Skaitiniai

2014-01-01
 

Konkursas „Miesto legenda“ – „Meditacija su alumi“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Haris Kri6na



 


MEDITACIJA SU ALUMI



 


Išpuvusiais pageltusiais dantimis kimba man į palto skverną, tiesia į mane savo mažyčius tripirščius delniukus, kažin ką gargaliuoja nesuprantama kalba, spjaudosi, šnypščia, keletas užsikaria ant nugaros, jaučiu jų aštrius nagučius, plėšančius medžiagą, dengiančią mano kūno odą – jau tuoj ir galas, apgailėtinas ir absurdiškas galas – dar porą žingsnių ir be abejonės pasiekčiau nelemtas duris, kurias visai neseniai – kada tai buvo? – pravėriau vedinas smalsumo, dabar jau sakyčiau įžūlumo – idiote, susigundei paslaptimi – tik šįsyk viskuo neapkaltinsiu ievos – užverčiau jas paskui save, ne, atsivedėjęs trinktelėčiau, ir po visų vėlių, pamėklių, nelabųjų ar kaip ten tokius pavadinti, bet ar spėsiu? 


Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog pabusti iš naktinio košmaro yra vienas juokas – anaiptol – tai nepaprastai sunkus darbas, reikalaujantis visų fizinių bei psichinių pastangų – kaip kad sliekui pagauti žuvę – ir netgi(!) jei vis tik pavyksta atlikti šį žygdarbį ir galiausiai pramerki akis, suvokdamas, jog visa tai, kas ką tik įvyko – viso labo susapnuota realybė – Alisos kelionė paskui baltąjį,– nes nieko panašaus čia, Žemėje, nevyksta, kadangi sėdintysis už mašinėlės-visuomenės vairo saugiai su ja laviruoja per visas neteisybes, iliuzijas, miražus ir negandas, vis vien jau būna padaryta neatitaisoma žala: patirtis, kaip negrįžtamai prabėgęs laikas, įsitvirtina tavo mezgeninėje ir nebežinai, kada teks sulaukti šios nemalonios patirties padarinių. O dar, kai galbūt sapnas nebuvo tik sugeneruotas simbolių kratinys, kur vėlės – tai tėtuko riebaluoti pirštai, gosliai laižantys tavo pirmosios meilės, mamos, skaidriai šviesią odą, o uždaras kambarys-labirintas tiesiog tavo kiemo nedraugai, nusivedantys į kokį skersgatvį ir smagiai leidžiantys laiką tyčiodamiesi iš tavo dar vaikiškai tyros varpos – galbūt sapnas – tai ateities vyksmas, žiauri pranašystė, iš anksto įspėjanti, kuo baigsis ši istorija su paslaptinguoju sandėliu, kuriame tariamai (?) vaidenasi ir diena iš dienos vis dingsta keletas litrų alaus iš statinių, kurioms laikyti kitos tinkamos vietos tai nėra – galbūt?


Tačiau neskubėkime užbėgti įvykiams už akių, palikime dėdulę Froidą su jo sapnais, o patys tuo tarpu užduokime paprastą klausimą: kodėl knaipės sandėlis negali būti paprasčiausias sandėlis su savo pelytėm, su savo pelėsiais, su savo jau šimtą metų trunkančią vienatvę, būtina atsirasti visokioms būtoms ar nebūtoms istorijoms, kurių pagrindiniai veikėjai kaip iš karaliaus siaubukų (dėkui dievui, bent jau bredberiškų marsiečių kol kas niekas nematė, liūdnai žvelgiančių į tekančią grindimis alaus putą), žodžiu, kodėl sandėlis nėra sandėlis? Jūs aišku iš karto ir atsakytumėte, jog visa ši painiava vien todėl, kad mikčius indų plovėjas prieš penketą metų šioje vietoje pasikorė, o gal netgi prisimintumėte visai seną įvykį, kuomet vokiečių gatvė pagrįstai vadinosi vokiečių, ir delyrininkas Monke švariai įvarė į kito girtuoklio galvą savąjį kirvį, vėliau teisindamasis, jog biesas pasivaidenęs – taigi, sakytumėte, vieta su bloga aura, todėl ir dedasi visokie nešvarūs dalykėliai, o žmogus, iš prigimties mėgstantis vaizduotę savo kultivuoti, dar ir visokių kvailysčių prikūrė. Bet aš skubėčiau jums prieštarauti: visų pirma prie ko čia alus – negirdėtas dalykas, jog po mirties net ir užstrigusios žemėje vėlės gertų alų, o visų antra – na, tebūnie – lai geria jos tą alų, bet kam gi tuomet gąsdinti vargšelę Anušką (tikrai ne todėl, jog praliejo aliejų reikiamoje vietoje reikiamu laiku), kam visokius šaltus kaip metalas garsus laidyti – argi kas paniekino jų gerą vardą, argi kas drumstė jų šventą ramybę – ne, ir dar netgi kartkartėm, kad šilčiau būtų, žvakutę iš gretimos bažnyčios atnešdavo… Gerai, tiek to, sustokime, užglaistykime bekylantį ginčą ir užuot spėlioję, pažiūrėkime, į kokį šešetukininką žvėrį ar, atvirkščiai, pokštą ši istorija išsivystys.      


 


Ankstus rytas. Nedidelis kambarys, plati lova variniais bumbulais. Morta energingai trypčiodama, plaukais sūkurius ore sukdama, žadina knarkiantį, seilėtais ūsais Juozapą, alinės šeimininką.


 


MORTA: Kelkis tu, apsirijėli, kad tave kur velnias apžergęs po dzūkijos smėlynus išnešiotų, tu – pūliny! 


JUOZAPAS: Gi nešėliok taip, keliuosi jau, keliuosi, tik va, kad miežinio lašelį įkalčiau, tai iškart rytas tyriausiais saulės spinduliais nušvistų ir nakties baisybes nuvytų, idant nereiktų terliotis su šarlataniškais sapnininkais, o tiesiai šviesiai, po lašo miežinio, į darbą kibti galėčiau.


MORTA: Velnio tu sėkla, tau tik tas ir galvoje, kaip čia praėsti visą dieną – vakardienos, matai, neužteko, oga pažiūrėsim, kaip tu savo miežinį pliumpinsi, aki jo nėra – gal nuo grindų laiž…


JUOZAPAS: Ką tu čia, boba, pliurpi nesąmones – kaip tai nėra, bene užuvakar pats savo rankomis nevilkau statinės in sandėlį?


MORTA: Vat ir nėra – dingo kaip centas vandens kubile, gali kaltinti vien tik save – gal pats ir prasprogai, raktą nuo sandėlio tai tu naktimis prie savo pautų prisirišęs nešioji..


JUOZAPAS: Tadu, kokiu būdu tu apie dingusį alų sužinojai, jei raktas pas mani? Kad tave, kur tripirščiai nuneštų!


MORTA: Durna tu rope, o kas šiandien, prieš pusvalandį tave žadino ir raktą ėmė, tu apsižiūrėk.


JUOZAPAS: Na, taip, kaip tai užkrito…bet reikalo tai nekeičia, jau ką ką, bet aš alaus statinės niekur nevilkau. Čia aiškus dalykas – arba pikto žmogaus ranka, arba velnio dervuota letena – eik, kabink skelbimą, jog tris dienas audimą darysim, todėl ir nedirbsim, nors ne…hm, ne, niekur neik, aš, vienu žodžiu, trims dienoms ir naktims užsidarysiu sandėly, būsiu žmogus-dėžė – aš viską matysiu, o manęs niekas nematys, vat ir išsiaiškinsiu, kame čia šaknys, tik šita, tu dėl viso pikto švento vandenėlio ir žvakelę atnešk man, o aš tuo tarpu sau dėžę pasigaminsiu – kažkur čia instrukciją turiu – ir maisto atsargų susirinksiu. Ir dar paskutinis žodis: šiukštu, niekam neprasitark, net ir Anuškai – žinom mes moterų būdą – pasišokčiodama viską ištratės – taigi va ir viskas. Tebus (gal ir paskutinė) bet gera medžioklė!


 


 


Kaip tarė Juozapas, taip ir padarė. Pasidirbo sau dėžę, pernokusio agurko spalva veidą ir bambą (sako bamba kaip jonvabalis tamsoje švyti) išsiterliojo, užsirakino sandėly iš vidaus ir ėmė laukti.


Kas žino, kiek jis ten būtų ištūnojęs – žmonės kalbėjo, jog Juozapas žemaituko kraujo turėjo (gal todėl galėdavo lakti kaip arklys?) – betgi pasibaigė nabago negausios maisto atsargos, tai jis meistriškai pro dėžės skylę į alaus bačką šlangutę įkišo ir ėmė pliumpinti savąjį alų. Kiek jis ten per tas tris dienas išgėrė ir kokių nuotykių patyrė – vienas Tai težino – na, bet baigėsi Juozapo medžioklė veik šekspyriškai: pribaigė jį alus, o jis pribaigė alų.


Morta, juoda skara apsigaubusi, pasitraukė su gedulo našta į Laukinius Vakarus, o knaipę įsigijo toks alaus restoranų tinklininkas, plačiai tame krašte pagarsėjęs seklys savamokslis, didis agatos gerbėjas. O pirkdamas tokius žodžius kalbėjo: „Netikiu aš jūsų Kalėdų pasakomis, šiukšlių iš rūsio nerokuoju, čia mat, aš jums sakau, galingasai ir nesuklaidinamasai Logikos dėsnis pakastas – netruks ir mėnuo, o aš gi be jokių medžioklių tuos vaiduoklius į cypę susodinsiu“. Nagi kaip tarė, taip ir padarė (kažkur jau ši sakinio konstrukcija girdėta, tik šįsyk apsieisime be mirčių). Neprabėgo ir dvi savaitės, kaip du vagilkos buvo sugauti, sumušti, nuteisti ir dargi antstolių materialiai (2 LCD monitoriai, 1 IPOX, levandų kvepalų rinkinukas, talonas nemokamiems pietums, 5 hadronų greitintuvai, K. Malevičiaus „L‘homme qui court“ originalas) apskabyti. O buvo tai du kichotai robinai, kurie vieną vakarą knaipėje alų begurkšnodami iš Anuškos prisirpusio liežuvėlio vaiduoklių istoriją išgirdo. Ir kilo jiems stabmeldiškai išganinga mintis: užsiropšti ant bažnyčios stogo, sienoje skylę praardyti ir taip alų gvelbti, vėliau, be abejo, kokia nors vykusia butaforija pridengti, kad skylės niekas nesusektų – dailininkai gi buvo – ir draugams beturčiams išdalyti, idant galėtų tie savąjį troškulį numalšinti.


Et gaila svajotojų. Skolinosi jie tą auksą mėnesį kokį ir, jų nelaimei, nesustojo net ir alaus dėdei, Juozapui, mirus – nežinojo vargdieniai, kad Logika iš po žemių išdygo. Pričiupo juos tvarkos sergėtojai vidury gatvės smagiai besišypsančius po alaus statinaitę velkančius.


Knaipė toliau sau sėkmingai egzistavo vienam veikėjui kišenę pildydama, kitiems gi – skrandžius. O vagis sugavus niekas jau ir nebekreipė dėmesio į pradingstantį vieną kitą alaus litrą – kas gi suskaitys visus litrus gėrimuko šauniai tekančio tai šen, tai ten.


 


II.


 


Dabar aš sapnuosiu:


 


 


.


 


 


Pagaliau. Laikrodis rodo 23.20. Taigi prabėgo septynios beveik tuščios minutės, kuomet sapnavau. Atsijungiu nuo tinklo. Nebėra prasmės ten likti. Virtuali simuliacija nebeveikia. Noriu tikėti, jog esu ypatingas. Pirmasis, perlaužęs kodą ir užblokavęs save nuo skaičių srauto. Veik užblokavęs. Vienas bitas – vienintelė likusi kliautis iki absoliučios laisvės. Koks kitas žingsnis?


Rodos, turėčiau atšvęsti šį įvykį. Kai kurios tradicijos pernelyg giliai įsišaknijusios į mūsų būtį. Tai reiškia, kad turiu vėl įeiti į tinklą. Viena ląstelė prisijungia prie kitų. Puikiausias totalitarinis cirkas su konfeti, spalvotais balionais, pajacais ir kitais neišvengiamais atributais. Šventės priežastis kitiems nesvarbi. Tiesiog jiems patinka leisti čia savąjį laiką. Atsibos – persijungs į melancholišką saulėlydžio Kalifornijoje stebėjimą. Kaip patetiška. Tačiau srautas jau krebžda mano smegenyse. Kol kas neskubu. Stebiu juodąjį kvadratą – še tau nuostabiausia šventė. Nereikia ir gamtos peizažų ar futuristinių karo estetikos vaizdų.


Juodas kvadratas… ir Orfėjas. Vardas pakimba virš paveikslo be mano valios nei virusas įsilaužęs į mano susikurtąją erdvę. Apsaugos sistemos tyli. Omen? Į smegenis, man užsakius, ima plūsti informacija apie Orfėją: Senovės Graikija, poetas, mitas, opera, filmas, Stalkeris, Strugackiai, dievas… Sustabdau. Sklaidau Orfėjo scenarijų. Nejučia vėl mėgaujuosi begaline skaičių grandine. Stop. Emocionaliai sviedžiu scenarijų į tuštumą. Įsijungiu The Doors ir leidžiu melodijai be trukdžių skambėti manyje. Vienas iš pratimų, leidusių pasiekti šiandienos rezultatą.


Nutyla žodžiai, raginantys persilaužti. Mėgaujuos tylos rezonavimu galvoje. Ištiesiu ranką. Pirštai, pajutę menkutį pasipriešinimą, lyg kiščiau juos į vandenį, perskrodžia juodąjį kvadratą. Jaučiu keistą šilumą pirštų galiukuose. Pakylu ir neatitraukdamas rankos visu kūnu panyru į juodumą.


Troškūs kvapai. Balta sterili patalpa. Medinė statinė. Atsuku kamštį ir veriamas keisto jaudulio įkišu ranką į statinės vidų. Skystis. Pakeliu ranką prie burnos. Sekundė dvejonės, tačiau baimės nėra. Tik žinojimas, jog nebereikės žiūrėti pro rakto skylutę, o atversiu duris į paslaptį ar tikrovę – neišgalvotą tikrovę. Aplaižau pirštus.


[…]


Raktas mano rankose. Kasdien kartoju tą pačią juodo kvadrato ir Orfėjo procedūrą. Auksaspalvis skystis atveria naujas galimybes. Nors pavadinimo jo nežinau, nenoriu užsiimti paieškomis. Veikiausiai kažkur jis jau turėjo būti minimas. Visos biocheminės formulės yra užrašytos. Aš vadinu jį nektaru – dievų gėrimu, to užtenka.


Laikas kaip ir gėrimo vardas taip pat nesvarbus. Žinau, jog greit išsipildys mano lūkesčiai. Lašas nektaro padeda žymiai greičiau pasiekti “vieno taško” būseną. Taigi pabaiga arti. Todėl kaupiu atsargas. Kai man nebereiks, gal kas kitas galės pasinaudoti šiuo gėrimu. Arba prieš pat galą užtvindysiu juo tinklą. Dar nežinau.


Vakar užmiršau pasiimti su savim tarą. Nenorėdamas grįžti tuščiomis, pasiėmiau su savimi visą statinaitę. Jei ir pasielgiau neapdairiai – niekis. Vis viena dabar turėsiu nektaro ilgam laikui. Šiandien įsitikinsiu, ar raktas vis dar geba atrakinti vartus.


 


Prieblanda. Knaipės sandėlis. Juozapas, prisigėręs alaus, vartosi nuo vieno šono ant kito, niekaip nevalioja užmigti. Kažkas žengia link alaus statinės. Pamatęs Juozapą sustoja.


 


KAŽKAS: Kas tu?


JUOZAPAS: Kami, tai tu? Manęs pasiimti atėjai?


KAŽKAS: Aš esu.


JUOZAPAS: Gaidau, aš dar nenoriu, negi jau laikas nevidonas siūlą nukirpo?


KAŽKAS: Aš esu ne gaidys. Laikas nesvarbu.


JUOZAPAS: Dievuži baltasai, kodėl ne arklys?


KAŽKAS: Aš imu nektarą.


JUOZAPAS: Pasigailėk, aš dar naujos alaus veislės neišvedžiau.


KAŽKAS: Tu esi pabaiga, aš esu pradžia.


JUOZAPAS: Aiii!


 


Jie mane susekė. Anksčiau ar vėliau taip ir turėjo atsitikti. Kontrolės parazitai. Visur kiša savo nosis. Turiu veikti iš karto, kitaip bus vėlu. Du tūzai mano rankose. Vienintelis kelias – va bank.


Planas vaikiškai paprastas. Pradedu vykdyti.


Įleidžiu laidus į alaus statinę. Septynis kartus įkvėpiu. Įjungiu Odę džiaugsmui.  Spūsteliu ENTER:


 


 


Forumo gija komentarams


Konkurso taisyklės



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0