Filmai

2003-01-21
 

Kinas: TTT

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Išankstinių peržiūrų džiaugsmas…


Žiedų valdovas: dvi tvirtovės per daubą nesueina


Pagaliau! “Dvi tvirtovės” pasiekė ir mūsų grafystę… Ir, atrodo, kuo toliau, tuo labiau galima pradėti kalbėti ir apie Lietuvą apimančią Tolkinomaniją. Nežinau – gerai tai ar blogai, bet kai matai kokių 15 metų panikę garsiai bereiškiančią draugėms – “aš pirmą filmą žiūrėjau devynis kartus!”, kažkaip kyla džiaugsmas fantasto sieloje – pasirodo, tu ne vienas toks. Žinoma, tikrumo dėlei reiktų pasitikslinti, ar ji SKAITĖ “Žiedų valdovą”, bet jeigu jau šnekame apie filmą, tai gal velniai nematė tos knygos. Juk P. Jackson`o “Žiedų valdovas” yra tik paremtas J.R.R. Tolkieno knyga, o ne aklai ją perpasakojantis kaip Haripoteriada.


Na, o filmo krapštinėjimą teks pradėti nuo įspėjimo: nemačiusių dėmesiui, galite netyčiom išvysti siužetinių ir kitų detalių, taigi, būkite atsargūs!


Jeigu mėginti trumpai apibūdinti, ką išvydau, tai norisi pradėti nuo trijų teiginių: Dar lėtesnis. Dar epiškesnis. Dar savarankiškesnis. Galbūt net šiek tiek nuoseklesnis už “Žiedo broliją”, nors to veiksmo, kurio lyg ir visi tikėjosi, iš tiesų nėra labai daug. Tempas – tarsi baladėje: lėtas, santūrus, solidus. Daug dėmesio peizažui, vietovei. Daug psichologinės įtampos scenų – pvz., prieš Helmo daubos šturmą “užsivedantys” uruk-hajai. Daug dėmesio veikėjams ir jų plėtotei – pavyriškėjęs Frodas, nelaimingasis Golumas, savo galią imantis jausti ir į lyderius besiraunantis Aragornas, šiaurietiškai patraukli Eowyn. Tiesa, ne visiems veikėjams pasisekė. Ir bene labiausiai nukentėjo – ir vėl – Gimlis! Jeigu pirmajame filme (išskyrus jo papildytą DVD versiją) jis buvo beveik statistas, tai čia tapo… Eiliniu “comic relief”! Nežinia, pykti, smerkiančiai žvelgti, bet man tapo žiauriai gaila, kad simpatiškasis nykštukas buvo paguldytas į primityvoko humorėlio prokrusto lovą. Vieną – kitą kartą kai kurie juokai suskambo visai neblogai (pvz., “mes, nykštukai, labai pavojingi trumpuose nuotoliuose” – apibendrinant maratoninį bėgimą paskui Merį ir Pipiną nusinešusius uruk-hajus), bet pastoviai tyčiotis iš Gloino sūnaus – manyčiau, neatleistina. Dar gerai, kad išliko jo ir Legolaso varžybų, kuris daugiau orkų nudės, atgarsiai…


Golumas - þvejysBeje, “comic relief” pobūdis visai pasitraukia iš Merio ir Pipino įvaizdžių, matyt, todėl, kad su entais daug nepajuokausi. Entai… Labai laukti, bet, deja, vienas iš didesnių filmo nusivylimų. Vis dėlto, juos padarė žirgliojančiais, o ne vaikščiojančiais medžiais. Ir jeigu entų veidus stambiais planais dar galima pavadinti įdomiais ir gražiais, tai einantys entai primena šakotą žirafą.


Golumas, mūsų mieliausssiassis! Turbūt vienas iš didžiausių iššūkių, tekusių PJ, kadangi jis – ištisinis CGI veikėjas (nors kompiuteriniai pokštai lipdyti ant filmuoto žmogaus). Galima teigti, kad skirtingai nuo savo pirmtako Jar-Jar, pusbrolio Dobio, šis padaras bene labiausiai pavykęs. Man nelabai patiko tos jo didžiulės, Frodiškos akys (gal čia irgi aliuzija į tai, prie ko “limpa” žiedas?), tačiau vidiniai dialogai, pati personažo plėtotė, įtikinamumas, kūno plastika dažnai leidžia užmiršti jo prigimtį. Tik gal nevertėjo taip iš karto kelti simpatijos – šlykščioji golumo pusė primažinta, dažnai vėlgi “comic relief” principais – pvz., scenelė, kai Smygolas dainuoja pasigavęs žuvį slaptajame ežere.


Faramiras – lyg ir beveik toks, koks ir turėtų būti. Tačiau su juo, deja, yra viena iš neįtikinamiausių filmo scenų, kai Faramiras, prieš tai besistengiantis žiedą nugabenti į Gondorą, persigalvoja. Neskaičiusiam žiūrovui turėtų būti iš esmės neaišku, kodėl Gondoro kapitonas taip staiga pakeičia savo nuomonę – taip, jis matė, kaip Frodas beveik atidavė žiedą Nazgului. Taip, Semas ištraukė šeimininką iš bėdos ir dar apšaukė gondorietį, kad dėl aistros žiedui žuvo Boromiras. Bet kodėl Faramiras taip susižavi Frodo misija ir kova, kaip ja patiki – nesimato. Aišku, scenelė ne iš lengvųjų, ypač turint omenyje ribotą ekrano laiką. Beje, kiek nuvylė ir Nazgulai bei jų skraidantys siaubūnai – kokio galo reikėjo juos nuleisti į skutamąjį skridimą? Dabar jų oro žirgai labiau primena “Jurrasic park” pterodaktilius, o ne šiurpiuosius klykiančius šešėlius aukštybėse…


Faramiras ir jo bûrysFrodas. Kaip sakiau – pavyriškėjęs. Mažiau sopulingosios mergelės kančios, daugiau žiedo atspaudo, tačiau dar per mažai. Kaip ir priežastinio ryšio, kad Semas, artėdamas prie Mordoro ir alkdamas, turėtų plonėti. Ne, net nepradeda – koks buvo savimi patenkintas apvaliažandis, toks ir išliko!


Elfų linija. Kadangi Arwen kažkaip reikėjo įkomponuoti (kaip gi didvyris be meilės?!), teko jai grįžti prisiminimuose (dalis iš jų kilo dėl švelnaus arklio lūpų prisilietimo prie sužeisto Aragorno), bet, ačiū Eru, į Helmo daubos mūšį jos neleido, kaip ir, beje, Eowyn, kuri, mano manymu, vienas iš labiausiai vykusių naujųjų personažų, tenedrįsta kas nors iš šios moteriškės atimti teisę nudėti nazgulų vadą! Tačiau kažkodėl naujoji siužetinė interpretacija siekia įkalti pleištą tarp Arwen ir Aragorno, Rivendeilo agentas Smitas energingai bando atkalbėti savo dukrą nuo pasilikimo su mylimuoju, grasindamas amžinu šios Žemės liūdesiu. Ji lyg ir pasiduoda, tik, aišku, persigalvos – kitaip ką daryti su Karaliaus sugrįžimu? Beje, atimdamas dukterį, kita ranka Elrondas siunčia elfų desantą į Helmo daubą, kur jie gali drąsiai aukoti gyvybes už Viduržemį. Tik nežinia kodėl, bet Rivendeilo elfams vadovauja Lotlorieno apsaugininkas Haldiras…


Man labai patiko Rohanas ir jo kultūros interpretacija. Nors, tiesą sakant, Edorasas iki “Dviejų tvirtovių” kadrų visą laiką atrodė sunkus, marmurinis ar bent akmeninis, gi čia – tokia sukultūrėjusios vikingų tautos sostinė su mediniais rūmais. Kita vertus, irgi įdomu, gražu, apgalvota ir, kaip geriau pagalvoji, logiška. Daug logiškiau negu marmumas stepių viduryje. Beje, būtent Edorase įvyksta įspūdingas Sarumano išvarymas iš Teodeno galvos. Taip, tai ne pagal knygą, bet man vis tiek labai patiko. Kaip ir spontaniškoji Grimos Šliužburnio ašara, išvydus, kokio dydžio armiją Sarumanas išaugino! Pats Sarumanas daug po ekraną nesiblaškė – tik kai pranašavo žūtį Rohanui ir bejėgiškai stebėjo įžūlų medinių vaikštuoklių puolimą, tačiau net ir su šiuo nedideliu pasirodymu sugebėjo pridaryti nelabai gerų dalykų – net porą kartų pasvaičioti apie industrializaciją, elektrifikaciją, gal net kolektyvizaciją. Subtilios Tolkiniškos užuominos buvo sutryptos grubiais scenaristų batais… Įspūdingi Juodieji Mordoro vartai ir už jų besislepiantys arabų stiliaus teroristai. Didžiuliai Osgiliato griuvėsiai (va čia bus ką pažvalgyti DVD ar DivXe), puikios maskuojančios elfų apsiaustų savybės, hieniški vargai, Teodeno prakalba “Kur žirgas ir jo raitelis…” ir jo giminės kapai… Gražaus ir įsimenamo tikrai daug, labai daug, sunku net išvardinti!


Bet kai kurios scenos, sakyčiau, per daug žaislinės. Pvz., Gendalfo ir Balrogo dvikova – mat Gendalfas ant Balrogo nugaros atrodė tarsi blakė, smaigstanti savo straublį – Glemdringą. Kaip tas ugnies padaras nuo tokių smigtelėjimų nusibaigė – niekaip nesuprantu… Bet nusibaigė, faktas! Taip pat nelabai kaip atrodė orkas-olimpietis, atbėgęs uždegti Sarumano užtaiso, nuo jų šiek tiek atsiliko Legolasas – skydslidys (čia bent jau efektyvus ir gražus triukas), Aragornas iečių nepraduriamasis (pamenate, kai krenta su kopėčiomis?) ir degantis entas… Bet gal visko reikia?


Na, o Helmo daubos mūšis – tai visgi vaizdinė vinis. Vėlgi – nusižengta knygai, bet už tai bartis nesinori. Įspūdinga tvirtovė, įspūdingas jos puolimas, protu nebeatskiriami specialieji efektai, Rohano ragas… Nors, tiesą sakant, labiau net už patį mūšį man patiko momentai iki jo – vėl tie patys “užsivedinėjantys” uruk-hajai. Jie staugia, jie trypia – atrodo, tokiems niekas nebaisu. Ir staiga atlekia viena vienintelė strėlė ir vienas iš orkų krenta – kaip staiga viskas keičiasi! Galbūt ne psichologijos viršūnė, bet per įtaigai atvirus smegenis – duoda.


Žodžiu, FOTR buvo “gera pradžia”, TTT, manau, yra “geras vidurys”. Beliko tikėtis geros pabaigos. Ė, ne, prieš tai, tikėsimės, irgi pasirodys papildyta TTT versija. Tikėsimės, ji bus dar geresnė. Pabaigai prisiminiau – įdomu, kodėl ne visi dialogai ir scenos, naudotos “treileriuose”, pateko į filmą? Ką nori apgauti PJ, ką? Ir kodėl “Dviejose tvirtovėse” buvo beveik užmirštas Barad-Duras? Va, ims ir žiūrovai susidarys įspūdį, kad filmas – apie Helmo daubą ir Izengardą, o ne Izengardą ir Barad-Durą. O gal iš pirmo karto nesugebėjau visko “suregistruoti”? Bet kuriuo atveju, tai vėlgi filmas, į kurį norisi vėl eiti vos išėjus iš salės. Vadinasi, laukia dar daug malonių akimirkų!


Antimatuoklis


P.S. O jums patiko? Pareikškite nuomonę diskusijose!



© INFO.FANTASTIKA.LT, 2003 01 21



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 6

Nr. 6. 2001.05.25 SAVAITĖS TEMA – CYBERPUNK”O TĖVAS Kiberpankas bei jo satelitaiKiberpanko tėtušis William Gibson gimė 1948m. JAV. Jo jaunystė, kaip ir daugelio 7-ojo dešmtmečio […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 39

2 metai – su Jumis!Šiandien “Savaitėlei” sukanka dveji metai. Vaikiškas amžius, žinoma. Tikėkimės, kad sulauksime ir garbingesnių jubiliejų.Visus “Savaitėlės” skaitytojus šia proga svei...
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 17

Nr. 17. 2001.10.27 SAVAITĖS TEMA – Fantasy su Lietuvos motyvais Segejus Čeliajevas ir “GRIEŽLĖS RAKTAI”Šį sykį pristatysiu vieną autorių ir vieną knygą.O tiksliau – leisiu […]
Archyvas