyko. Tik vėliau gal po dvidešimties sekundžių gretimame kambary spragtelėjo skiltuvas ir abiejų atvykėlių nosis pasiekė brangaus persiško tabako kvapas. Įsidrąsinęs svečias kreipėsi į geležinį žmogų:


            – Malonėkite išklausyti, – prabilo atvykėlis. – Aš baronas Maksimilijonas Katenbringas. Aš daug girdėjęs apie jūsų šviesybės gyvenimą, apie jūsų kilnybės nelaimę. Aš, – vyriškis ėmė karščiuotis, – aš dar vaikystėje perskaičiau knygą apie jus… aš ir mano žmona Gertrūda jaučiame tą patį. Mes dėl jūsų pasiryžę paaukoti savo pirmagimį kūdikį, kuris netrukus atkeliaus į pasaulį. Maldauju jus, neatmeskite šios aukos, – aiškino baronas ir atsiklaupė ant kelių, žmona pasekė paskui jį.


            – Stokitės, barone, – prabilo geležinis žmogus, – prisiekiu savo garbe, toks kilnus žmogus kaip jūs ir jūsų maloningoji žmona gali reikalauti iš manęs visko, ko tik pageidaus. Nuo šiol aš jūsų abiejų žemiausias bei nuolankiausias tarnas, jūsų amžinas pakojis. Jūs, gerbiamieji, esate mano – kunigaikščio Ernsto fon Halemo svečiai ir galite naudotis visais mano rūmų teikiamais kukliais malonumais. Valgysite kartu su manimi ir mano maloningaisiais pavaldiniais ir sėdėsite man iš dešinės, jūsų valioje bus mano kilmingiesiems dvariškiams įsakinėti, jūsų valioje bus visi ginklai, visi žirgai, visos knygos mano bibliotekoje. Bet pasakykite, meldžiamieji, kas privertė jus priimti tokį kilnų ir kartu žiaurų sprendimą – paaukoti savo pirmagimį nepažįstamam žmogui?


            – Jūsų šviesybe, – prabilo Maksimilijonas. – pinigai ir turtai neatneša nei džiaugsmo, nei laimės, tą gali suteikti tik tarnyba tokiam tauriam asmeniui kaip jūs, jūsų kunigaikštiškoji kilnybe. Mes gyvenome be galo laimingai, mums nieko netrūko, bet mes norime bent dalį laimės suteikti jums; tai žingsnis, kurį žengti liepė mums Dangus.


            Kunigaikščiui paskutiniai žodžiai nepatiko, jis seniai netikėjo nei Dievu, nei Velniu, nei Pragaru, nei Dangumi, ir ar tiki tokiais dalykais bent vienas padorus šių laikų žmogus? Visgi Ernsto fon Halemo sieloje sužibo viltis.


            Praėjo savaitė. Geležinis rūmų savininkas bei jo dvariškiai stebėdavosi naujųjų gyventojų elgesiu – jie per dienas skrajojo po salą pasibalnoję geriausius žirgus arba vaikštinėdavo pavojingiausiais uolų takeliais, o tamsiais vakarais žvakių šviesoje kunigaikščio bibliotekoje Maksas pasakodavo žmonai šiurpokas istorijas, kurių vieną nugirdęs Ernstas iš tiesų pakraupo. Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo įspūdis, kad būsimieji tėvai nė kiek nesijaudino dėl kūdikio. Kuomet kunigaikštis pasiūlė Gertrūdai, kad ją apžiūrėtų rūmų gydytojas, ši tik nusišypsojo ir kukliai pasakė, kad ji jaučiasi kuo puikiausiai ir jei kas, būtinai pasakysianti. Toks elgesys Ernstui pasirodė išties nesuprantamas, bet jis nenorėjo trukdyti jaunosios poros, juk jei jaunieji tėvai atsisakytų paaukoti kūdikį, prievarta teptis jo krauju prieštarautų pranašystės pagrindinei minčiai – auka turėjo būti savanoriška.


            Sutuoktiniai daug ir labai godžiai valgė, abu nemažai gerdavo. Bet net iš du butelius stipraus vyno ištuštinusio Makso nė vienas kunigaikščio rūmų gyventojas negalėjo ištraukti nieko aiškaus. Tiek Maksas, tiek Gertrūda visados užtraukdavo tą pačią dainelę apie gyvenimo tikslą – esą jiems svarbiausia pasielgti be galo kilniai, jie netrokštą jokios šlovės, jie tik nori padėti. Kiek juos bebandė sekti Gothaltas, kitas kunigaikščio tarnas Antuanas ar Migelis – jie niekados nieko doro neišgirsdavo, o tik čiauškėjimą apie nesuprantamus dalykus, kurių klausytojai negalėjo ilgai ištverti. Beje, tąkart, kai kunigaikštis, pasislėpęs už lentynos, išgirdo baisią istoriją, kurią Maksas pasakojo žmonai, jis nebuvo nepastebėtas. Tą suprato, kai išgirdo barono žodžius:


            – Na, mes pagaliau vieni.


            Kaip tik tuomet Gertrūda prunkštelėjo, bet iškart susigriebė.


            Į poros miegamąjį nebuvo įmanoma patekti, nes kai jiedu būdavo kartu, visados užsirakindavo duris. Žodžiu, jie slėpė kažkokią paslaptį, kas erzino visus kitus rūmuose gyvenančius žmones. Juolab, maistas, vynas ir žvakės esant dar dviems žmonėms būdavo suvartojami žymiai greičiau, o tai visgi šioks toks nuostolis.


            Vieną ankstyvą rytą kunigaikštis išėjo į lauką pasižvalgyti ir išvydo savo tarną bei asmeninį gydytoją – septyniasdešimt ketverių metų anglą Džeimsą, karpantį gyvatvorę. Geležinis žmogus pamažu priėjo ir užkalbino seną tarną, kuriuo pasitikėjo labiau nei bet kuriuo kitu žmogumi pasaulyje. Atvirai pasakius, Džeimso išvaizda kėlė pasišlykštėjimą – aukšta sulysusi figūra, raudonas, išpurtęs veidas su tokia pat raudona ir išpurtusia nosimi, drumzlinos rudos akys. Solidumo bei inteligentiškumo jam suteikdavo nebent stiklo perukas ir juoda trikampė bei tokios pat spalvos apsiaustas, juodos kelnės, aukštakulniai batai ir pensnė, kurią jis nuolat nešiodavosi, kadangi į senatvę regėjimas visiškai nusilpo.. Išvis, anglas buvo labiau panašus į piratų kapitoną, o ne į sodininką, tuo labiau į gydytoją. Džeimsas nusišypsojo šeimininkui. Kunigaikštis buvo visai nelinkęs šypsotis (net jei būtų linkęs, vargu ar ką galėtų sužavėti jo geležinė šypsena). Halemas prabilo:


            – Et, žinotum, Džeimsai, kaip sunku yra gyventi su geležine širdimi ir šitiek laiko nežinoti, ką reiškia valgyti, jausti maisto kvapą bei skonį, o kaip aš kadaise mėgdavau troškintą kiškieną, baltą Elzaso vyną…


            – Jūsų malonybe, – tarė anglas, nepaleisdamas iš rankų didelių žirklių, – o ar jūs žinote, ką reiškia turėti širdį, kuri nuolatos taip spurda, kad negali užmigti, o rytą ima taip plakti, kad akyse tampa žalia žalia. O ką reiškia turėti skrandį, kuris kartais išvis nieko negali priimti. Žinau, kur aš jį sugadinau – jo šviesybės Anglijos karaliaus Užjūrio kolonijose. Aš gi daktaras, žinau, kad reikia valgyti vištieną ir gerti švelnų vyną, o turėjau maitintis apipelijusia džiovinta jautiena, gerti priplėkusį vandenį… Ne, pone kunigaikšti, senatvė – nieko gero, – ūmai Džeimsas nustojo skųstis sveikata ir ramiai pasakė:


            – Aš klausau, jūsų šviesybe, ką įsakysite?


            – Klausyk, mano ištikimasis pavaldiny, – paklausė kunigaikštis tarno, – ar tau panašūs mūsų jaunieji svečiai į žmones, kurie greit susilauks kūdikio ir jį kilniaširdiškai paaukos, perkirsdami jį kalaviju ir krauju sutepdami mano geležinį kūną?!


            – Jokiu būdu, mano viešpatie, jie nepanašūs….


            – Žinai, aš kartais taip trokštu įsakyti juos pričiupti, įremti pistoletus jiems į kaklus ir išklausinėti, gal tada kas nors paaiškėtų, bet…


            – …bet jūs bijote, kad šitaip juos tik išgąsdinsite, jie ims abejoti ir pranašystė neišsipildys, o tada, malonybe ir mes visi pateksime į keblią padėtį.


            Kunigaikštis palingavo galva.


            – Tu viską supranti, senasis, gerasis Džeimsai, – apraminęs įkarštį tarė Ernstas. – O be to, juk žinai geriau už kitus – man kuo toliau, tuo blogiau (Džeimsas kas porą savaičių šveisdavo rūdis nuo savo šeimininko kūno. Paskutinį kartą jis pastebėjo, kad Halemas vis labiau rūdija, ir nuo rūdžių jam spausdavo galvą, būdavo žymiai sunkiau judėti).


            Anglas palingavo galva. Kuo nors paguosti šeimininko jis negalėjo.


            Tolumoje pasirodė Migelio, Gothalto bei Antuano figūros. Kunigaikštis pamojo ir abu pavaldiniai priėjo prie jo.


            – Taip, – nusišypsojo Antuanas, – pasitarimas prie rožių krūmo…


            – Patylėkite, pone! – piktokai suriko Ernstas. – Iš jūsų naudos jokios, ką bedarytumėte, niekas nepaaiškėja, niekaip negalite perkąsti šitų Katenbringų, nieko nepešate!


            – Aš jau seniau siūliau pričiupti juos rimčiau su kankinimais… – pradėjo Migelis.


            – Jūs, pone, visai neišmanėlis! – suriko kunigaikštis. – Aš kas – inkvizitorius, čia kas dabar – viduramžiai?! Ir išvis, ar bent atsimenate, kodėl aš tokiu pavirtau, gal papasakoti jums viską iš naujo?


            Netikėtai įsikarščiavusį Ernstą nutraukė sodininkas:


            – Iš tiesų, jūsų šviesybe, neblogai būtų išgirsti dar kartą visą istoriją iš naujo. Mano atmintis šlubuoja, o jaunimas gal ką patars, jų sąmonė dar šviesi…


            Halemas numojo geležine ranka:


            – Nežinia, mielieji mano, kieno čia sąmonė šviesi… Bet koks skirtumas, papasakosiu viską, ką žinau, ką slėpiau netgi nuo jūsų, šiandien matau, kad prarasti nėra ko.


            Aš, kaip žinote, esu kilęs iš Elzaso, kur iki šiol yra mano valdos. Buvau vienturtis sūnus kunigaikščių Manfredo ir Emos Halemų šeimoje.


            Gyvenau, kaip ir dera kunigaikščiui, puikioje pilyje, visi aplinkiniai mus gerbė ir prisibijojo mūsų, o dvariškiai bei pavaldiniai mylėjo mus kaip vaikai tėvus. Kartą, kai man buvo dešimt metų, kartu su tėvais išvykome į gamtą paiškylauti po savo valdas. Apsistojome prie vieno upelio (tikrai neatsimenu jo pavadinimo) ir išsiskirstėme kas sau. Tėvas nuėjo apžiūrėti miško, nes buvo aistringas medžiotojas ir ieškojo naujų plotų šiam užsiėmimui. Mama pievelėje įsitaisė po skėčiu ir įsikniaubė į kažkokią knygpalaikę, o aš bėgiojau po tą pievą ir gaudžiau visokius gyvius. Po keleto valandų tėvas grįžo ir mes jau ruošėmės eiti namo, bet staiga iš krūmų išlindo du vyrai. Mama iškart griebė mane, priglaudė prie savęs, o pati prisiglaudė prie tėvo, kuris irgi gerokai išsigando. Tų vyrų išvaizda, bent jau man, kai aš buvau dešimtmetis vaikas, pasirodė atstumianti ir grėsminga. Abu vyrai buvo visa galva aukštesni už mano tėvą, maždaug pusšeštos pėdos ūgio, bet perdžiūvę. Ypatingai baisūs buvo jų veidai – sausi ir pageltę, vienas netgi su sužeista akimi, kurios nedengė joks raištis. Ta sužeista akis man sukėlė siaubą. Aš įsikniaubiau į mamos sijoną, bet visgi žvilgtelėdavau ir į juos, nes pažiūrėti į tuos vyrus man kažkodėl magėjo. Abu nepažįstamieji buvo ilgaplaukiai, tas, kurio akis nebuvo pažeista, nešiojo dar ir odinę skrybėlę. Jų nuogus kūnus dengė odinės liemenės. Abu bjauriai šypsojosi. Vienaakis prabilo:


            – Jūsų šviesybe kunigaikšti, ar jums nereikia dviejų kareivių jūsų rūmų kariuomenei?


            Tėvas dar labiau išsigando, bet atsakė tiesiai:


            – Ne, maloningieji ponai, šiuo metu nereikia.


            Tiedu nieko neatsakė ir patraukė upelio link.


            Tada, kai jų jau nebesimatė ir nebesigirdėjo jų žingsnių, mano mama aprėkė tėvą, kad jis vaikščiojo be sargybos, o tai gali kainuoti ir jos, ir jų sūnaus gyvybes. Tėvas nuolatos šaukdavo ant mamos, bet šįkart jai nepasakė nei žodžio. Ta diena man paliko bjauroką įspūdį. Likimas lėmė, kad su tais nepažįstamaisiais teko vėl susitikti.


            Tie pasaulio perėjūnai atvyko dar kartą po dvejų metų. Nors jie ir šįkart tėvui nepatiko, o motinos vos neištiko priepuolis juos tik išvydus, rūmų sargybos viršininkas įtikino, kad tokių vyrų šiais laikais nė su žiburiu nerasi. Be to, kelis karius neseniai pasiglemžė cholera, todėl tėvas leido tiems ilgšiams tapti dvaro sargybos kariais. Nors jie man darė patį blogiausią įspūdį, aš jų bijodavau, jei jie eidavo pro šalį, visados slėpdavausi kur galėdavau (dažniausiai po mamos sijonu arba už mano mokytojo portfelio), bet reikia pasakyti, kad jais aš ir žavėjausi, kai pro rūmų langą stebėdavau kunigaikščio sargybos pratybas. Tiedu ilgšiai visus pratimus darydavo žymiai geriau nei kiti, ir sargybos viršininkas juos už tai labai girdavo. Šaudydavo jie irgi puikiai. Tada aš, užmiršęs visas gramatikos bei teologijos pamokas ir užduotis, vėpsodavau į juos ir vis mąsčiau, ar jie nėra paties Velnio siųsti, nes tuomet, skirtingai negu šiandien, labai tikėjau Dievu ir bijojau Šėtono.


            Vieną dieną atėjo žinia, kad apylinkėse siaučia plėšikų gauja ir rūmų sargybos būrys išvyko tų nedorėlių sutramdyti. Tiedu vyriškiai – Erikas bei Hermanas – taip pasižymėjo, kad žmonės dar ilgai kalbėjo, kad jei ne šiedu, kunigaikščio sargybos pulkas būtų buvęs išskerstas, o tą kartą žuvo tik du kariai ir sargybos viršininkas.


            Atsimenu tą vakarą, kai visas rūmų sargybos būrys šventė pergalę savo būste. Beveik visi kariai buvo girti, o tie du ilgšiai beveik graibė žemę. Vienaakis ūmai pasakė:


– Pakvieskite šviesiausiąjį kunigaikštį, aš jam turiu atverti vieną paslaptį.


Mano tėvas atėjo, nors jau buvo vidurnaktis. Be abejo, jis visai nenorėjo kalbėtis su tais padugnėmis, bet turėjo parodyti tam tikrą jo luomui pritinkančią pagarbą.


– Aš klausau jūsų, pone Hermanai, – tarė tėvas.


– Šviesiausias kunigaikšti, patikėkite, aš nemeluoju, aš žinau vieną dalyką… Aš norėčiau atskleisti paslaptį ir perspėti jūsų šviesybę… – žmogus buvo tikrai susijaudinęs. – Jūsų šviesybe, būkite toks maloningas, patikėkite, aš nemeluoju, neleiskite jūsų maloningajam sūnui vesti, niekados neleiskite… nes, aš tą tikrai žinau, vestuvių naktį jis, jūsų malonybė su jūsų žmona, jūs visi trys pavirsite geležiniais, patikėkite manimi, aš sakau teisybę…


Vargu ar tėvas buvo kadaise labiau įpykęs kaip tuokart. Jis užriko:


– Sargyba, sučiupkite šiuos du pašlemėkus, jie turbūt mano, kad gali sau leisti viską! Sukaustykite juos grandinėmis ir rytoj išplakite kaip reikiant, o po to, kad aš jų niekad nematyčiau savo valdose!


Buvę tarnybos draugai, kurie dar pastovėjo ant kojų, iškart supuolė ant tų ilgšių ir surakino juos grandinėmis. Pririšo juos prie stulpo ir paliko pusnuogius gulėti visą naktį rūmų kieme. Savaime aišku, kad šį įsakymą sargybiniai įvykdė kuo nuoširdžiausiai, nes visi degė pavydu tiems dviems aukštaūgiams. Sargybos viršininko nebebuvo tarp gyvųjų ir niekas jau nebegalėjo užstoti prasižengėlių.


Kitą dieną jie buvo žiauriai nuplakti. Nežiūrėdavau, kada plakami valstiečiai ar netgi nusikaltėliai, mūsų valdose tai būdavo labai retai ir mama man griežtai drausdavo į tą žiūrėti, o tąkart mačiau, kaip baudžiami du žmonės, o dar vargu ar kalti. Juk Erikas išvis nieko kunigaikščiui nešnekėjo tą vėlyvą vakarą, bet toks buvo tėvo įsakymas: jisai negalėjo pakęsti tokio jo luomo įžeidimo. Aš, tiesą pasakius, apsižliumbiau kaip ir mano mama. Tuodu išvijo ir apie juos niekas nieko negirdėjo. Nepasakyčiau, kad po šių įvykių kažkas mano gyvenime pasikeitė, tik tai, kad tėvas tapo žymiai sukalbamesnis, netgi geraširdiškesnis, o tą Hermano bei Eriko egzekuciją daugelis prisiminė kaip klaikų sapną ir pamažu tą įvykį pamiršo. Tik jau ne aš! Kiekvieną vakarą drebėdamas eidavau miegoti, melsdamasis, kad nesusapnuočiau kaip virstu geležiniu, o kiekvieną rytą atsibusdavau išpiltas šalto prakaito. Tėvas man visada kartodavo, kad negalima tikėti tuo, ką tarškia visokie girti niekšai prasčiokai, tokių dalykų, apie kuriuos jie kalbėjo, pasaulyje nėra buvę. O aš tėvu netikėjau, netikėjau ir baigta.


Žodžiu, kai man sukako penkiolika, atsitiktinai išgirdau, kad ilgšiai grįžo, tuomet iškart nulėkiau į mišką ir toje pačioje vietoje – pievelėje prie upelio – kur kadaise pirmą kartą juos sutikau, pamačiau Eriką su Hermanu. Aš puoliau aiškintis kas ir kaip, bet atrodo, jiems niekas nebuvo įdomu. Erikas liūdnai prabilo:


– Jūs, šviesiausiasis kunigaikšti, veltui gaištate laiką ir gadinate sau sveikatą keistomis mintimis, nes nebegalima nieko pakeisti. Jūsų tėvas atėmė iš mūsų nuotakas. Jūs, maloningasis kunigaikšti, nesate dėl ko nors kaltas, bet tėvų blogi poelgiai atsiliepia jų vaikams. Prakeikimą sugalvojome ne mes. Jūsų šviesiausias tėvas mums kailį iškaršė už tai, kad mes jį perspėjome… Bet tai, kad jūs negalite vesti moters, nieko iš esmės nekeičia, meilužes turi net karaliai ir gyvena nesusituokę, tad jums visas gyvenimas prieš akis, nereikia nusiminti. Galų gale, kiek susituokusių žmonių kiekvieną dieną dėl to gailisi… Patarčiau nebandyti prakeikimo veiksmingumo.


Aš išvis nieko nesupratau. Norėjosi tiesiog verkti. Aš visgi paklausiau:


– Apie kokias nuotakas ponai kalbėjo? Pasakykite dėl Dievo meilės?


– O būtent dėl šito neprašykite, jūsų malonybe. Mes negalime visko kalbėti.


Erikas bei Hermanas davė suprasti, kad aš atstočiau nuo jų.


Grįžęs namo aš sunkiai susirgau. Nuo susijaudinimo mane ėmė krėsti drugys, aš buvau bepradedąs kliedėti, bet gaivus vasaros oras bei begalinis noras jodinėti nugalėjo, ir aš pakilau iš patalo po kelių savaičių ligos. Apie susitikimą su tais vyrais ilgą laiką niekam nepasakojau, bet prisiekiau sau, kad sužinosiu, kas vis dėlto atsitiko su jų nuotakomis. Visų pirma nuėjau pas rūmų archyvarą, bet šis kuo griežčiausiai atsisakė kalbėtis šia tema; matėsi, kad žino kažką daugiau. Nesugalvojau, ko griebtis, tačiau kartą kalbėdamasis su maloningąja žindyve frau Kotryna Tilling paklausiau, ar būta šiuose kraštuose įvykio, kad būtų nužudytos dvi nuotakos.


– Nuotakos? Ne, apie tai nežinau, – tarė žindyvė. – Bet prieš dvylika metų dvi jaunos moteriškės buvo sudegintos ant laužo, – žindyvė iškart užsidengė burną, nes pasakė tą, ko nereikėjo. – Jei jūs apie tai prasitarsite savo maloningam tėveliui, jo šviesybei kunigaikščiui… – pralemeno auklė…


– Nebijokite, jis nesužinos, – nuraminau žindyvę, supratęs, ką reikia daryti.


Visų pirma išsiklausinėjau ir sužinojau, kas prieš dvylika metų dirbo teisėju mūsų apylinkėje. Tai buvo Emilis Heidelmanas. Nedelsdamas susiradau jo dvarelį, kuri buvo gal už dvidešimties mylių nuo mūsų rezidencijos. Jau žinojau, kad buvęs teisėjas nusigyvenęs bajoras, bet nesitikėjau, kad jisai toks skurdžius. Retam mano tėvo valdų valstiečio name galėjai išvysti sulūžusius baldus, išgriuvusias langines, kai kur net grindyse žiojėjo skylės. Man įėjus jauna tarnaitė uoliai valė dulkes, pamačiusi mane iškart nusilenkė, teisinosi dėl netvarkos, pasakė, kad ponas jaučiasi blogai, jau kelinta savaitė jį kankina podagra ir vis nepalengvėja. Pasakiau, kad ilgai netrukdysiu ir įėjau į jo darbo kabinetą. Čia nebuvo taip skurdu kaip priemenėje ar svetainėje. Raudonmedžio stalas, apkrautas storom knygom, auksinių plunksnų rinkinys ant jo bei paties Heidelmano portretas su teisėjo mantija, kabantis ant sienos, liudijo, kad šis žmogus kažkada gyveno turtingiau ir užėmė svarbias pareigas.


Pats Emilis Heidelmanas sėdėjo ant paklotos lovos ir žiūrėjo į vieną tašką.


– Jūs, malonybe, tikiuosi, nesate kreditorius? – paklausė buvęs teisėjas.


Supykau ir įsižeidžiau, bet to neparodžiau. Iškart prisistačiau, ir, reikia pasakyti, padariau jam įspūdį. Tokių aukštų svečių jo dvaras vargu ar buvo turėjęs paskutiniu metu.


            – Maloningasis pone, – pratariau aš, – ar negalėtumėte papasakoti man apie jūsų teisėjavimo metu prieš dvylika metų buvusią bylą, kai dvi moterys buvo sudegintos, apkaltinus raganavimu.


            – Šviesusis kunigaikšti, – prabilo žmogus, – aš papasakosiu apie šią bylą, bet kaina už tai – du šimtai livrų.


Be abejo, tai buvo akiplėšiškai didelė suma, tačiau sutikau mokėti bet kokius pinigus, kad tik išsiaiškinčiau teisybę.


– Jūs gausite tuos pinigus, pone, bet šiandien su savimi turiu tik dešimt…


– Gerai, tikiu jūsų šviesybe, taigi matote raudonmedžio staliuką, ant jo guli mano dienoraštis, kuriame aš visą tą bylą esu persirašęs. Byla buvo apie birželio mėnesį, tad viską nesunkiai rasite.


Suradau išties labai greitai.


– Tik, meldžiamasis, nebandykite išplėšti bent lapo, – prašančiu balsu, užmiršęs mano visus titulus tarė teisėjas.


Aišku, paimti kažką iš šio vargšo kilmingo žmogaus aš neturėjau nė minties. Reikia pasakyti, kad skaitydamas svetimus užrašus jaučiausi nejaukiai, nors ką tik buvau sumokėjęs dešimtį livrų.


Byla pasitaikė ne iš trumpųjų. Emilis Heidelbergas buvo itin kruopštus ir smulkmeniškas. Dienoraštyje jisai minėjo smulkiausius įvykius, o tai blaškė dėmesį, tačiau dėl to pasakojimas tapo ne tik aiškesnis, bet ir įdomesnis.


Taigi 1762 metų birželio 2 dieną į teismą kreipėsi Erlingeno kaimo valstietė Marija Eidely, prancūzų tautybės, pateikdama skundą prieš dvi to paties kaimo valstietes Margaritą Šneider ir Ulrikę Veber, vokiečių tautybės, kaltindama jas raganavimu bei kerėjimu. Anot ieškovės, šios dvi merginos beveik kiekvieną naktį eidavo prie vieno upelio. Ten kadaise buvo katalikiška koplyčia, kuri dabar beveik sugriuvusi, belikę tik jos pamatai. Toje vietoje kaltinamosios, anot Marijos Eidely, nakčia išsirengdavo nuogos ir giedodavusios pagoniškas giesmes, kuriose šlovino Velnią, niekino tikrąjį Dievą, taip pat šokdavusios, bjauriai besimaivydamos. Prie tų sugriuvusios koplyčios pamatų jas dažnai pasitikdavo kažkoks žilas senis, turbūt pagonių kunigas, kuris taip pat nepadoriomis maldomis niekindavo Viešpatį, grasindavo sunaikinti visą krikščionių tikybą. Sužinojusi apie tai Erlingeno kaimo bendruomenė pasiuntė žmones, kurie nakčia patykojo ir pastebėjo abi kaltinamąsias, kurios giedojo pagoniškas giesmes bei šoko nepadorius šokius. Ta giesmė buvo įrašyta į teismo protokolą ir skambėjo maždaug taip:


“O, vandenų dieve,


Būki maloningas,


Suteik tavo dukroms


Daugel daugel laimės,


Suteik joms sveikatos,


Suteik žemės turtų,


Suteik gerą vyrą,


Suteik palikuonių,


O, vandenų dieve!”


Taip pat daugelis matė žilabarzdį senį, kuris negiedojo, bet žarstė laužą, paruoštą aukojimui, šalia gulėjo ką tik papjautas viščiukas.


Pabaigus šokti, kaimo vyrai apsupo koplyčią ir sugavo Ulrikę Veber bei Margaritą Šneider, o žilabarzdis senis paspruko.


Kaltinamosios buvo iškart nuvestos į teismą, kur jas ilgai tardė, bet nei Ulrikė Veber nei Margarita Šneider neprisipažino kerėjusios ar raganavusios, nors kaimo valstiečiai liudijo, kad jos susidėjusios su Velniu. Kadangi savo kaltės merginos nepripažino, po dviejų dienų teismo nutarimu byla buvo perduota Štrazburgo (Strasbūro) Dvasiniam teismui, kur abi pripažintos kaltomis dėl kerėjimo, raganavimo bei sąmokslo prieš katalikų bažnyčią ir liepos 19 dieną sudegintos Štrazburge.


Atrodytų, kuo čia dėtas mano tėvas, bet pagelbėjo Emilio Heidenbergo pastabos. Pasirodo šių dviejų merginų, kaip evangelikių liuteronių, negalėjo teisti katalikų dvasinis teismas, bet mano šviesiausiasis tėvas savo pinigų bei ryšių pagalba taip paveikė teismą, kad šis priėmė sprendimą visiškai priešingą Elzaso teisei ir Bažnytinis teismas sudegino tas dvi nelaimingas moteriškes. Turbūt, mano tėvas pasišlykštėjo ta stabmeldyste ir nusprendė atsikratyti tomis merginomis. Tų nedorėlių, žinoma, man nebuvo nė kiek negaila, bet aš nuliūdau, nes mano tėvas, nusižengdamas vokiškajai Elzaso krašto tvarkai, prieštaraudamas krikščioniškai meilei ir šventam evangelikų liuteronų tikėjimui, atidavė dvi mūsų pavaldines į popiežininkų prancūzpalaikių rankas, o dabar dar ir aš dėl to turėjau kentėti. Jau pats teisėjas pastabose paminėjo visiškai akivaizdų dalyką – norint susidoroti su dviem valstietėm, nebuvo būtina jų perduoti dvasiniam teismui, tiesiog įmanoma buvo paskirti kokią nors kalinimo bausmę ir ramiai numarinti jas, bet įtūžis ir pyktis aptemdė kunigaikščiui protą… Juk Elzase gal 250 metų nebuvo nė vieno inkvizicijos nuosprendžio.


Tęsinį skaitykite čia



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas