Skaitiniai

2004-10-01
 

Nauji veidai: Emilis – Uždelsta savižudybė

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

EMILIS PALEVIČIUS


UŽDELSTA SAVIŽUDYBĖ



2003.11.28 Naktinis patrulis



Vilius jautėsi pavargęs. Nuovargis buvo toks stiprus, kad visas kūnas jam atrodė lyg švininis, užmerktos akys matė tik sodriai raudoną spalvą, o veidas jautė švelnų kutenimą. Ilgainiui švelnus pojūtis apgaubė jį visą ir Vilius ėmė snausti.
„Žingsnis žengtas, – lėtai mieguista sąmone nuplaukė vangi mintis. – Atleisk man, Dieve, už silpnumą; atleisk, Ervinai…“
Vilius nugrimzdo sapnų pasaulin.


– Ei, seni, budinkis – mes jau beveik vietoje.
Stipriai papurtytas už peties pareigūnas Vilius Staniulionis krūptelėjęs atsimerkė ir nustebęs pažvelgė į šalia sėdintį Erviną.
– Tu ką, rimtai išsikirtai? Juk dar tik pusė pirmos! – kilstelėjęs antakius Ervinas palingavo galva ir šyptelėjęs atsisuko į ant galinės sėdynės laisvai išsidrėbusį Martyną.
– Gera naktinės pamainos pradžia, a, Marčiau?
Plačiai nusižiovavęs Martynas gūžtelėjo pečiais.
– Suprask ir Vilių – jam dabar SUNKU.
– Nė velnio man dabar nesunku, – pasirąžęs atšovė Vilius, pro langą žvelgdamas į artėjantį Žaliąjį tiltą. – O ko mes čia atsigrūdome – juk šią savaitę mūsų patrulis prospekte?
– Na tu ir pavarai, – sumurmėjo Ervinas, tuščia sankryža pravažiuodamas pro raudoną šviesą. – Kaip giliai tu miegojai? Mes gavome pranešimą apie kažkokį savižudį ant tilto – mes esame arčiausiai.
– Tikiuosi, jis nebus degradavęs lochas, kaip anas Kaune praeitą pavasarį, ir neprašys po visą miestą ieškoti bobutės, – sagstydamasis uniforminę striukę sukikeno Marčius.
– Tikėkis, – įsukdamas į tiltą tarė Ervinas. – Bet jei jis bandys reikalauti ko nors panašaus – prisiekiu visais šventaisiais: aš pats jį nustumsiu nuo turėklo. O velnias – ten jis?
Juodai baltam patruliniam žiguliui iš centro pusės užvažiavus ant tilto, policininkai pamatė kairėje jo pusėje ant turėklų stovinčią tamsią figūrą. Nors jau buvo vėlus metas, bet visiškai tuščias tiltas smarkiai nustebino pareigūnus.
 Blogas ženklas, kad jis ant turėklo stovi, pamanė Vilius, nors ką gali žinoti – stovėjimas už turėklo jau spėjo tapti įprastu dalyku.
Automobiliui sustojus prie šaligatvio atitvaro, aplenkdamas žiguliuką, pro šalį pravažiavo tik vienas troleibusas.
– Ei, Ervinai, – sunerimo Martynas, pamatęs piktą troleibuso vairuotojos veidą. – Mes juk ant priešingos eismo juostos.
– O man nusišikt – aš esu angelas sargas, – atšovė Ervinas, ištraukdamas raktus. – Ką darom su savižudžiu?
– Visų pirma – liaukis gyręsis savo angeliškumu, – užsidėjęs kepurę Vilius netikėdamas apžiūrėjo tuštutėlį lengvai apsnigtą tiltą. – Kur visi dingo, juk Bušas jau išskrido?
– Koks skirtumas, – gūžtelėjo pečiais Martynas. – Bent jau nėra žioplių.
– Subinėn žioplius! – niurgztelėjo Ervinas, įdėmiau įsižiūrėdamas į už penkiolikos metrų ant turėklo stovintį tamsiai apsirengusį iš pirmo žvilgsnio nė aštuoniolikos neturintį vaikiną. – Ką su savižudžiu darom?
– Jeigu iki šiol stovi – toks jis ir savižudis, – maudamasis pirštines užtikrintai tarė Vilius. – Man atrodo, tam pienburniui tereikia dėmesio.
– Kameros, deja, neturime, – taip pat užsidėjęs kepurę Marčius, persisvėręs per priekines sėdynes, pažvelgė į vaikiną.
– Kodėl? – nustebo Vilius. – Juk mūsų ekipažas taip pat dalyvauja „Farų“ programoje.
– Ei, tu matai čia nors vieną operatorių? – įjungdamas imtuvą irzliai paklausė Ervinas. – Be to – kur jau kur, o centre visi geručiai.
– Išskyrus seimo narius, – tyliai pridūrė Marčius, Ervinui susisiekus su nuovada. – Jie geri tik per rinkimus. Už ką balsuosi? Gal už Andriukaitį?
– Jo, jau bėgu, – prunkštelėjo Vilius, smalsiai žvelgdamas į žemyn žiūrintį paauglį. Vaikinui pasukus galvą policininkų pusėn, Vilius pajuto keistą nerimą ir akimirkai vėl pasijuto miegąs.
– …baigiau. Velniava! – padėjęs mikrofoną nusikeikė Ervinas ir nervingai persibraukė trumpai kirptus juodus plaukus. – Nenuostabu, kad čia nieko nėra – atrodo, vietiniai banditai kaip reikalas prisidirbo: ties Kalvarijomis organizuotos ONTT operacijos metu prasidėjo didelis susišaudymas ir į jo pabaigą ten sulėkė visi, kas netingi; eismas atkirstas iš visų pusių!
Ervinui paminėjus Organizuotų Nusikaltimų Tyrimo Tarnybą, Viliaus akyse šmekštelėjo padrikų vaizdinių pluoštas.
– Ką!? – purtydamas svaigstančią galvą atsisuko į Erviną: maloniam nuovargiui ir šilumai aptraukus kūną, draugo veidas ėmė raibuliuoti ir drumstis raudonos spalvos fone.
– Ei, tu ką, sergi? – sušuko Martynas purtydamas nusmigusį Vilių. – Ervinai, gal jis kažką vartoja ar šiaip neišsimiega? Viliau! VILIAU! – draugui stipriau krestelėjus, Vilius pagaliau atmerkė akis ir stipriai nusižiovavęs papurtė galvą. – Gal turi paną, kuri tave taip stipriai išsunkia, o gal mieglige susirgai?
– Ne… – pasitrynė akis Vilius: keistiems pojūčiams dingus jis pasijuto lyg po gilaus miego būtų atsibudęs nepažįstamoje vietoje. – Kažkas užėjo – turbūt neišsimiegu. Kaip savižudis!? – krūptelėjo jį prisiminęs ir pažvelgė pro langą.
Vaikinas vis dar stovėjo atsisukęs į juos ir smalsiai stebėjo mašinos viduje besikalbančius vyrus. Dešinėje rankoje jis laikė ploną raudoną sąsiuvinį. Akimirką Viliui pasirodė, jog jis jam kažkur matytas.
– Ko čia taip tuščia? Kada atvyks pagalba?
Marčiui su Ervinu neramiai susižvalgius, Vilius pajuto kažką praleidęs.
– Gal…tu ir atmerktomis akimis kurį laiką miegojai? – persisvėręs per sedynes, Martynas įdėmiai pažvelgė draugui į akis. Žalsvose draugo akyse Vilius pastebėjo susirūpinimą ir… baimę.
– Turbūt gripas, – murmtelėjo Ervinas ir Martynas atšlijo.
– Ahm, galbūt, – linktelėjo Vilius. – Taigi: kur visi dingo? Čia tik mes ir savižudis.
– Kalvarijose susišaudymas, – nekantriai pradėjo aiškinti Ervinas. – Sužeistų yra abiejose pusėse, viena mašina sprogo – tai daugiau negu užtenka, kad į vieną vieną sutrauktų pusę Vilniaus, įskaitant ir visus mūsiškius bei greitąją. Klausimų dar yra?
– Po galais! – Vilius kumščiu trenkė per skydelį. – Negi ten sulėkė visiškai visi?
– Jo, – supratingai patvirtino Marčius. – Jei rytoj įsijungsi Ryto ratą, pamatysi, ką praleidai.
– Vadinasi, tas sumautas savižudis yra mūsų atsakomybė?
– Taip išeina, – konstantavo Martynas, darbingai trindamasis rankas. – Veiksmai?
– Reikia jį kuo ilgiau užlaikyti, – žinovo balsu pasiūlė Ervinas ir iš pirštinių skyrelio ištraukė „Snickers“ batonėlį.
– Snikersu? Tu ketini jį sulaikyti snikersu? – ėmė juoktis Martynas. – Gal geriau privažiuok ir tokią šaltą lapkričio naktį pasiūlyk pasišildyt viduje!
– O ka daryti – aš ne psichologas! – atsisukęs į krizenantį Marčių atrėžė Ervinas.
– Puiku – eisiu aš, – atidaręs duris riktelėjo Vilius. – Judu sedėkite čia ir nesikiškite: man atrodo, jog šis pienburnis čia tebestovi tik todėl, kad nori mums kažką pasakyti.
– Pavyzdžiui, „Nesiartink, nes šoksiu“! – nuovadoje linksmumu garsėjantį Martyną ištiko juoko priepuolis. – Kam vargintis: tu tik palauk, ir jis pats ateis.
Taip pat kikenti pradėjęs Ervinas nepastebėjo, kaip jo laikytas šokoladinis batonėlis atsidūrė Marčiaus rankose. Marčius apsilaižė.
– Cha-cha-cha, – niauriai pažvelgęs į įsismaginusius kolegas demonstratyviai nusijuokė Vilius. – Jūs žinote, kas mums bus, jeigu jis nušoks dėl to, kad mes su juo nebandėme pasišnekėti?
Galop nustojęs krizenti, Ervinas atsidusęs ranka parodė į tuščią tiltą:
– O kas sužinos, kad nebandėme? – tada pastebėjęs, jog nebeturi šokolado, atsisuko į  Martyną. Šis parodė į galinio vaizdo veidrodėlį.
– Pavyzdžiui, jis.
Išlipęs iš mašinos ir pažvelgęs atgal, Vilius pamatė iš Operos pusės jų link einantį šiltais tamsiais drabužiais apsirengusį vyrą. Kažkas jo išvaizdoje ir judesiuose policininką privertė nejaukiai pasijausti.
– Gal ir jis nepatenkintas gyvenimu? – visiems išlipus paklausė Ervinas.
– Tu eik, mes JĮ užlaikysime, – tarė Martynas, Viliaus kišenėn įdėdamas snikersą.
– Gerai. Tikiuosi tai neužtruks.
Perlipęs atitvarą, Vilius atsisuko į draugus – šie į jį kažkaip liūdnai žiūrėjo.
– SĖKMĖS, – linktelėjo Ervinas.
– Sutvarkyk VISUS REIKALUS, – kilstelėjo ranką Marčius.
– Pasistengsiu, – šyptelėjęs Vilius linktelėjo draugams ir ėmė neskubėdamas eiti link ant turėklo laukiančio vaikino. Grįžtelėjęs jis pamatė prie praeivio patraukusius draugus ir kažkodėl pajuto krūtinę užplūstantį liūdesį. Jam pasirodė, kad draugus mato paskutinį kartą..
Ir jis neklydo.


Viliui nutolus prie vienas šalia kito stovinčių policininkų priėjo tamsiai apsirengęs vyras. Dabar į akis aiškiai krito aukštas jo ūgis ir blyški veido spalva, pabrėžianti veriantį tamsių akių žvilgsnį, kuriuo jis nulydėjo nueinantį Vilių. Nepažįstamajam sujudėjus Ervinas su Marčium sinchroniškai ištiesė dešines rankas.
– Toliau nežengsi nė žingsnio, – ryžtingu balsu prašneko Ervinas.
– Manote, – ypač žemu ir gaudžiančiu balsu paklausė nepažįstamasis už nugaros susidėdamas rankas. Jam sunkiai atsidusus stipraus ir šalto rudens vėjo gūsis nuo policininkų galvų nuplėšė  kepures.
– Žinome, – priekin ištiesė kairę ranką Martynas. Iš jo pusės padvelkęs švelnus vėjelis atnešė sniegą. Pamažėle ėmė snigti.
– JO laikas baigiasi, – pakėlęs galvą į juodą bežvaigždį dangų šypelėjo nepažįstamasis.
– Bet JIS vistiek jo dar turi, – jausdamas kūną aptraukiantį šerkšną sušnibždėjo Ervinas. – Kol jo laikas eina – tu bejėgis.
– Jo laikas teka, kol širdis plaka, – užsimerkęs tarė nepažįstamasis. – Man teks tik truputi palaukti.
Nepažįstamajam apsisukus ir nuėjus policininkai pamatė, kaip žymėdami jo kelią gęsta ir dūžta žibintai.
– Nuskilo… – nusipurtęs šerkšną pusbalsiu sušnibždėjo Ervinas. – Manai JIS JĮ perkalbės?
– Tikėkimes, – atsakė Martynas, pažvelgęs į toli tilto viduryje stovinčius Vilių ir vaikiną.


Eidamas Vilius vėl pajuto kūnu tekančią šilumą. Per ją policininkas nė nepajuto į nugarą pūstelėjusio žvarbaus vėjo. Kai iki savižudžio liko vos penki žingsniai, šis, nepasisukęs į Vilių, ištiesė kairę ranką. Policininkas klusniai sustojo.
„Sprendžiant iš drabužių, jo ketinimai rimti“ – pamanė Vilius, apžiūrinėdamas vaikiną: juodi žvilgantys batai, tos pačios spalvos kelnės ir marškiniai. Tamsūs plaukai sušukuoti atgal. Nagai taip pat juodai nulakuoti. – Gotas?“
Ant žemės, atremta į turėklą gulėjo šilta juoda striukė.
– Tau taip nešalta? – nieko geresnio nesugalvojęs paklausė Vilius. – Juk šiąnakt temperatūra… žema.
Pasukęs į policininką galvą, vaikinas įsmeigė šaltas ledines akis.
– Tu psichologas?
„Aha, – apsidžiaugė Vilius. – Štai kurlink tu suki, „savižudi“ tu nedamuštas – psichologo įsigeidei? Reiškia, tartis nori.“
– Taip. Aš esu psichologas, -atrėmęs svilinantį vaikino žvilgnį tvirtai pareiškė Vilius. Šiam šyptelėjus, pareigūnui dingtelėjo, jog jis vaikiną yra kažkur matęs. Bet kur?
– Tada, ponas psichologe, nieko nesitikėk: aš čia taip ilgai stoviu ir žvarbstu tik todėl, kad nenoriu, jog mano palikti daiktai būtų nukniaukti. – Numetė ploną sąsiuvinį prie policininko kojų. – Ypač šis sąsiuvinis.
Policininkui paėmus sąsiuvinį, vaikinas pažvelgė žemyn:
– Na, kadangi jau kaip ir nėra dėl ko jaudintis…
– Palauk! – persigandęs sušuko Vilius, vaikinui pritūpus ir pasvirus žemyn.
– Kodėl turėčiau? Manęs nelaukia niekas.
– Sustok, sustok – juk negali būti viskas taip blogai!
– Oi, patikėk, – karčiai nusijuokė, pasisukdamas į suglumusį policininką.
Pažvelgęs jam į akis Vilius visiškai pasimetė: jis niekada nematė taip gyvenimu nusivylusio žmogaus – net per reidus į čigonų taborą suimti narkomanai atrodė laimingesni – jie bent turėjo priežastį gyventi, bet žvelgiant į liūdno ryžto pilnas mėlynas paauglio akis rodės, jog beprasmiška viskas. Akimirkai šis jausmas tapo nesvetimas ir Viliui.
– Klausyk, – lyg pabudo Vilius. Tada žengtelėjo į priekį. – Nušokti visada spėsi – priešaky ilga naktis ir visa kita. O man, – trumpam nutilo rinkdamasis žodžius. – Norisi su tavimi pasikalbėti. Išsiaiškinti.
– Apie ką su tavim kalbėtis, jei man ir taip viskas aišku! – suraukęs antakius atkirto vaikinas.
– B…bet man ne! – papurtė galvą Vilius.
– Atsakymus į savo kvailus klausimus rasi sąsiuvinyje; striukės kišenėse keli laiškai draugams.
– Tai tu turi draugų!? – įsitvėrė šiaudo Vilius. – Ar gerai su jais sutari? O gal jie tavęs nesupranta? Gal man kuriam iš jų paskambinti?
– O gal tau paprasčiausiai užsičiaupti? Kaip psichologas tu pernelyg impulsyvus. – vaikino balse pasigirdo įtarimo gaidelės. – Sakyk, – jis susimąstė. – Kas yra konformiškumas?
– Ko…konformiškumas? – pasimetė policininkas. – A, konformiškumas? Tai tu žinai apie jį? Kurioje klasėje, sakai, mokaisi?
Vaikinui prasižiojus kažką atsakyti, Vilius žaibiškai puolė priekin bandydamas jį nutverti, bet šis, išvengdamas į jį besitiesiančių rankų staigiai liuoktelėjo aukštyn, ore padarydamas salto atgal.
Policininko širdis nusirito į kulnus: mintyse jis jau regėjo, kaip nesugebėjęs abiem kojom nusileisti ant per siauro šitam reikalui turėklo, vaikinas į jį atsimuša ir krenta. Beliko tikėtis, kad jis kris į tilto pusę.
Kaip jis nustebo, kai giliai pritūpdamas vaikinas sėkmingai nusileido ant turėklo, ir į šį įsitvėręs rankomis, ant jo užriko:
– Per penkis žingsnius atgal! Tuoj pat!
– Ge…eee..rai…- apstulbęs ir mirtinai išgąsdintas Vilius negalvodamas pakluso.
– Ei, ar viskas gerai? – už nugaros pasigirdo tolimas Ervino balsas.
– Taip! Nesikiškit! – skubiai atsisukęs kolegai sušuko Vilius, mosteldamas abiem rankom. Jis keistai pasijuto pamatęs užtemdytą tilto dalį: tiek automobilis, tiek draugų siluetai neryškiai matėsi tamsoje. Iškvėpęs garų kamuolį Vilius atsisuko į jau vėl stovintį vaikiną ir žengė du žingsnius jo link.
– Net NE-MĖ-GINK, – grėsmingai tarė paauglys, pakeldamas dešinę koją. – Tikiuosi, supranti, kas atsitiks, jei pakelsiu ir kairę?
– Gerai, tavo viršus, – nuleido rankas policininkas. Vaikino pusiausvyra jį sužavėjo. – Tas persivertimas ore, ir šis balansavimas – kaip tau pavyksta?
– Visai nesunkiai, VILIAU, visai lengvai.
– Iš kur žinai mano vardą? – primerkė akis policininkas. Staiga jis vėl pajuto sąmonę užplūstantį mieguistumą.
– Tavo draugas ką tik riktelėjo, – nuleidęs koją paprastai atsakė vaikinas. Nenorėdamas būti pernelyg familiarus prisistatysiu pats – EMIS.
– Emis? – Vilius palingavo pradėjusią svaigti galvą ir, kūnui užliejus keistos šilumos ir silpnumo bangai, parklupo.
Akyse viskas ėmė plaukti, regimas vaizdas nusidažė purpurine spalva, kurios išsigandęs policininkas rankomis užsidengė veidą.
– NEBŪK BAILYS, – prie pat ausies išgirdo savo širdies dūžių gožiamą Emio balsą. – Jei vertini draugystę, prisimink Marčių su Ervinu, prisimink kas ir kada jiems nutiko, prisimink MANE ir, pagaliau, pasakyk pilną šiandienos datą.
– Šiandien…šiąnakt yra du tūkstančiai trečių metų lapkričio dvidešimt aštunta diena. – Kažkodėl paklusęs Emio valiai neatmerkdamas akių pradėjo kalbėti Vilius. Norėdamas kaip nors atsikratyti tos nelemtos silpninančios šilumos, jis nusimovė pirštines ir pradėjo atseginėti striukę.
– Mudu su Ervinu pažįstami penktus metus, draugais tapome po trejų bendro patruliavimo metų, vėliau gavę seržanto laipsnius buvome pervesti į ONTT, kur susipažinome su Martynu…
Visiškai atsegęs striukę Vilius ją pilnai atlapojo, tikėdamasis bent kiek atvėsti, tačiau šiluma nė kiek nenuslopo – nepajutęs pro marškinius besiveržiančio šalčio vyras atsimerkė.
– Visai neblogai, – pakeldamas iš striukės iškritusi snikersą tarė Emis.
Dabar jis lyg niekur nieko stovėjo priešais atitokstantį Vilių ir apžiūrinėjo šokoladą.
– „King size“ – truputį iššaukiantis pavadinimas, a? – paklausė prieidamas prie turėklo. – Na, geriau jautiesi?
– Taip, – markstydamasis atsakė policininkas ir atsistojo. – Kas čia vyksta?
– Siurprizai dygsta, – atsakė Emis, ant turėklo padėjęs batonėlį. – Pareigūne, negi tu manęs NEATSIMENI? Negi neatsimeni, kodėl tapęs seržantu pasiprašei pervedamas į ONTT? Juk tu iš tikrųjų esi psichologas! – Viliui žioptelėjus, Emis šyptelėjo. – Netiki? Tai pasakyk, kas tokio yra konformiškumas.
– Bet aš ne… – pradėjo vyras, bet sąmonėje susiformavus aiškiam apibrėžimui nutilo.
– Aš laukiu, Viliau.
– Paprastai sakant, konformiškumas yra noras neišsiskirti iš grupės, net jei esi kitoks. Ei, iš kur aš tai žinau?
– Tai psichologijos kurso pagrindai, pradmenys, – nugara atsiremdamas į turėklą atsakė Emis. – O kokia tavo nuomonė apie šį psichologinį reiškinį?
– Kodėl tu manęs šito klausi!? – nesuprasdamas, kas vyksta, piktai paklausė policininkas. Jis išsigando – iki atvykstant čia jo mintyse vyravo harmoninga tuštuma, o dabar viską ėmė jaukti padriki ir nesuprantami prisiminimų fragmentai.
– Prašau, Viliau, juk tu iš tikrųjų nori išvengti SAVIŽUDYBĖS, ar ne? Atsakyk į šį klausimą.


– Mano nuomone, konformiškumas būdingas silpnavaliams ir prisitaikėliams, atsakė Vilius, užsiseginėdamas striukę: jam šalta nebuvo, bet žinodamas, jog dabar yra minus dvylika laipsnių, jis nenorėjo persišaldyti. – Konformiškumas yra bandos instinkto pagrindas: „Visi bėga – bėgu ir aš“.
– Rimtai? –apsimetė nustebusiu Emis. – Tai kodėl šiam instinktui pasiduodi tu? – Kilstelėjęs antakius jis vyptelėjo. – Juk visąaik žinojai kokie veiksmai yra geri, o kokie ne. Sąžiningas ir tikintis Dievą: viskas, ko reikia, kad taptum įstatymo apologetu. Gaila, bet PO TRAGEDIJOS visos šios savybės ir privertė tave parklupti prieš Sniaučkų.
– Sniaučkų? – pakartojo Vilius. – Kas jis toks?
– Povilas Sniaučkus, – sunėręs rankas ant krūtinės Emis pažvelgė į viršų. – Daugumai Vilniaus verslininkų jis asocijavosi su rimta grėsme jų verslui: šis nemažą banditų brigadą subūręs vyrukas kėsinosi ne į jų pinigus, bet į patį verslą – kur tik buvo galima tapti dalininku, dalininku jis ir tapdavo. Gana šiurkščiomis priemonėmis, beje. Veiklą jis pradėjo netrukus po „Svainijos“ įvykių, kai pasidarė aišku, jog tokio tipo reketas tinka tik smulkiems galvažudžiams, kurie anksčiau ar vėliau sės ar atsidurs po velėna. Norint iš bet kokio verslo be mentų dėmesio traukti pinigus reikia turėti to verslo dalį: ne tokią didelę, kad prisikabintų mokesčių inspekcija, bet pakankamą, kad nieko neveikiant gauti neblogą dalį.
– Iš kur visa tai žinai? – jausdamas Emį nemeluojant paklausė Vilius.
– Geriau paklausk savęs, – priėjęs prie turėklo, Emis liuoktelėjęs pakibo virš jo, o tada lėtai sukdamasis į nustebusio policininko pusę, nusileido ant jo. – Kodėl visa tai išgirdęs, šią informaciją priimi kaip savaime suprantamą; kaip ir viską, kas čia vyksta: tamson pasinėrusį miestą už tavęs, „šilumos ir raudonio akyse“ priepuolius, o ką jau bekalbėti apie visiškai „normalų“ transporto nebuvimą?
Vilius nežinojo, ką atsakyti: pavieniai išvardyti veiksniai jam atrodė paaiškinami, bet visi  kartu…
Pūstelėjus šaltam vėjui policininkas susigūžė, nepatikliai žiūrėdamas ramiai stovinčiam Emiui į akis.
– Man tęsti? – klausiamai skėstelėjo rankomis vaikinas, pernelyg užsitęsus tylai.
– Tęsk.
– Per nepilnus septynerius metus ponas Sniaučkus, pasiremdamas grasinimo, smurto, grobimo ir pagaliau susidorojimo metodais, tapo tikru akcininku. Kadangi jis veikė labai nuosekliai ir rinkdavosi jokio stogo neturinčius neseniai verslą pradėjusius asmenis, tai visai neatkreipė į save jokio dėmesio. Ilgainiui jis pradėjo sukti biznį pats. Gal pasakysi kokį, Viliau?
– Atidarė antikvariatų ir juvelyrinių tinklą: dvi įstaigos Klaipėdoje ir keturios čia.
– Labai gerai, žalias, o koks jų visų pavadinimas?
– „Eterna“, – atėjusios į galvą mintys akimirksniu tapdavo žodžiais: Vilius pasijuto lyg sapne.
– Dabar tavo eilė, – atsiduso Emis liūdnai pažvelgęs kažkur už policininko. – Kaip Sniaučkus pateko į ONTT akiratį?
– Tiriant keletą iš pirmo žvilgsnio nesusijusių bylų, – pradėjo Vilius jusdamas vėl užplūstantį pažįstamą mieguistumą. – Pareigūnai pastebėjo…
Vaizdui vėl išskydus ir paraudonavus Vilius giliai įkvėpė ir papurtė galvą.
– Dar ne metas ATSIMERKTI, – tarė Emis, staiga atsiradęs priešais svaigstantį policininką. – Ką pastebėjo pareigūnai? – paklausė jam ant pečių uždėjęs rankas.
– Akcininkų sąrašuose… tu firmų akcininkų sąrašuose vyravo ta pati pavardė, – pasijutęs geriau pratęsė Vilius.
– Sniaučkus?
– Sniaučkus. Prasidėjo papildomas tyrimas. Išaiškėjo, jog jam priklauso nedidelės apie šimto įvairių AB ir UAB bendrovių akcijų dalys, kurių dividendai, sudėti į vieną krūvą yra tokie dideli, kad gaunamo pelno užtenka ir antikvarinių vertybių gabenimui į Lietuvą, ir kelių ištaigingų vilų išlaikymui čia. Bylą perėmė ONTT. Tada …
Spūstelėjęs Viliaus pečius Emis rimtai pažvelgė jam į akis.
– Ko ėmėtes tada, kai nei vienas asmuo, priklausantis bendrovėms, kurių dalininku buvo Sniaučkus, nepasakė nieko, kas šiam galėtų pakenkti?
– Neprisimenu, – Vilius pamėgino išsilaisvinti iš Emio gniaužtų, kurie buvo tvirtesni, nei jis manė. – Paleisk, po galais!
Bet paauglys pasirodė daug  stipresnis už subrendusį trisdešimtmetį vyrą ir vienu stipriu paspaudimu parklupdęs jį prieš save, atsitūpė pats.
– TO, KAS ĮVYKO, NEPAKEISI, -liūdnas Emio balsas nuramino besimuistantį Vilių. – PRIIMK TAI, KITAIP PRARASI PASKUTINĘ PROGĄ.
– Kokią dar progą!? – ašarodamas suriko policininkas. – Ko nepakeisiu!? Apie ką tu kalbi, savižudi prakeiktas, apie ką tu kalbi? – sudejavo kūkčiodamas.
Pamatęs jo veidu tekančias ašaras, Emis ranka apglėbė jo galvą ir pridėjo sau prie peties.
– Pasakok, ko ėmėtes tada, – švelniai sušnibždėjo į ausį, pro tyliai krentančio sniego uždangą žiūrėdamas į aptemusį tiltą.
– Mes… – raudodamas ir šniurkščiodamas pradėjo Vilius. – Mes nutarėme į Sniaučkaus grupuotę infiltruoti stebėtoją… Marčius pasisiūlė… Aš, Ervinas ir dar keli pareigūnai buvome paskirti tirti bylą ir vykdyti operaciją… Martynas po priedanga išbuvo pusmetį… įgavo net Sniaučkaus pasitikėjimą. – Užspringęs ašarom Vilius užsikosėjo trindamasis į Emio petį. – Surinkome pakankamai medžiagos, kad galėtume iškelti bylą, bet vadovybei to buvo per maža… Tada Marčius pranešė apie Sniaučkaus planą kontrabanda įsivežti Prancūzijoje įgytą retą antikvarinį dirbinį – kažkokią moters statulėlę, inkrustuotą deimantais. Marčiui paminėjus sumą siekiant septynženklį skaičių eurais, vadovybė įtarė, kad šis šedevras vogtas. Interpolui patvirtinus, akimirksniu buvo pradėtas ruošti Sniaučkaus sulaikymo planas, kai…
– Kai… – tyliai pakartojo Emis.
– Kai Ervinas, kuriam buvo pavesta saugoti visus prieš Sniaučkų surinktus įkalčius, spalio dvidešimt septintosios naktį paskambino man ir pasakė, kad Martynas susisiekė su juo ir pranešė turįs įrodymų, jog Sniaučkus statulėlę jau turi ir kad vienas iš bylos tyrime dalyvaujančių pareigūnų yra papirktas. Marčius norėjo susitikti ir perduoti tai liudijantį garso įrašą. Ervinas tuoj pat paskambino man, bet aš…
– Tu gulėjai lovoje purtomas karščio ir šalčio, nes buvai pasigavęs gripą.
– Taip, supistą gripą, su keturiasdešimt laipsnių, – prikimusiu balsu sukuždėjo Vilius. – Ervinas nuvažiavo vienas, o ryte… ryte man paskambino ir pranešė, kad… kad…


Ervinas su Martynu stovėjo vienas šalia kito žiūrėdami į tamsos uždengtą miestą. Už jų nugarų šviečiantys žibintai leido matyti priešais prieblandoje skendinčią gatvę ir kiek toliau išdidžiai stovinčių metalinių statulų siluetus.
– Ar mes visada būsime tamsoje? – susimąsčiusiu balsu paklausė Martynas.
– Galbūt tik šiąnakt, – neužtikrintai atsakė Ervinas.
– O jei ji tęsis amžinai?
Pasukęs galvą į draugą, Ervinas nepatenkintu balsu tarė:
– Nuo kada patapai filosofu – juk iš mūsų trijulės į šią pusę labiausiai pasinęšęs Vilius.
– Manai, Dievas yra? – kiek patylėjęs paslaptingai paklausė Martynas.
– Ach, Marčiau, prikąsk liežuvį – tu jo vistiek nepamatysi.
– Nesakyk to, ko nežinai – kas tiki, tas mato, – pasigirdus žemam ir vibruojančiam balsui iš tamsos išniro nepažįstamasis.
Išgąsdinti vyrai net pašoko.
– Tfu tfu tfu, -nusispjovė Martynas, jusdamas krūtinę ir pilvą užplūstantį šaltį.
– Och, ss-suka, – sukaleno dantimis Ervinas. –Tu žmoniškai nemoki vaikščioti?
– Traukites iš kelio, dulkės! – Plačiai atsistojęs nepažįstamasis užkišo dešinę ranką už nugaros. – Vilius Staniulionis jau nebeturi laiko.
Marčius su Ervinu susižvalgė.
– Kas tokio laikas? – pamaldžiai sudėdamas rankas nuolankiai prabilo Martynas. – Kaip jis skaičiuojamas vienur ir kaip jis suprantamas kitur? – „Sorry, kad nesėkmingai tave mėgdžioju, Viliau, bet skęstantis ir šiaudo griebiasi“. – Kodėl, – lyg paskaitą dėstantis filosofas kilstelėjo rodomąjį pirštą. – Smagiai leidžiamas, jis praskrenda lyg vėjas, o…
– Užteks blevyzgot: jūs mane užlaikėt pakankamai, – piktai tarė nepažįstamasis iš už nugaros ištraukdamas vientisą metalinį dalgį.
Žengdamas priekin ir gražiai jį apsukdamas, nepažįstamasis ašmenimis kirto per Martyno gerklę. Pasigirdus šlykščiam kliurksinčiam garsui Marčius griuvo ant žemės, o karštas jo kraujas aptaškė Ervino veidą.
Ervinas žengtelėjo atgal traukdamas iš dėklo pistoletą, bet meistriškas dalgio smūgis iš apačios policininką perdūrė kiaurai. Šaltam metalui įsirėžus į pilvą, Ervinas suklupo ir užsikosėjęs parvirto ant šono.
– Seniai taip reikėjo – kankiniai sumauti, – sumurmėjo vyras, peržengdamas kūnus. Jo ir taip tamsūs drabužiai ėmė juoduoti ir platėti, kol nusileidę iki žemės, virto plačiu apsiaustu.
Užsidėjusi gobtuvą MIRTIS pažvelgė į tilto viduryje klūpančius Emį ir Vilių:
– Manei JĮ išgelbėsiąs? Nuo kada savižudis savižudį atkalbinėja?
Jis žengė priekin, bet Marčiui sugriebus jo čiurną staiga suklupo.
– …anei… bus taip…aprasta? – springdamas krauju sugargaliavo policininkas, įsitverdamas ir kita ranka.
– Ką pasakei? – nustebusi paklausė Mirtis.
– Jis pasakė „Manei, bus taip paprasta, kale?“ – riktelėjo Ervinas viena ranka nutaikydamas pistoletą, o kita įsitverdamas kitos Mirties kojos. – Mes juk mirę, prisimeni! Tol, kol esame stovyje, tol tave ir ir laikysime!
– Užsispyrę šventieji su savo kvailais siekiais. – Iškėlė dalgį Mirtis. – Rodos, man teks jus kiek apgenėti.
Šūvių ir kapojimo garsas nepasiekė Emio ir Viliaus ausų. Baigusi Mirtis atsiduso:
– Su šiuo pavidalu darosi vis sunkiau dirbti, manau, reiktų kiek pasikeisti.
Sumaitotus, bet vis dar besikeikiančius kūnus peržengė į juodą apsiaustą įsisupusi dalgiu nešina moteris.


– Ryte man paskambino ONTT vadas ir pranešė, kad Martynas ir Ervinas buvo rasti nužudyti Martyno bute-priedangoje, kūnų būklė liudijo apie žiaurius kankinimus. Visi svarbiausi įkalčiai buvo dingę…
Sunkiai kalbėdamas Vilius jautė veidu be perstojo tekančias ašaras ir sielą dengiantį juodą netekties jausmą. Jam pasidarė be galo sunku, ir jeigu ne Emio suteiktas artumas, jis ko gero dabar pats įšoktų į Nerį. Giliau įkvėpęs pratęsė:
– Sniaučkus ir dalis jo smogikų buvo areštuoti tą pačią dieną, tačiau viskas, ką jam buvo galima priklijuoti, tebuvo virtinė smulkių nusikaltimų ir nedaug kuo pagrįsti kaltinimai dėl sukčiavimo stambiu mastu. Kad Sniaučkus išvengtų didesnių nepatogumų, keli jo banditėliai prisipažino dėl didesnės kaltinimų dalies, tuo tarpu jį patį išsuko geriausi advokatai, Baublys ir Ko, ar panašiai. Kurį laiką aš ir keli draugai intensyviai tęsėme pradėtą darbą, bet jau nebuvo už ko nusitverti: šunsnukis pasidarė ypač atsargus – apribojo visą nelegalią veiklą, ėmė atidžiau rinktis naujus žmones. Prasidėjus rinkimams tas benkartas parėmė kažkurį iš kandidatų, gal ir kelis, o ONTT iš viršaus pradėjo spausti visi, kas netingi: „Girdit, kam dorą pilietį persekiojat, neeuropietiška!“. Pagaliau buvo gautas įsakymas bylą nutraukti. Aš priešinausi, tada man liepė nusišalinti ir atėmė visus įgaliojimus. Dar pagrasino: „Neisi atostogų – paliuosuosim.“. Kas man beliko?
– Tada tu ir neišlaikei, – pratęsė Emis, prie Viliaus kaktos priglausdamas savąją. – Sniaučkų išteisino įstatymai, o tave supainiojo tikėjimas: viena vertus, girdi „Atleisk savo kaltininkams“ ir „Atsuk kitą skruostą“, kita vertus, kažkuri tavo dalis klykia „Akis už akį“. Bet tu visad buvai geras žmogus, o geri žmonės šiam pasauly, o ypač Lietuvoje, tėra profesionalios aukos. Apatijai peraugus į depresiją tau beliko tik nueiti į vonią ir prileidus karšto vandens…
Užmerkęs akis Vilius pamatė sodriai raudoną vandenį ir baltutėlius vonios kraštus. Vandens užpildytos ausys girdėjo silpstantį savo širdies ritmą, o nosį švelniai kuteno kylantys garai.
Jis prisiminė viską. Beveik viską.
Atsimerkęs pamatė, kad Emis stovi priešais, o ant snieguotos žemės prie jo kojų guli raudonas sąsiuvinys su užrašu „Tiems, kam rūpi mano poelgio priežastys“.
– Bet kas tu? Ir ką čia veiki? – paklausė pakeldamas galvą.
Paaugliui užmerkus akis vasariško vėjo gūsis atvertė pirmąjį sąsiuvinio puslapį. Ore nuskambėjo kiek atitolęs Emio balsas.


„1999 07 06
Šią dieną buvo karūnuotas Mindaugas, šią dieną Neries dugne MIRTIS karūnuos mane. Kodėl aš tai darau? Galbūt todėl, kad suvokiu nesąs skirtas šiam pasauliui, o galbūt šis pasaulis nėra skirtas man… Bet kokiu atveju aš pralaimiu, nes žinau, kad viskas, ko pasieksiu šiame gyvenime, tebus tik dalelė to, ką norėčiau pasiekti. Aš esu nepagydomai romantika sergantis idealistas, su nostalgija žvelgiantis į senus laikus… “
 
– Ir dar penki puslapiai panašaus marazmo, – atsiduso vaikinas. – Marazmo, kurio paskatintas, aš iš tikrųjų nušokau žemyn, o tu, nesugebėjęs manęs sulaikyti, vėliau pasiprašei pervedamas į ONTT. Dabar noriu tau atsidėkoti už mėginimą man padėti…
– Marazmo? – atsistojo Vilius. – Bet juk nušokdamas nuo šito nelemto tilto tu įvykdei vieną iš sunkiausių nuodėmių! Kodėl?
– Nežinau, – gūžtelėjęs pečiais paprastai atsakė Emis. – Tuo metu tai buvo visai nebloga mintis.
– Tą dieną tai buvo puiki mintis, – sodriu švelniai skambančiu balsu pritarė Mirtis.
Atsisukęs Vilius pamatė juodo apsiausto dengiamą moters figūrą, pasirėmusią ant metalinio dalgio. Nuo storų jo ašmenų lašėjo kraujas.
– Todėl aš ir padovanojau vaikinui šį tiltą visose erdvėse, bet nesitikėjau, jog jis gali jį perkeltį į tavo priešmirtinį sapną.
– Šiaip tai atvirkščiai, – kukliai įsiterpė Emis, stodamas šalia baimės apimto Viliaus. Policininkui nereikėjo pristatinėti ponios su dalgiu. – Bet efektas tas pats: stengiuosi šį šaunuolį įkvėpti gyvenimui.
– Ir gana sėkmingai, – aktyviai linksėdamas galva pritarė Vilius.
– Bet per vėlai, – staiga atšalusiu balsu nukirto Mirtis. – Iš penkių litrų savo kraujo, trijų jau netekai. Net jei sugebėsi pabusti, būsi per silpnas išlipti iš vonios ir sulaikyti kraujavimą – ką jau bekalbėti apie kerštą už draugus. Per vėlai perėjai prie „Akis už akį“ taisyklės, atėjusios iš Senojo Testamento.
Nuleidęs galvą Vilius sunkiai atsiduso: dabar prisiminta savaitę trukusi depresija sveiko proto fone pasirodė lyg kvailas sapnas.
– Dabar mano siela pasmerkta amžinai kančiai, – sumurmėjo gniauždamas kumščius.
– Netikėk propaganda, – paguodė Mirtis. – Bažnyčia šią tiesą skelbia bijodama, kad dauguma žmonių, panorėję sutikti Viešpatį anksčiau laiko, neįvykdys savo likimo.
– Tai kas manęs laukia?
– Iki trejų metų katile, su teise į lygtinį paleidimą po šešių mėnesių.
– Ką!? – pakraupo policininkas.



Emis sukikeno:
– Nesiparink – ji tik juokauja. – Mirtis kaltai gūžtelėjo pečiais ir tyliai sukrizeno. –  Vienintele bausme tau bus vaiduokliavimas, truksiantis tiek laiko, kiek tau buvo likę gyvent nesižudant. Ne tiek jau ir daug, lyginant su manimi.
– Gyvent nesižudant… – karčiai pakartojo Vilius.
– Tu dar gyvas! – įtaigiai priminė Emis. – Turi dar du litrus.
– Kurie tuoj ištekės, – dar įtaigiau priminė Mirtis.
Staiga Emio akyse įsižiebė ugnelės.
– Du litrai? – azartas jo balse atkreipė Mirties dėmesį. – Klausyk, litrą sudaro du puslitriai, du litrus – keturi puslitriai. – Per petį apkabinęs mintyse paskendusį policininką, vaikinas pirštu bakstelėjo jam į krūtinę:
– Grąžink Viliui visas jėgas keturioms valandoms nuo tos akimirkos, kai arba JEI jis, išsikapanojęs iš vonios, sulaikys kraujavimą. Keturi puslitriai: keturios valandos. Ką manai?
– Aš manau… – pradėjo Mirtis sukinėdama dalgį. – Manau, kodėl turėčiau tai daryti – retas mirtingasis sulaukia panašios malonės.
– Kas kalba apie malonę? – neatlyžo Emis, jau abiem rankom, lyg treneris boksininkui, masažuodamas Viliaus pečius. – Aš siūlau lažybas palankiomis tau sąlygomis.
– Ir kokios gi tos lažybos? – suabejojo Mirtis.
– Ogi labai paprastos, – pradėjo Emis į šonus lankstydamas Viliaus galvą. – Jei šis šaunuolis per keturias savo likusio gyvenimo valandas nesutvarko Sniaučkaus, kurio sielos trokšta raguotas ponaitis su trišakiu, laimi tu; jeigu visgi jis p. Sniaučkų užverčia – Musių Valdovas (a.k.a. Liuciferis) bus skolingas paslaugėlę, o mento siela vistiek bus tavo sąskaitoje.
– O kas pastatyta ant kortos? – nusižiovavo Mirtis.
– Imk mano sielą, – Emio rankoms vėl nusileidus ant pečių, įsidrasinęs pasiūlė Vilius.
– Tu ir taip lavonas, – iš apsiausto rankovės išlindusia dailia rankute numojo Mirtis.
– Aa… – nuliūdo policininkas.
– Be to – aš sielas tik siunčiu anapilin. Dėl jų grumiasi tiedu vyrukai aukštėliau. Nors…
– Tada imk tiltą, – įsiterpė Emis. – Jis vertingas.
– Kurgi, – nusikvatojo giltinė. – Jis vertingas tik tau ir tai įtartinai troleibusininkės šmėklai, kuri čia kartais pravažiuoja.
– O kurgi varžybų dvasia? – iššaukiančiai paklausė Emis. – Nejaugi MIRTIS, kuri niekada nepralaimi, bijo mažyčių varžybų?
– O kaip gi kitaip? – atkirto Mirtis, dalgiu grūmodama įžūliam paaugliui. – Lygiai taip pat kalbėjo ir mane apšovęs bičas.
– Negi Jėzus? – nustebo Vilius.
– Ne, – Mirčiai papurčius galvą iš po gobtuvo išsprūdo tamsiai rudų plaukų sruoga. – Be to – mano nekompetencija mano pačios reikalas.
– Tai jokių nuolaidų? – atsidusdamas paklausė Emis. – Neazartiškas tu žmogus, Mirtiše. Atleisk, Viliau, – liūdnai nulenkęs galvą paauglys pasisuko eiti link turėklo.
– Tu ir taip padarei daugiau, nei galėjau tikėtis, – paguodė policininkas ir priėjo prie Mirties.
Ši, mąsliai pasirėmusi ant dalgio, stebėjo nueinantį paauglį.
– Emi, – pašaukė.
– Taip, – neatsisukdamas atsakė.
– Kaip pats sakei – aš laimiu abiem atvejais. Skiriasi tik variantai. Jei laimėtų tau palankesnis, ko norėtum tu?
– Ko norėčiau aš? – nusispjovęs žemyn, paauglys atsisukęs nugara atsirėmė į turėklus. Jo žvilgsniui susidūrus su iš po Mirties gobtuvu spindinčiomis akimis, paauglys nusišypsojo. – Dingti iš čia. Ne, ne į Rojų, – mostelėjo ranka nutraukdamas galimus protestus. – Aš žinau tiek savo bausmę, tiek tavo galimybes. Paprasčiausiai, – jo akys skausmingai prisimerkė. – Čia taip NUOBODU, kad nors venas pjaukis…
– Ei!
– Atleisk, Viliau. Išsprūdo. Tai kaip Mirtie?
– Tiks ir Mirtišė. Pradedam.
Po šių žodžių Viliaus sąmonė emė blaustis.


Išnirdamas iš vonios dugno, į kurį nugrimzdo užmigęs, Vilius užsikosėdamas įkvėpė oro į plaučius. Jam vis dar buvo šilta ir gera, nors nuo silpnumo maudė visus raumenis, o dilbiuose juto niežėjimą. Tačiau atsimerkus nugara nuėjo pagaugais: visas vanduo buvo raudonas nuo kraujo.
„ Tik atsipeikėjęs veik – apgalvok kiekvieną judesį.“
Ištraukęs rankas iš vandens jis pamatė, kaip iš gilių rėžių dilbiuose tekantis kraujas purpurine spalva nudažo išbalusią odą.
„Jei nesugebėsi greitai sustabdyti kraujavimo, mirsi per penkias, galbūt per šešias minutes: tavo širdis ir taip vos plaka.“
Silpuliui ir baimei varstant kūną, Vilius šiaip ne taip ištraukė vonios kaištį, ir iš čiaupo paleidęs šaltą vandenį, pakišo po juo rankas.
„Sukis greitai: keturios valandos nėra ilgas laiko tarpas – kiekvienas tavo veiksmas turi būti tiksliai suplanuotas.“
Suaimanavęs nuo baisaus šalčio, priverusio akimirksniu pamėlti bekrauję rankų odą, Vilius neklusniais pirštais pamėgino nuo gyvatuko nutraukti trispalvę vaizduojantį rankšluostį, bet rankai išdavikiškai nusvirus, audeklas nukrito ant grindų.
„Galbūt tai nėra itin didelė paguoda, bet per tau skirtą laiką tu negalėsi kristi nuo savo rankos. Naudokis tuo kaip išmanai.“
„Kaip sąmojinga, Emi, – pamanė vyras, užmesdamas dešinę koją ir persverdamas rankas už vonios krašto. Slysčiodamas glotniu dugnu pamėgino atsispirti kairiąja. – Mirtis tikrai turi humoro jausmą.“
Šeštą kartą atsispyręs Vilius pagaliau persivertė per vonios kraštą, bet nesugebėjęs atsiremti silpnomis rankomis, ant jų pardribo ir į grindis susitrenkė galvą. Jį smarkiai supykino, o staigus šaltis privertė kalenti dantimis.
„Sniaučkaus ieškok Senamiestyje esančiame „Eternos“ antikvariate. Šiąnakt jis bus ten. Ne vienas. Būk pasiruošęs aršiam susirėmimui.“
– Velnias… – nusikeikė, jusdamas krūtine ir pilvu tekantį šiltą savo kraują.
Vargais negalais nuvirtęs ant šono ir atlaisvinęs užspaustas rankas, Vilius negrabiai pamėgino iš po savęs ištraukti rankšluostį, bet jo paties kūno užspaustas audeklas nepasidavė.
– Blet… – sumurmėjo stengdamasis neprarasti sąmonės. Akyse aptemus viskas pasinėrė į tuštumą.
Sodriai raudoni kraujo lašai užtiško ir ėmė gertis į raudoną rankšluosčio juostą, ją ištepdami visam laikui.


Justas kietai miegojo teisuolio miegu, nes ciniškas būdas jam tai leido daryti. Viena ranka apsikabinęs šalia gulinčią merginą, kita iš įpročio laikydamas po pagalve paslėptą pistoletą, jis begėdiškai knarkė ir niurnėjo, sapnuose gaudydamas ir iki sąmonės netekimo mušdamas visus savo skolininkus ir konkurentus. Deja, lygiai trečią valandą nakties sučirškęs mobilus sapnuojamą banditą išgelbėjo nuo dantų netekimo, o buvusį kariškį privertė staigiai pašokti ant kojų ir išbėgus koridoriun atsiliepti.
– KAS! – suriaumojo skardžiu, bet kiek nuo miego prikimusiu balsu.
– Per šakas. Turiu blogų naujienų.
– Kokių? – iš ant spintelės gulinčio pakelio ištraukęs cigarilę, Justas ją įsikišo burnon ir pridegė ant kaklo kabančiu auksiniu kryžiaus formos žiebtuvėliu. Geras dūmas jam visada išsklaidydavo miegus.
– Kai kam pareina kapai, Justai, ar ten pat gyveni?
– Tuoj kapai pareis tau! – pagrasino Justas pribėgęs prie durų ir pro akutę dirsteldamas į laiptinę. Ši buvo tuščia. – Kas čia kalba? – Išpūtė melsvų dūmų tumulą kiek apsiraminęs.
– Gėdos turėtum, Sprogdintojau: aš tave pasodint galėjau.
Kitame ryšio gale kalbantis vyras, aptvarstytais dilbiais, nekantriai žiūrėjo į sieninį laikrodį.
– Viliau? – nustebo Justas, pagaliau pažinęs buvusį klasioką. – Kurių galų taip vėl…tfu, anksti skambini? Čia žmonės miegot bando, – tarė pamatęs iš miegamojo išeinančią merginą.
– Yra reikalas, – patikino Vilius trimis su puse valandos atbuline eiga nustatydamas savo rankinį laikrodį. – Man reikia ginklų, dviejų valandų bėgyje. Kaina nesvarbi.
– Palauk.
Nuėjęs į savo darbo kambarį, Justas nuo sienos nutraukė kilimą ir pažvelgė į sienos ertmėje sukabintų pistoletų, šaltų ginklų ir granatų kolekciją.
– Tu dar čia?
– Aha, – pasigirdo nekantraujantis Viliaus balsas.
– Tai imk babkes ir čiulpk į Antakalnį.
– Jau lekiu. – Padėjęs ragelį, policininkas paėmė sportinį krepšį su sudėtomis santaupomis ir čiupęs savo automobilio raktus tekinas išlėkė iš buto.
Čia jis daugiau niekad negrįžo.
Išjungęs telefoną Justas nuėjo virtuvėn. Ten jo laukė pikta Eglė.
– Su tavo knarkimu aš dar galiu susitaikyt, bet ne su riksmais.
– Atleisk, Ėgliuk, – atsiprašė, įmesdamas nuorūką šiukšlių dėžėn. – Draugui pagalbos prireikė.
– Hm, – pasitaisiusi chalato kraštą Eglė ant krūtinės sukryžiavo rankas. – Ir kokią gi pagalbą jam suteiksi: žolę, amfą ar ką nors rimtesnio?
Šviesoje galutinai išsilaksčius visiems miegams, Justas nužvelgė po plonyčiu chalatu besislepiančią dailią Eglės figūrą.
– Rimtesnio, – pasakė priėjęs ir padėdamas rankas ant jos sėdmenų. – Žmogus įsigeidė pašaudyti. – Įsisiurbė į jos lūpas.
– O tu kaip tik turi pora šautuvėlių, – geismingai atsiduso mergina sėsdama ant stalo.
– Ir daug, daug parako… – pabaigė Justas ją užguldamas ir veidu įsikniaubdamas į švelnius tamsius plaukus.


Sėdėdamas ant sofos ir gerdamas Eglės išvirtą kavą, Justas žiūrėjo, kaip Vilius renkasi ginklus. Eglė skaičiavo atneštus pinigus.
– Nekaip atrodai, – tarė padėdamas puodelį ant staliuko ant kurio gulėjo nedidelis revolveris.
– Nejaugi? – atsukęs blyškų veidą šyptelėjo Vilius. – Gal turi AK ar Uzi?
– Nėt, – Justas persibraukė per trumpus juodus plaukus. – Buvo pompinis, bet jį paėmė gruzinas.
– Ir mane mėgino paimti, – pridūrė Eglė, padėdama perskaičiuotus pinigus. – Derėjosi kaip pasiutęs.
– Jo, – nusišiepė Justas, pasisodindamas merginą ant kelių. – Džiaugiuosi, kad nepardaviau. Ji verda puikią kavą.
– Ir ne tik, – priglausdama lūpas prie Justo ausies sužnibždėjo Eglė.
Žiūrėdamas į saldžiai besimyluojančią porelę Vilius tik palingavo galvą, ir prie diržo prisisegė kovinį peilį.
– Gal netyčia turi nepršaunamą liemenę?
– Bus, – žvilgtelėjęs į pinigus atsakė Justas. – O į kokį tūsą vyksti?
– Į antikvarinį, – sumurmėjo užtaisydamas pistoletą. – Kiek turi beretų?
– Be šitos dar dvi.
– Užtaisyk ir duok. Kaip su granatom?
– Iškamšos, – iš didžiausios ištraukęs žiedą parodė Viliui tusčią ertmę. – Bet jei nori, atiduosiu.
– Reikėjo tokias „dovanas“ daryti, kai mes dar mokykloje mokėmes.
– Tada tu manęs dar nebuvai nuo cypės išgelbėjęs, – nusišiepė Justas, nukeldamas Eglę. – Bet jei nori fejerverkų, gal šitas tiks.
Priejęs prie buitiniais chemikalais (iš kurių mokėjo gamintis sprogmenis) apkrautos dėžės, ir juos nurinkęs, Justas iš jos ištraukė „Mucha“ granatsvaidį.
Eglė net aiktelėjo. Vilius pagarbiai nulenkė galvą.
– Tik vienas šūvis, – atlenkė taikiklį. – Bet menkas džiaugsmas, jei ir vos kliudo: tada būna nurautos galūnės ir nudegimai. Labai paprasta naudoti, – pridūrė persimesdamas ant kito peties.
– Imu, – ištiesė ranką policininkas.
– Palauk. – Papurtė galvą klasiokas. – Už turimus pinigus muchos neįpirksi – teks atsisakyti liemenės.
Neturėdamas laiko deryboms Vilius nuo staliuko su pinigais paėmė revolverį ir išėmęs visas, išskyrus vieną, kulkas, pridėjo vamzdį prie smilkinio.
– Jeigu ginklas iš penkių kartų neiššaus – mucha mano.
– Atiduok jam tą sušiktą liemenę! – pašiurpo Eglė. – Jis juk tavo draugas!
„Šiandien draugas, rytoj –liudininkas“ – nesulaikė cinizmo Justas, svarstydamas, ar čia ne pokštas.
– Tu rimtai? – paklausė įsmeigdamas akis į Vilių.
– Rimčiau nebūna, – atsakė nenusukdamas akių.
– Tada einam į vonią – ten sienos storesnės, – puikiai žinodamas tikimybių teoriją, sutiko Justas ir ištiesė ranką. – Bet būgnelį suksiu aš.
Pasibaisėjusi mergina stebėjo juos išeinant. Tada užmerkusi akis ėmė laukti šūvio.


– Laikyk ją – nuo šiol ji tau neš laimę! – Uždaręs savo pilko „Wolkswagen“ bagažinę, Vilius pametėjo neiššovusią kulką vis dar nustebusiam Justui. Tada priėjęs paspaudė ranką.
– Linkiu geriausios kloties tau ir tavo panai, Justuk, – šyptelėjęs atsisveikino.
– Uh huh, – teištarė šis, žiūrėdamas į už vairo sėdantį policininką.
Buvusiam klasiokui išvažiavus iš vieno Antakalnio daugiabučių kiemų, Justas dar kelias minutes stovėjo šaltyje svarstydamas tikimybes. Tada nusispjovęs pasuko namo.
– Išdūrė mentas, –  sumurmėjo pats viskuo netikėdamas.
Tai buvo paskutinis kartas, kai jis matė Vilių.



     EPILOGAS


– Velniava, – sumurmėjo inspektorius Čivilis, apžiūrinėdamas rūkstantį „Eternos“ prieangį.
Buvo šešta ryto, bet plati akmenimis grįsta gatvė jau buvo apšviesta policijos, gaisrinės ir greitosios pagalbos automobilių lempų ir sirenų. Priešais prestižinę parduotuvę, prekiavusią brangiais antikvariniais daiktais ir juvelyrinėmis brangenybėmis, zujo kelios dešimtys žmonių, renkančių stiklo šukes, besivoliojančias plytas ir pagaliau – iššaudytų Sniaučkaus sargybinių kūnus.
– Velniava, – vėl pakartojo, stebėdamas į lavonmaišį dedamą negyvėlį. – Kiek kūnų, Zita? – paklausė lavonus patikrinusios medicinos ekspertės.
– Čia bus keturi, – atsakė šviesiaplaukė nusiimdama vienkartines pirštines. – Viduje dar vienuolika. Mirtis ištiko apie penktą ryto.
– Kaip rytui daugoka žmonių. Ką jie čia veikė?
– Šventė, – atsakė Zita parodydama į parduotuvės gilumoje besivoliojančius stalus, su šalia išbertais valgiais. – Tie viduje mirė nuo sprogimo.


Lėtai privažiavęs prie apšviestos „Eternos“, Vilius mašiną pastatė kitoje gatvės pusėje. Lauke stovėjo keturi sargybiniai, tuo tarpu iš vidaus sklindantis triukšmas ir muzika girdėjosi net Viliaus mašinoje. Pro vitrinos langus matėsi besilinksminantys žmonės. Daugumą jų policininkas pažinojo iš kriminalinės įskaitos žurnalų ir akistatų. Išlipęs jis priejo prie bagažinės ir ją atidaręs pažvelgė į granatsvaidį.
– Akis už akį, – sužnibždėjo perbraukdamas ginklą ranka.
– Ei, ką čia veiki, – šone pasigirdo prikimęs grėsmingas balsas.
Pasukęs galvą policininkas pamatė du iš šonų priėjusius vyrus. Kvadratiniai  ir intelekto nesubjauroti veidai prietemoje priminė pirmykščių žmonių fizionomijas.
„Dieve, aš suprantu, kad nužudyti keliolika keršijant už kelias mirtis yra daug sunkesnis nusikaltimas.“ – Lėtai suimdamas už diržo sukištų pistoletų rankenas, Vilius galva linktelėjo antikvariato pusėn.
– Specialus užsakymas ponui Sniaučkui.
Goriloms nespėjus sureaguoti, ištraukti ginklai įsirėmė joms į pilvus ir po kelis kartus spūstelėtų gaidukų paleistos kulkos apsauginius parbloškė ant žemės.
„Bet aš tai darau keršydamas už tuos, kurie nebegali atkeršyti. Aš tai darau vardan to, kad niekam kitam netektų keršyti už viską, ką Sniaučkus ir jo marozai dar padarys.“
Likusieji du apsauginiai sureagavo pavydėtinai greitai ir jau po akimirkos į policininką buvo paleisti atsakomieji šūviai. Negaišdamas laiko Vilius iš striukės kišenės ištraukęs Justo dovaną  metė ją į apsauginius.
– Granata, – riktelėjo pritūpdamas.
Iškamšos metalui žybtelėjus žibintų šviesoje ir atsitrenkus į grindinį, staigiai sureagavę vyrai griuvo į šalis prisidengdamis galvas. To ir tikėjęsis Vilius iššoko iš už mašinos ir šūvių serija perėjęs per gulinčiuosius greitai stvėrė granatsvaidį: išgirdę šūvius viduje buvusieji nustebę sukluso.
– Turbūt mano, jog Katedros aikštėj pokši fejerverkai, – sumurmėjo nutaikydamas ginklą į žmonių spūstį. Išlėkęs užtaisas pramušdamas vitrinos stiklą įlėkė vidun, ir po sekundės plykstelėjus liepsnai nuo sprogimo garso išlėkė visa vitrina. Gatvę užtvindė dūmų debesis.
– Reikėjo ir dujokaukę nutręšti, – patraukdamas vidun sumurmėjo policininkas.


– O kaip Sniaučkus? – kiek patylėjęs paklausė inspektorius. – Ar jis tarp apdegėlių?
– Oi ne, – traukdama cigaretę papurtė galvą ekspertė. – Jis… Jį antrame aukšte radom. Kelis gabalus kainuojančiame krėsle sėdintį.
– Gyvą? – pridegė Zitai.
– Dar šiltą – surištą ir su išilgai perpjautomis venomis: visas persiškas kilimas permirkęs. Rūkysi?
– Blet, – nusikeikė Čivilis, ištraukdamas cigaretę.
Kurį laiką jiedu stovėjo dūmydami.


Kosėdamas Vilius užlipo į antrą aukštą, kur prabangiai apstatytame koridoriuje susidūrė su pusnuoge moterimi.
-Kur Sniaučkus?!
– Nežudyk! – sukliko ši ir ėmė verkti.
– Kur Sniaučkus! – pakartojo stverdamas už plaukų.
Pasigirdus garsiam šūviui krūtinėn smogęs galingas smūgis policininką trenkė į sieną. Pritrūkus orui plaučiuose Vilius ėmė žiopčioti.
– O kam manęs reikia? – aptemusios akys šiaip ne taip išskyrė iš už nišoje stovėjusios statulos išėjusį Povilo Sniaučkaus siluetą.
– Grįžk pas Donatą ir viską pamiršk, – liepė prostitutei, duodamas kelias žalias kupiūras. Ši tik kelis kartus linktelėjo ir tarsi svaigdama patraukė link laiptų.
Pamatęs, kad ant žemės gulintis vyras dar gyvas, Povilas priklaupė prie jo, ir stvėręs už pakarpos prisitraukė.
– Kas tave siuntė? – paklausė stipriai papurtydamas. – Daktaras, 21 Amžius, mano žmona…Palauk, – sutriko pagaliau atpažinęs pablyškusį ir suodžiais išteptą Viliaus veidą. – Juk tu turi būti… Aaah!
Peilio dūris į šlaunį ir stiprus smūgis spyris tarpukojin privertė nekarūnuotą pogrindžio karalių griūti ant žemės. Vikriai ant kojų pašokęs Vilius išspyrė didžiulį revolverį jam iš rankų, bet vėl praradęs kvapą stvėrėsi už krūtinės.
– Kurva! – suaimanavo Sniaučkus, traukdamas peilį. Dūstančiam policininkui atsirėmus į sieną, jis šiaip ne taip atsistojo ir į abi rankas suėmęs savo krauju suteptą peilį žengtelėjo link Viliaus.
– Man atrodo, kad tu ką tik viršijai įgaliojimus! – riktelėjęs jis metėsi ant policininko, kuris tesugebėjo pasislinkti į šoną. Liemenei ir šįkart apsaugojus, ašmenys nuslydo į šoną, sienoje palikdami kruviną rėžį.
Dar kartą durti Sniaučkus nespėjo, nes naudodamas išmoktas sambo technikas, policininkas jo rankas užblokavo ir jiedviem susiėmus, pamėgino ginklą atimti, bet susirietė nuo Povilo smūgio į paslėpsnius. Deja, jam pačiam neišsilaikius ant kojų, abu vyrai griuvo ant žemės ir pradėjo raitytis mėgindami viens kitam suvaryti peilį. Ir taip pritrūkęs kvapo bei su skaudančia krūtine, gavęs smūgį tarpukojin, Vilius vos tesugebėjo gintis nuo įsiutusio Sniaučkaus, kuris, užgulęs policininką, ėmė lenkti peilį jo gerklėn. Smaigaliui įsirėmus ir perdūrus odą, Vilius suvokė, kad turi per mažai jėgų.
„Nemirsi nuo savo rankos“ mintyse nuskambėjus Emio balsui jis suprato, ką turi daryti. Sukaupęs paskutines jėgas jis savo rankom suspaudė peilio rankeną laikančias Sniaučkaus rankas, ir, pažvelgęs į išraudusį jo veidą bei išspaudęs šypseną, suvarė peilį sau gerklėn.
Policininko kūnui suglebus Sniaučkus sunkiai atsistojo.
– Durnius, – tepasakė nustebęs ir remdamasis siena nušlubavo link savo kabineto. Pusiaukelėje jį sustabdė iš mobilaus atsklidusi Žiedų Valdovo melodija.
Nusikeikęs jis atsirėmė į nišoje stovintį Aristotelio biustą, ir mirktelėjęs baltam filosofo veidui, atsiliepė.
– Klausau.
– Bose, – pasigirdo prikimęs Augustino balsas. – Mes jo chatoj, bet čia tuščia, blyn, ir kraujas vonioj, sukruvinti rankšluosčiai…
– Turbūt menėsienkės, – vienam „berniukų“  pakomentavus, pasigirdo kvatojimas.
– Aha, – pritarė Augustinas. – Bet mento tai nėra…
– Žinoma, kad jo nėra, nes tas gaidys guli mano parduotuvėje su sukruštu peiliu gerklėj! –  pertraukęs bukus parankinio pastebėjimus užriko Sniaučkus. – Tuoj pat varykit Eternon! Ne, palaukit…
Sniaučkui duodant išsamesnes instrukcijas, Viliaus ranka suėmė giliai įsmeigto peilio rankeną ir trūktelėjo jį viršun. Garsiai rėkdamas nurodymus, Sniaučkus neišgirdo sunkiai slopinamo kliurksinčio kosėjimo. Baigęs kalbėti jis pažvelgė į baltas Aristotelio akis.
– Ne veltui sakoma, jog jei nori padaryti darbą, turi jį atlikti pats, – akies krašteliu pastebėjęs, kad gulinčio policininko nebėra, Sniaučkus nustėro.
– Nusiuntei torpedas pas mane? – išgirdo šone balsą to, kuris net neturėjo kalbėti.
Atsisukęs sutiko grėsmingą Viliaus žvilgsnį, nuo kurio apmirė širdis.
– K…kas tave siuntė? – šiap ne taip išlemeno žvilgsniui nuslydus ant kakle žiojėjančios baisios žaizdos.
– Mirtis, Povilai, Mirtis…


– Inspektoriau, – kreipėsi priėjęs pareigūnas.
– Taip, – mesdamas nuorūką Čivilis pasisuko į policininką.
– Nustatytas šalia rastos kulkų suvarpytos mašinos savininkas.
– Puiku, – apsidžiaugė inspektorius. – Kas jis?
– ONTT seržantas Vilius Staniulionis.
Mintyse blykstelėjus provokuojančiom antraštėm mirgančių laikraščių viršeliams, inspektoriaus džiaugsmas akimirksniu išgaravo.
– ONTT!? – sušuko. – Čia ką, naujos veiklos metodikos!? Kur mėšlas… – pradėjęs keiktis jis nuskubėjo savo mašinos link.
„Galbūt geriau tegu vadovybė viską sužino iš savo žmogaus, – pamanė susisiekdamas imtuvu. – O ne iš žiniasklaidos. Gal ką nors sugalvos – čia juk švogerių kraštas…“


Stovėdamas ant Žaliojo tilto Vilius žiūrėjo į brėkštantį dangų. Už nugaros girdėjosi vis gausėjančių automobilių keliamas triukšmas. Pro šalį praėjo apšepęs benamis. Pastebėjęs basas jo pėdas Vilius šūktelėjo:
– Ei, seni, tau batų nereikia?
– Tai Modus vivendi, pareigūne, bet ačiū. Laiminu tave už gerą širdį, – neatsisukdamas linksmai atsakė benamis.
– Nenori – kaip nori, – gūžtelėjęs pečiais sumurmėjo policininkas. – Man tikrai negai…
„Aš juk be uniformos!“.
Tačiau basakojis benamis jau buvo dingęs iš akių. Papurtęs galvą Vilius pažiūrėjo į laikrodį.
„Pusė septynių. Lyg ir metas.“
Iš užančio ištraukęs iš Sniaučkaus paimtą gal dvidešimties centimetrų aukščio meistriškai pagamintą auksinę statulėlę, pastatė ją ant turėklo. Rytmečio šviesoje blykstelėjus deimantams, šalia atsidūrė ir kruvinas peilis bei metų senumo nuotrauka.
„Ko verti visi šie pinigai, – pamanė niekinamai žiūrėdamas į neįkainojamą vertybę. – Palyginus su žmogaus gyvybe, draugyste ir teisingumu.“
Paėmęs nespalvotą nuotrauką jis švelniai nusišypsojo joje pamatęs prieš metus prie Žaliųjų ežerų nufotografuotą vaizdelį: jis, Marčius ir Ervinas sėdi valtyje ir plačiai šypsosi juos fotografuojančiai merginai.
– Geri gi laikai buvo, – išgirdęs Emio balsą atsisuko ir pamatė iš niekur atsiradusį vaikinuką. – Nori užkąsti?
– Aha, – šyptelėjo Vilius vėl pasijusdamas kaip sapne.
– Prašom, – atkišo „Snickers“ batonėlį.
Paėmęs batonėlį, Vilius  pastūmė Emiui statulėlę. Šis ją apžiūrėjęs nusišypsojo.
– Primena klasiokę, dėl kurios kažkada krausčiausi iš proto.
– Dėl jos ir šokai?
– Oi ne – tai būtų labai banalu. O pačiam kaip su panom?
– Marčius parūpindavo, – nusišiepė šokolado pilna burna.
– Eik sau!
– Rimtas – neįsivaizduoji, kaip pupytės kabinasi ant kaklo, kai pasakai, jog dirbi ONTT. Jos psichologiškai nori pasisemti jėgos. Tam tinka būti ir gaisrininku. Ar mediku. Svarbu, kad darbas pasižymėtų rizika ir uniforma.
– Įsidėmėsiu, – linktelėjo galva Emis. – Nors…
– Kas tokio – abejoji, ar tai tiesa? – baigęs valgyti paklausė Vilius.
– Ne, – kažkaip keistai nusijuokė vaikinas. –Abejoju, ar prireiks. Na, – tarė užlipdamas ant turėklo. – Ar pasiruošęs susitikti su draugais?
Pro šalį važiuojantys vairuotojai nekreipė į jį jokio dėmesio
– Žinoma, – atsargiai laikydamasis Vilius užsiropštė ant turėklo. Įkvėpęs gaivaus šalto oro lėtai pasuko galvą į laisvai stovintį paauglį. – Iš mudviejų jie mato tik mane?
– Atspėjai.
– Aš ne taip gerai balansuoju, bet norėčiau žemyn kristi nugara. Padėsi apsisukti?
– Žinoma, – atsakė paauglys, paimdamas policininką už rankos.
Atsisukęs Vilius pamatė lėčiau važiuojančių mašinų vairuotojų veidus: kai kurie buvo nustebę, kiti gi – raginantys. Kulnu nuspyręs statulėlę žemyn, jis paleido Emio ranką. Mašinos ėmė pypsėt.
– Pasiruošęs? – sunerdamas rankas ant krūtinės paklausė Emis.
– Pasiruošęs, – atsakė policininkas, nugara krisdamas žemyn.
Likęs stovėti vienas, Emis kurį laiką stebėjo stojančias mašinas ir jo link bėgančius išlipusius vairuotojus. Vengdamas grūsties, jis nušoko ant šaligatvio ir ėmė eiti centro link. Jam priėjus tilto galą šalia sustojo baltas „Mazdos“ markės automobilis.
– Girdėjau, nori kažkur keliauti? – nusileidus tamsintam langui pasigirdo pažįstamas moteriškas balsas.
Plačiai nusišiepęs Emis įsėdo vidun ir pažvelgė į vairuotojo vietoje sėdinčią apsiaustuotą figūrą.
– Kur traukiam, gražuole? – paklausė nuimdamas gobtuvą ir iškart atšoko pamatęs šaltutėles blyškiaodžio vyro akis. Šis vos vos linktelėjo.
– Tai Čiakas, mano vairuotojas, – išgirdo jos balsą prie ausies moteriškoms rankoms apsivijus aplink kaklą. – Aš nemoku vairuoti.
– Naujiena, – išlemeno Emis, pažvelgdamas į galinio vaizdo veidrodėlį. Jame pamatytas vaizdas pateisino visus jo lūkesčius.


* Organizuotų nusikaltimų tyrimų tarnyba


Vilnius, 2004 05 28


Aptarimas forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas