Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas PERSPĖJIMAS, „Prisiglaudusi tamsa“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Kaukas


 


Prisiglaudusi tamsa


 


Žirgų kanopos atkakliai kabinosi į pažliugusį kelią. Bričkos ratai slidinėjo ir vis smigo į purvą. Pliaupė lietus. Sunku sekėsi valdyti žirgus. Kad būtų tvirčiau ir patogiau, riešus apsivijau vadelėmis. Šalia sėdėjo baugi ponia, kurią, „Karališko lokio“ šeimininko paliepimu, privalėjau nuvežti į Kaulakarius. Ir, nors man buvo pažadėtas nemenkas užmokestis, – iš pradžių nesutikau. Tada man prigrasino, kad  jei aš atsisakau, tuoj pat galiu keliauti, kur akys veda, nes čia darbo daugiau negausiu. To visiškai nenorėjau. Kaip tik užvakar paskolinau nemažą sumelę tokiam Šmokiui. Mano nelaimei, girdėjau kalbas, kad kitą rytą jis buvo rastas negyvas.


– Šalia kapinių varpinės, klaikiai pajuodusiu veidu, – pasakojo į viešbutį užėjęs šeimininko brolis.


– Tikriausiai netruks rasti kaltininką, – pasirėmęs smakrą atitarė Josifas Šnekšelis. „Karališko lokio“ šeimininkui rūpėjo visa, kas dedasi šiame mieste.


– Dar girdėjau, – tęsė brolis, – prieš savaitę pradingo girininkas. Jo žmona vietos neranda. Sako, kad jos vyras vieną rytą aptiko ant durų staktos keistus gilius rėžius. Vos juos pamatęs, pabalo, ėmė žegnotis lyg koks pamišėlis, stvėrė dalgį ir išlėkė net neatsisveikinęs. Gal į Kaulakarius, bet ten aš nieku gyvu kojos nekelčiau, po to, kas įvyko.


Broliai sutartinai skubiai persižegnojo ir atsiduso. Tą pačią dieną mūsų viešbutyje apsigyveno keista ponia. Atkeliavusi vienui viena, be jokios palydos ir bagažo. Pamenu, kaip jai einant pro „Karališko lokio“ duris baugus šaltis perbėgo nugara. Ponios veidą dengė neperregimas šydas, o ji pati buvo tokio kaulėto sudėjimo, kad apsiaustas, į kurį buvo įsisupusi, labiau priminė pakaruoklį nei rūbą. Šeimininko šuo, paprastai draugiškas svečiams, nulindo į tolimiausia kampą ir urgzdamas prakiūtojo tol, kol ponia užsisakė kambarį. Tai ji darė irgi keistokai. Josifas, kaip visada nutaisęs malonų veidą, pasisveikino ir linktelėjo. Tačiau atsakymo iš ponios neišgirdo. Vietoj jo ant šeimininko stalo atsirado raštelis. Jį perskaičius, šypsena Josifo veide išblėso ir nė atsivėręs pinigų kapšelis jos nebegrąžino.


– Ruoškis kelionei, – tik piktai burbtelėjo, praeidamas pro mane.


– Kelionei tai kelionei, – nieko neįtardamas sumurmėjau panosėje. Toks jau mano darbas. Kartais svečiai, užsisakę kambarį, pageidaudavo ir tokios paslaugos. Josifas pinigus mėgo, tad keliautojų norai jam buvo šventas reikalas, jei tik šie plačiau atverdavo pinigų maišelius.


Tyliai keikiau visus iš eilės. Liūtis stiprėjo. Tolumoje dūksojo giria. Kaip tik pro tą nelemtą girią reikia keliauti norint pakliūti į Kaulakarius. Dar mama man pasakodavo, kad toje girioje vaidenasi. Kad geriau į ją kojos nekelti, o jei tai neišvengiama, negalima joje nė akimirkai sustoti. Dar pasakojo, esą girioje stūkso kažin kokie paslaptingi griuvėsiai lyg ir senoviškai puoštų koplyčių, lyg ir milžiniškų kapų. Tik niekas tiksliai nežinojo, nei kaip jie atrodo, nei kurioje girios pusėje yra. Vengė žmonės tos girios, kaip ir Kaulakarių. Jei ne geležis, kurios apstu ten, niekas, oi niekas  nė kojos nekeltų, mat pasiekti tą vietą galima vieninteliu keliu, kertančiu baugiąją girią. Aplinkui kliuksėjo pelkės, apaugusios neįžengiamais brūzgynais. Tiesa, tai veikiau buvo ne kelias, siaura proskyna tarp tamsių medžių. Į tą proskyną ir įvairavau savo bričką. Nors lietus neleido dairytis, jaučiau, kaip nuo manosios  keleivės sklinda baugus šaltis.


Giria pasitiko paslaptingu šlamesiu. Žirgai atrodė pavargę. Ratai dusliai bildėjo kliudydami šaknis. Girios tankmė siurbė į save, permirkę medžių vainikai pamėkliškai šypsojosi. Staiga vienas žirgas kluptelėjo, brička pasviro šonu. Norėdamas išsilaikyti linktelėjau į priešingą pusę pečiu prisiliesdamas prie ponios. Petį pervėrė šaltis, kluptelėjo antrasis žirgas. Truktelėjau vadeles, ūmai abu žirgai šoktelėjo piestu. Brička persikreipė, kaukštelėjau galva į kietą atlošo atramą. Žvilgsnis apsiblausė, nugrimzdau į tamsą.


Atsipeikėjau. Apvirtusios bričkos kontūrai bolavo apšviesti pilnaties. Šūktelėjau ponią, bet balsas užstrigęs gerklėje išsiveržė tik mažu švilptelėjimu, per lūpų kamputį nutįso kruvina seilė. Šiaip ne taip atsistojau ir nusvirduliavau prie bričkos. Ponios nė kvapo, žirgų taip pat. Apsidairiau. Pašiurpau nuo storų ir drevėtų persikreipusių kamienų. Stvėriau permirkusią skrybėlę ir dar kartelį šūktelėjau:


– Ponia! – balsas susigėrė girios tankmėje.


– Ponia!..


Gniaužydamas skrybėlę apėjau bričką. Aplinkui mėtėsi sutrūkinėjusios vadelės ir sulūžę stipinai. Nesimatė jokių vėžių, jokių kanopų pėdsakų. Girios gilumoje sutraškėjo šakos. Intuityviai puoliau prie pirmo pasitaikiusio kamieno. Sustingau. Traškėjimas liovėsi, šlykštus duslus vaitojimas persirito per tankmę. Džeržgiantis balsas kaustė mintis, stengiausi neprarasti savitvardos, bet kai vaitojimas padvigubėjo, patrigubėjo ir pasipildė dar gausesniu choru – pasileidau bėgti. Skaudūs saulašarių dūriai sėte nusėjo visą kūną. Lėkiau nesirinkdamas kur. Vaitojimai peraugo į dar klaikesnį šnypštimą tarsi iš visų pusių į mane šliaužtų įsivaizduojamos pamėklės.


Vos beatgaudamas kvapą, yriausi pro nesibaigiančius krūmokšnius. Pilnatis vaiduokliškai kabojo tarp medžių. Šnypštimas pagaliau tolo ir visai nutilo. Širdis malėsi, kaip pašėlusi. Atsirėmiau į medį ir prie pat ausies išgirdau sausą, išdžiūvusį balsą:


– Tu manęs dar nenuvežei!..


Geriau būčiau nematęs to veido, kurį išvydau vos pasukęs galvą. Tai buvo ponia. Be vualio, be apsiausto. Mano kūną tarsi sukaustė. Ponia čiupo nagais už pakarpos ir nusitempė. Pilnatis begėdiškai vypsojo. Prieš mus atsivėrusi laukymė atrodė visai nedidukė, nusėta į visas puses palinkusiais akmenimis. Vidury bolavo pastatas, panašus į koplyčią, ar į mažą bažnytėlę gerokai aptrupėjusiais bokštais. Tamsios arkinių langų kiaurymės žvelgė į mus. Šalia to pastato stovėjo milžiniška karieta, kinkyta šešiais atgrasiai kaulėtais padarais, primenančiais žirgus. Ponios naguose jaučiausi it besvoris pūkelis.  Tarp akmenų vėl sušnypštė. Girios pakraščiuose ant šakų siūbavo tūkstančiai sudraskytų kūnų, kažkas judėjo po žemėmis.


Sustojome prie karietos. Nuo milžiniškų ratų varvėjo dvokiantis skystis.  Akimirką vėl pamačiau ponios veidą, kai pagaliau atleidusi nagus, išsiviepusi nužvelgė mane bejausmiu žvilgsniu. Beveik permatomas ir kaulėtas kūnas nesiderino su slypinčia jame jėga, kuria buvau užsviestas ant karietos. Pastaroji atrodė sulipdyta iš ką tik nuo kaulų nuluptos mėsos ir šlykščiai garavo. Matėsi pakinkytų padarų nugaros, nusėtos giliais rėžiais, iš kurių vėl kažkas sunkėsi. Iš apgriuvusios koplyčios išsirangė trys baidyklės, visiškai tokios pat, kaip ponia ir sulindo visos į karietą. Trinktelėjus durelėms, delnuose pajutau gličias vadeles.  Šios iš karto įsitempė. Ratai, išplėšę gerą gabalą žemės, pajudėjo. Medžiai prasiskyrė ir mes nulėkėme nosies tiesumu.


Jaučiausi apkvaitęs. Lyg per rūką mačiau, kaip mes pasiekėme kaimą, kaip iš karietos pakaitomis išlysdavo tos keturios baidyklės. Sliūkindavo prie sodybų langų ir klausdavo:


        Ar yra kas namie?


Niekas joms neatsakydavo.


– Kad niekas neatsišaukia, tegul ir niekada neatsišauks… – džiaugsmingai išsiviepusios pabaisos įsirangydavo atgal į karietą ir mes traukdavome prie kitos sodybos. Nors ir supratau pagaliau, kad tos ponios yra ne kas kita kaip marės, maro deivės, aš buvau bejėgis ką nors pakeisti. Sėdėjau karietos vežiko vietoje nei gyvas nei miręs.


Tą naktį aplankėme trisdešimt aštuonis kaimus ir tik vienoje sodyboje pastebėjome šviesą.


Išsigandę veidai dirsčiojo pro langus. Kiemas kvepėjo žolelėm ir visokiais rūkymais.


Ponios, iškišusius liežuvius, piktai šnypštė ir tarėsi nesuprantama kalba. Kol pagaliau viena bakstelėjo piktai pirštu mano pusėn:


        Imk šitą virvę ir padėk prie šulinio, o jų virvę nupjauk! – šnypštė marė.


Nusiritau nuo pasostės. Virvė degino delnus. Nors už vartų žolelių kvapas atgaivino dūšią negalėjau nieko perspėti. Marių nuodai buvo per stiprūs. Mintys apsiblaususios. Prie kluono plėšėsi šuo. Radęs šulinį, nukirpau virvę laikančią kibirą, o nuodingąją numečiau šalia. Įbaugintų marių šnypštimo veidai pro langus nebežvilgčiojo. Nematoma jėga sugražino mane prie karietos. Baidyklės pikdžiugiškai juokėsi ir spjaudėsi bedantėm burnom.


Kelionė tęsėsi. Šiąnakt mūsų sulaukė dar penkiasdešimt aštuoni kaimai. Artėjome prie Ragainės.


Praėjo beveik du mėnesiai. Nei gėręs, nei valgęs, nei gyvas, nei miręs. Tiek galėjau pasakyti.


Ilgainiui baidyklės net nesistengdavo sustoti prie kiekvieno namo. Kai kur aplaižydavo šunis, kai kur prispjaudydavo į šulinius. To užteko, kad ištisi miestai pamažėl atsisveikintų su gyvastim.


…Pagaliau pajudėjome atgalios.


Kaulakariuose nebuvo nei baltų, nei juodų mažų kryželių, kurie perpėdavo apie mirtinų viešnių viešnagę. Vos pravažiavus vartus, priešais išniro du augaloti vyrai ir šmaukštelėjo dantytais dalgiais per žirgų kojas. Tie kriokdami suvirto vienas ant kito. Karieta pakilo, išsviesdama mane į orą ir dusliai bildėdama nusirito aikšte. Pažinau prapuolusį girininką ir jo dvynį brolį. Apsitaisę šarviniais marškiniais, apsikabinėję kryželiais, broliai talžė iš po nuolaužų besirangančias mares. Kelias akimirkas baidyklės negalėjo išsivaduoti – klykė ir šnypštė.


Į aikštę plūdo daugiau vyrų. Vis po du.


Mojuodami dalgėmis, dvyniai stengėsi kirsti kuo tiksliau. Vienas atsidūrė prieš mane.


Tik kilstelėjau delną, žybtelėjo ašmenys…


Nelaidojo mūsų – sudegino. Tarsi perspėjimą, toje vietoje pastatė didelį kryžių. Metams bėgant šis persikreipė, tapo panašus į girios medį, bet vis tiek tebestovi. Tik kartą metuose, patekėjus pilnačiai, nematoma jėga bando išplėšti kryžių iš žemės. Tą akimirką jaučiu kaip rėžiasi į delnus vadžios, kaip šniurpauja žirgai…


        Ar yra kas namie? Duslus balsas perskrodė namus.


Nupurtė šaltis. Numečiau pradėtą skusti bulvę. Nesuprantami pojūčiai pasklinda kūnu. Vaikai seniai sugulę. Prie stiklo prisiglaudžia tamsa.  


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0