Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastinio apsakymo konkursas karo tema: Mūsų nauja mažytė saulė

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Autorius: Kalėdų Senelis


Mūsų nauja mažytė saulė


 


„Nėra tokio dalyko kaip Vadas. Vadą (didžiąja „V“) išgalvoja žmonės. Prisiminkime pavyzdžius, esančius neatmenamo senumo mūsų istorijos šaltiniuose. Nejaugi Adolfas Hitleris buvo tas, kuris išbadė akis dvidešimčiai tūkstančių savo belaisvių, karių ir civilių, ir vertė Minos tundrose žaisti „slėpynių“? Nejaugi tai buvo Kaktuss Kaktussen, kuri paimtuose miestuose į gabalus pjaustydavo berniukus ir kapodavo galūnes sveikiausiems vyrams?.. Nejaugi Hitleris būtų apsiėjęs be badytojų? Nejaugi Kaktussen tai darė kokiam nors savo liguistam malonumui?


Žinoma ne. Ne Adolfas Hitleris skerdė – mes skerdėme. Kaktuss Kaktussen ne savo malonumui žalojo ištisas paimtų miestų gyventojų kartas – ji tai darė mūsų malonumui. Ar girdėjote vadinamųjų Vadų kalbas iš senų filmų – jos nykios, nuobodžios ir beprasmiškos. Paistalai, iš kurių palikusi tik tam tikra menama kompozicija. Tai minčių knibždėlynas – kieno šitos mintys? Mūsų. Vadas tėra gaujos, tautos, planetos refleksija ir fikcija.


Vadas žmonėms – tai kaip žodis minčiai; kaip išnara augančiam šliužui. Ne žodis žeidžia, o tai, kas buvo pamąstyta prieš jį pasakant. Nekaltinkite žodžio. Politinės idėjos, skerdynių idėjos, mirties sėjos ir gyvų žmonių pjūties idėjos, kaip ir visos idėjos – tėra apgailėtini post factum burbulai jau seniai verdančiame katile. Ieškoti Šėtono kitame žmoguje, kad ir kaip liguistai blizgėtų to žmogaus triušiškos akutės, kad ir kaip isteriškai skambėtų jo žudyti kviečiantis balsas, kad ir kaip bjauriai prakaitu blizgėtų jo kakta, – tai jau ieškoti Šėtono per toli.


Chorchė Didysis viską pakeitė.“


 


Iš laivo istoriko Priešpietinių apmąstymų


 


* * *


Ji prisikėlė. Prisikėlė taip, lyg iš tikrųjų būtų trumpam numirusi ir todėl dabar būtų galėjusi prisikelti. Mieguista atsisėdo lovoje, pasirėmė rankomis, o balta antklodė nuslydo nuo jos baltų krūtų. Kažkaip katiniškai nusižiovavo ir šelmiškai žvilgtelėjo į mane:


– Žinai, kokia buvo mano pirma mintis, kai ėmiau busti? – paklausė.


– Ne, nežinau, gražuole, – buvau įsigilinęs į paskutinius paruošiamuosius dokumentus ir šis darbas, nors ir visai netinkamas dirbti ankstų rytą lovoje šalia nuogos mylimosios, buvo neabejotinai svarbesnis negu bet kas pasaulyje.


– Kad labai jaudinuosi ir labai laukiu! – cyptelėjo išties susijaudinusi ir susijaudinusi ne ta prasme, apie kurią būtum pamanęs ją kalbant. – Na, nebeskaityk jau…


Aš paklusau kapitonės nurodymui ir nebeskaičiau.


 


Mūsų laukė pusryčiai bendrojoje valgykloje, milžiniškoje patalpoje, į kurią sutilpdavo visa laivo įgula. Iš vieno šios salės galo nebuvo įmanoma matyti kito. Lubų žvilgsnis irgi nesiekdavo – vietoje laukiamo skliauto į tuos, kurie pakeldavo akis, žvelgdavo mąslus, besišypsantis holografinis Chorchės Didžiojo portretas, įjungtas dieną ir naktį. Įrašytas mūsų lyderio balsas meiliai pasveikindavo visus, visą 83-iąją laive skrendančiųjų kartą. Ir, kaip ir kiekvieną dieną, palinkėdavo sėkmingos kelionės. Mumis šis balsas be galo didžiavosi – mes turėjome būti paskutinieji. Teliko pora mėnesių iki akimirkos, kai žmonijai, suvienytai Chorchės Didžiojo, kolonizuosime naują žaliai žydinčią planetą. Jau prieš tūkstančius metų Chorchė užbaigė visus karus Žemėje ir grąžino žmonijai naują viltį, užkrėtė naujais siekiais – keliauti, tirti, gyventi, o ne mirti beprasmiškuose mūšiuose, trokštant nežinia ko. Mums teko garbė būti tos žmonijos vaikais. Visi, nuo mažiausio pyplio iki labiausiai sukriošusio senio, negalėjome sulaukti, kol galėsime savimi apgyvendinti naujus dar neatpažintus kosmoso plotus. O šalia manęs valgykloje sėdėjo mano mylimoji Džiu Li, laivo kapitonė ir navigavimo procedūrų inžinierė, su kuria jau dabar sėkmingai kiekvieną naktį vykdėme kolonizacijos planus. Net ir apkrautas visais savo darbais, – man, kaip vienam iš laivo istorikų, teko dalia tvarkyti visą su nusileidimu susijusią dokumentaciją, pradedant kone grožiniais kūriniais apie mūsų kelionės finalą, baigiant nykiais protokolais, – jaučiausi laimingas ir koherentiškas.


 


Po pusryčių mūsų laukė koherentiškumo pratybos – jas paprastai vesdavau aš. Nors tikrai nebuvau seniausias laivo istorikas, bet žmonės sakė, kad turiu puikiai tokioms pratyboms tinkamą iškalbą. Skrendant į tarpžvaigždinę kelionę yra vienas esminis, būtinas dalykas. Nepamiršti, kas esi ir kur keliauji, kodėl keliauji, kaip keliauji, su kuo keliauji. Žmonės yra linkę pamiršti, iškraipyti. O juk prieš mus buvo tiek daug kartų, praslinko tiek daug metų. Jeigu niekur neįvelta klaidų, vidutinė kartos trukmė – 17,43 metų, o mūsų kelionė, dabar jau artėjanti į pabaigą, iš viso trunka 1426 metus, 118 dienų, maždaug 14 valandų. Bet tai tik skaičiai. Esmė ta, kad per visą tą laiką reikėjo nieko nepamiršti. Štai todėl koherentiškumas mūsų laive (taikliai pavadintame „Chorchė Didysis“) yra svarbiausia vertybė. Koherentiškumas apibrėžiamas maždaug taip:


 


Mylėti tai, kas mylima


Daryti tai, kas daroma


Gyventi taip, kaip gyvenama


Gerai atlikti tai, kas gera


Blogai atlikti tai, kas bloga


Tikėti, kad tiki


Skaičiuoti, kas suskaičiuojama


Mąstyti tai, kas pamąstoma


ir t. t.


 


Tiesa, tai tik mantra, bet ji turi gilią prasmę, ji interpretuojama per kiekvienas pratybas ir ji būtina visų mūsų, ypač jaunuolių, ugdymui. Vis dėlto, mano, kaip pedagogo, asmenine nuomone, svarbesnė pratybų dalis yra praktinė – skaitymai iš laivo istorinių šaltinių. Kad galėtum prisiminti, pirmiausia reikia žinoti.


 


*  *  *


Šiaip jau visokios reliatyvumo teorijos būtų puikus dalykas, jei ne vienas „bet“. Visata mūsų fizikos dėsnių atžvilgiu yra lyg ir izotropiška, bet, deja, nėra homogeniška. Vadinasi, esant ribotam kuro kiekiui kosminį laivą į tarpžvaigždinę erdvę būtina paleisti pilotuojamą. Šitai galima paaiškinti (daugiau ar mažiau) bendrosios reliatyvumo teorijos rėmuose. Įsivaizduokite, kad Visatoje erdvėlaikio metrinis tenzorius kinta ne tik dėl gravitacijos šaltinių, bet ir tiesiog šiaip sau – dėl Visatos struktūros. Maža to, fizikinės konstantos irgi kinta. Kartais kinta neglodžiai, netolygiai, su trūkiais ir taip toliau… Jei erdvėlaiviui tenka nelaimė skristi tarpžvaigždine erdve, tai jis yra nuolat mėtomas ir vėtomas. Tiesą pasakius, stebint žvaigždę iš kokio nors taško ir skrendant tiesiai jos link (iš kitos žvaigždės), „pataikyti“ įmanoma kone su nuline tikimybe. Kurso apskaičiuoti irgi niekaip nepavyksta – jį galima tik koreguoti ir tai daryti reikia nuolat. Tą atlikti, atrodo, galėtų kompiuteris. Deja, visos tarpžvaigždinės kelionės, pilotuojamos kompiuterio (net iki artimiausių žvaigždžių), būdavo nesėkmingos. Mat kartais nutinka taip, kad tam tikroje Visatos vietoje elektronika visai neveikia arba veikia taip iškreiptai, kad su ja susitvarkyti tegali mąstantis ir labai kūrybingas žmogus. Išimtį sudaro erdvės sritys šalia pakankamai stiprių gravitacijos šaltinių – tokių kaip žvaigždės. Atrodo, gravitacija yra galingesnė nei kažkada manyta – ji geba „sušukuoti“ erdvėlaikį taip, kad šis paklūstų sąlyginai stabiliems dėsniams. Tiesa, jau pirmosios priešistorinės „Voyager“ kelionės parodė, kad net ir žvaigždės negali užtikrinti visiškai patogios navigacijos.


Šviesos greičio ne tik nepavyksta viršyti (išskyrus vieną išlygą – šviesos greičio konstanta skirtingose Visatos dalyse iš tikro nėra konstanta), bet stipriai priartėti prie jo irgi yra per sunku. Tam reikia per daug kuro, o tinkamai manevruoti tarpžvaigždinėje erdvėje skriejant per greitai neįmanoma. Todėl bet kokia tarpžvaigždinė kelionė yra pasmerkta trukti gana ilgai.


Laimė, mechanikos dėsniai ir žmogiškosios gyvybinės funkcijos dar niekada, išskyrus kelis savotiškų psichozių atvejus, neapvylė. O štai net ir itin pažangiomis stazės technologijomis negalima pasitikėti. Tad keliauti gyvenant ir gyventi keliaujant yra geriausia tolimų tarpžvaigždinių skrydžių alternatyva.


Dabartinė „Chorchės Didžiojo“ įgula kaip tik ir buvo palikuonys tokių keliautojų – keliautojų, kurie niekada negalėjo ramiai miegoti, kurių praėjusioms kartoms teko grumtis už savo gyvybę susidūrus su tokiais Visatos išmislais, šalia kurių nykštukai, jodinėjantys elektronais, atrodytų kaip įprastas, kasdieniškas dalykas.


83-iosios kartos įgulai kelionėje teko patirti du svarbius įvykius.


 


*  *  *


Kapitonės Džu Li Dienoraštis ir Navigacijos aktai


 


Pamenu pirmąją didelę staigmeną savo gyvenime. Tada man buvo aštuoneri. Tėvai prieš miegą man papasakojo, kad laivo teleskopai didesniu negu paklaidų ribos tikslumu užregistravo įrodymus, kad planeta, kurią mums lemta kolonizuoti, yra gyva. Tada dar nesupratau tėčio vardijamų cheminių elementų, aiškinamų anglimi pagrįstų gyvybės formų metabolizmo sekų ir jų pasekmių planetos atmosferai, – šiuos dalykus turėjau progos išmokti jau gerokai vėliau, – tačiau klausiausi vaizdingo pasakojimo netekusi žado.


Kai kuriuos dalykus tada tikrai supratau: kad toje planetoje, kurią ir man buvo lemta pasiekti, mūsų naujuosiuose namuose, dėl kurių grūmėsi ištisos 83 keliautojų kartos, galbūt bus tokių pat driežiukų, kokius veisėme laivo terariumuose. Kad galbūt (tik galbūt) toje planetoje bus gyvių, panašių į aprašytuosius laivo istorijos šaltiniuose: karvių, arklių, begemotų, dinozaurų, gal net paukščių, gebančių nardyti planetos atmosferoje, kurios analizės duomenys, beje, rodė, kad oras turėtų būti beveik idealus kvėpuoti.


Sunku skristi nežinant, kas tavęs laukia; skristi neturint tokių milžiniškų teleskopinių interferencinių sistemų, kokios sumontuotos mūsų gimtojo Kastoro III planetų orbitose. Tokių teleskopų neįmanoma įrengti dideliame, tačiau nepakankamai dideliame laive. O įprasti teleskopai tik paskutinei laivo kartai parodė, kaip svetingai ištiesusi rankas mūsų laukia naujoji saulė (kaip melodingai skamba jau prieš tūkstantmetį jai duotas Arktūro II vardas!)


Dar po poros metų jau visi galėjome grožėtis ne itin ryškiomis, bet viliojančiomis Arktūro II B planetos, mūsų naujųjų namų, optinio diapazono nuotraukomis, kuriose vos ne vos galėjai įžvelgti žemynų ir, dar didesniam mūsų džiaugsmui, vandenynų nuotraukas.


Bet užteks tų prisiminimų.


Antroji staigmena nebuvo maloni. Ji užklupo laivą 1426 metų, 118 dieną, kai visa įgula susirinko pietauti ir iki kelionės pabaigos tebuvo likę pora mėnesių. Staiga laivas užsidarė.


 


Laivas užsidarė kone tiesiogine to žodžio prasme – jis atsitvėrė nuo mūsų.


Niekas nesuprato, kaip tie dekoratyviniai plyšeliai, ornamentai ant sienų, vos įžvelgiamos siūlės, apie kuriuos nei archyvuose, nei mokymų programose nebuvo nė menkiausios užuominos, galėjo taip staiga virsti vyriais ir sklendėmis, durimis ir uždangomis, dangčiais ir užraktais, grotomis ir sienomis. Kai kurie skyriai, tiesa, liko atviri: pavyzdžiui, laivo žvėrynas ir botanikos sodas, miegamieji, valgykla, tualetai. Kitaip tariant, virėjai ir valytojai neliko be darbo. O štai istorikų archyvai buvo užrakinti. Kompiuterių terminalai ir duomenų bazės beveik visos užblokuotos. Gal tai nuskambės naiviai ir vaikiškai, bet aš pasijutau labiausiai nuskriausta – jokios laivo navigavimo priemonės nebebuvo prieinamos. Variklių skydų prieigos, mechaniniai kreipties svertai, inercinio kompensatoriaus mechanizmai, kuro šerdies reguliavimo pultas – viskas buvo užrakinta aklinai. Aš laivo nebevaldžiau – tai kas tada valdė?


Jei ne nuolatinės koherentiškumo pratybos, žmonės turbūt būtų puolę į paniką, tačiau dabar tik be galo nustebo. Tiesa, kai kuriems prireikė psichologų pagalbos (daugiausia vaikams – jie tuojau pat pajuto, kad suaugusieji sutrikę ir išsigandę).


Taigi didžioji dauguma laivo koridorių, kambarių, praėjimų, buvo pertverta, užrakinta ir aklinai užsandarinta. Ir niekas nežinojo, kodėl. Štai šitaip paskutinėms mūsų kelionės akimirkoms, atrodo, buvo lemta tapti viena nemalonia ir nesuprantama staigmena.


 


Ketvirtąją krizės dieną nebesugebėjau susišnekėti su Jo Kubu. Jis visada būdavo labai rimtas, įsikniaubęs į savo popierius, susimąstęs. O dabar, kai nebeturėjo kompiuterinių bylų, nebegalėjo naudotis įprasto popieriaus atsargomis (nes net ir jo saugyklos buvo užvertos), mano mielasis istorikas nugrimzdo į savotišką nebūtį. Siūliau jam naudotis savo terminalu, bet jis atsisakė burbtelėjęs „Čia ne mano, čia ne archyvas…“. Ir išties juk mano, kaip kapitonės, užrašų knygutės tebuvo vienai laivo kartai skirtas dokumentas, po mano mirties juos turėjo peržiūrėti istorikai ir išrinkti tik kai kuriuos epizodus – to neužteko Jo Kubui, kuris visuomet rašydavo taip, lyg rašytų pačiai Amžinybei. Atrodė, kad iš mano vyrioko beliko tik iškamša. Nemaniau, kad jis taip greitai palūš. O dar mane vadindavo savo MERGAITE – pats jis mergaitė…


 


*  *  *


Mus siuntusieji buvo geri psichologai. Psichologija tai mokslas, kuris pagal valgykloje paduotos davinio dydį atspėja, ar padavėja tau simpatizuoja.


Mus siuntusieji, aišku, sugebėjo daug daugiau už tokius spėliojimus. Jų pranešimas pasirodė kaip tik tuo metu (buvo praėjusios maždaug aštuonios dienos po to, kai laivas „užsidarė“), kai žmonės, atrodė, jau tuoj ims panikuoti, kibti vieni kitiems į gerkles, siautėti. Per pietus valgykla šurmuliavo kažkaip išgąstingai – matėsi, kad kas nors tuojau pratrūks ir tada iš paskos rautis plaukus nuo galvos ims visa laivo įgula. Vis dažniau žmonių akys krypdavo į milžinišką, mąsliai besišypsantį Chorchės veidą – į tą hologramą, kuri kol kas nieko nesiteikė paaiškinti.


Tačiau dar pietums neįpusėjus, praėjus tik kelioms minutėms po įprasto pasveikinimo, visi esantys laive išgirdo mažytę kruopelę tiesos.


 


Įraše iš karto buvo pranešta, kad jei jį girdime, viskas yra gerai.


Kad laivas, įskriejus į Arktūro II sistemą, valdomas automatiškai ir mes galime ramiai gyventi. Dar kalbėjo kažką apie tai, jog mūsų tikslas jau ranka pasiekiamas (tik nutylėjo apie mūsų laukiančius naujus namus – įdomu kodėl?), kad mes buvome koherentiški ir puikiai vykdėme, kas mums pavesta (kas tas „kas“? – visa kalba tebuvo užuolankos). Ir kad dabar mums teliko ramiai laukti kelionės pabaigos (tai kodėl mano mielajai Džu Li vaidenosi, jog laivas vėl ėmė greitėti?) Įrašas pažadėjo, kad už visų 83-jų laivo kartų pastangas būtent mums bus atlyginta ir kad mes galėsime išvysti galutinį, didį, garbingą kelionės tikslą.


Kad ir koks miglotas buvo naujasis „Chorchės Didžiojo“ pranešimas, jis laivo įgulą savotiškai nuramino. Dabar žmonės galėjo šifruoti jiems pateiktą rebusą, ir tai darė netgi su savotišku malonumu. Ką reiškė tas įraše paminėtas tikslas, kodėl „Chorchė“ nenorėjo mums net minėti dar niekada nematytos, bet jau išsiilgtos mūsų naujosios planetos?


Niekas negalėjo tinkamai išspręsti tokio galvosūkio, bet visi priėmė mintį, kad viskas bus gerai. O man nebuvo viskas gerai – jokiuose mano atmintinai mokėtuose istorijos šaltiniuose nebuvo net užuominos apie tai, kad kada nors mus turėtų pasiekti tokie holografinio Chorchės Didžiojo žodžiai.


 


Su laivo psichologais labai gera pasišnekėti, kai tau sunku, – lygiai taip beviltiška yra jiems meluoti.


Praėjus dviem savaitėm po naujojo Chorchės Didžiojo pasveikinimo, kai visi miegojo, iš laivo valgyklos pasigirdo nemalonus traškesys, kurį išgirdęs vienas iš budėtojų tuojau pat prikėlė visą įgulą. Visi subėgę į valgyklą ir pažvelgę į viršų pakraupo, mat hologramos su Chorchės Didžiojo, mūsų vado, atvaizdu, tokiu įprastu ir kone pamiltu, nebebuvo. Dabar vietoje lubų švietė kita judanti holograma. Niekas iš laive esančių tikrai nebūtų mokėjęs pašalinti ar pakeisti mūsų vado portreto, niekas net nežinojo, iš kur ta holograma rasdavosi. O štai dabar kažkas pakeitė mūsų lyderio atvaizdą keistu, blyškiu, jau gerokai susenusio žmogaus veidu. Holograma kretėjo, blykčiojo, joje matėsi begalės trukdžių, tačiau buvo galima įžvelgti, kaip judėjo to žmogaus lūpos. Per triukšmą galėjome išskirti ir atskirus žodžius. Žmogus mums grasino, ant mūsų pyko, ir, kaip nurodė vienas iš laivo psichologų pameistrių, mūsų bijojo ir mums nemelavo.


Senis sakė, kad jie nepasiduos (kas tie „jie“?), sakė, kad pasuktume laivą atgal. Sakė, kad negrįš į mūsų prieglobstį (kokį prieglobstį?). Sakė, kad jų atsiskyrimas galutinis, ir kad jų neįtikino ir nepalaužė prieš daugybę amžių juos užpuolusi dviejų mūsų kovinių laivų eskadrilė ir kad neįtikinsim jų dabar (kokie dar mūsų laivai? – mes teturėjome „Chorchė Didįjį“). Senis reikalavo, kad su juo kalbėtume, atsakytume, siūlė kažkokias derybas – o mes nei supratome, dėl ko ir kaip turėtume derėtis, nei galėjome tai padaryti, kadangi bet kokios ryšio priemonės dabar buvo užblokuotos.


Keliolikos minučių trukmės transliacija dar kartojosi daugybę kartų kone pusdienį ir mums uždavė dar vieną rebusą, kurio jau ne tik negalėjome, bet ir nenorėjome išspręsti.


Man paaiškėjo vienas dalykas – mano taip mylėtą istoriją reikia nuodugniai peržiūrėti.


O Džu Li klausydamasi šio pranešimo tik tyliai ištarė: „Man visuomet atrodė, kad žvaigždinio variklio skyrius per didelis…“


 


*  *  *


Kapitonės Džu Li Dienoraštis ir Navigacijos aktai. Meilės laiškas


 


Jaučiu, kad rašau paskutinį kartą. Ir jaučiu, kad rašau niekam. Tai tik mano paguoda – kaip tame mano nuo vaikystės pamėgtame ir vargiai suprantamame priešistoriniame nežinomo autoriaus kūrinėlyje, pasiekusiame mus iš nežinia kokių laikų ir kokių vietų (vadinasi Consolatio Philosophiae net šį pavadinimą gera rašyti).


Šiuo rašinėliu noriu prisipažinti mylinti.


Taip, mielasis Jo Kubai, mylėjau tave tiek, kiek gebėčiau mylėti žmogų – deja, tai reiškia, kad ne iš tikro. O kai ėmėme suprasti, kad mūsų kompiuteriuose įrašyta istorija netikra, kad mūsų tikslas netikras, kad to, ką žinojome, nežinome, teko tavimi nusivilti. Pirma tu apleidai mane, po to apleidai save – ir kaip daugelis laive, apleidai visa ką. Kai praradai savo istoriją, praradai viską – vadinasi, tarp tavo visko manęs nė nebuvo. Ne tu mano tikras mylimasis.


Ir vis tiek kiekviena moteris turi savo svajonių sužadėtinį.


Mano mylimasis žengia kaip mitiniai Titanai, plaukia kaip Leviatanas, jis – erdvių princas ir laiko, visų penkiolikos prabėgusių amžių, valdovas. Jis taikos karalius ir pražūties nešėjas. Mano mylimasis yra „Chorchė Didysis“. Visą gyvenimą tarnavau šiam laivui ir juo žavėjausi, visą gyvenimą mylėjau tą mąsliai besišypsantį holografinį laivo (ar žmogaus?) veidą.


 


„Chorche“, net negalėdama Tavęs valdyti, vis tiek Tave mylėjau.


Kai mano žmonės pamažu ėmė žvėrėti, aš vis tiek turėjau meilę Tau. Kai naktimis vyrai ėmė žudyti savo vaikus ir žmonas, aš vaikščiodavau po vis dar prieinamus Tavo vidurius ir klausiausi Tavo tik man girdimo alsavimo. Kai prie nežmoniško svorio metalinės užtvaros, pirmąją krizės dieną užtvėrusios priėjimą prie inercinio stabilizatoriaus valdiklių, priglausdavau vis labiau nuo rūpesčių bąlančius skruostus, jaučiau, kad ta nežmoniško svorio siena virpa visai kitaip. Kitaip negu virpėdavo stabilizatoriaus mechanizmai tada, kai dar buvau vaikas. Dabar, mano Laive, dūkai žiauriau ir energingiau, kitais dažniais ir amplitudėmis, kitais obertonais. Jaučiau kad Tu įsibėgėji į tik Tau vienam žinomą, o mums tik nenorom nutuokiamą tikslą.


Inerciniai stabilizatoriai niekam laive neleido pajusti pagreičio, tačiau tik aš, Tavo mylimoji, Tavo vergė, gebėjau girdėti Tavo apkrautų mechanizmų virpulį.


Jaučiau, kaip kažkas esantis ten, kažkur išorėje, Tave mėgino sunaikinti ir badė, judino, siūbavo – aš visa tai jaučiau ir verkiau su Tavimi. Nors buvo aišku, kad tie dūriai mano milžino negalės rimtai sužeisti.


 


Aš visą laiką glaudžiuosi prie savo Chorchės ir meilė jam yra mano paguoda.


 


Turbūt kiekviena moteris paslapčia trokšta meilužio. Bent jau aš trokštu. Šį laišką rašau ir jam. Mano trokštama meilė yra Arktūro II B – ta naujoji mūsų planeta, pažadėta ir neištesėta. Šiame laiške savo naujiesiems ir jau įsimylėtiems namams tik apgailestauju, kad man buvo lemta likti padoriai.


 


*  *  *


Arktūro II sistemoje buvo keturios planetos. A buvo mažytė ir itin karšta (buvo labai arti savo saulės). B buvo gyva. Likusios dvi buvo dujų milžinės. Išorinė buvo didžiausia.


Praėjus kuriam laikui po to, kai „Chorchė Didysis“ kirto Arktūro II sistemos heliopauzę, visos jo navigacinės sistemos sėkmingai persijungė į automatinį režimą. Tiksliau, laivo kapitonė, pati to nežinodama, vien tik registruodama laivo trajektorijos parametrus, įjungė reikiamą elektroniką. Kompiuteris tuojau pat suaktyvino taktinius teleskopus ir greitai apskaičiavo palankiausią atakos trajektoriją. Vietoje stabdžių vėl buvo paleisti žvaigždiniai varikliai ir laivas įgijo didžiausią įmanomą pagreitį – tokį, kuris dar nesudraskytų stabilizuojančių mechanizmų.


Į dalinę orbitą aplink Arktūro II D „Chorchė Didysis“ jau įlėkė gerokai didesniu greičiu, nei būtų reikėję norint nusileisti vidinėse planetose. Dujinio milžino gravitacija dar pagreitino laivą ir sviedė jį geltonosios nykštukės bei jos B-tosios planetos link. Laivas dar turėjo apsukti ratą aplink žvaigždę – kad stipriau įsibėgėtų – ir tik tada pasiekti taikinį.


Trajektorija buvo užmaskuota, laivas turėjo šiokią tokią antiradarinę įrangą, tačiau nežiūrint į tai, kad žmonių technologijos jau buvo priėjusios liepto galą, jas vis dar buvo įmanoma šiek tiek vystyti ir separatistinė planeta per keliolika amžių spėjo patobulinti sekimo prietaisus tiek, kad „Chorchė Didįjį“ pastebėtų. Deja, nei planetos ašigaliuose įtaisytų pabūklų, nei didžiausių Arktūro II B naikintuvų ugnies galios nepakako stipriai pakenkti gerai šarvuotam, poros šimtų kilometrų skersmens laivui – tiek didesniam už paskutiniuosius, prieš šimtmečius atakavusius laivus, kad sukilėliai net ir norėdami kažin ar būtų sugebėję pasiruošti puolimui.


Kartu „Chorchė Didysis“ siuntė automatinius pranešimus, siūlančius grįžti į Kastoro III Seniūnų Tarybos valdomų sistemų prieglobstį, o sukilėliai visais įmanomais kanalais mėgino siųsti derybų pasiūlymus – tačiau nesuprato, kad šneka su negyvu laivu, kuris telaukia pasidavimo signalo ir atitinkamų veiksmų. Bet kokiems kitokiems pašnekesiams „Chorchė Didysis“ liko kurčias.


Arktūro II B planetos gyventojai pasiduoti nesutiko. Pamatę, kad puolančio laivo savo saulės sistemos prieigose numušti nepavyks, ėmė ruoštis tikrajai atakai, mūšiui planetos orbitoje. Bėda buvo ta, kad jie manė, jog „Chorchė Didysis“ šaudys.


Kai vieno Seniūnų Tarybos nario (jo vardas, atspėjote, buvo Chorchė Didysis) sugalvotas kūrinys aplenkė Arktūrą II, sukilėliai jau žinojo, kad laivo greitis per didelis įprastam bombardavimui, bet dar kurį laiką nesuprato kodėl.


 


*  *  *


Džu Li buvo gera kapitonė – ji kone savo nervais jautė laivą. Dar būdama paauglė lyg nesudėtingą stereometrijos pratimą apskaičiavo, kiek vietos turėtų užimti žvaigždiniai „Chorchės Didžiojo“ varikliai. Ji neklydo manydama, kad laivas vien tik žmonėms iš tikrųjų yra per didelis.


 


„Chorchė Didysis“ triumfuodamas rėžėsi į separatistų planetą, o jo nepasiekiamose ertmėse buvę termobranduoliniai užtaisai padegė planetos paviršių. Padegė ne tokia liepsna, kokia dega miškai, o tokia, kokia dega saulės. Užtaiso pakako nuplėšti didžiuliam Arktūro II B plutos gabalui. Iš planetos vidaus ėmė veržtis dujos, išsilydžiusios uolienos, smūgio aplinkoje įkaitusi atmosfera išsiveržė lauk į tarpplanetinę erdvę, palikdama žaliąją planetą ir visus nepaklusnius jos gyventojus merdėti.


 


O Džu Li dar spėjo išvysti tą naują mažą saulę, kurią jos naujuosiuose namuose įžiebė „Chorchė Didysis“ – tik blyksnį šviesos prieš tai, kai jos gležnas kūnas kartu su visu laivu išnyko plazmos debesyje. Debesyje, kuriame dar akimirksnį plūduriavo paskutinės Džu Li minties, kad toli gražu ne visos meilės istorijos baigiasi laimingai, nuotrupa.


 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0