Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Valkata“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Valkata


VALKATA


Antanas su Petru išsišiepę, kaip išdaigą pasiruošę iškrėsti vaikigaliai, traukė namo pas Antaną. Šįkart plotas laisvas pas jį.
Krupas pakėlė šiukšliadėžės dangtį, žvilgtelėjo vidun. Pradėjo kuistis po turinį: plėvelės nuo „sasyskų“, koncervų skardinės, plaukų kuokštai. Trenkė dangtį atgal. Išsitiesęs apsidairė aplinkui – praeivių daug, bet niekas net žvilgsnio nepasuko. Gal iš padilbų kas stebi, bet greičiausiai ne. Gera būti nematomam. Elgetos, skarmaliai, „bomžai“ nuo neatmenamų laikų, yra nematomiausia visuomenės dalis. Krupas per daugelį savo gyvenimo metų įsitikino: kuo labiau smirdi, kuo triukšmingiau elgiesi, tuo labiau permatomas esi. Dėl to Krupui ir patinka miestas. Žmonių daug, bet niekas nieko nemato. Jis galėjo būti milijonieriumi, aktoriumi, paprastu vidutiniu žmogeliu. Bet tada jis turėtų palaikyti socialinius ryšius, turėtų taikytis prie taisyklių, tada jį matytų ir jis nebūtų tokiu, kokiu nori būti. O dabar galėjo raugėti, bezdėti ir visiems buvo giliai dzin. Galėjo padvėsti griovyje, pūti su žiurkėmis ir tik po mėnesio jį būtų pasiėmę patologinės medicinos ekspertai demonstracijai studentams.
Pro šalį bizenantis šunėkas sustojo. Nervingai uostydamas orą atsisuko į Krupą. Suglaudė ausis ir išsigandęs prisiplojo prie žemės, bandė sprukti. Krupas jam padėjo mirtinu spyriu. Šunelį smūgis trenkė į sieną. Porą kart virptelėjęs kojytėmis jis sustingo. Pakėlęs auką valkata ją apuostė – šuo neviliojo nei jo, nei skrandžio. Metė maitą į šalį ir pradėjo kuistis sekančiame konteineryje. Vis dėl to kūnas jau senas, jam reikia maisto.



*


Du vaikai sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į gatvę. Mažasis stovėjo ant kėdės, delniukus ir nosytę įrėmęs į stiklą. Iškvėpto oro drėgmė kondensavosi ant stiklo, palikdama ant jo baltus debesėlius. Pradėjo lyti. Vaikai tylėdami stebėjo, kaip lietaus lašeliai liejasi į miniatiūrinius upelius, teka žemyn, sunkiasi pro palangę į vidų ir laša ant grindų. Nebuvo apie ką šnekėti. Vyresnis, septynmetis, sušniurkščiojo. Piktas ir nelaimingas galvojo apie motiną, kuri dirbs iki ryt ryto, apie tėvą, kuris eilinį kartą parsives „dėdes“ ir gers iki sąmonės netekimo, apie šaltą lūšną, kurioje jie gyvena… Šiurpo nuo minties, kad prisigėrę dėdės gali pradėti juos vaikytis, sodinti ant kelių, grabalioti ir versi liesti jų „gyvačiukus“ – kaip patys juos vadino. Geriau jau prisivestų bobų ir dulkintų jas, o vaikams leistų tyliai gulėti palėpėje ir laukti ryto klausantis pro stogą varvančio vandens teškenimo…  Žvilgtelėjo į brolį. Jis stovėjo ir žiūrėjo į pasaulį savo mėlynomis, plačiai atvertomis akytėmis, ir tikėjo juo… Tikėjo ir mylėjo. Dveji – per mažai kad suprastum. Pakankamai, kad atleistum ir pamirštum. Vyresnėliui sugnybo širdį. Jis šniurkštelėjo nosim, vyriškai nusispjovė. Nudelbęs akis apsimetė kad labai susidomėjo išspjautu turiniu. Pajuto pyktį ant brolio už šio naivumą.
– Nori išgirsti istoriją?
– Noliu!
– Nežinau ar tau galima pasakoti… Čia tik dideliem… Po to miegot bijosi….
– Ne ne! Pazadu miegosiu!
Vyresnis dar kartą pažiūrėjo į po šiukšledėžes besirausiantį valkatą.
– Nors čia ne istorija. Čia faktas,- žvilgtelėjo į brolį. Tas žiūrėjo į vyresnį kaip į dievą, ir pagarbiai pakartojo naują žodį:
– Faktas…
– Taip. Mūsų pasaulyje gyvena ne tik žmonės. Yra daugybė baisių padarų, kurie apsimeta žmonėmis. Jie seka mus, šnipinėja, daro tyrimus su mumis. Pavyzdžiui matai tą „bomžą“? Aš jį jau seniai stebiu. Garantuoju, kad jis tik apsimeta, kad ieško maisto ar ko parduodamo. Jis čia tykoja aukos: laukia, kol pro šalį eis koks nedidelis vaikas. Ir, kai koks vaikas eina – prislopino balsą, tarsi bijodamas kad elgeta neišgirstų – paprašo vaiko centų. Jei mažius sustoja, nors akimirkai, valkata griebia jį ir… IŠČIULPIA!!!!
Mažylis keletą kartų sumirkčiojo ir klykdamas puolė į vaikų mėgstamą slėptuvę – į spintelę po kriaukle. Ten jie slėpdavosi nuo girto tėvo kumščių, ten laikė maisto tokiems vakarams kaip šis. Brolis mėgavosi pikdžiugišku nugalėtojo jausmu. Žiūrėjo į valkatą. Istorija kurią jis girdėjo buvo šiek tiek kitokia. Padarai nieko nečiulpdavo, o tiesiog uždusindavo savo aukas ir prailgindavo savo gyvenimą gyvybės, kurią atimdavo sąskaita. Niekas nežinojo iš kur jie atsirado, bet visi žinojo kad tai baisios būtybės, kurios įsikūnija į žmogų kontakto būdu, ir gali keliauti taip per visą žmoniją. Ir tu niekada negali žinoti, kas yra draugas, o kas priešas… Aišku ir ši istorija tik vaikams pagąsdinti skirta pasakėlė.
Žmogus, kuitęsis konteineryje, atsisuko ir pažiūrėjo tiesiai į jį. Berniukas atšoko nuo lango. Jis žinojo, kad „bomžas“ jo nemato, nes lauke šviesiau nei namie, bet jausmas… Vaikas išsigandęs išsitraukė iš kišenės vogtą saldainį ir nuėjo guosti brolio. Kažkaip baisu pasidarė būti vienam.



*


Pradėjo lyti. Jam lietus nerūpėjo, kadangi susirgti jis nebijojo. Liga buvo mažytė problema, kurią galima buvo išspręsti per porą minučių, tereikdavo pakreipti reguliacines sistemas tinkama linkme – pavyzdžiui suaktyvinti leukocitų gamybą ir pasiųsti keletą milijonų šių karių į uždegimo židinį. Daugelis žmonių pavydėtų šio sugebėjimo. O tai leido prailginti kūno egzistavimo trukmę iki genetiškai nulemto laiko 125 metų. Po to tiesiog nustodavo funkcionuoti smegenų kamienas.
Radęs porą bulvių ir neapgraužtą vištos kulšį Krupas jau norėjo paleisti į darbą dantis. Tačiau pajuto žvilgsnį. Žaibiškai atsisuko ir įsmeigė akis į tamsų stiklą. Įtempęs visus jutimus užuodė gyvybę. Staiga žmogiškasis alkis, kūnas su jo problemomis paskendo tamsiame ir gličiame TROŠKULYJE. Liko tik taikinys. Valkata nevalingai pasituštino. Krupas prisiplojo prie sienos ir ėmė slinkti link pastato. Užuodė kažką panašaus ateinant iš dešinės.


*


Antanas nusikeikė. Gerai kad namai netoli, nes lietus užknisa. Staiga iš už kampo išniręs „bomžas“ griebė Antaną už pečių ir ėmė godžiai uostyti. Petras jį pastūmė:
– Eik tu N*****, š*** prasmirdęs kal….
Jis nutilo viduryje žodžio ir keistai šypsodamasis pamojo Antanui eit namo. Pastumtas valkata susmuko prie sienos, susirietė embriono poza ir ėmė čiulpti nykštį. Antanas jį paspyrė, pasišlykštėjo, pamatęs šviežių išmatų drėgmę ant žmogaus užpakalio,  ir nusekė paskui Petrą. Įžengus pro duris draugas atsisuko į Antaną, kuris per vėlai pamatė Petro? akis… Krisdamas į tamsą, Antanas spėjo pagalvoti, kad tokios tuštumos jis nejuto net prisigėręs iki komos. Žudiko pirštams užspaudus gerklę ir pradėjus trūkti oro Antanas net nebandė priešintis. Atrodė, tarsi  atėjo valytoja, ir išvalė galvą nuo visokio šlamšto. Antanas mirė dėkingas. „Per gerai, kaip tokiai atmatai“,- pagalvotų Dievas, jei būtų matęs šią sceną. Gaila, kad jis užsiėmęs dosnių rėmėjų ganymu.



*


Broliukui nurimus vyresnėlis leido jam pažaisti karą. Spintelė atstojo bunkerius, kuriuose kariai (vinukai) šaudė vienas kitą iš patrankos sviedinių („mentos“), kurie vėliau bus suvalgyti. Mūšis kaip tik persikėlė ant nutekamojo vamzdžio, kai trinktelėjo lauko durys. Vyresnėlis išgirdęs duris, mažiui liepė sėdėti, o pats išpuolė pasitikti tėvo. Tikėjosi, kad grįžo vienas su vakariene, blaivas… Tikėjosi, nors netikėjo. Virtuvės tarpduryje jis sustojo. Pamatė, kaip dėdė Petras atsisuka į tėvą ir pakelia rankas. Pirštams pradėjus gniaužti tėvo kaklą vaiko kojos įaugo į grindis. Jo jutimai pasidarė tokie aštrūs, kokie jau niekada nebus: pamatė kaip durų dvelksmo suvirpintas voratinklis prie tėvo ausies meta dulkes, dulkės lėtai sėda ant tėčio pečių. Lietaus ošimas išnyksta, lieka tik pavienis barbenimas į skardinį stogą. Įkvėpimas. Tėčio blakstienos suvirpa. Iškvėpimas. Žudikas pasilenkia ir pabučiuoja tėtį į lūpas. Kai jis pradeda kelti savo veidą nuo tėvelio, vaikas pamato kaip žudikas įkvepia rausvą šviesą iš aukos burnos. Pirštai, ant kurių irgi krinta dulkės pabąla. Tėvelis nusišypso. Šypsena lūpas tempia ilgai ilgai… Pamatęs tėvo šypseną vaikas tarsi atsipeikėjo –  pajutęs gerklėje plakant širdį ir apsisukęs movė pas brolį. Įlindo į spintelę ir nespėjus mažyliui net sucypti uždengė jo burną. Mintys sukosi kaip viesulas: „manęs nematė, manęs nematė, manęs nematė…“
Mažasis spaudė rankoje tirpstančius saldainius ir rijo ašaras. Siaubas tarsi viso pasaulio dangus užgriuvo jį taip, kad net kvėpuoti darėsi neįmanoma. Ne pirmą kartą jie su broliu čia slepiasi. Ne pirmą kartą brolis neleidžia šnekėti. Bet matydamas perbalusius brolio žandus, didžiulias – kaip mėnuliai – akis, jausdamas sūrų prakaitą ant brolio delnų, mažylis suprato, kad situacija rima.
Broliai sulaikė kvėpavimą ir įtempė ausis.


*


Padaras Petro kūne mėgavosi nauja gyvybės porcija. Pajuto ramybės ir pasitenkinimo jausmą. Tarsi būtų visą gyvenimą kvėpavęs automobilio išmetamojo vamzdžio dujomis, o dabar kvėpuotų grynu deguonimi. Dar viena žmogiška dvasia papildė jo išdrąskytą vidų ir  Chaoso sukelta kančia nutolo dar labiau. Žudikas apsidairė savo jutimais. Puikiai matė dvi jaunas sielas virpančias kitoje patalpoje. Nušisypsojo ir pajudėjo link vaikų.



*


Vyresėlis klausėsi artėjančių žingsnių ir ranka ieškojo bet ko kas galėtų jos apginti. Baimė ir neviltis, matoma brolio veide, įkvėpė drąsos. Pajutęs rankoje butelį vaikas pasijuto taip, tarsi jo galvoje praūžė uraganas ir paliko tik vieną bėgančią eilutę: „Urugvajuje žuvo 2 vaikai, kurie bandė iš „cocacola“ ir „mentos“ pasidaryti savadarbę bombą“. Jis atsuko šiek tiek nugertą butelį, įmetė saują vinukų  ir broliukui liepė mesti į jį visus turimus saldainius iš karto. Nespėjus jiems paliesti skysčio paviršiaus užsuko kamštelį. Laikydamas rankoje vibruojantį butelį staigiai atidarė spintelės duris. Atsuko kamštį. Skystis šovė tokia jėga, kad žudikas net nugriuvo.



*


Krupas užtikrintai ėjo prie kriauklės. Atsidarius durelėms jis tikėjosi kad vaikai bėgs, tad smūgis į veidą nebuvo netikėtas. Žmonės ir anksčiau jam mėgino priešintis, o skausmo jis irgi nejuto. Dabar juto tik TROŠKULĮ. Bet netikėta buvo tai, kad jis nepajėgė atsistoti. Nuostaba truko tik akimirką – kol patikrino žmogaus sistemas. Nusivylęs suvokė, kad per skubėjimą nepamatė ligos. Nors pats skausmo nejautė, tačiau vienam iš vinukų ismigus į akį, žmogaus kūnas skausmą pajuto kuo puikiausiai: išsiskyręs milžiniškas kiekis adrenalino sutankino širdies veiklą tiek, kad skilveliai pradėjo virpėti. Apimtas siaubo suprato, kad tai jo egzistavimo čia, žemėje, pabaiga. Jausdamas artėjančią didžiąją tamsą pradėjo klykti Petro smegenyse.. Mirs kartu su šio žmogaus kūnu! Jo esybė bus nutrenkta į Chaosą, iš kurio jis antrą kartą nepabėgs. Vieną kartą jam pasisekė: kažkoks idijotas iš šio pasaulio akimirkai atvėrė vartus,- bet per tuos tūkstantmečius, kai gano žmones, daugiau saviškių sutikti neteko… Prisiminė žmogaus, suteikusio jam kūną ir davusio jam vardą, paskutinius žodžius: „tavo auka – žmogus, bet tavo kalėjimas jo kūnas, tu vergas vardo manojo…“ Krupas prisiminė savojo pasaulio tamsą, prisiminė demonus, drąskančius vienas kitą, prisiminė kančią, kurią sukeldavo kiekviena atplyšusi sielos dalelė… Tiek metų klijavęs atskiras žmonių sielas į save jis suprato, kad kentės DAUG.
Paskutinį kartą Krupas apsidairė po šį pasaulį. Dvi sielos bėgo pro jį į lietų. Demonas pavydžiai žiūrėjo į jų spindintį dieviškumą.
Kraujo spaudimui pasiekus minimalų lygį Petro kūnas pradėjo traukuliuoti. Sutelkęs visas valios pastangas Krupas metė ranką link atbėgančio vaiko.



*


Dėdei nugriuvus vaikai puolė link durų. Bėgant pro šalį mažasis užkliuvo už žudiko rankos.
-Krupai, greičiau, ko stovi!, – vyresnėlis kontakto nepastebėjo.
Berniukas neskubėdamas pajudėjo link durų. Tarpduryje sustojo – lietus baigėsi. Krupas tikrino sistemas.


 


Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0