Skaitiniai

2004-11-26
 

Nauji Veidai: ID

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Giedrius Vilpišauskas


ID


– O tada aš atsargiai taip, prisėlinau jam iš už nugaros ir grybštelėjau jam užpakalį su va šituo straublio galu. Tas kad pašoko, kad pasileido tekinas! Nusprendė, matyt, kad gauruočius dar gyvas!


Skardus medžiotojų kvatojimas sudrebino naktinį dangų. Skaisčiai plyksčiojančios laužo liepsnos draskė tamsą, nušviesdamos kresnus, kailiniais nuo žvarbaus rudens šalčio besiginančius vyrukus, jų išsišiepusius barzdotus veidus. Oras kvepėjo dūmais, nuo mėsos į žarijas varvėjo čirškantys riebalai. Medžioklė išties buvo sėkminga.


– Aš jam šaukiu, nebijok, kvaily! – Oris, pats jauniausias iš jų, dėstė toliau, mosikuodamas į visas puses nukirstu mamuto straublio galu. – Bet kur tau, jis… O, velnias…


Orio šypsena akimirksniu virto išgąsčiu, ir jis krito kniūbsčias, nepaisydamas veidą braižančių sudžiūvusių žolės stagarų. Kiti medžiotojai, suvokę, kas įvyko, irgi sukrito, nedrįsdami pakelti akių į viršų.


Maždaug tuzino žingsnių atstumu nuo jų, ties tamsos ir šviesos riba, pasirodė aukštas, juodas siluetas. Blanki mėnesiena vaiduokliškom spalvom dažė atvykėlio veidą dengiančią lokio kaukolę, pro kurios juodas akiduobes žvelgiančiose akyse lyg du ugnies krislai šokinėjo atsispindinčios laužo liepsnos, o taukais blizgančios iltys, regis, dar vakar draskė kruviną stirnos kulšį. Šnarėdama kojomis per sausą žolę, susisupusi į kailius žmogysta lėtai pražingsniavo pro medžiotojus ir, vėl panirusi į tamsą, patraukė miško link.


Vyrai tylėdami sukilo ir vėl susėdo aplink laužą. Tik įsitikinęs, jog silueto tolumoje nebesimato, Oris išdrįso prabilti:


– Kad aš prasmegčiau! Kur čia jis susiruošė vidury nakties?


– Tylėk, snargliau! – šalia sėdėjęs medžiotojas taip uždrožė jaunėliui per pakaušį, kad anam net kepurė nulėkė. – Ne tavo bukai galvai suprast, ko Morui prisireikė naktį miške. Jeigu ne jis ir jo kerai, visi seniai būtume badu išdvėsę, ir pats dabar ne riebalus nuo smakro brauktum, o žievę nuo medelių graužtum kaip koks zuikis.


Susiraukęs ir nepatenkintas Oris užsimaukšlino kepurę atgal ant galvos, bet garsiai paprieštarauti neišdrįso. Tylėdamas jis ištraukė iš laužo apdegusį mėsos gabalą ir, atsirėžęs titnaginiu peiliu garuojančią juostelę, kibo į ją dantimis. Jaunajam medžiokliui visiškai nesinorėjo prisiminti pernykščio rudens. Nei žiemos. Nei didesnės dalies pavasario.


* * *


Moras brido tamsoje per paparčius tarp masyvių kedrų kamienų, lydimas nenutylančio svirpimo ir pavienių apuoko ūktelėjimų. Išbridęs į tuščią, mėnesienos apšviestą laukymę, jis apsidairė, lyg ko ieškodamas.


– Ir vėl tie grybai!.. – pusbalsiu sumurmėjo. Pribėgęs prie taisyklingu ratu augančių ūmėdžių, Moras paskubomis jas išspardė kuo toliau ir atsistojo į buvusio rato vidurį. Per visą kūną nuvilnijus virpuliukams, jis patenkintas linktelėjo. Metas.


Moras garsiai ištarė:
– Trys du keturi, dvylika, du šeši. Delta bravo tango. – Aplink jo kūną ėmė vytis ilgos vaiduokliškai melsvos permatomos plevėsuojančios juostos, besisukančios vis greičiau, dar greičiau, virstančios sūkuriu.


Įtrauktas į šviesos ir energijos jėgų šokį, Moras nepastebėjo jam už nugaros tykančio stambaus tigro, kuris, iki šiol akylai stebėjęs jį iš krūmų ir be garso sėlinęs vis arčiau, prisitaikydamas keliskart tryptelėjo priekinėmis letenomis ir, išskėtęs nagus, liuoktelėjo.


* * *


Dieve, kaip skauda! “Po perkėlimo galite jausti pykinimą ir nemalonų maudimą visame kūne”. Nemalonų maudimą, cha! Dar pasakytų, „Prisivėrę pirštą tarpduryje jūs galite pajusti nedidelį diskomfortą“.


Romas jautėsi, lyg patyręs mėsininkas butų jį gyvą gražiai išskrodęs, atskyręs mėsą nuo kaulų, į vidų prikimšęs dilgėlių, viską gausiai sulaistęs neskiestu actu ir įtrynęs aštriaisiais pipirais, viską vėl susiuvęs aprūdijusia adata ir jau pradėjęs jį spirginti įkaitintuose riebaluose. Nors iš patirties žinojo, jog po valandos visi skausmai išgaruos kaip nebuvę, tačiau kentėti nesiruošė. Greičiau, į savo kabinetą, ampulę nuskausminančiųjų, gal dar taurelę konjako… ir tada ilsėtis, sąžiningai užtarnautų atostogų!


Praėjo dar keletas minučių, kol Romas pagaliau prisivertė atsimerkti ir netgi, vargais negalais pasirėmęs į grindis, atsisėdo. Prisiminęs jis nusitempė nuo galvos lokio kaukolę ir, numetęs ją į šalį, pasitrynė veidą nutirpusiais delnais. Galvos skausmas neatlėgo, nors vaizdas kiek paryškėjo. Romas sėdėjo mažame kambarėlyje baltomis, fluorescencinių lempų nutviekstomis sienomis. Prieš jo akis kabojo šviečianti lentelė su skaičiais:


“1931.07.12 12:07, 283”


Romas nusikeikė. Taip, panašu, kad paatostogauti greitai nepavyks. Prakeiktas saugiklis. Pakanka tik pakitimui viršyti penkis vienetus, ir tik op – ir tu jau čia. Akivaizdu gi, kad jų programinė įranga eilinį kartą grybą pjauna. Kaip gali būti pakitimas du-aštuoni-trys? Su tokiu pakitimu jis dabar gulėtų apsiseiliojęs, nesuvokdamas, kur esąs, ir su didžiausiu malonumu jusdamas, kaip į kelnes atliktas “didelis reikalas” šildo jam subinę. Na, bet teks būti optimistu. Bent jau dabar vasara, ir už tai dėkui, o tai pastoviai smelkiantis drėgnas šaltis jau spėjo įgristi.


Romas dėl viso pikto apsidairė į šalis, bet jokie žali velniūkščiai aplink nešokinėjo. Abėcėlę atbuline tvarka jis taip pat išvardino neužsikirsdamas. Idiotai inžinieriai. Žinoma, dabar jie teisinsis, atleiskite, pone Šapuli, techniniai nesklandumai, pone Šapuli. Reiks šį kartą išrėžti jiems viską, viską, kas susikaupė. Gal tada suvoks, kad sugadintos atostogos – tai ne nieko tokio. Kad tie jų techniniai nesklandumai jam reiškia dar vieną tokią kelionę, su tokiu pat “nemaloniai maudžiančiu” finalu. Dievulėliau, sąnariai visai neklauso. Vyriškis šiaip ne taip pakilo nuo žemės ir atsigręžė durelių link, tikėdamasis išvysti atsiprašančiai besišypsančius apsauginių veidus ir mintyse jau rinkdamas tinkamus žodžius pasisveikinimui.


Durelių įprastoje vietoje nebebuvo. Jos kabojo ant sudraskytų laidų pluoštų, išplėštos kartu su gabalu sienos. Pro angą Romas išvydo tamsų koridorių betoninėmis grindimis ir stiklinius apsauginių kambarėlio langus, kuriuose atsispindėjo tarpduryje sustingęs juodas jo paties siluetas.


Siaurame koridoriuje tvyrojo prietema. Dažytos, ko gero, dar aname šimtmetyje sienos atsidavė drėgme ir pelėsiais. Palubėje – vamzdžiai , apkerpėję voratinkliais, pasieniuose – pūpsančios krūvos senų drobinių maišų, medinės dėžės, aprūdijusios skardinės. Apsauginių kambarėlyje buvo tamsu, nedegė ir ant laidų kabančios lemputės palubėje. Romas ėmė pusiau apgraibom brautis tolyn koridoriumi, kurio gale dar iš praeito vizito jis prisiminė buvusius laiptus aukštyn, į pirmą aukštą. Įdomu, kas gi čia nutiko, kodėl priėmimo kapsulės durelės sudarkytos? Pernelyg įsiaudrinęs keliautojas? Ar tiesiog nebaigtas remontas? Ir kur apsauga, kodėl niekas nepasitiko?


Apsauginių ilgai ieškoti neteko. Pro pravertas duris viršuje besiskverbiantys spinduliai apšvietė du uniformuotus kūnus pastėrusiomis akimis ir agonijos perkreiptais veidais, sukritusius ant kraujo nudažytų laiptų.


Romas buvo matęs negyvėlių ir anksčiau – jo gentyje medžioklės retai kada baigdavosi be aukų, – todėl žiaugčioti nepradėjo, tačiau jis dar nebuvo surambėjęs tiek, kad galėtų žmogų it skerdieną skirstyti į nugarinę, išpjovą, šonkaulius ir kumpius. Jo kūnas sustingo ir pašiurpo, ir tik sąmonė nesiliovė fiksuoti detalių. Šleikštus, salsvas neplautos mėsinės kvapas. Viena iš sienų nusėta tamsiais taškeliais ir žemyn nutekėjusiais lašais. Išplėštos lavonų gerklės. Uniforminė kepurė kraujo klane. Pistoletas! Romas čiupo nuo laiptų šalia vieno iš apsauginių rankos gulėjusį pistoletą. Gyvenime nelaikęs ginklo, Romas stipriai suspaudė rankoje gruoblėtą rankeną ir uždėjo pirštą ant gaiduko. Šaltas, sunkus ginklo metalas ramino, bet tik truputį: širdis toliau daužėsi taip, kad atrodė, jog visas rūsys prisipildė pašėlusio stuksėjimo. Romas be garso pakilo aukštyn, stengdamasis neįlipti į kraujo klanus, ir atsargiai žvilgtelėjo pro praviras duris. Nieko.


Romas privėrė duris, palikęs tik mažą plyšelį; likęs tamsoje, atsirėmė nugara į sieną ir pasitrynė kaktą drebančia ranka. Tvyrančią tylą drumstė tik tyliai ošiantis vanduo vamzdžiuose. Svarbiausia – be panikos. Kas čia įvyko – ne jo reikalas. Netgi ir ne jo laikotarpis. Dabar jis išeis pro duris, ramiai, bet sparčiai, niekam netrukdydamas, į nieką nesiveldamas. Suras zondą ir iškeliaus. Romas apytiksliai įsivaizdavo pastato planą: aną kartą jį, aršiai besipriešinantį, su dvidešimties vienetų pokyčiu, tempė štai šiais laiptais, koridoriumi, per vestibiulį, ir vėl laiptais į antrą aukštą. Prieš akis kaip per miglą iškilo gydytojo veidas, atstatymo procedūros, šleikštūs, chemija dvokiantys vaistai, haliucinacijos, galvą plėšančios pagirios kitą rytą. Šį kartą jo niekas niekur netempė, nes jo palydai buvo akivaizdžiai sunku funkcionuoti dėl kelių gyvybiškai svarbių organų stokos. Kas juos taip sudarkė? Geriau apie tai negalvoti. Romas būtinai pasiieškos tinkle informacijos apie tai, bet vėliau, įsispyręs į minkštas šlepetes, patogiai įsitaisęs odiniame fotelyje ir gurkšnodamas brendį. Dabar svarbiau išnešti sveiką kailį; jeigu atmintis jo neapgauna, bėgti teks netrumpai, į kitą pastato pusę. Romas suspaudė ginklą ir atsargiai kyštelėjo galvą pro duris. Nė gyvos dvasios. Koridorius, vestibiulis, laiptai, zondas. Romas pakartojo tuos žodžius dar ir dar kartą, lyg užkeikimą. Pirmyn.


Jau už pirmojo posūkio jis staiga pasijuto labai nerealiai, lyg sapne. Aplink – nenatūraliai persuktos galvos, kraujo primirkę chalatai, nutraukytos rankos, blizgančios slidžios tiršto raudono skysčio balos. Sąmonė atsisakė patikėti akimis, ir Romas jautėsi, lyg žiūrėdamas antrarūšį siaubo filmą, kur sudraskyti manekenai atstoja aktorius, o raudonas kečupas liejasi laisvai. Visa tai tik sapnas. Tik kompiuterinis žaidimas. Koridorius, vestibiulis, laiptai, zondas. Romas kartojo ir kartojo savo išsigelbėjimo mantrą, slidinėdamas ties kiekvienu posūkiu, ir, tik įbėgęs į skaisčiai saulės nušviestą vestibiulį, jis staiga sustojo, orą perskrodus moters klyksmui.


Moteris paklaikusiomis iš siaubo akimis pakniuobstomis bėgo iš kito koridoriaus centrinių laiptų link. Kiek toliau, už jos nugaros, šmėsčiojo gelsvas kailis juodais dryžiais. Keliais galingais šuoliais žvėris pasivijo moterį,  parvertė ją veidu žemyn ir, suleidęs iltis į sprandą, ėmė su įtūžiu purtyti nasrus.


Romas susigūžęs atgręžė pistoletą į tigrą ir paspaudė gaiduką. Kurtinančiai driokstelėjo šūvis, suvirpėjo langų stiklai koridoriuje, atatranka skaudžiai sudavė per plaštaką. Aštrus skausmas netikėtai pervėrė Romo dilbį, ir išslydęs iš atsigniaužusio delno ginklas dunkstelėjo ant nutrypto parketo. Vyriškis nustebęs pajuto, kaip riešu žemyn nutekėjo karšta kraujo srovelė, tačiau laiko atidžiau apžiūrėti žaizdą nebuvo. Romas nėrė pro paradines duris, ir, paskubomis sveikąja ranka pritraukęs šalia stovėjusį suoliuką, užrėmė jas. Niekam tikusi barikada, žinoma, bet keliolika sekundžių jis išlošė. Neatsigręždamas į nuo smūgių braškančias duris, jis nuskuodė per liepaitėmis apsodintą parkelį link tolumoje boluojančio triaukščio pastato. 


* * *


Pranas susimąstęs stebeilijosi į papiroso dūmą. Šaltos mūrinės sienos maloniai vėsino; jam visiškai nesinorėjo keltis iš savo patogios kėdės ir kažkur eiti. Priešingame budinčių sanitarų kambarėlio kampe sėdinčio Aloyzo veide buvo galima perskaityti tą patį: patogu, nekaršta, norisi nusnausti. Bet nusnausti, deja, buvo nevalia. Kiekvieną sekmadienį, apie vidurdienį, iš gretimais stovinčio instituto jiems atvesdavo dar vieną kvaišelį, ir reikėjo būti pasiruošusiems jį deramai priimti. Pranas kažkada bergždžiai bandė išmąstyti, kodėl tiems mokslinčiams vyrams, kurie šiaip nors truputį ir kvanktelėję, bet paprastai labai romūs ir taikūs, sekmadieniais staiga galvelėje užverda tokia košė, kad juos tenka atvesti čia, į gydomąjį izoliatorių agresyviems psichiniams ligoniams, arba paprastai liaudiškai – durnyną. Atitempia jiems durnelį, o jam net putos iš burnos krenta, akys išsprogusios, gyslos išpampusios, ir vis veržiasi su kaži kuom nematomu kautis, ar nuo velnių bando pasprukti. Tokį dviese vos įmanoma nulaikyti, nors jie su Aloyzu ne kokie nors nupiepę vaikėzai: kuomet visi anglis po vieną maišą vos patempia, jie po du ant kupros užsimetę švilpaudami neša. Na gerai jau – du maišus neša Aloyzas, o švilpauja Pranas už abu.


– Aliau, kaip manai, šiandien reiks daktarytę kviest, kad apramint?
– A kas cy žino.. – stipriai dzūkuodamas atsiliepė Aloyzas, užsiplėšdamas papirosą.
– O šita gi, naujokė, visai nieko. Visai ne tokia, kaip pas mus kaime mergos. Ji tokia, na, tokia…
– Su papais.
– Na, tas kas be ko. Va, kad taip su ja ant šieno pasivoliojus…
– Che, pasvajok.
– Tai taip, taip. Kurgi čia daktarytė su sanitarais prasidės? Jai, matyt, tokie mokslinčiai patinka, kaip tam institute. Kur daug knygų perskaitę, kur laikraštį iš miestelio gauna.
– Tadu ir tu užsisakyk.
– Aha, bus kuom aukso būdelėj subinę valytis. Tik truputį brangiai gausis, geriau jau kalendoriaus lapeliais. O, jau girdžiu, baladojasi, einam priimsim.


Pranas paėmė nuo lentynos brezentinius tramdomuosius marškinius, įprastu judesiu paruošė visas sagtis, ir abu sanitarai neskubėdami nupėdino išorinių durų link, kurios jau aidėjo dusliu metaliniu gaudesiu nuo smūgių iš išorės.


– Atrakyta, sakau! –sububeno dusliu bosu Aloyzas, artėdamas prie durų. – Ne in tų pusį traukiat, žiopliai! Stumc raik!


Durys, girgždamos neteptais vyriais, prasivėrė, ir į vidų šmurkštelėjęs kailiais apsikarstęs išstypėlis jas paskubomis užvėrė ir užrėmė nugara. Uždusęs ir čaižiai kvėpčiodamas, jis vos girdimai suvapėjo:
– Greičiau.. greičiau užrakinkite.. ten.. ten mane vejasi tig.. tigras..
– O tai tau. – Pranas nustebęs skėstelėjo rankomis. – Tai, ponuli, kažkaip sugebėjote nuo apsaugos pasprukt?
– Aš gi jums sakau.. ten tigras!
– Taip, ponuli, tigras, tigras, jūs tik nesijaudinkite, jaudinimasis labai kenkia jūsų trapiai sveikatai. – Pranas net pats sukrizeno nuo savo žodžių. – Aliau, laikyk.


Aloyzas sugriebė atvykėlį ir mikliai išlukšteno jį iš kailių.


– Oooo, matau, jūs jau spėjote kažkur susižeisti rankytę, na nieko, mes tuoj jus sugydysime, būsite kaip naujas. – tarė Pranas, tvarstydamas žaizdą vyriškio dilbyje iš chalato kišenės išsitrauktu bintu. – Na štai, o ką aš sakiau.
– Jūs nesuprantate, ten tikrai laukinis žvėris! Visi negyvi! Paleiskite mane, ką jūs darote?!! – Vyriškis pabandė išsiveržti, bet plieniniai Aloyzo gniaužtai laikė jį ne prasčiau už šaltkalvio spaustuvus.
– Negyvi, ponuli, visi negyvi. Daug kareivėlių negyvų per karą. Taip, kalnai lavonų. –raminančiai suokė Pranas, o jo įgudusios rankos tuo tarpu užvilko atvykėliui tramdomuosius marškinius ir užsagstė visas sagtis. – Na, štai ir viskas. Tuoj jums bus viešbučio kambarėlis, pūkų pataliukai, pusryčiai į lovytę, pasiilsėsite, viskas bus kuo puikiausiai. Chi chi chi! Tai kuo vardu, tamstele, būsite?
– O jums koks skirtumas? Romas, jeigu jau taip norite žinoti. – vyriškis pasimuistė ir pabandė spirti Aloyzui. Tas pats, kas mūrą spardyti.
– Tai apraminc? A kap? – Aloyzui aiškiai nepatiko toks spyriojimasis.
– Palauk, Aliuk, palauk dar, va tuoj daktarytę pakviesiu, bent jau akis paganysim, o tai sėdėt čia mums dar iki galo dienos reiks. Aš tuoj.


Romas nubėgo į sanitarų kambarėlį ir paspaudė mygtuką ant sienos.
– Taip? – atsiliepė moteriškas balsas.
– Panelyte mieliausioji, malonėkite nusileisti pas mus, čia pas mus naujokėlis, ir Aloyzui labai niežti nagai jam pakaušį pakasyti, o tai anas labai jau spurda.
– Gerai, tuoj būsiu. Tik, labai prašau, nieko jam nedarykit, būkit gi žmonės, ne gyvuliai.
– Tai skubėkite, brangute, o tai aš nieko negaliu prižadėti. Mūsų gi Aliukui gali greit rankelės nusilpt, nebepajėgs išlaikyti paciento.


Pranas, išsišiepęs iki ausų, nuėjo prie grotomis užtverto praėjimo į antrąjį aukštą ir, išsitraukęs didelį ryšulį raktų iš kišenės, atrakino duris. Netrukus sukaukšėjo skubūs žingsniukai, girgžtelėjo laiptai, ir grotų slenkstį peržengė jauna moteris, vilkinti gydytojo chalatą. Pranas dar spėjo jai praeinant žnybtelėti į minkštą vietą, dėl ko susilaukė žaibus svaidančio žvilgsnio, ir krizendamas iškėlė į viršų rankas, sudėjęs lūpas, tarsi laukdamas bučkio.


Nekreipdama dėmesio į storžievį, gydytoja priėjo prie besimuistančio Romo, kurį Aloyzas laikė iš už nugaros, meiliai priglaudęs duonos kepalo didumo plaštakomis sau prie krūtinės.


– Kandzojas žalcys. – pasiskundė Aloyzas. Jo veidas buvo ramus, neįsitempęs, tarytum jis ne spurdantį pacientą tramdytų, bet rožytes sodelyje uostytų.
– Prašau tučtuojau paleisti ligonį. – Lediniu balsu įsakmiai tarė moteris, po to kreipėsi į Romą: – Jūs – Romas Šapulis, pokytis du šimtai aštuoniasdešimt trys?
– Aš. – nustebęs patvirtino Romas. – O iš kur jūs..
– Prašom eiti kartu su manimi. – pertraukė gydytoja. – Kodėl vienas, kur apsauginiai, kurie jus turėjo atvesti čia?
– Aš gi ir bandau jums visiems paaiškinti, juos sudraskė tigras, jų lavonai rūsyje, ant laiptų! Greičiau gi, užrakinkite duris, jis čia gali pasirodyti bet kurią akimirką!
– Džiaukitės, kad dar pigiai atsipirkote. Su tokiu pakitimu aš net nesitikėčiau jūsų išvysti sąmoningo, ar išvis gyvo. Prašau mus praleisti. – liepė prieš juos stovinčiam Pranui.
– Panelyte, o ar susitvarkysite? Matėte gi, Alius vos nulaikė, šis ponas juk akivaizdžiai kvanktelėjęs, o ir agresyvus taipogi.
– Nebijokite, aš ne tokia jau bejėgė, kaip jums atrodo. – užtvirtino gydytoja, o tikrumo dėlei, kuomet Romas buvo atsukęs jai nugarą, ištraukė ranką iš kišenės ir parodė sanitarams gelsvo skysčio pilną švirkštą, kurio adatą dengė ilgas metalinis gaubtelis. – Šis ponas, matyt, persidirbo institute, ėmė iš nuovargio matyti nebūtų dalykų. Be to, jums yra užduotis. „Seržantą“ iš devynioliktos kameros – į rūsį pas daktarą Starkų.
– Čia į operacinę, ar į morgą? – dar juokaudamas bandė klausti Pranas, bet, pervertas gydytojos žvilgsnio, skubiai pridūrė: – Gerai jau, gerai, čia tik šiaip, pokštas. Eime, Aliuk, o tai matysim mes kalėdines premijas, kaip sniegą vidurvasarį. Daktarytei šiandien, matyt, tam tikros dienos, nemanai?


* * *


– Visų pirma, prašau man atleisti, kad ten, priimamajame, buvau kiek gruboka. Su tais vyrukais kitaip neįmanoma, nors šiaip jie dirba puikiai. Beje, aš – Edita.
– Betgi tigras!..
– Haliucinacijos, juk tai taip akivaizdu. Negi pats nesuvokiate? Juk Kauno zoologijos sodas nebus įkurtas dar septynerius metus, o iki kol jame apgyvendins tigrų, praeis dar keli dešimtmečiai. Užtikrinu jus, aplink mus bent tūkstančio kilometrų atstumu nėra nei vieno tigro. Jūs gi mokslininkas, pasverkite faktus. Visa laimė, kad jūs pats neįsivaizdavote esąs tigras ir nebandėte nieko užpulti. Jums turbūt per instrukcijas minėjo, jog didėjant psichosomatiniam pokyčiui, agresyvumas auga geometrine progresija.
– Bet… – Romas neberado žodžių paprieštarauti, kai jie įėjo į kukliai apstatytą kabinetą, įrengtą pilno dvokiančių kamerų koridoriaus gale.
– Taip, aš puikiai suprantu, kad haliucinacijų neįmanoma atskirti nuo tikrovės, tačiau pamąstykite logiškai. – Gydytoja parodė siaurą, klijuote dengtą lovutę. – Prašau, gulkitės, atliksime diagnostiką, pradžiai kiek aplopysim jūsų pakrikusius nervus, iškart  pasijusite geriau. Nepykite, kad mums teko susitikti čia, o ne institute, šis korpusas skirtas ypač sunkiems atvejams. Jūs kur dirbote? – paklausė gydytoja, guldydama vis dar supančiotą Romą ant siauros vėsios lovos ir prijungdama jam prie smilkinių griozdiškus elektrošoko aparato blynus.
– Vėlyvasis pleistocenas, antrojo ledynmečio pabaiga, –atsakė Romas, su įtarimu ir nerimu stebėdamas gydytojos manipuliacijas jam nepažįstama aparatūra.
– Su kokia užduotimi?
– Aš – antropologas, tyriau pirmykščių genčių migraciją. Su manim dar dirbo mano kolega, jis gyveno pora savaičių po manęs, surasdavo stambų žvėrį, atsiųsdavo man žinutę – ten ir ten, tada ir tada, laukite grobio. Na, o man belikdavo tik suvaidinti šamaną ir pasiųsti žmones reikiama kryptimi. Tuomet jų pasitikėjimas man buvo garantuotas, o ko daugiau bereikia?
– Taip, labai įdomu. – gan abejingai tarė gydytoja, prisitraukė arčiau sunkią spausdinimo mašinėlę ir švelniai palietė kelis klavišus. Romo smilkinius po šaltais metaliniais blynais sukuteno šimtai miniatiūrinių daviklių. Ant į spausdinimo mašinėlę įsukto popieriaus lapo be garso atsirado keli iki tol nebuvę užrašai. – Užsimerkite ir pasistenkite atsipalaiduoti.


Romas užsimerkė, bet atsipalaiduoti sekėsi sunkiai. Galvoje sukosi daug neatsakytų klausimų. Jeigu visa tai, ką jis patyrė – haliucinacijos, tai kodėl tuomet apsauga prie kapsulės dingo, o vietoj jos – menami lavonai? Kodėl jis vis dar gyvas, nors jo pokytis – milžiniškas? Iš kur atsirado žaizda ant rankos? Gal tai stigma, savaime atsivėrusi žaizda?


Romas truputį pasimuistė, nors nuo to gulėti ant siaurutės lovos patogiau nepasidarė. Kad jie kur prasmegtų, tie nelaimingi bailiai, skystablauzdžiai, šlapiaklyniai! Juk būtų buvę žymiai patogiau pakoreguoti pokytį ten pat vietoje, jo laikotarpyje, be jokių tarpinių sustojimų, ir nereikėtų jokios kvailos maskuotės nei aparatūrai, nei ligoninei. Gulėtų jis dabar patogioje lovoje, neskausminga kelių minučių procedūra, ir laisvas. Bet ne, tiems bailiams reikėjo patvirtinti Psichiatrinės Taršos Prevencijos įstatymą. Jų visuomenė, matote, nepakęs, kad jų epochoje egzistuotų suterštieji agresija, net ir izoliuoti ligoninėse. „Jūs gi nežengiate į savo būstą, prieš tai nenusivalę kojų?“, taip berods vepėjo instruktorius. „Mūsų epocha turi išlikti švari. Jeigu saugiklis pajus per didelį pokytį, jūs būsite nukreiptas ten, kur jus išvalys nuo šiukšlių, ir galėsite grįžti į visuomenę kaip pilnavertis žmogus, o ne kaip agresyvus aštriadantis vandalas“. O patys tabletes, slopinančias bet kokį aštresnį pojūtį, bet kokią nešvaresnę mintį, rija saujomis. Ko gero, jie ir savo šešėlius uždraustų, jeigu įmanytų, nes jie juodi ir baisūs, o ne rožiniai ir kvepiantys nasturtomis. Tfu. Jeigu ne jo darbas praeityje, jis turbūt visiškai išprotėtų nuo to begalinio saldumo, nuo visų tų užapvalintų ir vata išmuštų kampų, kad, neduokdie, kas nors neužkliūtų ir neužsigautų. Taigis… O po to kažkoks proto galiūnas išmąstė, jog tarpukario laikotarpis dvidešimtame amžiuje būtų tinkamiausia vieta įrengti “skaistyklą”. Na taip, šiame laikotarpyje buvo daug išprotėjusių žmonių, kurių vieni taip ir nenustojo kariauti ir matė priešus visuose aplinkiniuose, kiti prarado protą iš sielvarto, netekę artimųjų, tretiems pavažiavo stogas staiga tapus skurdžiais, dėl infliacijos nuvertėjus sukauptiems turtams. Teisybė ir tai, kad čia, vietiniame beprotnamyje, paslėpti keletą išprotėjusių keliautojų būtų vieni niekai. Bet kam gi taip perlenkti lazdą ir siųsti čia visus iš eilės, kai tik suveikia saugiklis, nustatytas fiksuoti niekingai mažą pokytį?


– Negaliu tuo patikėti, – Vis spaudinėjančios mygtukus ir įsistebeilijusios į besikeičiančius užrašus gydytojos žodžiai sugrąžino Romą į realybę. – Kažkas čia man nesusiveda. Panašu, kad jūsų psichosomatinis pokytis beveik lygus nuliui, jūs turėjote keliauti tiesiai iki galutinio tikslo.
– O ką aš sakiau!? Idiotai inžinieriai, nesugeba nieko normaliai iki galo sukonstruoti! Aš gi…
– Palaukite. – nutildė jį gydytoja. – Jeigu analizė teisinga, išeitų, jog didelė dalis tos smegenų srities, kuri kontroliuoja jūsų ID, egzistuoja tarytum atskirai nuo jūsų. Aš matau intensyvius informacijos mainus, vedamą nuolatinę kontrolę, bet aš niekaip nerandu jūsų smegenyse, su kuo gi ta sritis bendrauja.
– Turite omeny ID, gyvuliškąjį pradą, kur egzistuoja tik seksas ir agresija? Ir visus kitus Froido paistalus? – Romas labai blankiai prisiminė praeitą psichologijos įvado kursą.
– Manote, visa tai – paistalai? Nors teisybė, jūs gi iš Prozako epochos, Froido teorijas įrodė tik vėliau. Id, Ego, ir Superego, mielasis, tai jokie ne paistalai, kaip jums tai bandė įrodyti cheminio disbalanso teorijos šalininkai. ID, pavyzdžiui, sudaro visi primityvūs instinktai. Ir savisaugos instinktas, ir baimė, ir miegas, ir daugybė kitų. Yra netgi sudaryti fiziniai ir loginiai smegenų žemėlapiai, kur kiekvieną sritis turi gan apibrėžtas koordinates. Norėdama, aš net galėčiau padirginti kurią nors sritį, pavyzdžiui, liūdesio, ir jūs akimirksniu prapliuptumėte raudoti. Juokauju, juokauju. O štai jūsų smegenyse, galima sakyti, ID nebeliko, ją kažkas pasiskolino. Bent jau taip sako aparatūra, ir aš pati sunkiai tuo galiu patikėti.
„Kažkokia nesąmonė“, – pagalvojo Romas. – „Dabar pat galėčiau kam nors snukį ištalžyti, o ir šitą Editą irgi galėčiau užversti, kad ir čia pat, ant grindų. Baimės stygium nesiskundžiu. Kažin, ar yra čia bent vienas įrengimas, kurį tie apsirūkę žolės subingalviai suprogramavo normaliai?“


Tarytum atspėjusi Romo mintis, gydytoja tarė:
– Čia, matyt, kažkokia klaida. Leiskite, aš pakartosiu testus dar kartą. – Ji jau tiesė pirštus prie mygtukų, bet žodžius pertraukė už durų čaižiai užkaukusi sirena bei sučirškęs skambutis. Edita pašoko, pribėgusi kyštelėjo galvą į koridorių. – Matyt, vėl tas seržantas sugebėjo ištrūkti.
– Kas per seržantas?
– Yra čia toks, devynioliktoje kameroje. Karas jau kiek metų kaip baigėsi, o jis vis dar visiems „priešams“ aplink pasiryžęs gerkles perkąsti. Jeigu aš nesuskubsiu, bijau, kad Aloyzas vėl jį subalados, kaip kokį obuolį. Jūs jau nepykite, bet turėsiu jus trumpam palikti užrakintą, testai dar nebaigti. – Su tais žodžiais gydytoja įstūmė Romą į tuščią kamerą, užtrenkė duris ir, pakeliui ruošdama švirkštą, nuskubėjo tolyn koridoriumi.
– Tai gal bent rankas atriškite? Ei!? Sakau, rankas! – bet Edita jau nebegirdėjo: staugianti sirena užgožė visus garsus.


Pro nedidelį grotuotą langą nutepliotais stiklais matėsi pievutė ir keletas liepaičių. Deja, tai buvo vienintelis spalvotas lopinėlis šioje kameroje. Aptrupėjęs sienų tinkas idealiai derėjo prie šlapimu dvokiančios lovos bei sueižėjusiu emaliu dengto naktipuodžio, atstojančio tualetą. Romas atsisėdo ant lovos ir, atrėmęs nugarą į sieną, užmerkė akis. Galva plyšo, maudė visą kūną. Lyg to būtų maža, staiga panižo kiaušiai. Romas pasimuistė tramdomuosiuose marškiniuose, bet išlaisvinti bent pusę pirštelio ir pasikasyti šansų nebuvo. Taip, kol kas atostogos vyko ne visai taip, kaip jis planavo.


* * *


„Eina po velnių tas čirškiantis žadintuvas! Na kodėl gi Inga negali jo išjungti, jai gi arčiau. Žinoma, lengviau mane prižadinti. Ei, gerai jau, gerai, kam taip grubiai, keliuosi gi!“
Romas praplėšė akis, bet priešais save išvydo ne užsimiegojusį žmonos veidą, bet kažkieno jau ilgokai neskustą marmūzę iššieptais kreivais dantimis.
– Stot, kareivi! – krioktelėjo marmūzė, ir Romas, staiga išsiblaivęs iš miegų, pašoko ant kojų. Prieš jį stovėjo trumpas, kresnas vyrukas, apsirengęs baltą chalatą, įsirėmęs rankomis į šonus, ir akivaizdžiai pratęs komanduoti. Jis netikėtai suėmė Romo tramdomųjų marškinių rankovę, čirkštelėjo skalpeliu per brezentinį audinį, ir, staigiai truktelėjęs, ją perplėšė. Tą patį padaręs su kita rankove, jis pavertė tramdomuosius marškinius į gana nepatogius, bet judesių jau nebekaustančius marškinėlius su dirželiu per tarpkojį.


– Jūs laisvas. – Vyrukas karktelėjo Romui tiesiai į veidą, be vargo perrėkdamas vis dar tebečirškiantį skambutį; sirena jau buvo užtilusi. – Aš esu seržantas Algirdas Šulcas. Jums aš esu tamsta seržantas. Dabar jūs priklausote mano kuopai.
– Kuopai?
– Jūs nedelsdamas nusileisite į rūsį, kur jums išduos ginklą. – Kietai kapojo skiemenis seržantas.
– Ginklą?
– Tylėt, kai su jumis šneku! Už penkiolikos minučių jūs prisistatysite prie pagrindinio išėjimo, kur gausite tolimesnes instrukcijas. Ar viską supratote?!


Romas suprato tik tiek, jog seržantas dantų nesivalė mažiausiai porą mėnesių, bet dėl viso pikto išsitempė kaip styga, ir suriko:
– Taip, tamsta seržante! – Dėl tikrumo jis galvojo ir pagarbą atiduoti, kaip buvo matęs senuose filmuose, bet niekaip negalėjo prisiminti, kuria ranka.
– Vykdykite. – Seržantas ištraukė raktą, prikabintą prie didelio ryšulio, iš durų spynos. Nusisukus jo chalato nugaroje matėsi nedidelis pailgas plyšys didelės rusvai raudonos dėmės viduryje. Seržantas išėjo, ir netrukus iš gretimos kameros atskrido jo komanda: – Stot, kareivi!


Koridorius skambėjo nuo riksmų, keiksmų ir metalo žvangesio. Vienas iš “gyventojų”, kuriam kažkas ant galvos užvožė, sprendžiant iš kvapo, neseniai pagal paskirtį panaudotą naktipuodį, aklai švaistėsi į visas puses pailgu kalteliu, vis atsitrenkdamas galva į sieną. Kiekvienąkart atsitrenkęs jis čaižiai suklykdavo ir su dvigubu įniršiu bandydavo kažką nusmeigti. Dar keletas naujai iškeptų kareivių drausmingai tapsėjo į priimamąjį rūsio laiptų link. Atsargiai prasmukęs ginkluotajam už nugaros, Romas nubėgo koridoriumi. Planas buvo paprastas: išsmukti lauk per paradines duris, atgal į institutą, rasti zondą, ir keliauti iš čia. Pasiknisęs atmintyje, Romas net ir kabineto, kur buvo užrakintas zondas, numerį prisiminė: du šimtai dvyliktas. Jeigu gydytoja buvo teisi, ir tigras – viso labo haliucinacija, tai atlikti neturėtų būti sunku. Tačiau paklibinęs metalines lauko duris, stumtelėjęs pečiu ir truktelėjęs iš visų jėgų į save, Romo užsidegimas kiek atvėso. Panašu, kad išsmukti nebus taip lengva, kaip atrodė: durys užrakintos, ir netgi užrakto skylutės niekur nesimatė. Tačiau Romas pasiduoti neketino. Apčiupinėjęs duris ir staktą, vyriškis rado uždažytus laidus, palube vedusius nuo durų pusės link sanitarų kambarėlio. Jis pravėrė kambarėlio duris, tikėdamasis rasti kokį nors jungiklį ar mygtuką, ir, tik greitos reakcijos dėka, staigiai linktelėjęs į šalį, išvengė iš priekio tiesiai į jį skriejančio ąsočio.


Pranas, linksmuolis sanitaras, sėdėjo ant kėdės priešais įėjimą, nors Romas nebuvo iki galo įsitikinęs, jog čia tas pats anksčiau sutiktas žmogus: sanitaro veidas buvo sudaužytas ir išbalęs, smilkinys kraujavo, kairė ranka kabojo nevaldoma. Gindamas veidą sveikąja ranka, Pranas suriko:
– Šalin, išperos! Sakiau gi, kad neatsidaro durys iš vidaus! Kiek aš jums galiu kartoti, tuoj čia bus kariuomenė, ir visi, kuriuos ras ne kamerose, gaus po kulką į kaktą! Geriau jau, rupūžės, geruoju grįžkite! – Geriau įsižiūrėjęs pridūrė. –  Aaa… Čia jūs, pone Romai. Būkite geras, įeikite ir užremkite kuo nors duris.
– Kas čia įvyko?
– Tigras, ponuli, laukinė bestija, kaip jūs ir sakėte. Reikėjo mums patikėti jumis tuomet, bet pats supraskite, beprotnamis, laukiame naujo paciento, čia pasirodote jūs, kliedite kažkokias nesąmones… Vienu žodžiu, vedėme mes seržantą rūsio link, o tigras, ta pragaro išpera, prisėlino iš už nugaros, čiupo Alių, it skudurinę lėlę, už pakarpos, ir nusitempė! O kaip tik tuo metu seržantas kažkokiu būdu sugebėjo išsinerti iš marškinių ir taip liuobė man į smilkinį, kad net akyse aptemo. Kai atsitokėjau, aplink nei gyvos dvasios. Spėjau tik į kambarėlį sugrįžti ir aliarmą įjungti, ir susmegau čia pat be sąmonės. Atsibudęs žiūriu, grįžta seržantas iš rūsio, daktarytės chalatą apsivilkęs, ir tiesiai pas mane. Na, o toliau…
– O durų iš vidaus iš tiesų nepavyktų atrakinti?
– Niekaip, pone Romai, niekaip. Užrakinti – prašom, bet kada, štai mygtukas, o atrakinti galima tik iš išorės. Ką, aš tikiuosi, netrukus atvykusi kariuomenė ir padarys! – Pranas pagrūmojo kumščiu uždarų durų link.
– Šaunu. Vadinas, jeigu seržantas kameroj nepapjaus, tai teks mirti nuo staigaus apsinuodijimo švinu… O ką, kitų išėjimų iš pastato nėra?
– Kad visur grotos, ponuli. Na, nebent per stogą, bet tik visiškam bepročiui gali kilti mintis leistis tais surūdijusiais lietvamzdžiais. Jeigu tamstai gyventi nusibodo, galite bandyti, ano stalo stalčiuje rasite atsarginį raktą nuo laiptų grotų. Aš jas užtrenkiau, kai seržantas pagaliau paliko mane ramybėje ir nuėjo atrakinėti kamerų.
– O kaipgi jūs?
– Abejoju, ar išvis pajėgčiau laiptais užlipt, jau nekalbant apie leidimąsi. Bandysiu juos sulaikyti, jeigu bėgs jums iš paskos, bet pats matote, nieko prižadėti negaliu. – Pranas pasičiupinėjo sužalotąją ranką ir susiraukė iš skausmo. – Skubėkite, kol dar seržantas nepasirodė.


Vos tik Romas užtrenkė už savęs praėjimo grotų duris ir spėjo palipti keletą laiptelių aukštyn, grotos sudrebėjo nuo įtūžusio seržanto smūgių.
– Gali sakyt, kad tu jau miręs, dezertyre! – seržantas ėmė karštligiškai perrinkinėti žvangantį raktų ryšulį, kiekvieną kartą prapliupdamas keiksmais, kai raktas netikdavo į užrakto skylutę. Negaišdamas laiko, Romas nuskubėjo girgždančiais mediniais laiptais.


Pakilęs į antrąjį aukštą, Romas staiga prakeikė laiptų girgždėjimą: tiesiai prieš jį, vos už keliolikos žingsnių, įsitaisęs ant žemės tarp gydytojų kabinetų durų ir padėjęs galvą ant priekinių letenų, miegojo tigras. Jo purvinas kailis trūkčiojo per miegus, kruvini nasrai vis šiepėsi, apnuogindami dantis, vis pasigirsdavo tylus urzgesys. Romas nejučia pasičiupinėjo subintuotą ranką: tigro priekinė letena irgi buvo sužeista, kraujas sunkėsi pro krešulius ties žaizda dilbyje. Ore tvyrojo keistai pažįstamas kvapas: taip kvepėjo Romo genties medžiotojai, kuomet, sumirkę prakaitu, tempė per samanas į kailius suvyniotus kruvinus grobio gabalus, taip kvepėjo sakais apvarvėję kedrai, jauni eglių kankorėžiai, šlapi nuo lietaus grybai, taip kvepėjo alkis, baimė ir pavojaus nuojauta, kuomet vyrai plėšė šviežias karnas, drožė strėlės ir aižė titnagą antgaliams, ruošdamiesi medžioklei…


Romas nusipurtė prisiminimus ir žengė ant kito apsilaupiusiais dažais laiptelio… po to dar ant vieno… Laipteliai išdavikiškai girgždėjo, tačiau tigras buvo įnikęs į savo tigriškus sapnus ir pabusti dar neketino, tik retkarčiais vos įžiūrimai krūptelėdavo, garsiau trinktelėjus grotoms apačioje. Dar vienas žingsnelis. Romas stengėsi prisiminti, kaip mišku žengdavo medžiotojai, be garso, lyg vaiduokliai, vengdami atsistoti ant sausos šakelės ar užkliudyti krūmą. Kūnas įsitempė, prakaitas išmušė kaktą ir nugarą. Laiptelis po laiptelio. Nekreipti dėmesio į girgžtelėjimus. Neatsigręžti. Tik pirmyn. Be garso, kaip vaiduoklis.


Tik nužengęs ant trečiojo aukšto parketo, Romas suvokė, jog beveik visą tą laiką buvo užgniaužęs kvapą, ir giliai atsiduso. Laiptai baigėsi. Koridorius tesėsi į kairę ir į dešinę nuo jo, o priešais matėsi kopėčios, vedančias link lubose įstatytų durelių. Ant kurių, žinoma, kabojo nemaža spyna. Romas tyliai keiktelėjo. Pribėgęs jis paklibino artimiausio kabineto duris. Neužrakinta.


Blankus chemikalų kvapas sukuteno šnerves. Romas karštligiškai prabėgo tarp daugybės nušiurusių stalų, nužvelgė ant jų išdėliotus mėgintuvėlių laikiklius, nedidelius mikroskopus, tvarkingas krūveles prirašytų popierių, praėjo pro kartoninių išpampusių aplankų pilnas lentynas. Nieko, kuo būtų galima išlaužti spyną. Nieko, tvirtesnio už kartoną ar medį.


Gretimame kabinete pasisekė labiau: Romas pasirodė tarpduryje, sunkiai tempdamas metalinę trikoję taburetę. Šiaip ne taip pakėlęs ją ir užkišęs taburetės koją už spynos lanksto, Romas užgulė šį improvizuotą svertą. Spyna pasiduoti nenorėjo. Už nugaros pasigirdo grotų cyptelėjimas, ir sunkūs žingsniai subildėjo laiptais. Reikėjo veikti greitai. Įtempęs visas jėgas, kiek tik leido sužeista ranka, vyriškis iškėlė taburetę už dviejų kojų virš galvos ir trinktelėjo per spyną. Smūgio garsas kaip elektros iškrova perėjo per visą kūną, bet spyna išdavikiškai tebekabojo. Dar kartą, užsimoti…. Trinkt! Pagaliau. Romas, pasilipęs ant kopėčių, skubiai pravėrė duris ir nėrė pro plyšį vidun.


Saulės prikepintoje palėpėje dvokė žiurkių išmatomis, įkaitusiu medžiu ir pakulomis. Prietemoje vos buvo galima įžiūrėti masyvias gegnes ir kaminų mūrus, tartum įrėminančius krūvas medicininio ir kanceliarinio šlamšto, čia kaupto, panašu, ne vieną dešimtmetį. Žengdamas per minkštas pakulas ir kelis kartus vos nenukritęs, kojai užkliuvus už skersinių sijų, Romas priėjo prie nedidelio langelio ir pažvelgė į išorę. Taip, išties reikia būti bepročiu.


Pravėrus langelį, į veidą plūstelėjo gaivaus, vėsaus oro gūsis, pilnas burkavimo, svirpimo, šlamėjimo. Romas prasispraudė pro siaurą langelį, ir, įsitvėręs jo krašto, atsargiai koja išbandė skardinį lataką ant stogo krašto. Truputį linksta, bet, įsikniaubus į stogą, turėtų atlaikyti. Vyriškis prisivertė paleisti langelio kraštą, ir, išskėtęs rankas, lyg jos galėtų išleisti šaknis ir padėti jam geriau įsitverti, atsargiai nuslinko prie artimiausio lietvamzdžio, beveik fiziškai jusdamas, kaip nuo jo besidaužančios širdies plakimo virpa stogo čerpės.


Iki šios minutės jam atrodė, jog leidimasis žemyn bus sunkiausia dalis, tačiau, tik pasiekęs lietvamzdį ir apžergęs stogo kampą, jis suvokė, kaip klydo. Norėdamas kojomis įsitverti vamzdžio, jis turėjo paleisti stogą ir, užsikabinęs rankomis už abejotino tvirtumo latako, visiškai pasileisti. Gausiai balandžių mėšlu sutepti latakai ypatingo pasitikėjimo nekėlė, tačiau trauktis nebebuvo kur. Lėtai, labai lėtai Romas pasilenkė ir įsitvėrė už aprūdijusios skardos. Dabar už stogo jis laikėsi tik veidu, ir jeigu čerpės būtų buvusios kiek minkštesnės, jis mielai būtų įsikabinęs į jas ir dantimis. Viena koja. Kita. Stipriai užsimerkęs ir kietai sučiaupęs lūpas jis pasileido, pasiruošęs trumpam, bet mirtinam skrydžiui žemyn. Latako skarda sutraškėjo, tačiau atlaikė. Romas greit sugavo kojomis lietvamzdį, suradęs į ką atsispirti skubiai perkėlė rankas, ir, tvirtai įsikabinęs į vamzdį, iškvėpė per sukąstus dantis. Dabar žemyn. Jau nebetoli.


Nuo staiga koją pervėrusio dūrio Romas iš skausmo ir netikėtumo vos nenusivertė žemyn. Lietvamzdis tapo slidus nuo kraujo, sliuogti darėsi vis sunkiau. Nesuvokdamas, kas įvyko, vyriškis pažvelgė pro antrojo aukšto langą. Grupė bepročių, ginkluotų skalpeliais, žnyplėmis ir pjūkleliais, apstojo iltis iššiepusį tigrą iš visų pusių. Iš jų išsiskyrė seržantas, nugarą apsikarstęs akumuliatoriais, o į priekį atkišęs besisukantį diskinį pjūklą, kuriuo paprastai morge patanatomai pjausto stambiausius kaulus. Romo ranka nevalingai pakilo link veido ir nusviro, neradusi kameros, paslėptos lokio kaukolės kaktoje, jungiklio, kameros, kuria jis prieš daug tūkstančių metų miške filmavo medžioklių veidus, perkreiptus skausmo ir įniršio, raumeningas rankas, badančias užspeistą, bet vis dar narsiai riaumojantį žvėrį ietimis, kai aplink švilpė strėlės, o ant žemės susirietę dejavo sužeistieji, bandantys susikišti paleistas žarnas atgal į perplėštus pilvus. Romas turėjo užtenkamai patirties, kad galėtų blaiviai įvertinti situaciją. Net įskaičiuojant seržanto pjūklą, bepročių kuopa šansų turėjo nedaug. Vienas dalykas – tvirtos ietys, lankai ir kovų ištreniruoti kūnai, o visai kas kita – trumpi skalpeliukai nusilpusiose nuo dykaduoniavimo rankose.


Tarytum paneigdamas tuos samprotavimus, o kartu ir gamtos dėsnius, vienas iš bepročių staiga nėrė į priekį ir smigtelėjo blizgantį chirurginį įrankį tigrui tarp šonkaulių. Tą pačią sekundę Romo šoną pervėrė aštrus skausmas. Jo akys aptemo, slidus vamzdis išsprūdo iš rankų, kojos neberado atramos. Žemė priartėjo greičiau, nei per akimirksnį. Iš tolo atskridęs duslus, skausmo pilnas tigro riaumojimas patvirtino Romo įtarimus. Net nematydamas jis galėjo pasakyti, jog tigro koja šiuo metu sparčiai tinsta, ir atsiremti ant jos darosi nebeįmanoma. Šis jo kritimas pervėrė sėkmės svarstykles į bepročių armijos pusę. Romas galėjo tik spėlioti, kiek jis dar turi laiko. Ant kaktos staiga atsivėręs ir akis krauju užliejęs įpjovimas rodė, kad greičiausiai labai nedaug. “Todėl baik žliumbti ir stokis, greitai!” , įsakė sau Romas. Kojos klausė sunkiai, aimana veržėsi pro lūpas kiekvieną kartą primynus sužeistą koją, tačiau vyriškis, sukandęs iš skausmo dantis ir sugniaužęs kumščius, kaip įmanydamas greičiau klibikščiavo instituto link.


Jau pasiekęs išverstas instituto duris ir įžengęs į vestibiulį jis pajuto, kaip kairės rankos pirštai staiga atsiskyrė nuo plaštakos ir subyrėjo ant žemės. Iš likusių strampų plūstelėjo kraujas, ranką nutvilkė iki pat peties, lyg kas būtų įmerkęs ją į verdantį aliejų. Romui nuo bejėgiškumo norėjosi verkti, įtūžis draskė visą kūną. Užspaudęs riešą kita ranka, jis nušlubavo laiptų link. Kad tik tas žvėris prasilaikytų, dar bent keletą minučių! Romas su pikdžiugišku, sadistiniu įniršiu įsivaizdavo, kaip galingi tigro žandikauliai susičiaupia, traiškydami užpuoliko rankos kaulus, o naguota letena paleidžia žarnas. Štai taip jiems! Paskersti, visus iki vieno! Beveik aklas nuo ant akių plūstančio kraujo, silpdamas sulig kiekvienu žingsniu, Romas šiaip ne taip surado reikiamą kabinetą. Instinktyviai prisiminė, ką daryti toliau. Pasibelsti. Pažvelgti į rakto skylutę. Šviesos blyksnis į akį. Sekundė. Durys atsirakino. Netikėtas dūris į nugarą parklupdė jį ant kelių. Sutelkęs paskutines jėgas, Romas atsistojo grindyse nupiešto apskritimo viduryje.


– Trys du keturi… dvylika… du šeši… delta… – Romas pajuto, kaip diskinis pjūklas skrodžia jo skalpą, kaukolę. – Bravo… tango… –  Šiltos temporalinių srovių juostos viena po kitos ėmė suktis aplink jį, sudarydamos piltuvėlį. Visi pojūčiai dingo. Laikas tarsi sustojo. “Suspėjau” – dar šmėstelėjo mintis, ir Romas paniro į tamsą.


* * *


Skausmas, beprotiškas skausmas. Ir įniršis, toks įniršis, jog net raumenys po kailiu trūkčioja. Ant sienos skaičiai: 1931.07.12 11:43, 283. Sušiktas saugiklis. Nepraleido. Na bet užtat dabar laikykitės, subinės!


Romas vienu naguotos letenos mostu išvertė kapsulės dureles kartu su dalimi sienos ir, liuoktelėjęs lauk, nusivijo jau pažįstamo rūsio koridoriumi du niekingus uniformuotus žmogiūkščius, skuodžiančius laiptų link.






Pastaba: Apsakymas buvo rašytas konkursui “Akis už akį”, deja buvo per ilgas todėl atsidūrė čia. Atsiliepimus rašykite forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas