Skaitiniai

2014-01-01
 

N.P. – Leitenantas

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

N.P.


Leitenantas


      – Leitenante! Leitenante! – Skardus balsas nuaidi po skliautu. – Leitenante! Kur jus velnias nešioja?! Gal apkurtai!


      Jis niekada nenustoja rėkauti. Niekada. Mūsų vadas yra blogiausias, koks tik gali būti. Štai jau devintą leitenantą per paskutinę savaitę turėsim. Slėptuvės sienos sudreba. Pasigirsta dar piktesnis šūksnis, kviečiantis leitenantą. Bet leitenantas niekada nepasieks rėkiančiojo, nors juos skiria tik penkiasdešimt metrų. Nepaprastai mažas atstumas, bet iš jo jokios naudos. Rodos, leitenantas jau užvertė kojas aukštyn. Juk eilinis Šimkus užkėlę jo kūną prie šaudymo angos, taip padidindamas užtvarą dar vienu kūno aukščiu. Visi žino, kad kada nors patys ten atsidursim, toje pačioje sienoje, kuri skirta ginti perimetrą. Vadas tebeplyšauja:


      – Iškaskit man iš po žemių tą dvėselieną! Kad man jis stovėtų prieš mane įsitempęs tą pačią sekundę, kai jį šaukiu!


      Susižvalgau su draugais – jie jau paruošė kepurę. Kiekvienas įmetame popieriuką su savo numeriu ir leidžiame praeitos savaitės laimėtojui traukti. Prigrūdame pilną kepurę tų niekingų popieriukų. Ši loterija buvo privaloma kiekvieno mūsų korpuso eilinio gyvenimo dalis. Vadui reikėjo žmogaus, kuris lakstytų pirmyn atgal, nešinas jo įsakymais, todėl Šimkus įkišo ranką į kepurę ir… Laimėtoju tapo Timakas, o kai jo ranka paniro į seną, apiplyšusią kepurę, su nerimu akyse perskaičiau lapelyje savo numerį – aš pralaimėjau. Nusikeikiau, paslėpiau savąjį numerį kelnių kišenėje, atidaviau draugams šautuvą su šoviniais, likau ginkluotas tik peiliu bei pistoletu, ir patraukiau prie vis dar tebeplyšaujančio vado:


      – Sere, leitenantas Vykintas negyvas. – šie mano žodžiai iškart nutildė rėkiantįjį.


      – Betgi… Kaipgi čia taip… Puiku, man reikalingas naujas leitenantas, naujas vyras, galintis vesti korpuso C vyrus į pergalę. Eilini! – jis akivaizdžiai kreipėsi į mane. – Jūs esate garbingas vyras ir aš žinau jūsų kovinę patirtį, tad skiriu jus naujuoju leitenantu. Pasiimkite skiriamuosius ženklus nuo senojo kūno. Nagi, vykdykite mano įsakymus, leitenante!


      Atsidusau, atidaviau pagarbą ir nubėgau prie buvusiojo leitenanto, nusegiau jo antpetį – tik tas vienas ir tebuvo likęs iš daugybės įprastų skiriamųjų ženklų – ir prisegiau sau. Tą pačią sekundę nugriaudėjo šauksmas:


      – Leitenante! Leitenante!


      Tekinas pasileidau prie vado. Jis jau turėjo naują įsakymą:


      – Leitenante! Nubėkite į medicininį priešnuodžių skyrių ir atneškite po priešnuodį B12 kiekvienam. Kodas C5786B. Turite suspėti per pusvalandį iki naujojo kodo įsigaliojimo.


      Teko paknopstom bėgti ten, kur liepė vadas. Pakeliui teko nusmeigti peiliu vieną iš mažųjų sutvėrimų, kurie buvo užpildę apkasų kertes. Galiausiai prisigavęs prie didžiųjų durų sušukau kodą:


      – C5786B! Leitenantas iš korpuso C. Priešnuodžių B12 korpuso vyrams!


      Durys lengvai prasivėrė ir už jų stovėjęs žmogus numetė man vieną dėžę, kurią pagavau ore ir pasileidau atgal, klausydamas užsandarinamų durų garso. Tada teko skintis kelią per mažuosius padarėlius, kurių jau buvo pilnas visas koridorius. Iššaudžiau juos pistoletu, neprisileisdamas nei vieno artyn. Galiausiai visas išvargęs pasiekiau C korpuso slėptuvę ir išdalinau po vieną dozę kiekvienam, nepamiršdamas savęs ir vado.


– Leitenante! Leitenante!…. Informuokite korpuso D vadą, jog atėjo eilė jo kodui….


      Taip lakstymas ir tęsėsi… Visą dieną iki pat nakties. Tęsėsi ir naktį, aišku pirma sulaksčius į centrą stimuliatorių F15 ir G12… O tada sulaukiau nepaprasto pasiūlymo. Tas psichas liepė užlipti ant slėptuvės stogo ir apsižvalgyti, ar koks padaras neužsiropštė ant viršaus. Aišku, kad užsiropštė, ten juk visada jų būna. Pasiskolinau antrą pistoletą iš Šimkaus, kuris, rodos, jų turėjo begales, ir ėmiau kopti link liuko metalinėmis kopėčiomis. Kai galiausiai pasiekiau viršų, į mane pažvelgė itin bjauraus geltono padaro snukis. Besiropšdamas ant pačio stogo paleidau į jį aštuonis šūvius. Jis taip ir nusibaigė nespėjęs net priartėti. Nelaimei, šaudant pamiršau užnugarį ir… 


      – Leitenante! Leitenante!
 


      Artimiausiame mieste, kaip du vandens lašai panašiame į minėtąjį. Po žeme, kambaryje su daugybe prietaisų ir mechanizmų. Dviejų baltai apsitaisiusių vyrų pokalbis:


      – Taigi, kaip suprantate, mano drauge, šio eksperimento esmė yra saugumas ir ramybė, kurią garantuoja ši visuomenės stadija. Esant tokiai žemės būklei negalima visų šių žmonių išleisti iš stebimos teritorijos ribų. Tik išrinktieji gali stebėti eksperimentą, tuo pat metu neišeidami iš jo ribų.


      – Jūs niekada neplanuojate jų išleisti iš tyrimų vietos? Juk pagal paskutinius paskaičiavimus radiacijos lygis krinta ir dar po keleto metų jie visi galėtų apsigyventi saugiai, taip kaip anksčiau?


      – Klystate, kolega. Jeigu gyvenvietės išsiplėstų ir žinotų viena kitos buvimo vietą, galima būtų tikėtis eilinio branduolinio karo, o to turime išvengti bet kokia kaina. Mūsų eksperimentu įrodyta, jog didžiausias visuomenės stabilumas yra tada, kai vyksta nepertraukiamas, bet didžiausioms masėms realiai nepavojingas karas, kurio metu vyriškųjų individų dalis kaunasi atskirai nuo moterų ir vaikų, paviršiuje. Nors tokiu būdu ir pasiekiamas šiek tiek per didelis mirtingumo lygis, bet tai labiau šalutinis poveikis, negu projekto klaida. Juk didžioji gyventojų dalis, įskaitant lygiai pusę visų vyrų populiacijos praleidžia dienas įtvirtintuose miestuose, kol nedidelė dalis užsiima šio miesto gynimu. Tai ideali situacija – vienas miestas sukuria padarus, tiksliau sakant, padarus sukuriame mes. Padarai puola miestus ir šis stabilumas išlieka. Tai idealios sąlygos tobulėti žmogaus visuomenei. Kariaudami dirbtinį karą vardan šio kilnaus tikslo, mes sumažiname daug didesnio ir pražūtingesnio karo riziką!


      – Jūsų žodžiuose yra tiesios.


      – Puiku. Eime, aprodysiu jums jūsų apartamentus. Dabar jūs vienas iš mūsų.


 


Aptarti forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0